Redakcijos kūdikis Tautvydas gimė 2017 m. Tautvydo mama - žurnalo konsultantė, kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė (28 m.). Giedrė su kolegėmis veda mokymus mokyklėlėje „Sąmoningos mamos“, domisi aromaterapija, studijuoja vaikų miego ypatumus.

Kelionė į Taba ir nauji įspūdžiai

Sakau mylimą, nes būtent Egipte prieš beveik dešimtmetį sutikau savo vyrą Remigijų. Taigi per moksleivių rudens atostogas susipakavome savo berniukus ir išsiruošėme trumpučių atostogų. Dar vasarą buvau nupirkusi pigius lėktuvo bilietus į Ovda oro uostą Izraelyje, nuo kurio vos valanda kelio iki sienos su Egiptu. Po kankinamai ilgo skrydžio, per kurį mūsų vaikai siaubė lėktuvą visaip, kaip tik išmanė, buvo palyginus trumpa ir maloni kelionė viešuoju transportu iki pasienio. Taba yra ramybės oazė, tokio Egipto dar nebuvau mačiusi. Rojaus kampelyje praleidome penkias dienas.

Mano berniukai buvo stebėtinai ramūs, geri ir paklusnūs. Kiauras dienas maudėmės, drybsojome paplūdimyje, vaikščiojome jūros pakrante, grožėjomės kalnais, ragavome vietinius vaisius ir bendravome, bendravome. Kasdien po pietų miegodavome pokaičio. Vieną dieną berniukai viršijo visus miego rekordus. Užmigo dienos miego 16 val. ir atsibudo… tik 6 val. ryte! Su Remigijumi nežinojome, ar džiaugtis ar liūdėti: galvojome, gal saulėje perkaito, gal kokį egzotišką vaisių suvalgė ir dėl to miega, kaip užkerėti princai. Prižadinti nepavyko, paknirzėjo abu ir toliau, apsivertę ant kito šono, užmigo. Tą vakarą sėdėdama balkone su vaizdu į Raudonąją jūrą ir kitų miestelių žiburius, perskaičiau visą knygą ir pajutau tikras atostogas.

Sveikatos iššūkiai: paslaptinga liga

Po nuostabių atostogų laukė tikras pragaras, nes Tautvydas susirgo neaiškia liga. Iš pradžių liga neatrodė rimta. Praėjus porai dienų po kelionės, mažylis sukarščiavo iki 37,6°C. Pernelyg nekreipiau dėmesio, nes po kelionių jam taip visada būna, - tai vadinama aklimatizacija, ir toks laikinas temperatūros pakilimas tik rodo, jog imuninė sistema nepriekaištingai atlieka savo darbą. Po dviejų dienų karščiavimo, kurio niekaip specialiai negydžiau, nes visada laikausi rekomendacijos nemušti temperatūros, kol ji nesiekia 38,5°C, Tautvydukas vis dėlto sukarščiavo rimtai. Kraujo tyrimai nerodė nieko baisaus - lyg ir virusėlis prisikabino, nors CRB rodiklis pamažu augo (tai rodo bakterinės kilmės infekciją).

Temperatūra kilo agresyviai: sugirdžius ibuprofeno ir numušus, po 6 val. Nepažinau savo vaiko! Iš linksmo, judraus berniuko liko bejėgis lapelis, kuriam niekas neįdomu, - norėjo tik gerti pienuką ir būti ant rankų. Nukritus temperatūrai, šiek tiek atsigaudavo, bet neilgai trukus vėl apsiniaukdavo. Po trijų dienų tokio karščiavimo be jokių papildomų simptomų, nuvežėme berniuką į skubios pagalbos centrą Kauno klinikose. Per beveik 6 valandas Tautvydukui buvo atlikti visi reikiami tyrimai ir, neradus nieko konkretaus, buvo nuspręsta paguldyti į ligoninę. Gydytojai tik skėsčiojo rankomis: „Kažkokia mistinė liga, bet žiūrėsime, ieškosime, kur infekcijos židinys“. Sutikite, pavadinimas „mistinė liga“ 2018 metais skamba ganėtinai įdomiai, tačiau aš, kaip medikė, puikiai suprantu, jog ne visada įmanoma rasti ligos priežastį.

