Ieva Simonaitytė yra viena ryškiausių XX amžiaus lietuvių literatūros figūrų, kurios kūryba neatsiejama nuo Klaipėdos krašto - Mažosios Lietuvos - savitumo. Jos romanas "Aukštųjų Šimonių likimas" yra ne tik įspūdingas pasakojimas apie vienos giminės istoriją, bet ir unikalus Mažosios Lietuvos metraštis, atskleidžiantis šio krašto kultūrinę, socialinę ir dvasinę specifiką.
Ievos Simonaitytės (1897-1978) gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susipynę su Klaipėdos kraštu. Gimusi neturtingoje lietuvių šeimoje, ji nuo vaikystės patyrė skurdą ir sunkumus, tačiau tai nesutrukdė jai tapti viena žymiausių Lietuvos rašytojų. Jos kelias į literatūrą nebuvo lengvas: nebaigusi mokyklos, ji savarankiškai pramoko skaityti ir rašyti, vėliau vertėsi siuvėjos amatu. Aktyviai dalyvaudama lietuvių jaunimo draugijų veikloje ir bendradarbiaudama su Mažosios Lietuvos spauda, ji palaipsniui atrado savo pašaukimą.
1921 metais persikėlusi į Klaipėdą, Simonaitytė baigė mašinraščio ir stenografijos kursus, dirbo įvairiose įstaigose, aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime, palaikydama Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Jos kūrybinis kelias prasidėjo nuo eilėraščių, tačiau tikrasis proveržis įvyko 1935 metais, kai už romaną "Aukštųjų Šimonių likimas" ji gavo Lietuvos valstybinę literatūros premiją. Šis apdovanojimas leido jai visą dėmesį skirti rašymui.
Romane "Aukštųjų Šimonių likimas" Simonaitytė vaizduoja visos savo genties istoriją nuo motinos pusės. Tai Mažosios Lietuvos buities romanas, tačiau jis peržengia vien socialinio ar buitinio žanro ribas. Kūrinys tampa savotišku Mažosios Lietuvos metraščiu, kuriame krašto istorija parodoma per vienos giminės kartų kartas.
Klaipėdos krašto etnografinis savitumas ir kultūrų susidūrimas
Ievos Simonaitytės romanas "Aukštųjų Šimonių likimas" šiuolaikiniam skaitytojui pirmiausia atveria etnografinį Klaipėdos krašto savitumą. Etnografija čia apima tiek materialinę kultūrą (verslai, gyvenvietės, drabužiai, buities daiktai), tiek dvasinę (papročiai, tikėjimai, liaudies menas). Ši gausi klaipėdiškių lietuvninkų etnografinė medžiaga panaudota ne tik šiame romane, bet ir kituose jos kūriniuose.
Simonaitytė vaizduoja XX amžiaus pradžios Klaipėdos krašto buitį su dar gyvais lietuviškais papročiais, morale ir pasaulėjauta. Šis kraštas, vadinamas "Lietuva" arba "Mažąja Lietuva" vokiečių žemėlapiuose, išlaikė senąjį giminės būdą, nepažeistą iki šių dienų. Tačiau šis kraštas nebuvo apsaugotas nuo vokiečių kultūros įtakos. Būtent čia ryškiausiai susiduria dvi kultūros - vokiškoji ir lietuviškoji: "viena miestiška, universitetinė, valstybinė, kita kaimiška, folklorinė, patriarchalinė; viena puolanti, kita besiginanti - susitinka tame pačiame žmoguje, ir jis nebežino, kas jis per vienas - lietuvninkas ar vokietis."
Tikėjimo ir likimo leitmotyvai
Romane svarbi vieta tenka krikščionybės ir senojo lietuvių tikėjimo - pagonybės sandūrai. Simonaitytė kalba apie savo protėvių - lietuvninkų - tikėjimą, kuris formavosi veikiant pagonybei, krikščionybei ir Reformacijos sąjūdžiui. Pati rašytoja, būdama liuterone, vėliau pasitraukė iš šios konfesijos, tačiau visada gynė protestantizmo principus.
Priekulės bažnyčia, kurioje buvo krikštijami, įžegnojami ir jungiami beveik visi Aukštųjų Šimonių palikuonys, tampa svarbiu romano simboliu. Taip pat atsispindi ir surinkimininkų gyvenimas - krikščioniškosios senovės lietuvių tikybos atmainos, kurios propagavo santūrumą, kuklumą ir asketizmą.
Romane ne tik vaizduojami Klaipėdos krašto žmonių gyvenimai, bet ir pasakojama genties istorija. Daug yra ir istorinių faktų: minimas 1709-1711 metų maras, vokiečių kolonizacija, Pirmojo pasaulinio karo grėsmė. Tačiau pačiai autorei svarbesni žmonių likimai ir jausmai, o istorija lieka tarsi šešėlyje.
Šimonių giminės kelionė per amžius
"Aukštųjų Šimonių likimas" savo struktūra primena metraštį, kroniką, kurioje susipina tikri ir išgalvoti įvykiai. Rašytoja su metraštininkui būdingu atidumu fiksuoja visus Šimonių giminės gimimus ir mirtis, taip akcentuodama laiko tėkmę ir gyvenimo laikinumą.
Savotiškas Šimonių giminės simbolis, buvusios garbės liudytojas yra senasis bokštas Jsros pakrantėje. Gamtos ženklai romane siunčia perspėjimus apie nelaimes: didelis ūžimas ore, sausra, virtusi pelenais sodyba. Saulės motyvas, jos pasirodymas ir nusileidimas, ženklina Šimonių gyvenimo pakilimus ir nuopuolius.
Romano veikėjai keliauja ne tik erdvėje, bet ir laike - nuo žilos senovės iki nežinomos ateities. Šimoniai keliauja per du šimtmečius, vis ieškodami naujo ir geresnio gyvenimo, ieškodami laimės. Kelionės archetipas ryškus pasakojant Rožės Šimonytės gyvenimą - ligotos našlaitės, kuri pakeičia savo gyvenimą į gerąją pusę, kelionė į Vokietijos didmiestį tampa jos kovos dėl lietuvybės simboliu. Kelionė laike parodo, kaip garbingi bajorai Šimoniai ilgainiui tampa būrais, praradusiais moralinį pagrindą.
Likimo leitmotyvas romane - tai ne tik skyrių jungtis, bet ir mistifikuota, neapibrėžta, žmogui priešiška jėga, kurios veikimo negalima nei kreipti, nei išvengti. Likimas negailestingai tvarko Šimonių gyvenimą, galiausiai juos sunaikindamas.
Ievos Simonaitytės kūryba, įskaitant "Aukštųjų Šimonių likimą", buvo versta į daugelį pasaulio kalbų, o jos romanas "Vilius Karalius" tapo vienu populiariausių lietuviškų romanų. Šiandien Simonaitytės darbai tebėra aktualūs, nes jie atskleidžia ne tik istoriją, bet ir amžinąsias vertybes, žmogaus likimą ir tautos dvasią.
