Anykščių socialinės globos namai yra Savivaldybės biudžetinė įstaiga, teikianti stacionarią ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą senyvo amžiaus asmenims, asmenims su sunkia negalia. Taip pat teikiamos laikino atokvėpio paslaugos, skirtos tiems, kurie gyvenamąją vietą yra deklaravę Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje.
Ugdymas ir Dienos Veiklos
Burbiškio padalinio gyventojai turėjo galimybę dalyvauti kūrybos popietėje „Skambanti poezija“, kuri vyko Burbiškio bibliotekoje, minint Pasaulinę poezijos dieną, kovo 21-ąją. Gyventojai taip pat dalyvavo šventiniame koncerte „Laisvės daina“, skirtame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti, kuris vyko Burbiškio kultūros namuose. Burbiškio padalinyje buvo paminėta ir Tarptautinė moters diena, kuri prasidėjo jaukia ir šilta nuotaika.
Anykščių socialinės globos namų Troškūnų padalinio gyventojai paminėjo Kovo 11-ąją - Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Minėjimas prasidėjo Maironio eilėraščiu „Nepriklausomybę atgavus“.
Gyventojų Gerovės Užtikrinimas
Anykščių socialinės globos namuose užtikrinama saugi, gyventojo specialiems poreikiams pritaikyta, patogi, jauki, namų aplinkai artima aplinka. Informuojame, konsultuojame, kartu su gyventoju ir jo artimaisiais analizuojame problemines socialines situacijas, ieškome veiksmingų problemos sprendimų būdų.
Maitinimo paslauga globos namų gyventojams teikiama keturis kartus per dieną. Atsižvelgiant į gyventojo sveikatos būklę ir medikų rekomendacijas, maitinimo dažnumas gali būti keičiamas, organizuojama speciali, dietinė mityba. Asmeniui, kuris pats negali savarankiškai pavalgyti, užtikrinama individuali, diskretiška personalo pagalba valgant.
Globos namuose užtikriname pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal poreikį organizuojame gydytojų specialistų paslaugas. Skatiname gyventojus užsiimti mėgstama veikla, kuo ilgiau išlikti savarankiškiems, aktyviems, bendraujantiems. Siekiame palaikyti ar atstatyti gyventojų savarankiškumą atliekant įvairias visuomeniniame gyvenime reikalingas funkcijas.
EQUASS sertifikavimas užtikrina, kad veikla pakankamai efektyvi atsižvelgiant į EQUASS kokybės principus ir kad ši veikla atitinka Europos socialinių paslaugų kokybės užtikrinimo sistemą. Mes nuolat siekiame tobulėti savo srityje, todėl esame labai dėkingi už išsakytą nuomonę, pastabas ir komentarus.
Iššūkiai ir Patirtys
Prisipažinsiu, šito interviu labai bijojau: žinojau, kad su tiek skausmo patyrusia jauna moterimi kalbėsiu apie bėdas šeimoje, patirtis vaikų namuose, savęs žalojimą ir parsidavinėjimą. Dar labiau bijojo mano pašnekovė Ana, kurios vardą straipsnyje nusprendžiau pakeisti siekdamas apsaugoti jos privatumą. Padrąsinta jai gelbstinčio Lietuvos Carito, Ana ryžosi DELFI papasakoti savo gyvenimo istoriją. Po interviu nuoširdžiai džiaugėsi nugalėjusi baimę - ją kalbėjimas apie skaudžius dalykus veikia tarsi terapija.
Į vaikų namus pasiprašė pati Anos mama ir močiutė nuolat girtavo. Apie tėvą, kurio niekada nematė, Ana žino tik tiek: kalėjime sėdėjęs rusas. Kiek geresniu žodžiu ji mini patėvį, kuris, nors ir gėrė, nors ką nors parnešdavo namo. Tuo metu mama, vos gaudavusi pinigus už vaikus, sėsdavo gerti. Šeimą tikrindavę specialistai suaugusius nuolat rasdavo apgirtusius. Vaikams trūko maisto, šeimoje kartojosi vaidai, mama mušdavosi su patėviu ir močiute. Tiesa, vaikų neliesdavo. Todėl kartą atvyko vaiko teisės su policija ir Aną su jaunesne sesute išvežė į ligoninę. „Manęs vaiko teisės paklausė, ar noriu grįžti namo, ar į vaikų namus. Pasirinkau vaikų namus. Man buvo dešimt metų, sesei - treji“, - pasakoja pašnekovė.