Tautvydukui įvedė kateterį, sulašino lašelinę, ir pradėjo leisti labai stiprius, plataus spektro antibiotikus. Vargšas vaikelis per dieną išgyveno tiek siaubo ir skausmo, kad vakare abu sriūbavome kruvinomis ašaromis. Kitą dieną palatos gydytoja pasakė, kad mūsų vaiko pavardė apvesta raudonu rašikliu, kaip itin sunkaus paciento. Ir vėl puoliau į ašaras, nes tiesiog nebežinojau ir ką galvoti. Net ir leidžiant antibiotikus, Tautvydas karščiavo. Mūsų palatos duris nuolat varstė gydytojai: tikrino, ar neatsiranda meningokokinis bėrimas, ar vaikas orientuojasi aplinkoje ir pan.

Atmetę plaučių ar inkstų uždegimo, mononukleozės, meningokokinės infekcijos diagnozes, gydytojai ėmė klausinėti, ar Egipte vaiko nesukando uodai (sukando!), ar nebuvo kažkokių žaizdelių, nubrozdinimų, įpjovimų (buvo!), per kuriuos galėjo patekti infekcija. Buvau informuota, kad įtariamas kraujo užkrėtimas, ar netgi sepsis, nes CRB rodiklis vis dar laikėsi aukštas, bet kadangi medikams nepavyko rasti infekcijos šaltinio, buvo neatmetama ir Dengė karštinės tikimybė.

Trečią dieną gaunant intraveninius antibiotikus, nustojo kilti temperatūra, ir mano vaikas pradėjo panašėti į save. Daugiau nei savaitę pragyvenus nežinioje ir spėliojimuose, gydytoja pasakė, kad šlapimo pasėlyje vis dėlto auga bakterija, - netipinė, atspari daugumai antibiotikų, tikėtina, kad pasigauta ne Lietuvoje. Lengviau atsipūčiau, nes pagaliau žinojau, kas yra mano vaikui. Nelaimei po dienos ši diagnozė buvo atmesta, nes išaugusių bakterijų kolonija buvo nepakankamai didelė, kad patvirtintų pielonefrito diagnozę. O ir inkstukų echoskopija nerodė pakitimų. Vėl grįžome prie „mistinės ligos“ diagnozės.

Gydytojai bandė mane raminti, kad tikriausiai bus infekcija viršutiniuose kvėpavimo takuose, nes būdamas ligoninėje Tauvydas pradėjo knarkti, švarpti ir šnopuoti: prasidėjo didžiulė sloga ir adenoiditas. Esu tikra, kad šią infekciją pasigavome ligoninėje, tad nelabai noriu tikėti, jog dėl jos Tautvydas visą savaitę šitaip karščiavo. Reziume: iš ligoninės mus išleido po savaitės. Išraše radau diagnozę: nepatikslinta bakterinė infekcija. Taip ir nesužinojome, kokia zaraza užsikrėtė mūsų vaikas. Bet tai jau nesvarbu. Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi laimingai.

Sauskelnių svarba ir higienos patarimai

Penktą hospitalizavimo dieną jis jau lipo palatos sienomis, šūkavo ir mėtė daiktus pro savo metalinės lovelės kraštą. Kol buvo svarstoma apie šlapimo takų infekciją ar inkstų uždegimą, mūsų gydytoja suteikė man labai daug informacijos apie tai. Pasirodo, kad šlapimo takų infekcijos ir inkstų uždegimai tokiems mažiems vaikučiams dažniausiai būna dėl sauskelnių. Ten, kaip žinia, yra ideali terpė daugintis bakterijoms, o jautresnius šlapimo takus turintis, infekcijoms imlesnis vaikas, tas bakterijas labai greitai „susirenka“.

