Naujagimis pradedamas maitinti iškart po gimimo ir mažyliui šio maisto dažniausiai užtenka iki 4 - 6 mėnesių. Motinos pienas yra unikalus produktas, nes jo sudėtis kinta pagal naujagimio poreikius. Pirmus tris gyvenimo mėnesius, kuomet kūdikio augimas yra pats intensyviausias, jis yra riebesnis nei ketvirtą mėn. ar vėliau. Specialistai neabejoja nenuginčijama motinos pieno nauda.
Motinos pieno privalumai
- Sterilus ir tinkamos temperatūros, nes iš krūties patenka tiesiai į mažylio burną.
- Yra fiziologinis baltymų, riebalų, angliavandenių santykis, todėl susidaro optimalios sąlygos maistui virškinti ir pasisavinti.
- Yra taurino ir kitų medžiagų, svarbių nervų sistemos vystymuisi.
- Motinos piene esantys angliavandeniai garantuoja naudingų organizmui žarnyno bakterijų dauginimąsi, gerina kalcio, kuris būtinas kaulų augimui, pasisavinimą.
- Yra tris kartus daugiau geležies ir vario nei karvės piene, todėl kūdikiai rečiau serga mažakraujyste.
- Gausu biologiškai aktyvių medžiagų (hormonų, fermentų, vitaminų, imunoglobulinų A, G, D, M, kurie padeda kūdikiui apsisaugoti nuo infekcijų).
- Labai svarbu tai, kad maitinant krūtimi susidaro emocinis ryšys tarp kūdikio ir motinos.
Maitinančios motinos mityba
Seniau maitinančioms motinoms buvo skiriamos įvairios dietos. Nors žindančios moters maisto medžiagų poreikis skiriasi nuo įprastų moters poreikių, tačiau mityba neturi būti labai apribota. Žindanti motina turi laikytis mitybos principų.
- Nors pieno gamybai reikia energijos, poreikis didesnis, tačiau ją organizmas gauna skylant nėštumo metu susikaupusiems riebalams, todėl nėštumo metu priaugęs svoris vėliau sunormalėja.
- Geležies poreikis žindymo metu yra toks pat ar net mažesnis, nei iki nėštumo, nes maitinant krūtimi nebūna mėnesinių. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, ar maitinanti mama neserga mažakraujyste. Jei serga, su pienu kūdikis gaus pakankamą kiekį geležies, tačiau motinos organizme jos pradės mažėti, tuomet reikėtų mamos mitybą papildyti maistu, kuriame gausu geležies. Pagrindinis geležies šaltinis yra mėsa, jautiena, paukštiena, žuvis, kepenys, subproduktai, kiaušinio trynys, pupelės, žirniai, ankštinių bei avižų produktai, riešutai, grūdų produktai, vyšnios, obuoliai, slyvos, lapinės daržovės.
- Štai kalcio poreikis yra didesnis žindymo metu. Svarbu, kad nemažėtų šio mineralo motinos organizme. Kalcio šaltinis yra fermentinis sūris, taip pat pienas ir pieno produktai. Jei moteris negali vartoti pieno, tuomet gali rinktis tokius produktus: kiaušinio trynį, kopūstus, petražoles, brokolius, migdolus, rupaus malimo ruginius miltus, mėsą.
- Motinos racionas turėtų būti papildytas B ir C grupės vitaminais, nes laktacijos metu šių vitaminų poreikis padidėja. B grupės vitaminų yra rupioje duonoje, miltuose, kepenyse, inkstuose, mėsoje, piene, daržovėse, ypač ankštinėse kultūrose, riešutuose, kiaušiniuose. Vitamino B1 yra varpinių grūdų sėlenose, žuvyje. Vitaminas B2 randamas lapinėse daržovėse, grikių kruopose, kviečiuose. Vitamino C galime rasti bulvėse, kopūstuose, erškėtuogėse, juoduosiuose serbentuose, citrusiniuose vaisiuose, braškėse.
Ko reikėtų atsisakyti žindymo laikotarpiu
Maitinančiai motinai reikėtų riboti kai kurių produktų vartojimą, nes tai gali neigiamai įtakoti kūdikio sveikatą.
- Karvės, ožkos pienas, pupelės gali paskatinti dieglių atsiradimą.
- Ridikėliai, česnakai, svogūnai motinos pienui suteikia nemalonų kvapą ir kūdikis gali jo negerti.
- Alkoholis lengvai iš motinos kraujo pereina į pieną, todėl žindymo laikotarpiu jo reikėtų atsisakyti.