Vaikų namuose Ana jautėsi kaip kalėjime - nepažinojo nei vaikų, nei auklėtojų, vis bėgdavo į namus. Po poros metų laikinuosiuose vaikų globos namuose Marijampolėje mergaites perkėlė į Avikilų vaikų globos namus. Iš čia mergaitė irgi bėgdavo namo - keletą metų nesėkmingai vis ieškojo mamos. Kai pagaliau surado, gimdytoja jau buvo tapusi neįgali, sunkiai paėjo. „Kokia bebūtų, vis tiek ji mama, nors ji padariusi žiaurių dalykų, blogai elgėsi, visada galima atleisti, juk vaikai nekalti dėl to, kokie tėvai“, - kalbėjo bendravimą su mama atgaivinusi Ana.
Patekusi į Avikilus, kelias savaites praleido užsidariusi kambaryje. Su pagyvenusiomis auklėtojomis nesutarė. Prasidėjo nesutarimai su kitais vaikais ir rankų pjaustymaisi skutimosi peiliuku. „Tuo metu nejausdavau skausmo, nenorėjau išsilieti ant kitų žmonių, maniau, geriau visą pyktį išlieti ant savęs“, - atvirai pasakojo Ana. Merginos aiškinimu, norėdami atsikratyti, ją pradėjo vežti į psichiatrijos ligoninę. Pirmą kartą ji iš Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės pabėgo. Vėliau teko gulėti Kauno klinikose. „Jausdavausi „apsinarkašinusi“, maitindavo tik vaistais“, - sako pašnekovė.
„Tuo metu bendravau su mama, ji dėl visko kaltindavo mane - kad neklausiau ir mane atėmė. Mama skambindavo auklėtojoms ir mane kaltindavo, nors aš ją lankiau ir šio bei to nunešdavau. Norėdavau pasikalbėti su auklėtojomis, bet jos paklausydavo, o kitą akimirką jau direktorius viską žinodavo. Darbuotojai negali taip elgtis“, - apie gyvenimą globos namuose pasakoja Ana.
Švėkšnos Pragaras
Apie 2013-2014 m. Ana pateko į Švėkšnos socializacijos centrą. Čia atsidūrusi mergina mano po to, kai globos namai nusprendė jos atsikratyti. „Jie nesuprato, kad jei vaiku atsikrato, jį išveža, jis grįžta dar žiauresnis. Vaiknamyje bendravimas su darbuotojais visai kitoks, o tokiose įstaigose kaip Švėkšnos socializacijos centras dar žiauriau. Ten ir razborkės, ir muštynės, keiksmažodiai, šokinėjimas prieš auklėtojas. Vaikai iš čia grįžta žiauresni nei buvo“, - kalbėjo pašnekovė. Švėkšnoje Ana praleido dvejus metus.
Iš pradžių viskas atrodė normaliai - susipažino ir užmezgė santykius su psichologe. „Tada atėjo tokios merginos, vienai merginai pasiūlė parsiduoti, ji nuvažiavo, parsidavė, grįžusi žliumbė. Ji norėjo atsisakyti, bet nepavyko - buvo viena prieš dešimt vyresnių“, - prisimena Ana. Netrukus atėjo ir Anos eilė. „Taip, ir man pačiai teko parsiduoti. Man tą daryti pasiūlė pusmetį pragyvenus Švėkšnoje, kada buvau pabėgusi ir čia grįžau. Ką man reikėjo daryti? Aš tų merginų bijojau, kartą parsidaviau, paskui labai blogai jaučiausi“, - pasakoja marijampolietė.