Tame vaikų ligų skyriuje, kuriame gulėjo Tautvydas, vaikučiai dažniausiai gydomi nuo šlapimo takų ar inkstų uždegimų! Klausiau gydytojų, ar yra daryti kokie nors tyrimai, kurie patvirtintų ryšį tarp šlapimo sistemos ligų ir vienkartinių sauskelnių. Jie tik nusišypsojo ir pasakė: „Mes visiškai puikiai žinome, kieno naudai yra atliekami tokie tyrimai. Viešint Egipte, Tautvydas visą savaitę prabuvo su vienkartinėmis sauskelnėmis. Porą kartų net buvo pasituštinęs į jas, nors namie to niekada nebūna. Buvo tikra, kad karštame klimate bakterijos dauginosi dar intensyviau ir būtent šitai susargdino mano berniuką. Juk jis nepratęs prie vienkartinių sauskelnių!

Nors ši diagnozė ir nebuvo iki galo patvirtinta, tačiau gydytoja man priminė svarbias taisykles: jei jau naudojame vienkartines sauskelnes, tai keiskime jas kuo dažniau, net jei į jas pasišlapinta vos vieną kartą! Užpakaliuką ir lytinius organus būtina apiplauti tekančiu vandeniu kaskart keičiant sauskelnes. Ir dar vienas dalykas, kurį griežtai prisakė daryti mus prižiūrinti gydytoja: prausiant lytinius organus, berniukų apyvarpę reikia pradėti atsmaukti jau pirmaisiais gyvenimo metais. Man tai buvo naujiena, nes šeimos gydytoja rekomendavo tai daryti kur kas vėliau. Ir pirmagimį Arvydą šią procedūrą išmokėme daryti gal tik po trečiojo gimtadienio. Taisyklės nuolat keičiasi!

Raudonoji jūra ir Turkijos prisiminimai

Vieną dieną berniukai viršijo visus miego rekordus. Užmigo dienos miego 16 val. ir atsibudo… tik 6 val. ryte! Su Remigijumi nežinojome, ar džiaugtis ar liūdėti: galvojome, gal saulėje perkaito, gal kokį egzotišką vaisių suvalgė ir dėl to miega, kaip užkerėti princai. Prižadinti nepavyko, paknirzėjo abu ir toliau, apsivertę ant kito šono, užmigo. Tą vakarą sėdėdama balkone su vaizdu į Raudonąją jūrą ir kitų miestelių žiburius, perskaičiau visą knygą ir pajutau tikras atostogas.

Viena smagi patirtis šį mėnesį buvo kelionė į Turkiją. Visiškai spontaniškai, nelabai planuotai įsigijome paskutinės minutės kelionę ir po poros dienų jau sėdėjome lėktuve į Antaliją. Buvau tikrai laiminga. Aš turiu keliautojo sielą, nuolat noriu judėti, stebėti, tyrinėti, susipažinti. Kelionėse jaučiuosi labai laiminga.

Turiu pasakyti, kad susiruošti į kelionę su dviem vaikais nebuvo paprasta. Apie kiek daug dalykų reikia pagalvoti! Su Arvydu jau viskas paprasta, bet Tautvydo bagažas man tikrai buvo sudėtinga užduotis. Sauskelnės, tyrelės, košelės, pledukai, smėlinukai, kremukai, purškaliukai… Neišsiplėsiu, bet paminėsiu, kad atostogų metu labai pasitarnavo mažas virdulys (kai reikėdavo užpilti ar pašildyti košę, verdančiu vandeniu dezinfekuoti gertuvę ar čiulptuką), nealkoholinis antibakterinis purškalas rankoms, žaislams, paviršiams, vaiknešėlis ir mano šios vasaros atradimas - vėsinantis pipirmėčių vanduo (hidrolatas). Šiuo mėtiniu vandenuku visų atostogų metu purškaliojau vaikus, kai matydavau, kad jie leipsta nuo karščio.

