Pradžios svarba ir reikšmė yra itin didelė, nes būtent čia slypi pagrindinės auklėjimo ir pedagogikos nesėkmių priežastys. Vaikų auginimas ir auklėjimas yra svarbus procesas, tačiau dažnai apleistas. Tėvų savybės, ypač moralinės ir dvasinės, yra labai svarbios būsimo žmogaus kokybei. Gimimas taip pat yra labai svarbus įvykis žmogaus gyvenime, o jo reikšmė vartotojų kultūroje dažnai lieka nepaliesta.
Ryšys su gamta ir su Dievu yra esminis žmogaus raidai. Vaikystėje, kai ryšio alkis yra ypač didelis, svarbu užmegzti tikrąjį ryšį. Dažnai ryšiai būna pagrįsti baime, godumu ar nuosavybės jausmu, tačiau svarbiausia yra priimti gamtos ar Kūrėjo numatytą ryšį su mama ir šeima. Tai pagrindas ir pavyzdys būsimiems santykiams.
Ypač svarbu atkreipti dėmesį į vaikus, kurie nesukaupia dėmesio, nes tai gali būti psichologinio nepilnavertiškumo požymis. Tarsi epidemija plinta psichologinis vaikų nepilnavertiškumas, o nestabilus, nemokus vaikas gali būti daugelio problemų priežastis. Saugos jausmo reikšmė yra didelė, nes vaikai, neturintys gero ryšio su šeima, jaučiasi nesaugūs ir nuolatiniame strese. Šios problemos dažnai yra slypinčios baimės ir nuolatinio streso išraiška.
Vaiko paniekinimas (child abuse) yra reiškinys, kuris sukelia didelį susirūpinimą. Vakarų kultūroje atsiradęs reiškinys, nežinomas senose kultūrose, tampa vis aktualesnis. Daugėja knygų ir diskusijų šia tema, tačiau realybėje daugelis vaikų kenčia nuo pagrindinių poreikių netenkinimo, o kartais ir nuo paniekinimo. Net gerovės šalyse kenčia vaikai, kurie vieni ar prieglaudoje, kuriems pasaulis nėra saugi vieta gyventi. Deja, Lietuvoje apie tai kalbėti tiesiog nepriimta, dažniau kalbama tik apie vaikų teises, o ne apie jų pareigas.
Vaiko vystymosi ypatumai yra unikalūs. Vaikas nėra nesubrendęs suaugęs, jis iš esmės yra kitoks. Skirtumai glūdi sąmonėje bei mąstymo ypatybėse. Vaiko mąstymas yra vaizdinis - emocinis, o suaugusiojo - loginis - racionalus. Žymiausias vaikų psichologas J. Piaget pastebėjo, kad vaiko mąstymas yra stebuklingas, t. y. pasaulis yra gyvas ir paklusta jų žodžiams. Tai atspindi filogenezę, kaip teigia Hekelio dėsnis, ir atskleidžia žmonijos sąmonės vystymąsi.
Ypatingo jautrumo periodai yra svarbūs vaiko vystymosi etapai. Ankstyvasis žmogaus gyvenimo tarpsnis yra kritinis - jautrusis. Šie periodai pasižymi stipriais potraukiais - instinktais, kurie verčia vaiką ypatingai „iškrauti“ energiją. Ši iškrova labai skiriasi nuo suaugusiojo. Jautrumo periodai vaiko vystymesi palieka spragas, kurias vėliau sunku užtaisyti. Kaprizų ryšys su jautrumo periodais rodo nepatenkintus vaiko poreikius ir yra sutrikdyto vaiko vystymosi ženklas.
XX a. atsiradę vadinamieji indigo vaikai kelia naujus iššūkius auklėjimo ir švietimo srityje. Šie vaikai yra nenuspėjami, „sunkūs“, nesuvaldomi, maištaujantys. Pedagogai ir tėvai turėtų suprasti, kad su šiais vaikais nebegalima elgtis taip, kaip elgiamasi iki šiol, ir reikia kardinalių permainų auklėjimo ir švietimo srityje.
Televizijos poveikis ir jos daroma žala apsprendžia programų turinys. Tačiau svarbiausia, kad vaikui mažiausiai iki septynerių metų žiūrint televiziją, jo smegenys beveik nesivysto. Tai stabdo proto vystymąsi ir neigiamai veikia vaikų sveikatą, o ypač imunitetą.
Religinis auklėjimas apima religingumo ugdymą, dalyvavimą religinėse apeigose ir pamaldose. Svarbu suprasti, kad esminis religingumas, t. y. Dievo pajautimas, formuojamas kūdikystėje ir vaikystėje. Tai labai subtilus procesas, kurį lengva pažeisti, bet sunku atstatyti. Žmogaus dvasinis centras yra širdis, todėl svarbu stiprinti ryšį tarp širdies ir smegenų.
Moralinis auklėjimas yra neatsiejama religinio auklėjimo dalis. Vaikui mintis yra veiksmas, jis mąsto ir kartu veikia. Svarbu ugdyti vaiko gebėjimą mąstyti prieš veiksmą. Tėvų ir mokytojų pavyzdys yra svarbiausias būdas vaiką padaryti geresniu.