Įsėdus į automobilį, jame buvęs vyras užrakino dureles ir nusivežė į mišką, kur viskas ir vyko. Anos teigimu, jas daugiausia išnaudodavo „šlykštūs pagyvenę seniai“ iš Klaipėdos. „Pasakėme, kad kreipsimės į socialines darbuotojas, pranešime psichologams, tačiau kai vieną merginą sudaužė, bijojome ir tylėjome. Kada vėliau nebegalėjome kentėti parsidavinėjimų, tų šlykščių senių, galiausiai pasakiau psichologei. Tada prabilo dar viena mergina, viskas išaiškėjo ir išlindo į viešumą“, - kabėjo Ana.
Košmaras Švėkšnoje tęsėsi apie pusmetį. Merginų pardavinėtojos, to paties socializacijos centro gyventojos, už parūpintas mergaites gaudavo pinigų, alkoholio, tabako. Aukoms netekdavo nieko. Kada nepilnametes išnaudoję vyrai atsidūrė teisme, Anai teko liudyti. „Teisme pamačiau visų vyrų snukius, jie iš manęs ir kitų merginų juokėsi. Kada ėjau apklausai pas psichologę į atskirą kabinetą, jie patenkinti žvengė. Paėmė siutas, atrodė, norisi juos paimti, sutraiškyti, sukapoti, bet to neįmanoma padaryt, nes pati dar esi vaikas“, - neslėpė Ana.
Anos pasakojimu, Švėkšnoje blogi apsaugos darbuotojai, kurie nuraminimui suleidžia vaistų, nuo kurių kelioms valandoms užmingi. Atsibudusi jautiesi tarsi „apsinarkašinusi“, eini šleivodama. Taip, anot Anos, nutinka kiekvienam, kuris pradeda „psichuoti“ ir blogai elgtis. Iš Švėkšnos merginą išvežė į ligoninę, po keleto savaičių iš ten ji grįžo į globos namus.
Kelias Link Savarankiško Gyvenimo
Mergaitei teko gyventi ir Vilniaus socializacijos centre. „Labai blogas darbuotojų elgesys, labai nepatiko, viskas sugriežtinta, kur tik eini, seka iš paskos, negali pabūti viena. Išdaužiau lango stiklą, persipjoviau ranką, direktorė iškvietė greitąją, policiją, mane išvežė į psichiatrinę. Aš direktorei pažadėjau atsilyginti. Kai tik grįžau iš ligoninės, tą pačią dieną persiuntė į Kauno socializacijos centrą „Saulutė“, kuriame išbuvau ilgiau nei metus“, - prisimena Ana. Iš pradžių ji jautėsi nekaip, palietus širdiai skaudamas vietas, vėlėsi į muštynes, bet pamažu sunkumai praėjo, Ana užmezgė ryšius su auklėtojomis, direktore. „Labai geri darbuotojai, daug padėjo“, - „Saulutę“ geruoju mini Ana.
Tačiau netrukus Anai sukako 18 metų, tad valdiškas įstaigas teko palikti. Grįžusi į Marijampolę, įstojo į profesinę mokyklą Kaune mokytis siuvėjos amato, tačiau čia ilgai neištvėrė - nepavyko pritapti. Tada ji įstojo į Darbo biržą, pradėjo tvarkytis gyvenimą. Mergina kurį laiką gyveno pas pažįstamą, tada susitvarkė dokumentus ir pateko į nakvynės namus. Čia pagyvenusi mėnesį sužinojo, kad pastojo - mama taps rugpjūtį. „Tada nusipirkau butą, susituokiau ir viskas“, - pasakoja 18-metė. Butą Marijampolėje ji nusipirko gavusi valstybės išmoką.
Ana ištekėjo, tačiau gyvenimas nesiklosto. Sutuoktinis jau kelios paros kaip dingęs, o jei ir grįš, Ana jo nepriims ir ketina skirtis. Vaikelį Ana augins viena, tikisi, kad padės mama, kuri dabar geria mažiau - tik „skardinę alaus vakare“, nuo kurios netampa „gatava“. Ana kol kas nedirba - gyvena iš pinigų, kuriuos, tapusi nepilnamete, gavo iš valstybės. Jai padeda Lietuvos Caritas ir kiti geri žmonės. Iš pradžių merginai buvusi baimė, kad pradėjusi gyventi viena nesusitvarkys - juk net dokumentų iki šiol savarankiškai nereikėdavo tvarkytis.