Ilsėtis pagal „viskas įskaičiuota“ sistemą mudu su Remigijum nelabai mokame. Maždaug trečią atostogų dieną tai įgrista. Po dviejų tingių dienų, kai buvome visiškai atsigavę po naktinių skrydžių ir zirzaliojančių vaikų, susiruošėme pasivaikščioti po miestelį, kuriame buvome apsistoję. Mahmutlaras įsikūręs kalnų papėdėje, tad pasišovėme užkilti į kalnus. Pėsčiomis. Su Tautvydu vežimėlyje. Tvyrant 42 laipsnių karščiui. Taip, žinau, mes visiškai bepročiai. Bet tikrai buvo verta. Užkopus į kalną atsivėrė nepaprastai gražus vaizdas: vienoje pusėje turkio mėlynumo jūra, kitoje - ryškiai žalios bananų plantacijos, pramoniniai šiltnamiai, apelsinmedžių giraitės, granatmedžiai. Vaikščiojome po milžiniško dydžio kalnuose įsikūrusią plantaciją, fotografavomės, žaidėme slėpynių tarp bananų medžių ir milžiniškų jų lapų, kol „šiek tiek“ pasiklydome. Einam į vieną pusę - plantacija, į kitą pusę - plantacija. Po pusantros valandos, šlapi nuo prakaito, vargais negalais išėjome iš bananų giraitės į vietą, kurioje nei kelelio, nei ženklelio. Kažkur tolumoje pamatėme namą. Reikėjo pamatyti, kaip mes ėjome iki to namo. Nešėme Tautvydo vežimą, nes jis toje stepėje tikriausiai būtų sulūžęs nuo dardėjimo į grumstus (į kelionę vežėmės vežimėlį-skėtuką su juokingais plastikiniais ratukais).

Tautvydas prabudo, bet didvyriškai iškentė mūsų kalnų ekspediciją: dairėsi, juokėsi ir visai nepyko, kad lauke taip karšta. Karštų atostogų metu kur kas dažniau žindžiau, kad patenkinčiau skysčių poreikį. Vietoje vieno naktinio valgymo, atsirado du, bet tas antrasis, tikriausiai dėl troškulio, nes grįžus namo vėl grįžome prie vieno maitinimo. Papildomo maistelio vežiausi iš Lietuvos. Turėjau užpilamų košių, išspaudžiamų vaisių tyrelių maišeliuose ir daržovių tyrelių stiklainiukuose. Pastarosios Tautvydo nesužavėjo, o štai vaisiai ir užpilamos košės labai patiko. Pati turėjau galimybę išbandyti šiuos kūdikių konservus, nes namuose dažniausiai gaminu viską šviežiai: garinu daržoves, trinu vaisius, uogas, verdu grūdų košeles. Man rodos, kad toks maistas maistingesnis, vertingesnis. Jau vien kiek gėrio prideda mamos energija, meilė, sudėta į ruošiamą maistelį mažyliui. Kad ir kaip ten būtų, Tautvydas tikrai nebuvo alkanas, nes šį mėnesį priaugo visą kilogramą (taip buvo tik pirmus du mėnesius). Skrydžius lėktuvu mažylis ištvėrė puikiai. Skrendant pirmyn, Tautvydas užmigo lėktuvui riedant pakilimo taku. Buvau susiplanavus dieną taip, kad prieš skrydį kelias valandas mažylis nemiegotų ir būtų pavargęs, tad lėktuve, vos įdavus krūtį, jis užmigo. Atsibudo Antalijos oro uoste, bet po geros valandos turistiniame autobuse vėl užmigo ir prabudo tik ryte (keliavome naktį). Atgal irgi skridome naktį. Tautvydas užmigo vežimėlyje, oro uoste. Atėjus įlaipinimo laikui, paėmiau jį ant rankų, važiavome autobusu iki lėktuvo, tuomet tris valandas skridome, išlipę laukėme eilėje prie pasų patikros, važiavome mikriuku į automobilių stovėjimo aikštelę, ir tada automobiliu važiavome namo į Kauną. Tautvydas vėl prabudo tik ryte.

