Teatro režisūros specialybę turinčio komiko gyvenimas - išties spalvingas.
Anksčiau Raimondui teko dirbti dėstytoju kunigų seminarijoje, Anykščių teatro režisieriumi ir aktoriumi, o scena jam tiesiog įaugusi į kraują.
Raimondas Šilanskas - vienas ryškiausių ir žinomiausių Lietuvos humoristų, jau kelis dešimtmečius garsėjantis savo išskirtiniu, tiesmuku ir nesuvaržytu humoro jausmu.
Dėl šios priežasties jis daugelį metų visuomenėje žinomas kaip „anekdotų karalius“.
Kaunietis Raimondas Šilanskas - vienas ryškiausių ir žinomiausių Lietuvos humoristų, kuris jau kelis dešimtmečius žinomas dėl savo išskirtinio, tiesmuko ir nesuvaržyto humoro jausmo.
Anekdotų karaliumi tituluojamas humoristas ir laidų vedėjas Raimondas Šilanskas.
Anekdotų karaliumi tituluotas vyras Delfi TV laidoje „Kitokie pasikalbėjimai“ atvirai pasakojo apie humorą, keiksmažodžius scenoje, takoskyrą tarp jaunosios karos ir gerus darbus.
Nors anekdotų karaliumi tituluotas humoristas Raimondas Šilanskas televizijoje nebėra matomas taip dažnai, kaip anksčiau, jo gyvenime komedija ir tiesioginis bendravimas su žmonėmis niekur nedingo.
Veiklos žinomam vyrui netrūksta ir vasaros sezonu - pastaruoju metu jį galima pamatyti renginių vedėju.
Humoristas neslepia, kad veiklos jam tikrai netrūksta.
Nors daugelis išėję į pensiją pradeda ramesnį gyvenimą, Raimondas renkasi aktyvią veiklą ir toliau džiugina publiką tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Netrukus jis planuoja vykti į Airiją susitikti su ten gyvenančiais lietuviais, o jo pasirodymai visuomet kupini energijos bei sąmojo.
Net ir dabar, kai oficialiai tapo senjoru, jo repertuaras nesikeičia.
Gimtadieniai ir jubiliejai
Visgi švęsti „paprastus“, eilinius gimtadienius, kaip sako pašnekovas - ne jam.
„Kartais švenčiu kokį nors įdomų jubiliejų - kai būna 50-imt, 60-imt. Gimtadieniai man nėra reikšmingi, juos švenčiu ramiai, išskyrus jubiliejus, kuriuose tiesiog siaučiu“, - naujienų portalui tv3.lt teigė jis.
Visgi jis tikina besikeičiančių skaičių gyvenime visai nesureikšminantis.
„Gyvenimas yra gyvenimas, jį reikia gyventi. Laikas bėga, tai labai natūralu. Gimtadienis byloja tik tai, kad prabėgo dar vieni metai. Aišku, apgalvoji, ką praradai, kas buvo gero, kur galima pasitaisyti. Nelabai įsivaizduoju, kodėl yra gerai švęsti kad vėl pasenai. Gali pasidžiaugti tik, kad dar gyvas.“
Humoristui, Anekdotų karaliumi tituluojamam Raimondui Šilanskui šį penktadienį sueina 55 metai.
Pirmųjų dovanų jis sulaukė jau ketvirtadienį Kaune, kur vyko jo ir Artūro Orlausko „Juodojo humoro“ pasirodymas.
Jubiliatą draugai „apipylė“ dovanomis - gėlėmis, belgiškais šokoladais, gėrimais, medžioklės drabužiais, kimono ir... R.Šilanskas namo parsiveš ir šunį, ir Vietnamo kiaulę.
Abu gyvūnus, kuriems yra tik po kelis mėnesius, jubiliatui įteikė artimi draugai.
Ilgaplaukis taksas jau buvo pavadintas Alfonso vardu, o juodos spalvos kiaulytei vakaro svečiai išsyk suteikė Obamos vardą.
Tiesa vėliau jai šeimininkai davė dar ir antrą - Alfos vardą.
Pasveikinti R.Šilansko „Renginių oazėje“ nepamiršo ir jo kolegos - Gintautas Girkila-Klarkas padovanojo medžioklei tinkamą liemenę.
Jubiliatui teko ir keletas litrų „šilo“ gėrimo, pagaminto pagal specialų receptą.
Jį įteikė humoristas Aleksandras Karpavičius.