Nauda žindančiai motinai
- Žindant gimda greičiau susitraukia, o tai mažina kraujavimą atsiradusį po gimdymo.
- Sumažėja anksti atsirandančio krūties vėžio rizika.
- Žindymas nors du mėnesius sumažina kiaušidžių vėžio išsivystymo tikimybę.
- Mažėja kaulų išretėjimo tikimybė.
- Nėštumo metu priaugęs svoris žindymo metu pradeda po truputį normalėti.
Taigi žindančios moters mityba turi būti labai įvairi, kad ir mamytė, ir kūdikėlis gautų pakankamą kiekį maisto medžiagų, kurios reikalingos abiejų organizmų funkcijų palaikymui, o taip pat ir mažylio normaliam vystymuisi.
Kada kūdikiai pradeda virškinti mėsą?
Nuo 6 mėnesių amžiaus kūdikis pasiekia atitinkamą raidos etapą, kai jo nervų sistema, koordinacija ir judesiai jau yra pakankamai brandūs, todėl galima pradėti primaitinti. Tokio amžiaus kūdikio virškinimo sistema yra brandesnė, pradedami gaminti atitinkami fermentai, reikalingi kietam maistui virškinti. Labiau subręsta ir imuninė, apsauginė sistema, mažiau kenksmingų medžiagų gali pereiti pro žarnyno barjerą. Maždaug nuo 5-6 mėn. vaikams į valgiaraštį rekomenduojama įtraukti mėsą (po to, kai jie jau būna išragavę įvairių daržovių ir kruopų). Geležis iš mėsos pasisavinama daug lengviau nei iš kitų maisto produktų. Šis elementas aprūpina ląsteles deguonimi ir apsaugo organizmą nuo mažakraujystės.
Pirmą kartą pateikite visai mažą kiekį, pavyzdžiui 5-10 g trintos virtos mėsos įmaišykite į mažylio mėgstamą daržovių tyrę. Palaipsniui mėsos kiekį didinkite, tuo pačiu mažindami daržovių tyrės kiekį. Jei vaikelis griežtai kelis kartus iš eilės atsisako mėsos, padarykite pertrauką ir vėl bandykite.
Kokia mėsa tinkamiausia kūdikiams?
Kūdikiams ir mažiems vaikams, kurie dar nevalgo tiek daug ir įvairių maisto produktų, kaip kad suaugę žmonės, mėsa yra būtina. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo triušienos, veršienos ir kalakutienos. Šios mėsos lengviausia virškinamos, nes turi mažiau jungiamojo audinio. Jautienoje geležies yra daugiau, nei veršienoje, tačiau veršiena lengviau pasisavinama. Kuo jaunesnio gyvūno mėsa, kuo mėsa liesesnė - tuo ji lengviau pasisavinama.
Mažyliams iki 8-9 mėnesių rekomenduojamą mėsą ne tik sumalti, bet ir sutrinti, nes neišsivysčiusi virškinimo sistema. Iš tokiu būdu pagamintos mėsos geriau pasisavinamos amino rūgštys.
Venkite keptos mėsos, ji sunkiai pasisavinama. Ypatingai venkite griliuje skrudintos mėsos. Idealu patiekti mėsą tik su daržovėmis. Daržovėse esančios skaidulos bei kitos medžiagos paskatins tinkamą virškinimą.
Kaip paruošti mėsą kūdikiams?
Mėsą pradžioje geriau virti atskirame puodelyje. Galite įdėti svogūnų, galbūt česnako ar prieš tai juos pakepti aliejuje, kartu pakepant ir mėsos gabaliukus. Virdamos galite naudoti lauro lapus ar kitus prieskoninius augalus. Mėsą susmulkinkite smulkintuvu su daržovių nuoviru, pirmąjį pusmetį kūdikių mitybai geriau nenaudoti mėsos sultinio.
Taip pat kaip ir daržoves, galite išsivirti ir susismulkinti mėsą ir dalį jos pasidėti kitam maitinimui šaldytuve. Naudojant nemaltą mėsą, galite nusipirkti didesnį kiekį, supjaustyti mažesniais gabaliukais ir mažomis porcijomis užsišaldyti. Pjaustydamos stenkitės pjauti skersai raumenį, kad susmulkinus mėsą smulkintuvu ji būtų mažais plaušeliais. Pjaustant išilgai raumens plaušai būna ilgi ir nelabai smagu juos valgyti.
