Šlapimo takų infekcija (ŠTI) yra viena dažniausių kūdikių ligų, kurią ne visada lengva iškart atpažinti. Mažyliai dar nemoka pasakyti, kas jiems skauda, todėl tėvams tenka itin atidžiai stebėti kūdikio elgesį ir sveikatos pokyčius. Ankstyvas simptomų pastebėjimas yra labai svarbus, nes negydoma infekcija gali sukelti komplikacijų inkstams.
Kas yra šlapimo takų infekcija?
Šlapimo takų infekcija atsiranda, kai į šlapimo pūslę ar inkstus patenka bakterijos, dažniausiai *Escherichia coli*. Kūdikiai dėl nesubrendusių organizmo gynybos mechanizmų yra ypač jautrūs šioms infekcijoms. Šlapimo organų infekcija yra dažna kūdikių ir vaikų liga. Ja serga apie 3,6 proc. berniukų ir apie 11 proc. mergaičių. Kelis kartus dažniau serga mergaitės nei berniukai. Vaikų šlapimo takų infekcija dažnai yra vienkartinė liga, kuri greitai praeina ir, jei reikia, gydoma antibiotikais. Šlapimo takų infekcija - mikroorganizmų sukeltas šlapimo organų sistemos uždegimas.
Paprastai sveiko mažylio šlapimo pūslėje bakterijų nėra ir šlapimas yra sterilus, todėl mikroorganizmai, patekę į šlapimo pūslę, gali sukelti jos uždegimą. Dažniausiai cistitą sukelia tokios bakterijos kaip *Escherichia coli*, stafilokokas ir kitos.
Moterys patiria kur kas didesnę infekcijų riziką nei vyrai. Dažniausiai ją sukelia žarninė lazdelė (*Escherichia coli* bakterija). Moterims dėl specifinės anatomijos šlapimo pūslės infekcijų tikimybė gerokai išauga, kadangi šlaplė yra netoli išangės, o pati šlaplės anga - arti šlapimo pūslės. Šlaplės infekcija (uretritas) gali išsivystyti virškinimo trakto bakterijoms iš išangės nukeliavus į šlaplę. Inkstų infekcija (pielonefritas) yra rečiau pasitaikanti šlapimo takų infekcija, tačiau tai pati sunkiausia šių infekcijų forma. Ja susergama, kuomet bakterijos prasiskverbia gilyn į šlapimo takus ir pasiekia inkstus. Kartais infekcija gali sukelti bakterijos į inkstus patekusios iš kraujo, sergant sepsiu, pūlinga angina ir kt.
Priežastys, dėl kurių bakterijos lengviau patenka peršalus, yra susijusios su susilpnėjusiu imunitetu. Viršutinių šlapimo takų infekciją, apimančią inksto geldelę - pielonefritą - daug sunkiau diagnozuoti nei cistitą, kadangi juo daugiausia serga maži vaikai ir ligos simptomai dažniausiai būna nespecifiniai. Dėl karščiavimo jį reikia atskirti nuo daugelio kitų ligų, taip pat sukeliančių karščiavimą - gripo, kvėpavimo takų ligų, žarnyno infekcijos, apendicito, netgi meningito.
Tėvai klausia, kaip infekcija patenka į šlapimo organus? Vaikams dažniausiai bakterijos patenka kylančiu būdu per išorinę šlaplės angą. Kadangi mergaitėms į šlaplę bakterijos iš išorės patenka lengviau, jos ir serga dažniau. Kai šlapimo organų infekcija dažnai kartojasi, ji gali pereiti į lėtinę formą, sukelti inkstų audinio randėjimą ir inkstų funkcijos nepakankamumą. Vaikus, kuriems vis kartojasi ŠOI, reikia nuodugniai tirti, ar nėra įgimtų šlapimo organų anomalijų.
Kitos priežastys:
- Anatominiai ypatumai (silpnos antibakterinės vaiko gleivinių ir šlapimo savybės).
- Apatinių šlapimo organų disfunkcija.
- Įgimtos anomalijos.
- Vidurių užkietėjimas.
- Išorinių lytinių organų uždegimas.
- Kitų ligų gydymas antibiotikais.
- Lytinis aktyvumas.
