Nacionalinio operos ir baleto teatro bei Vilnius City operos žvaigždė Rafailas Karpis (38 m.) santykį su Lietuva apibūdina gražiais žodžiais. Jo gyvenimas - tai ne tik scenos šlovė, bet ir gilios šeimos vertybės, žydų ir lietuvių kultūrų dermė bei nuoširdus santykis su artimaisiais. Kalbame apie jo šeimą, vaikus ir tai, kas jam svarbiausia gyvenime.
Šeimos pagausėjimas ir tėvystės džiaugsmai
Rafailas Karpis yra dviejų dukrelių - šešerių metų Rachelės ir ketverių Lėjos - tėtis. Netrukus šeima laukia trečiosios atžalos. „Esame laimingi, kad visai netrukus, tokiu gražiu metu - vasarą tapsime daugiavaikiais tėvais. Nuotaikos džiugios, visa šeima, ypač sesutės, su nekantrumu laukia naujo šeimos nario“, - dalijasi dainininkas. Jis neslepia, kad tėvystė yra ypatinga gyvenimo dovana. „Jaučiuosi turtingas. Dabar jau trijų vaikų tėvu tapęs Rafailas neslėpė, kad tėvystė yra ypatinga gyvenimo dovana.“
Nors namuose auga trys mergaitės, Rafailas jaučiasi puikiai. „Aš esu namų barzdota primadona, bet mane visi labai myli. Tėčiui turėti dukras yra kažkokia palaima. Man taip gera, smagu“, - džiaugiasi jis. Jis taip pat atskleidžia, kad su žmona Diana siekia užtikrinti, jog vaikai augtų tarp abiejų kultūrų. „Mes švenčiame ir tas, ir tas (žydiškas ir krikščioniškas) šventes. Vaikai žino ir tą kultūrą, ir krikščionišką kultūrą, todėl čia jau bus jų apsisprendimas vėliau, ką jos pasirinks ir kas joms bus arčiau.“
Kultūrinė tapatybė ir santykis su Lietuva
Rafailas Karpis didžiuojasi savo žydišku ir lietuvišku paveldu. Jis gimė ir augo Lietuvoje, todėl šalis jam yra ypatinga. „Aš be galo myliu savo tautą, jos istoriją, nuostabius žmones, tačiau nežinau, prie ko save priskirti. Nes esu ir žydų tautos dalis, ir lietuvis, šioje šalyje, visuomenėje praleidęs visą gyvenimą. Be abejo, man nesvetimas susižavėjimas kitais kraštais, tačiau žinau, kad mano šalis tik viena - Lietuva.“
Jis prisimena savo vaikystę, kai augo tarp įvairių tautybių vaikų. „Mano kiemas tautine ir kultūrine prasme buvo labai įvairiaspalvis... Augau tarp lietuvių, rusų, lenkų, gudų, kieme buvo keturios žydų šeimos. Mes, vaikai, lengvai susikalbėdavome lietuvių ir rusų kalbomis. Ir, žinote, jokios politikos ar etikečių klijavimo tuomet nebuvo, nes vaikų žaidimo aikštelėje tai buvo neaktualu.“ Tai formavo jo pasaulėžiūrą ir supratimą apie kultūrų įvairovę.
Nors jo tėvai nebuvo itin religingi, Rafailas stengiasi puoselėti žydiškas tradicijas savo šeimoje. „Dainuoju daineles ir lopšines savo dukrelei Rachelei. Dabar jai metai su trupučiu, kiek galėsiu, ją būtinai mokysiu jidiš kalbos.“ Jis taip pat prisimena, kad močiutės tarpusavyje kalbėdavo jidiš kalba, o tai jam atrodė „tikra mistika“.