Ateities Viltys ir Išmoktos Pamokos
Ko Ana labiausiai norėtų gyvenime? „Šiuo metu nieko nereikia, turiu viską, apie ką svajojau“, - aiškino pašnekovė, ateityje pasišovusi baigti vidurinę mokyklą ir tapti socialine darbuotoja. Kad galėtų padėti panašus likimo žmonėms.
Jaunesnė Anos sesuo gyvena vaikų globos namuose. Ana pas ją važiuoja vos ne kasdien ir bando auklėti, kad ši nustotų bėgioti iš pamokų. „Ji negirdi kitų, tik isterikuoja, rėkia, šūkauja ir mano, kad taip viską pasieks. Aš ir taip seniau galvodavau, tačiau taip neturi būti, kiekvieną situaciją reikia apgalvoti“, - kalbėjo pašnekovė.
Ana neslepia: jai pačiai susivokti padėjo vaikų socializacijos centras „Saulutė“, iš kurio grįžo kitu žmogumi. Jai atrodė, kad niekada nepavyks nustoti pjaustytis, bėgti iš vaikų namų. Tačiau, pasakoja ji, kai atrandi žmogų, kurį gerbi, pasitiki, gali atvirai kalbėtis, kuris tau padeda, pasijauti kažkam reikalingas, pradedi išgirsti kitus, taip pat gali padėti panašaus likimo žmonėms.
Žvelgiant į savo gyvenimą Anai atrodo nenormalu, kad buvo mėtyta per įvairius globos namus. „Sakoma, kad vaikų globos namuose turi dirbti auklėtojos ar socialinės darbuotojos su gera charakteristika, bet yra pora auklėtojų, neminėsiu tų vaikų globos namų, kurios pačios susipjaustė rankas, gulėjo psichiatrinėje, kaip jos gali dirbti tokį darbą, jei pačios gyvena tokį gyvenimą kaip vaikai? To nesuprantu“, - retoriškai klausė Ana.
Institucinės Priežiūros Iššūkiai
Anos, kaip ir kitų Švėkšnoje išnaudotų mergaičių, istorija puikiai žinoma Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovei Kristinai Mišinienei. „Negali ramiai klausytis nukentėjusių mergaičių pasakojimų apie trejus metus trukusius jų pardavinėjimus suaugusiems vyrams, atvažiuodavusiems vos ne į globos įstaigos teritoriją „susirinkti“ šių mergaičių, kad santykiauti su jomis mašinose, miškeliuose ar … „prie kapinių“. Centro kolektyvas jau buvo apsipratęs ir su savo globotinių prostitucija, ilgalaikiais dingimais, pareigūnų neveiklumu. Tiek apsipratęs, kad net teisme psichologės, socialinės pedagogės jaunąsias suteneres charakterizavo kaip veiklias, organizuotas, tikras lyderes. O jų aukas - kaip didesnių sužalojimų nepatyrusias, sunkaus būdo, nepritampančias... Sunku mums suvokti, bet centro auklėtojos turėjo kai kurių sekso pirkėjų ir kontaktus, prašydavo jų parvežti mergaites atgal, apsipykdavo su jais dėl įkyrumo“, - DELFI kalbėjo K. Mišinienė.
Specialistės manymu, išnaudotų nepilnamečių traumos mastas yra milžiniškas. Visos jos kalba apie aplinkinių abejingumą, apie „vierchių“ baimę, apie šlykštėjimąsi tokiu santykiavimu, nuolatinį savęs žalojimą. „Mes buvome liudininkės neapsakomos psichologinės, dvasinės sumaišties, kurioje paauglės blaškėsi, kai pagaliau, atsiradus ryžtingai pareigūnei Tauragėje, sąžiningam prokurorui Klaipėdoje, šis apgailėtinas išnaudojimas buvo sustabdytas. Visų jaunuolių likimai klostosi skirtingai, bet džiaugiamės, kad nežiūrint pasitaikančių išbandymų, jos ima savo gyvenimą į savo rankas, mokosi priimti pagalbą, atpažinti ir gydytis žaizdas - paprasčiau tariant, mokosi, dirba, myli, kuria. Bet jos yra labai jaunos, pažeidžiamos, jų sėkmė ar pilnavertis gyvenimas vis dar labai priklauso nuo žmonių, kurie yra šalia“, - sako K. Mišinė.