Įspūdingą dovaną - kimono ir juodą diržą - įteikė A.Orlauskas.
Supratau, kad atėjo senatvė
Laisvą laiką dažnai leidžiantis gamtos apsuptyje - grybaudamas, žvejodamas ar medžiodamas - vyras neslepia, kad tik tada sugeba visiškai atsipalaiduoti ir paskęsti savo mintyse.
„Man gamta yra vienintelis tikras poilsis.
Jaunimas dabar gyvena kompiuteriniame pasaulyje, grybauja kompiuteriu.
Tik žmona niekada neatsisako kartu su manimi grybauti“, -
Visgi vienas įvykis poilsiaujant jam įstrigo atmintin - sykį grybaudamas jis suprato, kad gyvenimas tikrai pasikeitė.
„Kai paskutinį kartą miške pasiklydau, kai ką supratau.
Kada keturias su puse valandos vaikščiojau ir nežinojau, kaip išeiti, kai teko kviesti policiją ir dronus, tik tada supratau, kad jau tikrai atėjo senatvė.
Supratau, kad nebegaliu gyventi taip, kaip kai buvau jaunas“, - pasakojo humoristas.
Jei jau užsiminei apie grybus, prieš kelis metus, žinau, grybaudamas rimtai paklydai, ir tada pasakei, kad viskas, matyt jau senstu.
Ar dar pagrybauji?
Taip, o kaip kitaip.
Gyvenimo pamokos ir įžvalgos
Visgi gyvai daug su žmonėmis bendraujantis R. Šilanskas atskleidžia, kad vienas džiaugsmas yra matyti nušvintančius ir laimingus žmonių veidus.
„Pats geriausias dalykas, kad jau „nebesėdžiu“ televizijoje, o dirbu gyvai, su žmonėmis.
Žvėriškai gaila, kad nebeliko teatro.
Bet dirbu žmonių gimtadieniuose, jubiliejuose, įmonių šventėse, vakarėliuose kavinėse.
Daug laiko praleidžiu tarp žmonių.
Mano didžiausia silpnybė yra klausti žmonių, apie ką jie norėtų išgirsti anekdotą.
Man patinka pasakoti apie tai, ką nori išgirsti kitas, - šypteli pašnekovas.
- Pavyzdžiui, Suvalkijoje žmonės labai mėgsta kai jiems pasakoji apie suvalkiečius, Žagarėje nori anekdoto apie Žagarę, Drevernoje - apie žvejus.
Visi nori to, kas artima.“
R. Šilanskas neslepia, kad vyresnės kartos humoristai savo juokelius anksčiau kurdavo su žymiai daugiau kūrybiškumo.
„Kada nori pasakyti tai, ką paslėpi savo mintyje, sakai tą kitokiu tekstu, per aplinkui.
Bet žmogus nėra kvailas, jis supranta, - juokiasi R. Šilanskas.
- Bet niekas sovietiniais laikais negalėjo įrodyti, kad aš esu valdžios priešas.
Visada kalbėdavau kitais žodžiais.
Tai būdavo privaloma mokėti, nes kitu atveju būtum pasodintas į kalėjimą arba išvežtas gydytis.“
Anksčiau visiems linkėjau sveikatos, tačiau dabar ėmiau linkėti sėkmės.
Čerčilis yra pasakęs, jog „Titanike“ labai daug sveikų buvo.
Prie manęs po spektaklių prieina labai daug žmonių, visi nori nusifotografuoti, autografo prašo, atneša gėlių.
Niekada negali žinoti, ar tas žmogus kuo nors serga“, - svarsto R.
Kalbėdamas R. Šilanskas prabyla ir apie vieną technikos stebuklą, kuris iki šiol jam kelia siaubą.
Tai - mobilieji telefonai: „Su žmonėmis reikia bendrauti gyvai, ne per radijo imtuvą ar televizijos ekranus.
Aš netikiu, kad kažkoks ekranas gali pakeisti gyvą bendravimą.
Man atrodo, kad telefonas - viena didžiausių žmonijos klaidų, kas apskritai buvo padaryta.“
Dvi monetos pusės
Be scenos gyvenimo neįsivaizduojantis humoristas neslepia, kad linksminant kitus netgi pats pamiršta savo problemas.
„Niekada neičiau į sceną jei man nepatiktų tai, ką darau.
Einu į sceną tam, kad žmogus šypsotųsi.
Galbūt jo gyvenime, šeimoje, darbe ir yra kažkas blogo, bet atėjęs į koncertą jis visa tai pamiršta ir tuo metu gyvena tuo, ką aš pasakoju jam.