Tautvydo penktasis mėnuo: raida ir nauji įgūdžiai

Penktąjį mėnesį mažylis išmoksta siekti rankomis rūpimus daiktus ar žaisliukus. Naudodamasis savo naujai įgytais gebėjimais, kūdikis gali pradėti siekti savo pėdučių, o jas pagavęs - imti čiupinėti, žaisti jomis. Kuo svarbūs visi šie judesių raidos laimėjimai? Jie suteikia naujų galimybių mažyliui pažinti pasaulį: kai jis išmoksta pats pasiimti žaisliuką ar pakėlęs liemenį apžiūrėti, kas jį supa - tai jam teikia vis daugiau informacijos apie tai, kas vyksta aplinkui. Be to, kiekvienas naujas raidos etapas yra svarbus kitų etapų formavimuisi, pavyzdžiui, mokymuisi atsisėsti, šliaužti, vėliau - ropoti prie rūpimų daiktų.

Jau praėjusį mėnesį kalbėjome apie bendravimą tarp kūdikio ir mamos, kaip svarbu, kad mama atsilieptų į kūdikio signalus ir pajustų, kada reikėtų bendrauti, o kada - nuraminti mažylį ir leisti jam pailsėti. Jei naujagimis atrodė labai pasyvus, mažai reaguojantis į kalbinimą ar paglostymą, ilgainiui sulig kiekvienu mėnesiu ar net savaite kūdikiai vis daugiau siekia bendravimo su suaugusiaisiais, ir dialogas - tiek verbalinis, tai yra, žodinis, tiek neverbalinis - jiems tampa labai svarbus.

Kaip kūdikis išmoksta kalbėti? Pastebėta, kad jau 5 savaičių mažylis taria garsus, kai mato veidus ar girdi balsus. Nuo 20 savaitės (5 mėnesių) mažylis prie balsių („a“, „e“, „o“) pradeda pridėti kai kuriuos priebalsius (‚m“, „d“, „b“, „n“, „v“, „t“), o būdamas 6 mėnesių taria kelis skirtingus garsus ir jų derinius. Be abejo, tarp šių etapų yra daug laipsniško perėjimo, kai kūdikis išmoksta vis kažką naujo, paskui vėl pakartoja tai, ką mokėjo anksčiau - na, kaip ir mes, suaugusieji, įgydami naujų įgūdžių. Garsai gali būti tariami trumpai arba ilgai, pavyzdžiui, „aaaaaaaaaa“, „eeeeee“, ypač jeigu žaidžiamas koks nors stipriai mažylį įtraukiantis žaidimas arba suaugusieji jį „kibina“. Skirtingi garsai gali būti paprasčiausias mokymasis ir vis geresnis savo balso valdymas, o gali turėti ir skirtingas prasmes, pavyzdžiui, primygtinesnis ar ne toks reiklus kvietimas ateiti ir pamaitinti arba protestas, kai kas nors nepatinka. Kūdikiai iš tiesų greitai supranta, kad tame pasaulyje, į kurį jie pateko, informacija perduodama garsais, todėl sparčiai mokosi, kaip tai daryti.