K. Mišinės manymu, visi - centro steigėjas Švietimo ir mokslo ministerija, konkretūs darbuotojai, pareigūnai - tam tikra prasme prisidėjo prie prievartavimų, suteneriavimo, mergaičių, tarp jų ir „blogųjų“, žlugdymo. Jos teigimu, laikas parodys, ar nukentėjusios prašys teismų įvertinti šį ilgametį abejingumą, nekompetenciją. K. Mišinė taip pat nesutinka su teisėjo atliktu nusikalstamų veikų perkvalifikavimu - iš prekybos vaikais į pelnymąsi iš nepilnamečių prostitucijos. Specialistė kelia mintį, kad gal jau laikas mums peržiūrėti pasenusį, neatitinkantį šiuolaikinių vaikų apsaugos standartų terminą „nepilnamečių prostitucija“.
Teisiniai Sprendimai ir Paslaugų Tobulinimas
DELFI primena, kad Klaipėdos apygardos teismas praėjusią savaitę paskelbė nuosprendį rezonansinėje Švėkšnos byloje. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad Švėkšnos globos namuose, kuriuose gyveno specialiųjų poreikių turintys vaikai, apie pusantrų metų klestėjo seksualinis išnaudojimas. Kaltinimai šioje byloje buvo pareikšti aštuoniems asmenis. Keturi jų yra vyrai - Ramzilas Fachrislamovas, Andrius Stanslovaitis, Marius Kasputis, Mindaugas Grigalavičius, kurie savo lytinę aistrą tenkino su nepilnametėmis iš Švėkšnos globos namų. Kitos keturios kaltinamosios - Emilija Galdikaitė, Gabija Vasiliauskaitė, Brigita Kazlauskaitė, Inga Erliga Vilimavičiūtė buvo Švėkšnos globos namų auklėtinės, jos ir organizavo nepilnamečių prostitucijos verslą. Nukentėjusiosiomis šioje byloje pripažintos šešios merginos, kurioms, kai jos buvo pardavinėjamos, buvo nuo 14 iki 17 metų. Dabar merginomis rūpinasi „Lietuvos Carito“ organizacija, kai kurios gydėsi ir psichiatrijos ligoninėse.
R. Fachrislamovas pripažintas kaltu už tai, kad tris kartus santykiavo su nepilnametėmis ir jam skirta dvejų metų reali laisvės atėmimo bausmė, bet ją reikės atlikti atviroje kolonijoje. A. Stanslovaitis, teismo sprendimu, puspenktų metų turės praleisti pataisos namuose. Ten pat pasiųsti ir M. Kasputis bei M. Grigalavičius. Jiems skirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės. Ir vyrai, ir merginos teismo nuosprendį per 20 dienų dar gali apskųsti. E. Galdikaitė ir G. Vasiliauskaitė nuteistos 3 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, tačiau jos vykdymas atidėtas. Merginos įpareigotos vakarais būti namuose, mokytis, joms skirtos ir kitos auklėjamojo pobūdžio priemonės. B. Kazlauskaitei skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidėtas metams ir šešiems mėnesiams, o I. E. Vilimavičiūtė nuteista vienerių metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant metams. Merginos taip pat įpareigotos mokytis, joms skirtos kitos auklėjamojo poveikio priemonės.
2015 m. iš Šilutės r. savivaldybės centrą savo žinion perėmė Švietimo ir mokslo ministerija, socializacijos centras pavadintas „Diemedžio“ ugdymo centru. Dabar pagrindinės mokyklos tipo specialiojo ugdymo centras elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems mokiniams priima mokytis berniukus iš visos Lietuvos regionų.