Mokslas ir religija visada buvo glaudžiai susiję. Mokslas be tradicijos, be savo praeities negali būti tinkamai išplėtojamas. Religija nuo seno atliko jungiamąjį žinijos pradmenį, o vėliau šį vaidmenį perėmė filosofija. Tačiau mokslas ir religija gali egzistuoti kartu, papildydami vienas kitą.
Religinis auklėjimas ir moralė yra glaudžiai susiję. Nors kai kurie tyrimai rodo, kad pasaulietinis auklėjimas gali būti naudingesnis vaikams, tačiau religija suteikia gyvenimo prasmę, padeda tvarkytis su iššūkiais ir ugdo moralines vertybes. Svarbu, kad tėvai būtų proaktyvūs, reiklūs, tačiau ne valdingi, ir kartu su vaikais kalbėtųsi apie savo tikėjimo ir vertybių svarbą.
Lietuvoje, pagal Konstitucijoje įtvirtintą religijos laisvės principą, mokyklose sudaromos sąlygos mokyti tradicinių religijų. Mokiniams siūlomos tikybos arba etikos pamokos, o iki 14 metų amžiaus tikybos arba etikos mokymą parenka tėvai ar globėjai.
Senovės lietuvių auklėjimas buvo natūralus ir glaudžiai susijęs su tradicijomis ir senąja tikyba. Krikščionybės atėjimas pakeitė supratimą apie antgamtinį gyvenimą ir žmogaus tikslus žemėje. Su religija drauge turėjo keistis ir moralė, karingas lietuvių charakteris turėjo nusilenkti krikščioniškai taikos ir ramybės dvasiai.
Mokyklinio mokymo pradžia Lietuvoje siejama su įvairių ordinų vienuolių įsikūrimu. Pradžios mokyklos, kuriose mokėsi daugiausia bajorų vaikai, vėliau ir miestiečių, atliko svarbų vaidmenį ugdant raštingumą. Augštesniosios ir aukštosios mokyklos buvo daugiausia skirtos bajorų vaikams, tačiau kai kuriais atvejais jas lankė ir laisvųjų ūkininkų vaikai.
Šiuolaikinėje visuomenėje kyla diskusijų dėl religinio ir pasaulietinio auklėjimo privalumų. Nors kai kurie tyrimai rodo, kad nereliginiai vaikai gali būti mažiau linkę į rasizmą ir bendraamžių spaudimą, tačiau religija vis dar išlieka svarbiu veiksniu, ugdančiu moralines vertybes ir suteikiančiu gyvenimo prasmę.
Religijos sociologas Christianas Smithas su bendraautoriais knygoje „Religious Parenting: Transmitting Faith and Values in Contemporary America“ analizuoja, kaip tėvai perduoda vaikams religines vertybes. Jie daro išvadą, kad tėvai mano turintys pareigą perduoti vaikams religines vertybes, kurios ugdo moralę, teikia gyvenimo prasmę ir padeda tvarkytis su iššūkiais.
Svarbu suprasti, kad religija nėra tik jausmų dalykas. Ji apima garbinimą, įsakymų laikymąsi ir auką. Religija suteikia žmogui saugumo jausmą, kylantį pasitikėjimo gyvenimu bei saugumo jausmą. Religingumo ugdymas prasideda kūdikystėje ir vaikystėje, formuojant ryšį su mama ir šeima.
Moralė susideda iš prigimtųjų įstatymų ir pozityviųjų įsakymų. Prigimties įstatymai yra visur ir visuomet vienodi, nes juos įrašė Dievas į žmogaus prigimtį. Nepaisant skirtingų požiūrių, religija ir moralė yra neatsiejamos, o religinis auklėjimas yra svarbus veiksnys formuojant dorovingą asmenybę.
Filosofija ir krikščionybė santykis yra sudėtingas, tačiau svarbus pažinimo būdas. Krikščionybė suteikia tikėjimą, kuris yra atbaigiamasis, galutinis ir tobulas pažinimo būdas. Filozofija, palenkta tikėjimui, auga ir vystosi, tačiau kartais gali būti nesuprasta ir net uojama.
Šiuolaikinėje visuomenėje pastebimas nereligingumo augimas, tačiau tai nereiškia, kad pasaulietiniai namai yra disfunkciniai ar bevaldžiai. Sekuliari šeima suteikia vaikams saugų ir tvirtą pagrindą ateičiai, o pasauliečių moralė grindžiama empatišku abipusiškumu, plačiai žinomu kaip „auksinė taisyklė“.
Federalinio kalėjimų biuro duomenys rodo, kad ateistų kalėjimuose yra labai mažai, o nereliginiai žmonės padaro daug mažiau nusikaltimų. Tai patvirtina, kad moralė nebūtinai priklauso nuo religijos.
Vis dėlto, svarbu nepamiršti, kad religinis auklėjimas suteikia vaikams ne tik moralines vertybes, bet ir padeda atskirti fantaziją nuo tikrovės. Religiniams vaikams lengviau atskirti tikrus įvykius nuo išgalvotų, o tai svarbu jų dvasiniam vystymuisi.
tags: #religiniam #auklejimui #morales