Pagrindiniai simptomai kūdikiams
ŠTI požymiai kūdikiui gali būti neryškūs ir priminti kitas ligas. Įtarti infekciją reikėtų, jei pastebite:
- Karščiavimą be aiškios priežasties (dažnai vienintelis simptomas).
- Neramumą, dirglumą, dažną verkimą, ypač šlapinantis.
- Sumažėjusį apetitą, atsisakymą valgyti ar gerti.
- Vėmimą arba viduriavimą.
- Nemalonų šlapimo kvapą ar pakitusią jo spalvą.
- Dažnesnį ar labai retą šlapinimąsi.
Ūmiu pielonefritu sergančių vaikų kūno temperatūra kartais būna labai aukšta, kūdikiai dažnai būna neramūs, vemia. Vaistais „numušta” temperatūra po kiek laiko vėl pakyla. Mažyliui gali pradėti skaudėti nugarą, pilvą, šonus, tačiau jam gali būti sunku parodyti, kur tiksliai skauda. Pirmosiomis ligos dienomis galima pastebėti panašius požymius, kaip ir sergant cistitu: vaikas dažniau arba skausmingai šlapinasi, nespėja nubėgti iki puoduko. Pagrindinis ir dažnai vienintelis skundas būna labai aukšta temperatūra (kūno temperatūra pakyla virš 38°C, gali siekti net 40°C). Tokiems vaikams dažnai nebūna jokių peršalimo simptomų - slogos, kosulio. Tad karščiavimo priežastis lyg ir neaiški. 5 proc. vaikų iki metų karščiuoja ne dėl kvėpavimo organų infekcijų ar dygstančių dantų, o dėl pielonefrito. Vyresni vaikai gali skųstis pilvo bei juosmens srities skausmais, būna ryškūs bendros intoksikacijos simptomai - blogas apetitas, pykinimas, bendras silpnumas.
Kai suserga kūdikiai, pirmuosius ligos požymius pastebėti itin sunku. Priežastis paprasta - sauskelnės. Sveiki kūdikiai iki 6 mėnesių per parą šlapinasi iki 20 kartų, iki 1 metų - 15, iki 3 metų - 10 kartų. Nuolat sauskelnes dėvinčio mažylio tėveliams sudėtinga pastebėti, jog kūdikis ėmė šlapintis dažniau.
Šlapimo takų infekcijos gali nesukelti daugelio požymių, tik vaikui gali šlapinantis skaudėti šlaplę ir išsiskirti nedideli šlapimo kiekiai. Mažesni vaikai gali nebesulaikyti šlapimo ir pradėti nevalingai šlapintis. Kartais esant šlapimo infekcijai nėra minėtų simptomų, išskyrus nuovargį, augimo sulėtėjimą ir svorio didėjimą.
Labai gausus šlapinimasis gali būti diabeto simptomas. Vaiką nuolat troškina, jis daug daugiau negu įprastai geria, greitai pavargsta ir mažėja jo svoris. Gausus šlapinimasis gali būti ir peršalimas arba paprasčiausiai išgertas didelis kiekis skysčio. Beje, gausus skysčių vartojimas gali būti įprotis, kartais tai byloja apie emocines problemas. Berniukams skausmą gali sukelti apyvarpės infekcija (Apyvarpė), mergaitėms - vulvitas - makšties infekcija (Vulvovaginitas).
Kai šlapimo organų uždegimas dažnai kartojasi, jis gali pereiti į lėtinę formą, sukelti inkstų audinio randėjimą ir inkstų funkcijos nepakankamumą. Vaikus, kuriems vis kartojasi ŠOI, reikia nuodugniai tirti, ar nėra įgimtų šlapimo organų anomalijų.
„Užsidegė” šlapimo pūslė
Šlapimo pūslės uždegimą (cistitą) paprastai nesunku diagnozuoti, nes jo simptomai gana aiškūs - padažnėjęs ir skausmingas šlapinimasis, kartais susijęs su dieniniu šlapimo nelaikymu. Vos atsistojęs nuo puoduko vėl sėdasi, kryžiuoja kojytes ir negali padaryti sisiuko. Šiaip jau šlapimo pūslės uždegimu sergantis mažylis jaučiasi visai neblogai, nekarščiuoja arba trumpam pakyla neaukšta temperatūra. Vyresni vaikai jau pasako, kad šlapintis skauda, be to, jiems gali nutikti „nelaimių” naktį - niekada į lovą nesišlapinantis vaikas gali nubusti balutėje.