Senjorų Globos Namų Paslaugos ir Sprendimų Priėmimas
Kiekvienas žmogaus raidos etapas pilnas iššūkių ir išbandymų. Ne išimtis ir senatvė. Tik senatvėje su iššūkiais susiduria ne tik patys senjorai, bet ir jų artimieji. Pradedant fizine pagalba buityje, baigiant svarbių sprendimų priėmimu. Kartais būtent suaugę vaikai turi įvertinti, ar jų tėvai gali gyventi vieni ir savimi pasirūpinti. Jei tėvai nebegali patys to padaryti, o ir jų vaikai neturi galimybių tinkamai jais pasirūpinti, ieškoma kitų alternatyvų. Svarstant apie šią galimybę, kyla įvairių klausimų - ar tikrai globos namai yra geras sprendimas, ar ten tinkamai pasirūpins tėvais, kaip reaguos kiti - giminės, draugai, kaimynai? Kad ir kaip norėtume, tačiau teisingų atsakymų, tinkančių visiems žmonėms ir situacijoms, nėra. Negana to, ieškant išeičių, nemažą poveikį turi ir visuomenėje paplitę stereotipai bei konservatyvios nuostatos.
Sprendimas apgyvendinti brangų žmogų globos įstaigoje nėra lengvas nei senjorams, nei artimiesiems. Senjorai gali pykti, priešintis tokiam sprendimui, o artimiesiems tenka ne tik atlaikyti jų emocijas, bet taip pat susitvarkyti su savo pačių išgyvenimais. Neretai artimieji patiria kaltę, beviltiškumą, bei sulaukia priekaištų iš kitų žmonių. Šiandien žmonių gyvenimo būdas, ritmas bei aplinka yra gerokai pasikeitusi. Palengva keičiasi ir žmonių suvokimas bei normos. Šie pokyčiai ryškiau matosi vakarų kultūroje. Pavyzdžiui, JAV yra svarbu, kad žmogui, turinčiam specialių poreikių, sergančiam įvairiomis lėtinėmis bei neurodegeneracinėmis ligomis, būtų teikiama specifinė, profesionali ir kompetentinga pagalba, kurios artimieji, nors ir labai norėdami, negali suteikti. Tam yra specialūs namai, centrai, kuriuose žmonės apgyvendina savo artimuosius, linkėdami jiems geriausio. Tai, kad brangus žmogus yra apgyvendinamas globos įstaigoje, nereiškia, jog artimieji yra atribojami nuo jo priežiūros. Jie gali aktyviai dalyvauti specializuotos priežiūros procese.
- Labai svarbu būti sąžiningiems - sau, senjorams bei artimiesiems. Svarbu aiškiai įsivardinti tokio sprendimo priežastis. Pvz., „Mano mamai yra Alzheimerio liga ir ji jau negali gyventi viena. Jai reikalinga nuolatinė ir nepertraukiama pagalba, kurios šiuo metu negaliu užtikrinti. Todėl turiu ieškoti tinkamiausių išeičių šioje situacijoje“. Aiškiai įsivardinus priežastis ir suvokus savo galimybių ribas, geriau suprantama situacijos realybė. Labai gerai, jei šis sprendimas yra priimamas keleto žmonių.
- Senjorai įvairiai reaguoja į apsigyvenimą įstaigoje. Demencija sergantys žmonės gali būti sutrikę, nerimastingi, o gal kaip tik abejingi aplinkos pokyčiams, tačiau tai didžiąja dalimi priklauso nuo jų ligos specifikos. Ne tik apgyvendinimas įstaigoje, bet apskritai įvairūs įprastos rutinos pokyčiai šiems žmonėms gali sukelti stresą bei bendros būklės pablogėjimą. Kuomet senjoras yra adekvatus, tačiau paveiktas somatinės ligos, apsigyvendamas įstaigoje jis taip pat gali patirti nerimą, liūdesį, pyktį, beviltiškumą, kas yra visiškai normalu tokioje situacijoje. Artimiesiems šie brangių žmonių išgyvenimai kelia daug įtampos ir dar labiau pakursto kaltę, jie ima abejoti savo sprendimu.
- Artimieji renkasi melą tarsi bandydami „apsaugoti“ savo mylimą artimąjį. Pasakyti, kad jis nuo šiol gyvens globos namuose, yra sunku, nes baiminamasi reakcijos, kad jį įskaudins, nuliūdins ar supykdys. Artimieji čia tampa itin išradingi, sakydami, kad senjoras važiuoja į ligoninę, sanatoriją, poilsio namus, kad čia pagyvens tik kurį laiką ir t.t.