• Pradėkite pokalbį kreipdamiesi į kūdikį vardu ar kitu meiliu žodžiu. Daugelis 4 mėnesių amžiaus kūdikių jau reaguoja į savo vardą, jei jis dažnai kartojamas, todėl toks kreipinys gali būti puiki bendravimo pradžia. Tinka ir kiti malonūs kūdikiui skirti apibūdinimai, pavyzdžiui, „dukryte“, „mažuti“ ir panašiai.
• Kalbėdamiesi palaikykite akių kontaktą. Kaip bendraudami su žmonėmis stengiatės jiems žiūrėti į akis, taip darykite ir bendraudami su savo kūdikiu: stenkitės kalbėtis, žiūrėdami mažyliui į akis, šypsokitės, išlaikykite jo susidomėjimą. Jei matote, kad kūdikio žvilgsnis nukrypsta į šalį - vėl pakvieskite jį vardu ar kitu maloniu kreipiniu.Įdomu, kad kūdikiai dažnai į suaugusiojo veidą žvelgia kur kas ilgiau, nei suaugęs žmogus į jį: pastebėta, kad kūdikis gali stebėti suaugusįjį net iki pusės minutės, kai tuo pat metu suaugusieji žvilgsnį nukreipia kur kas greičiau.
• Mėgdžiokite kūdikį.
• Pabandykite suprasti, kaip gali jaustis jūsų mažylis, ir atspindėti jo emocinę būseną. Pavyzdžiui: „Matau, kad labai supykai už tai, kad maunu tau kepurę“, „Koks tu linksmas, kaip tau smagu, kad tėtis tave pakelia ant rankų“. Galite įvardinti emocinės būsenos priežastis, pavyzdžiui: „Labai nuliūdai, nes ilgai prie tavęs neatėjau“, taip pat galite kalbėti ir apie savo bei kitų supančių žmonių emocines būsenas: „Tavo sesutė šįvakar labai pavargo, todėl tiek daug pyksta“.
• Stenkitės bendrauti dialogo forma, tai yra, jei kūdikis ką nors „pasako“ - išklausykite jį, tada kalbėkite jūs, po to vėl padarykite pauzę, kad mažylis turėtų erdvės „kalbėti“.

Nuo 4 mėnesių kūdikis pereina į naują mąstymo etapą, kuriam daug reikšmės turi mūsų anksčiau aptarti nauji įgūdžiai - tai yra gebėjimas paimti norimą daiktą. 4-8 mėnesių kūdikiai vis dažniau atranda aplinkos daiktus, kuriuos jau gali paimti ir pajudinti, o išgirdus barškėjimą ar cypimą siekia tą veiksmą pakartoti. Tai antrinė cirkuliarinė reakcija, tai yra susijusi su aplinkos daiktais. Palaipsniui kūdikiai atranda žaidimą, kuris kartais gali išvesti iš kantrybės tėvus: numesti žaisliuką iš lovelės ir prašyti, kad suaugusieji paduotų. Gavę žaislą vėl jį išmeta. Tačiau iš tiesų tokio amžiaus kūdikiai dar nėra pajėgūs „išmąstyti“, kaip galima „panervinti“ mamą ir tėtį ar kitus suaugusiuosius: šis nesibaigiantis žaidimas kyla todėl, kad vaikui labai įdomu stebėti, kaip rankoje turimas daiktas jį paleidus „dingsta“, tai yra, jo nebesimato. Todėl pasistenkite būti kantrūs ir nepykti ant savo žaidžiančio, „išdykaujančio“ mažylio: iš šalies jo elgesys atrodo visiškai beprasmis, tačiau iš tiesų tokiu būdu kūdikis mokosi suprasti daiktų tvermės dėsnį - kad net nematant daikto nereiškia, kad daiktas išnyko.

Šiuo amžiaus tarpsniu kūdikiai stengiasi kuo ilgiau, kol nepavargsta, pratęsti savo patiriamus malonius įspūdžius. Kartais suaugusiesiems tai gali labai atsibosti (kaip tas pats minėtas žaisliuko padavimas jį numetus). Įdomu, kad šio amžiaus kūdikis pradeda reaguoti į kutenimą. Atrodytų, keista, bet visai mažiukas kūdikis kutenamas ar bučiuojamas nesišypso, nes dar nesugeba suvokti, kad tokius veiksmus daro kitas žmogus, o ne jo paties kūno dalys.