Artėjant pirmųjų metų pabaigai mėsą galite malti ir gaminti kotletus, mažus mėsos kukuliukus, kepti netikrą zuikį. Tokią mėsą galima leisti valgyti rankomis ir toks pasikeitimas 10-11 mėnesių kūdikiams būna į naudą.
Kaip elgtis gimus kūdikiui?
Mėsos ir daržovių santykis
Svarbiausiai, kad mažylis gautų bent 30-40 g (vyresni ir daugiau) mėsos kasdien. Mėsos ir daržovių ar kruopų santykis košėje nėra svarbus, reikėtų įvairiai maišyti košes ir ieškoti mažylio mėgstamų skonių derinių.
Alternatyvūs primaitinimo būdai
Vaiko vedamas primaitinimas (BLW) yra kitokia galimybė. Jis leidžia kūdikiui pačiam vadovauti visam šiam procesui, pasitelkus savo instinktus ir įgūdžius. Atkreipkite dėmesį, kad BLW neturi griežtų taisyklių, kada ir kokį maisto produktą reikėtų kūdikiui pasiūlyti. Jei šeimos nariai nėra alergiški, visas šeimos valgomas maistas yra tinkamas ir mažyliui. Pirmaisiais mėnesiais siūlykit kuo grynesnius produktus - taip kūdikis galės susipažinti su jų skoniais, tekstūromis, formomis. Rekomenduojama siūlyti pailgus, už mažylio delną ilgesnius maisto gabaliukus, kuriuos būtų patogu paimti į rankutę, o sugniaužus liktų galas, kurį galima kišti į burnytę.
Palyginti su tradiciniu primaitinimu košelėmis su šaukšteliu, jis turi labai daug privalumų. Kūdikiai pradeda ropoti, vaikščioti ir kalbėti tada, kai yra tam pasirengę. Jei tik mažyliui suteikiamos visos galimybės tobulinti įgūdžius, šie vystymosi etapai neateis nei greičiau, nei vėliau negu pats geriausias laikas konkrečiam vaikui.
Neretai mamos sako, kad šeimoje taiko „mišrų“ primaitinimo būdą: derina BLW su tradiciniu primaitinimu - pasiūlo mažyliui maisto gabaliukais, kurį jis gali pasirinkti pats, ir pamaitina tyrele, norėdamos užtikrinti reikiamą maistinių medžiagų kiekį, kurių galbūt trūksta jam valgant pačiam. Turėkit omenyje, kad abiejų primaitinimo būdų taikyti vienu metu yra tiesiog neįmanoma.
Lengviausia apibrėžti, kad BLW vyksta tada, kai situacijos kontrolė yra kūdikio rankose. Jis paima maisto gabaliuką ir pats įsideda į burną (tai leidžia kontroliuoti, ką valgo ir kiek valgo). Laikydamas maistą burnytėje kūdikis tyrinėja juslines maisto savybes, kurios yra lygiai tokios pat svarbios kaip ir tai, ką jis realiai nuryja.
BLW tikrai nereiškia, jog niekuomet nenaudojamas šaukštelis, o kūdikis nevalgo minkšto maisto. Tiesiog mažylis šaukštelį laiko pats ir maistą į savo burnytę įsideda pats. Įsivaizduok, kiek tam reikia rankučių valdymo įgūdžių ir pirštukų miklumo!
Kada pradėti primaitinimą?
Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos nuostatas primaitinimas turi būti pradedamas nuo 6 mėn. amžiaus. Atsižvelgiant į įvairių veiksnių poveikį, Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) komisija patvirtino nuostatą, kad pradėti primaitinti yra tinkamas amžiaus intervalas, o ne konkretus laikas. Europos, Šiaurės Amerikos pediatrų, vaikų gastroenterologų ir mitybos draugijos (ESPGHAN, ASPGHAN) rekomenduoja papildomą primaitinimą pradėti tarp 17-25 sav., t.y. tarp 4-ojo mėn. pabaigos ir 6-ojo mėn. pabaigos. Pasaulio sveikatos 2023 m. rekomendacijose dėl papildomo primaitinimo taip pat teigiama, kad esant kūdikio sveikatos sutrikimui, primaitinimą galima anksčiau pradėti.
Jei kūdikis užtikrintai laiko galvą ir gali sėdėti prilaikomas, pastebėjote, kad jis nepasisotina pavalgęs mamos pieno, moka nuryti maistą ir išstumti iš burnos (jeigu jo per daug ar neskanu), nori valgyti kitokį maistą, pats laikas pradėti primaitinimą. Daugumai vaikų šie pokyčiai įvyksta penktą gyvenimo mėnesį.