- Jei senjoras yra pajėgus, svarbu su juo tartis ir galutinį sprendimą priimti kartu, atvirai aptariant susiklosčiusią situaciją. Svarbu atsakingai pasirinkti namus, kuriuose senjoras gyvens. Ypač gerai, jei asmuo pats gali dalyvauti šiame procese, jei leidžia jo fizinė ir psichinė būklė.
- Svarbu akcentuoti, jog nežiūrint to, kad senjoras gyvens kitoje vietoje, jis vis tiek bus mylimas, juos bus rūpinamasi, jis bus lankomas bei tikrai dalyvaus šeimos gyvenime (žinos kas vyksta, kaip sekasi anūkams ir t.t.). Verta aptarti kaip dažnai jis matysis su artimaisiais. Žinojimas taip pat suteikia saugumo.
- Dar vienas dalykas, kuris gali padėti greičiau apsiprasti naujoje aplinkoje - tai asmeniškai svarbūs daiktai. Gal tai knyga, rožinis, nuotraukos, gal mylima gėlė, radijo imtuvas ir pan.
- Jau atvykus į įstaigą, svarbu, kad artimieji pasidalintų su darbuotojais visa turima informacija apie senolį. Papasakokite apie jo įpročius, pomėgius, asmenines savybes ir t.t.
- Neretai artimieji tikisi, jog atvykę į globos įstaigą senjorai bus nuolat linksmi, aktyvūs, dalyvaus visuose užsiėmimuose, tačiau realybėje gali būti įvairiai. Svarbu atsižvelgti į senjoro fizinę, psichinę bei emocinę būklę, jo poreikius bei galimybes. Neretai galvojame, jog „žinome“, ko senjorui reikia, kas jam yra geriausia, ir bandydami tai įgyvendinti tik sukeliame jam bereikalingą stresą, įtampą, pyktį ar nerimą. Todėl svarbu būti empatiškam ir išgirsti senjorą, ko jis iš tiesų nori. Verta turėti omenyje tai, jog šiame amžiuje senjorų būklė yra kintanti - vieną dieną jaučiasi gerai, kitą jau gali būti silpna, o ką jau kalbėti apie neurodegeneracines ligas, kuomet progresuojant būklei stipriai sutrinka realybės suvokimas. Todėl svarbu realiai vertinti situaciją ir nesitikėti iš senjoro daugiau, nei jis gali. Vidutiniškai prireikia pusės metų, kol žmogus adaptuojasi. Žinoma, čia taip pat labai svarbios kiekvieno žmogaus patirtys, asmeninės savybės, sveikatos būklė, artimųjų palaikymas ir t.t. Daugelis senjorų, pradžioje matę vien trūkumus, ilgainiui atranda gyvenimo globos namuose privalumų: nuolatinė nepertraukiama priežiūra, bendraamžiai, namuose nuolat vykstantys renginiai, galimybė kas savaitę dalyvauti mišiose, pabūti lauke.
Turbūt niekas taip gerai niekada nepasirūpins savo artimaisiais kaip šeima, tačiau diskutuojant apie vyresnių, sunkiai sergančių žmonių apgyvendinimą globos namuose, yra pamirštami tie, kurie prisiima atsakomybę globoti sergantį artimąjį namuose. Pamirštama, kokia tai sunki patirtis ir kiek pagalbos reikia patiems slaugantiesiems artimuosius. Pagalba turi apimti visus lygius - fizinį, psichologinį, medicininį, socialinį. Kad ir kaip bebūtų gaila, ne visada jos yra sulaukiama. Svarbu patiems suprasti, jog slaugant artimąjį būti visų sričių specialistu yra neįmanoma. Būtina įvertinti savo galimybes, priimti savo ribotumą ir dėl to nesmerkti savęs, o kaip tik ieškoti pagalbos. Siekiant padėti brangiam žmogui, svarbu apsvarstyti įvairias galimybes, tačiau kad ir kaip bebūtų, vieno teisingiausio sprendimo nėra.