Ketvirtasis Tautvydo mėnuo prabėgo nepaprastai greitai ir smagiai. Labai džiaugiamės pagaliau atšilusiu oru, tad daug keliavome, važiavome, dalyvavome. Ketvirtąjį savo gyvenimo mėnesį mažasis direktorius intensyviai dalyvavo mamos darbinėje veikloje. Jokio vargo su šituo vaiku! Mes - puiki komanda. Tautvydas mielai dalyvauja visur, kur tik man reikia. Jam svarbiausia, kad būčiau šalia, laiku pasiūlyčiau krūtį ir nepamirščiau, jog jam labai patinka būti ant rankų. Kartu su Tautvydu dalyvavome parodoje - pristatinėjome mano kurtą kvapnią produkciją (oooh, neįsivaizduojate, kiek liaupsių sulaukė Tautvydas!), posėdžiavome kosmetikos gamintojų asociacijoje, ištvėrėme krūvą susitikimų, be to, dar sugalvojau atidaryti naują aromaterapijos studiją ir gamybos cechą Kaune, tad vos ne kasdien bėgdavome į „objektą“ prižiūrėti remontų ir generuoti idėjų. Visi aplink tik ir stebisi: „Kaip tau tai pavyksta? Vaikas mažas, o tu čia kalnus verti“. Mėnesio pradžioje su savo kolektyvu dalyvavau parodoje Vilniuje. Žinoma, kartu vyko ir Tautvydas. Buvau įsitempusi: kaip čia bus, kaip čia išsisuksiu, kaip Tautvydui pavyks kelias valandas pabūti be manęs. Vis dėlto pirma išvyka su nakvyne, gyvenimas viešbutyje, pirmasis ilgesnis išsiskyrimas. Paprašiau pagalbos savo mamos. Ji vyko kartu su mumis ir padėjo prižiūrėti mažylį. Viskas pavyko kuo puikiausiai! Mama juokavo: „Jei turėčiau ką pasiūlyti vietoj mamos pieno, galėčiau būt ir būt su anūkėliu“. Palikau Tautvydą su mama prieš rytinį miegą, pamaitintą ir pamyluotą. Mama padėjo jam užmigti, o pabudusį palinksmindavo tol, kol parskubėdavau aš. Tuomet pamaitindavau ir išleisdavau juodu į parką ilgajam pietų miegui. Taip prabėgdavo didžioji dienos dalis.

Po šios darbinės išvykos įsidrąsinau keliauti su mažyliu, tad kitą savaitgalį išsiruošėme su šeima į Druskininkus. Lepino kaip reta geras oras. Keliauti su šeima smagu, tik tiek, kad reikia nemenkai pasiruošti. Gal čia taip tik man? Vyras juokėsi iš manęs. Bet aš kitaip nemoku. Apgalvoju visas situacijas, ko, kada gali reikėti, kokios „avarijos“ gali ištikti vaikus, taip ir išeina nekuklus bagažas. Vis galvojau, kaip Tautvydui seksis miegoti svetimoje vietoje. Pasirodo, kad jam miegojimo vieta - nė motais. Miegojo taip pat, kaip visada. Viešbučiuose naktimis Tautvydas miegojo vežimėlyje. Tikiu, kad jaukus, raminantis levandų ir pušų aromatas, kuriuo kvėpinu namų miegamąjį prieš nakties miegą, Tautvydui padėjo pasijusti lyg namuose. Žinoma, svetimoje vietoje vaikui už bet kokius daiktus yra svarbesnis mamos artumas. Net ir miegodami ne namuose, stengėmės nepamesti įprastų vakaro ritualų: užpakaliuko vėdinimo seanso, masažo ir mankštos procedūros, maudynių. Tiesa, maudynėmis po dušu Tautvydas nebuvo labai sužavėtas, nors ir maudėsi laikomas stipriose tėčio rankose. Tad vykstant į Druskininkus įsimečiau ir specialų, plastikinį vonios gultuką.