Aš irgi išeinu į kitą savo gyvenimėlį, pamirštu, kad vakar man nepavyko pagauti žuvies.
Man patinka, kai kiti juokiasi - tada esu linksmas ir aš“, - žaismingai taria jis.
Visgi humoristo gyvenimas turi dvi monetos puses - nors ant scenos jis dažnai šypsosi ir rodo entuziazmą, namuose jis visai kitoks.
„Aš namuose dažniausiai būnu liūdnas, - neslepia jis.
- Gal gyvenimas toks mano...
Turbūt per daug save atiduodu žmonėms.
Kaip sako mano draugai, su kuriais dirbu, aš turbūt laiko nejaučiu.
Turiu dirbti dvi valandas, o atidirbu keturias.
Tai, ką aš darau, man labai patinka.
Man smagu, kai žmogus juokiasi, kai jis yra linksmas.
Pažiūrėkite į žmogų, kuris šypsosi - koks jis gražus...“
O kas gi legendinį Raimondą Šilanską pralinksmina labiausiai?
„Labai nedaug ko reikia...
Man užtenka dukters šypsenos, jos mažo juokelio, žmonos šypsenos.
Užtenka pačių mažiausių dalykų.“
Jaunieji humoristai ir naujas humoras
Pastaruoju metu Lietuvos humoro scenoje vis girdimi nauji vardai iš jaunesniosios kartos.
R. Šilanskas neslepia, kad jaunieji komikai jam neretai kelia klausimų ir parodo, kaip stipriai šiais laikais yra pasikeitę humoristai.
„Mes truputį kitaip humorą priimame.
Mes, senukai, turbūt jau gyvename su savo karta, kuri ir supranta mūsų humorą.
Aišku, yra ir išimčių.
Pavyzdžiui, praeitą savaitę pravedžiau gimtadienį vyrui, sėdėjo jo jauni vaikai, bet buvo labai patenkinti.
Jie daug juokėsi, jiems tai buvo įdomu.
Bandžiau aiškinti, kad ateina jaunoji karta, nežinau, kodėl jie sako, kad jiems tai neįdomu.
Įsivaizduoju, kad jauni žmonės turėtų normaliai priimti naujus dalykus.
Visą gyvenimą viskas keičiasi - ateina nauja karta, naujas suvokimas.
Man keista, kai sako, kad ateina ir naujas humoro jausmas.
Koks jis gali būti naujas?
Juk juokinga, arba ne“, - rėžė R. Šilanskas.
Lygindamas savo kartą su jaunąja, „anekdotų karalius“ mato daugybę skirtumų ir ne visi jie, pasak vyro, yra suprantami.
Humoras kaip druska sriuboje
Sovietmečiu stovint ant scenos humoristas turėdavo būti atsargesnis - juk tiesmukumas galėdavo privirti bet kam košės.
„Anksčiau būdavo daug draudžiamų dalykų, juos reikėdavo apeiti su savo požiūriu, kūrybiškumu.
Apie valdžią juokaudavome, iš jos tyčiodavomės netiesiogiai, kūrybiškai, paslėptai, kad niekas negalėtų nieko įrodyti.
Dabar jaunimui lengva - jie sako ką nori, dabar vien keiksmažodiai eina.
Visą gyvenimą sakiau, kad keiksmažodis yra tik prieskonis ir jo patiekalui, kurį pateiki, reikia tik šiek tiek.
Bet jei būna vien prieskoniai su mažai patiekalo, būna tikras brudas, - kalba vyras.
- Man nepatinka noras, kad žmogus būtų patenkintas girdėdamas vien keiksmažodžius.
Keiksmažodis man patinka tik tada, kai jo tikrai reikia, kai jis būna vienas prie daug gražaus teksto.
Aš pats rengiu juodojo humoro vakarus, aišku, kad keiksmažodis taip pat panaudoju, bet jų būna tik tiek, kiek tikrai reikia.
Humoras yra visai ne apie tai.
Negalima žmogaus maitinti tuo, kas yra neskanu.“
"Lietuvos komiko vakaras-2012", III dalis
Pilietinė funkcija
R. Šilanskas neslepia, kad vyresnės kartos humoristai savo juokelius anksčiau kurdavo su žymiai daugiau kūrybiškumo.
„Kada nori pasakyti tai, ką paslėpi savo mintyje, sakai tą kitokiu tekstu, per aplinkui.