Darbuotojų Mokymai ir Emocijų Valdymas
Š. m. balandžio 24 d. Kvėdarnos parapijos senelių globos namuose, įstaigos darbuotojams vyko mokymai „Kaip išmokti valdyti pyktį pirmiau, nei jis pradės valdyti tave?“. Mokymus vedė sveikatos psichologė Dominyka Ražanskaitė. Pyktis įvardinamas kaip viena iš seniausių žmogaus emocijų, senovėje pyktis žmonijai padėdavo geriau apsiginti iškilus įvairiems pavojams, tačiau keičiantis laikams pyktis tapo labiau kliūtis ir neigimas elementas nei pagalbininkas. Paprastai pyktis yra priimamas kaip neigiama reakcija ir dauguma žmonių stengiasi jos išvengti. Nuo pykčio raiškos būdų labai priklauso, kokias pasekmes jis sukelia ir kaip veikia individą bei aplink jį esančius asmenis. Pykčio valdymo strategijos gali padėti žmonėms išreikšti savo pyktį sveikesniais būdais. Pykčio valdymo tikslas yra ne slopinti pyktį, o nukreipti jį nesmurtiniais ir nekeliančiais grėsmės būdais. Mokymų metu dalyviams buvo suteikta informacijos apie pykčio, agresijos veikimo mechanizmus. Pristatyta kognityvinė pykčio valdymo metodika.
Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir informaciniais tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.
Valstybės ir Savivaldybės Parama
Ateina laikas, kai tenka pasirūpinti senyvo amžiaus tėvais ar giminaičiais, padėti jiems oriai gyventi senatvėje. Rūpinimasis artimųjų senatve - didelė atsakomybė, o galimybės gauti reikiamą pagalbą priklauso ne tik nuo senjoro sveikatos būklės, bet ir nuo socialinių bei finansinių veiksnių. Kaip informuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dėl senjoro apgyvendinimo globos namuose, kaip ir dėl kitų socialinių paslaugų, visų pirma reikia kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybę ar seniūniją. Tiesa, į savivaldybę ar seniūniją reikia kreiptis tik tais atvejais, kai siekiama gauti valstybės ar savivaldybės paramą už senjoro apgyvendinimą globos namuose. Pateikus prašymą savivaldybei, senjoro namuose, suderintu laiku, apsilankys socialinis darbuotojas, kuris įvertins socialinių paslaugų poreikį. Ilgalaikės ar trumpalaikės socialinės globos paslauga apibrėžiama, kaip kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba, visiškai nesavarankiškiems asmenims. Gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad po taikyto gydymo ir medicininės reabilitacijos priemonių, išlieka ilgalaikių organizmo funkcijų sutrikimų, parengia dokumentus, kurie siunčiami į Asmens su negalia teisių apsaugos agentūrą (www.anta.lrv.lt). Per nustatytą terminą tarnyba atlieka vertinimą ir priima sprendimą dėl specialiųjų poreikių lygio - didelio (pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis) arba vidutinio (pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros poreikis).
Lietuvoje veikia kelių tipų senelių globos namai - įkurti valstybės, savivaldybės ir privatūs. Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktus duomenis, mokėjimo dydis už ilgalaikę socialinę globą nustatomas pagal asmens pajamas ir atsižvelgiant į asmens turtą. Senjorui jis neturi viršyti 80 procentų asmens pajamų. Pavyzdžiui, savivaldybėje nustatytas turto vertės normatyvas yra 10 000 eurų, o asmens turto vertė - 15 000 eurų, reiškia, asmuo kas mėnesį turės papildomai mokėti 1 proc. Tiesa, asmens nekilnojamasis turtas nevertinamas, jeigu jo plotas mažesnis nei 50 kv. Senelių globos namus pasirenka pats senjoras ar jo artimasis bet kurioje Lietuvos savivaldybėje. Savivaldybei priėmus sprendimą dėl ilgalaikės socialinės globos skyrimo, informuojamas tiek senjoras, tiek globos įstaiga. Jei globos namuose yra laisvų vietų, sudaroma trišalė sutartis ir senjoras apgyvendinamas globos namuose.