Per visas išvykas, keliones ir darbus, buvusi stabili ir kasdien tokia pat Tautvydo dienotvarkė šiek tiek išsiderino. Man tai buvo nauja, labai naudinga patirtis. Išvykose neišėjo (nenorėjome) migdyti Tautvydo 19 val., tad tiesiog įtraukėme į dienotvarkę vieną papildomą miegelį ir taip prailgindavome dieną iki 21 val. Kartais mamos klausia: kaip vaikas žino, kada yra dienos miegas, kada nakties? Kada reikia keltis po pusvalandžio, o kada miegoti ilgai? Pats kūdikis to tikriausiai nežino, tačiau jo kūnas, vidinis laikrodis tikrai žino. Būna, kad užmigęs nakčiai, po 40 min. jis nubunda. Kai augo Arvydas, neturėjau patirties, ir galvojau, kad viskas, nubudo, daugiau nebeužmigs ir imdavau mažylį iš lovelės. Tačiau vėliau pastebėjau, kad jei imituojame naktį, neimame kūdikio iš lovelės, nekalbiname jo, per 5-10 min. jis ir vėl užminga. Buvo dienų, kai Tautvydas dienos miego išmiegodavo ilgiau, nei įprasta, dėl to labai nusivėlindavo naktinio migdymo laikas. Du ar tris kartus mažylis neužmigo iki 22 val. Tiesą pasakius, daugiau to pakartoti nebenoriu. Kodėl? Todėl, kad vakarais mažylis tampa labai neramus, zirzena, verkšlena, pasidaro įnoringas: netinka nei kalbinimas, nei nešiojimas, nei šokiai, nei muzika. Kažkur skaičiau, kad kūdikių ir mažų vaikų organizme išsiskiria streso hormonas kortizolis, jei jie nėra užmigdomi iki 21 valandos. Todėl mažieji tampa pikti ir irzlūs, o naktį blaškosi, dažnai nubunda ir verkia be jokios priežasties. Norint šito išvengti, vaikus būtina migdyti vaikišku laiku, t. y. iki 21 val. Tam, kad ketvirto mėnesio kūdikis lengvai užmigtų 21 valandą, dienos miegai vėliausiai turi pasibaigti 18-18.30. Tomis dienomis, kai leisdavau Tautvydui miegoti bet kaip, vis tiek bandydavau viską sudėlioti taip, kad po paskutinio dienos miego jis pabustų šeštą ar po šešių. Persukus vasaros laiką dingo noras migdyti kūdikį 19 val. Persukus vasaros laiką man dingo noras migdyti kūdikį 19 val. vakare. Pirmiausia dėl to, kad tokiu metu lauke (ir kambaryje) dar šviesu. Antra: nenoriu skriausti Arvyduko. Jis labai mėgsta būti lauke, eiti pasivaikščioti, žaisti kamuoliu kieme - vieno išleisti dar negaliu. O ir šiaip, prašilus orams, norisi ilgiau pavakarieniauti gryname ore, kažkur nuvažiuoti, pavakarieniauti mieste ir pan.

Naujoji dienotvarkė Tautvydui patiko, matau pagal jo nuotaiką. Vienintelis šios dienotvarkės minusas, kad man gana sunku vakare, kai vienu metu turiu nuprausti ir pamigdyti abu vaikus. Žinoma, Arvydas jau savarankiškas, o ir vyras man mielai pagelbėja, tačiau šiek tiek irzulio vakarais vis dėlto būna. Arvydas nori gauti savo dėmesio porciją, plius jam nelabai patinka, kad jis, didelis berniukas, turi eiti miegoti kartu su leliuku. Anksčiau džiaugdavosi, kad štai lelius užminga anksti, o jis, dičkis, dar gali pažaisti.

Ketvirtą mėnesį dienos metu kūdikis gali išbūti nemiegojęs apie 2 valandas ir 15 min. Nuo praėjusio mėnesio būdravimo intervalas pailgėjo dar 15 minučių. Anksčiau 7 val. ryte nubudęs mažylis tiesiog lūždavo 9 valandą rytiniam miegeliui, o dabar užmiega 9.15-9.20. Po ilgojo dienos miego intervalas gali būti ir 2,5 valandos, tad reikia akyliau stebėti kūdikį ir nepraleisti momento, kai mažylį apima malonus nuovargis.

tags: #redakcijos #kudikis #tautvydas #penktas #menuo

• Karjera ir pasiekimai
• Nuo embriono iki asmens Bažnyčios požiūriu
• Kaip išieškoti alimentus Lietuvoje
• Spermos greičio didinimas
• Kaip gydyti atopinį dermatitą vaikams