Menas, buitis ir išvykos
Kaip menininkas, Rafailas Karpis susiduria su iššūkiu derinti meninę veiklą ir buitį. „Visada menas ir buitis šiek tiek prieštarauja vienas kitam. Bet tai galima suvaldyti išsaugant ir kūrybinį įkvėpimą, ir pareigas šeimai. Geriausias vaistas - išvykos.“
Jis prisimena ir karantino laikotarpį, kuris atnešė ne tik iššūkių, bet ir laiko šeimai. „Iki pirmojo karantino buvo begalė darbų, todėl šis priverstinis sustojimas neatrodė baugus. Tuo metu neturėjome tokių didelių susirgusiųjų skaičių ir netekčių. Staiga atsirado laiko šeimai, netgi nusidažėme tvorą (šypsosi).“ Tačiau vėliau, su didėjančiu susirgimų skaičiumi, baimė tapo realesnė. „Rudens-žiemą buvo baugu, netekome pažįstamų, kolegų.“
Paauglystės maištas ir muzikinė kelionė
Paauglystėje Rafailas priklausė pankų subkultūrai. „Taip, aš priklausau pankų subkultūrai. Mus jungė muzika, gyvenimo prasmės paieškos. Kai buvau dvylikos metų, man imponavo frazė „Daryk, ką nori, bet netrukdyk kitiems“. Man leisdavo daug, tačiau kartu buvo nubrėžtos ir griežtos ribos, kurias pažeidęs žinojau, kad bus blogai.“
Jo muzikinė karjera prasidėjo nuo vaikystės „Ąžuoliuko“ chore, tačiau paauglystėje jį traukė kitokia muzika. „Aš papankuodavau. Savaitgalius dažnai leisdavau Antakalnio „bombiake“ - buvusioje bombų slėptuvėje įrengtame pankų klube.“ Vėliau jis pasirinko operos solisto kelią, nes, kaip pats sako, jo balsas buvo gražus ir jam nereikėjo ilgai galvoti, kur stoti. „Kai akademijoje man pasakė, kad į savo klasę mane nori priimti pats Virgilijus Noreika, supratau, jog turbūt reikia tęsti tą kelią.“
Rafailo KARPIO koncertas Deltuvoje IV d. (Žolinės proga)
Tėvų indėlis ir auklėjimo vertybės
Rafailas Karpis prisimena savo mamos rūpestį jo ugdymu. „Kai augau, nebuvo tokių galimybių kaip dabar. Mano lavinimu rūpinosi mama. Tėtis aprūpindavo šeimą, nuveždavo, parveždavo... Tai didelis indėlis į saugumo jausmą. Taigi, mama sugalvodavo, kokio papildomo išsilavinimo man reiktų.“
Šiandien jis pats stengiasi būti supratingas tėvas, nors pripažįsta, kad kartais pasitaiko kantrybės stoka. „Iš tiesų, kol vyresnėlė nepradėjo lankyti mokyklos, kažkokių griežtų reikalavimų mergaitėms nebūdavo. Kuo toliau, tuo daugiau laiko praleidžiu su dukromis, ypač dabar, kai kartu ruošiame namų darbus. Turbūt dabar ir pastebiu daugiausia išlendančių tėvo elgesio modelių ar bruožų, kurie norėčiau, kad išlįstų rečiau. Vienas tokių - kantrybės stoka.“
Jis taip pat akcentuoja pokalbio svarbą auklėjant vaikus. „Manau, svarbiausia su vaikais kalbėtis kaip su suaugusiais ir nemanyti, kad jie kažko nesupranta.“
Dialogas per meną ir kultūrą
Rafailas Karpis tiki, kad menas ir kultūra gali padėti žmonėms atrasti vieni kitus ir užmegzti dialogą. „Ji tą ir daro. Gal dažnai pernelyg tyliai, bet daro. Ir ne tik muzika, bet ir kitos meno formos, taip pat sportas. Nuosekliai ir teisingai komunikuojant vieniems su kitais išryškėja, kad visi esame drėbti iš to paties molio, bet labai skirtingi. Štai tas skirtybes verta mokytis pažinti ir toleruoti visą gyvenimą.“
Jis yra įrašęs žydiškų dainų albumą „Laiškai iš praeities“, taip siekdamas išsaugoti ir populiarinti jidiš kalbą ir kultūrą. „Manau, kad tokio albumo reikėjo, mat jidiš kalba ir kultūra yra palietusi Lietuvą. Juk dar prieš maždaug 70 metų kiekviename kaimelyje ir miestelyje buvo žmonių, kalbėjusių jidiš kalba.“