Bet žmogus nėra kvailas, jis supranta, - juokiasi R. Šilanskas.
- Bet niekas sovietiniais laikais negalėjo įrodyti, kad aš esu valdžios priešas.
Visada kalbėdavau kitais žodžiais.
Tai būdavo privaloma mokėti, nes kitu atveju būtum pasodintas į kalėjimą arba išvežtas gydytis.“
Humoristus ankstesniais laikais galima turbūt net sulyginti su žmonėmis, kurie ne tik masiškai žmones užkrėsdavo šypsenomis, bet ir skleisdavo svarbią žinutę.
„Daug kritikavomę valdžią, priešinomės sistemai.
Dabar paprasčiausiai ant scenos išeina žmogus, kuris bando pasijuokti iš kito fizinių trūkumų, lytinių nesklandumų.
Dabar svarbiausia juokinti...
Mūsų laikais tai būdavo kova prieš valdžią.
Dabar „užvažiuos“ kažkas ant prezidento ar ant krepšinio komandos - ir viskas.
Dabar tokios prastos situacijos su valstybe nėra, esame nepriklausomi, tad „važiuojame“ ant to, ant ko galime.“
Požiūris į politiką
R. Šilansko humoras ir polinkis į tiesmuką kalbą puikiai atsispindi jo požiūryje į politiką.
Nors, sako, kad aktyviai politika nesidomi, rinkimuose balsuoja ir turi savo favoritus.
Klausiamas, su kokiu politiku „eitų į kalnus susirišęs viena virve“, jis šypteli ir atsako gana drąsiai.
- Tad dabar noriu pakalbėti apie politiką.
Ar ja domiesi?
- Ne… nelabai, na gal šiek tiek.
- Tikiuosi balsuoji Seimo rinkimuose kaip visi padorūs Lietuvos piliečiai?
- O kaipgi, be abejo.
- Tad kokia ta mūsų Lietuvos politinė padangė?
Tamsi ar šviesi?
- Aš manau, kad kiekvienam Lietuvos žmogui politikai visada yra blogi.
Taip visada buvo, ir manau visada bus.
- Tačiau manau turi savo politikus favoritus?
- Be abejo turiu.
- Tad su kuriuo iš dabartinių ar buvusiųjų politikų eitum į kalnus susirišęs viena virve?
- Supratau klausimą.
Dar sakoma, su kuriuo eitum į mūšį.
(pauzė)
Ko gero, su Rolandu Paksu.
- Jis jau politikoje nesireiškia.
O iš dabartinių?
- Žinai, daug kas jį labai kritikuoja, smerkia dėl tam tikrų pasisakymų, bet ko gero su Remigijumi Žemaitaičiu.
- Kuris iš politikų turi geriausią humoro jausmą?
- Nėra čia ką ilgai galvoti.
Česlovas Juršėnas.
Jau vien tai daug sako, kad jis kolekcionavo karikatūras.
- O kuris politikas yra, kaip kartais sakoma, „gyvas vaikščiojantis anekdotas“?
- Nėra čia ką ilgai galvoti, Petras Gražulis.
Jis kalba vieną, daro kitaip.
Kartais manau, kad jis pats nesuvokia to.
- Jei sakykime tave pakviestų į Seimą ir paprašytų jį atidaryti, pradėti naują kadenciją.
Ką pasakytum?
- (pauzė)
Pasakyčiau, sveiki dykaduoniai.
- Užpyktų ant tavęs..
- O kodėl turi pykti.
Ne paslaptis, kad žmonės bankus apiplėšia daug rečiau, nei jie žmones.
- Dabar tokia kaip ir mada, partijos į savo sąrašus įtraukia žinomus šoumenus, sportininkus, kultūros veikėjus.
Jei tave kas būtų pakvietę ir tyčia ar netyčia patektum į Seimą…
- Oi, ne, baik tu mane gąsdinti…
Aš geriau pasėdėsiu kur nors prie vandens su meškere, ar begrybaudamas.
Pensija - ne pabaiga, o naujas etapas
Raimondas Šilanskas, garsėjantis aštriu liežuviu ir humoro jausmu, pripažįsta, kad pensija jį „ištiko“ kiek netikėtai.
Nors naująjį savo statusą jis priima su šypsena, pokalbio metu neslepia, jog tai jam buvo šioks toks kultūrinis šokas.
- Koks buvo pirmas jausmas, kai tapai pensininku?
- Žiaurus…
Nesitikėjau, kad tai nutiks taip greitai.
Paskambino kažkokia mergina ir sako: „Kodėl neateinate į „Sodrą“?“
Galvojau, kad rimtai kažką pridirbau, o ji sako: „Atsiimti pensininko pažymėjimo…“
(juokiasi)
- Tikrai buvo šokas.
Ši reakcija puikiai atspindi jo gyvenimo filosofiją - Raimondas nepriima nieko per daug rimtai ir stengiasi kiekvienoje situacijoje surasti juokingąją pusę.
Pensija jam tėra formalumas, nes, kaip pats sako, „gyvenimas ties tuo nesibaigia“.
- Daug kas išėję į pensiją žada ilsėtis, anūkus auginti, kai kas knygas prisiminimų rašyti.
Kaip tu?
- Ne, dar nesiruošiu kaip sportininkai sako, kabinti sportbačių ant vinies.
- Bet kiek supratau dėl to labai neliūdi.
- O ko čia liūdėti.
Tai tik kažkokie skaičiai pase, o visa kita niekis.
Gyvenimas gi nesibaigia ties tuo.
- Ir toliau dirbi išsijuosęs.
Kiek žinau, ko jau ko, bet renginių netrūksta.
Štai ir šiandien, žinau, trumpam užsukai į Kauną ir važiuosi į Kuršėnus.
- Oi, yra gyvas velnias.
Kiek anksčiau, tiek ir dabar.
Tik spėk suktis.
Ir ne tik Lietuvoje bet ir užsienyje kur gyvena mūsų broliai ir sesės.
Va dabar netrukus į Airiją kelioms dienoms važiuosiu.
- Kaip su keiksmažodžiais tavo pasirodymuose?
Gal dabar, kai tapai pensininkas, „surimtėjai“?
- Kaip be jų.
Tai kaip ta druska sriuboje.
- Ar yra tekę skaldyti anekdotus būtent vien senjorams?
- Be abejo.
Kartą teko tremtiniams pasirodyti.
Aišku, ten buvo kiek švelnesni anekdotai nei sakykim kur nors kurorte Šventojoje.
Ten publika kita, labiau atsipalaidavę.
- Tad suskelk anekdotą apie pensininkus.
- Oi, jų tiek, kad nors vežimu vežk.
Pradėčiau pasakoti viso vakaro neužtektų.
Pensininkas tiek man, tiek tikriausia ir kitiems iškart asocijuojasi su parkinsonu ir alzheimeriu.
Dar nei vienu, nei kitu ačiū Die nesiskundžiu.
Gyvūnai - gyvenimo dalis
R.Šilanskas tvirtino dievinantis gyvūnus ir žinąs, kad juos auginsiąs.
Prieš maždaug penkis mėnesius Šilanskai neteko tris mėnesius auginto toiterjero - jį pavogė.
„Šuniuką taip pat buvo padovanoję draugai.
Liūdėjome jo netekę“, - sakė R.Šilanskas.
R.Šilanskas tvirtino dievinantis gyvūnus ir žinąs, kad juos auginsiąs.
Man užtenka dukters šypsenos, jos mažo juokelio, žmonos šypsenos.
Užtenka pačių mažiausių dalykų.
Teatras - sena meilė
Pastaruoju metu R.Šilanskas daug laiko skiria teatrui.
„Esu baigęs teatro režisūrą.
Gavęs diplomą vaidinau ir stačiau spektaklius Telšių, Anykščių teatruose.
13 metų Telšiuose organizuodavau komedijų festivalį.
Širdyje nuo teatro nebuvau nutolęs, o netrukus į sceną grįšiu kaip aktorius, - planais dalijosi vyras.
R. Šilanskas nori grįžti į teatrą: „Aš vis labiau pradedu galvoti, kad laikas man sugrįžti į teatrą...
Mes buvome sugrįžę, pastatėme spektaklį su gruzinais.
Jis praėjo Gruzijoje su didžiuliu anšlagu, su pagyrimais.
Visi turi savo gyvenimus, be to, mums labai stipriai kirto pandemija.
Visiems užima daug laiko važinėti į repeticijas, o žinote, kas yra laikas?
Negali nusipirkti laiko.
Teatras taip ir išsiskirstė...
Kaip sako pats R. Šilanskas, jo gyvenime - „viskas po truputį“.
Vyras iki šiol koncertuoja pajūryje, veda renginius.
Savaitgaliais koncertuoju, savaitės pradžioje grybauti vėl pradėjau.