Cistitu dažniau serga mergaitės, išskyrus pirmuosius gyvenimo metus. Vėliau mergaitėms ši liga pasitaiko dažniau, nes jų šlaplė - daug trumpesnė už berniukų, jos anga yra arti išangės, todėl žarnyno bakterijos gana lengvai į ją patenka. Be to, jei mergaitė serga vulvitu (išorinių lytinių organų uždegimu), tai irgi gali tapti ligos priežastimi, bakterijoms iš tarpvietės patekus į šlapimo pūslę. Negydoma liga gali komplikuotis, todėl skubėkite pas gydytoją.
Kai reikia kreiptis į gydytoją?
Jei kūdikiui pakyla temperatūra virš 38 °C ir nėra aiškių peršalimo simptomų, būtina kreiptis į pediatrą. Mažylis išbėgo į kiemą, pašalo kojytes ir paskui pakilo aukšta temperatūra, nors nekosti ir nesloguoja? Vaikas ėmė dažniau skausmingai šlapintis? Šlapimo takų infekcijomis mažyliai dažniau serga pirmaisiais gyvenimo metais, tačiau ši liga dažnai pasitaiko ir vyresniems vaikams - po kvėpavimo takų ligų ji užima antrą vietą.
Kreiptis į gydytoją reikia, jeigu vaikas karščiuoja daugiau kaip tris paras, temperatūra aukšta ir sunkiai krenta, jei nėra kataro požymių. Tuomet reikalingi kraujo ir šlapimo tyrimai.
Šlapimo takų infekcijų diagnostika
Šlapimo takų infekcijas diagnozuoti padeda šlapimo tyrimai. Berniukams dažnai pakanka vieno šlapimo tyrimo, mergaitėms gali prireikti daugiau, pvz., atlikti šlapimo pasėlį, kraujo tyrimą. Šlapimo tyrimą reikia atlikti kol mažylis dar nepradėjo vartoti antibiotikų, nes vėliau jau nebeįmanoma nustatyti infekcijos kilmės.
Norint atlikti tikslų tyrimą, labai svarbu tinkamai surinkti šlapimą. Auginant mažus vaikus tai padaryti nelengva.
Galimi šlapimo surinkimo būdai:
- Iš vidurio srovės vaikui natūraliai šlapinantis. Tinka vyresniems vaikams, kurie jau gali sąmoningai kontroliuoti šlapinimąsi, bet galima „gaudyti” ir kūdikiams - kai kurie jų apnuoginti greit pasišlapina. Imant šiuo būdu nuo seno rekomenduojama apiplauti išorinius lytinius organus, bet tai nėra visai pagrįstas reikalavimas. Mat jei viską atlikti pagal taisykles, reiktų iš pradžių nuvalyti dezinfekuojamu tirpalu, paskui, kad jo nepatektų į šlapimą, reiktų nuplauti steriliu fiziologiniu tirpalu, tad reti tėveliai tokių „instrukcijų” laikosi. Antra - keli tyrimai įrodė, kad apiplovimas nesumažina šlapimo užteršimo.
- Galima klijuoti vaistinėse parduodamus specialius sterilius maišelius kūdikių šlapimui rinkti. Šlapimo rinktuvas turi būti sterilus, todėl prieš klijuodami apiplaukite lytinius organus.
- Kateterizuoti arba punktuoti šlapimo pūslę. Kateteriu šlapimo bandinys imamas tik jei negalima laukti natūralaus šlapinimosi (pvz., ligoninės priėmimo kambaryje) arba jei šlapimo pūslė kateterizuojama kitu tikslu (pašalinti susikaupusį šlapimą, atlikti šlapimo pūslės tyrimą).
Kai šlapimo tyrimo atlikti tuoj pat neįmanoma, bent pasižiūrėkite, kaip atrodo mažylio šlapimas: prieš šviesą jis turėtų būti skaidrus.
Gydymas
Šlapimo takų infekcijos gydomos antibiotikais, kuriuos reikia vartoti tiek laiko, kiek skiria gydytojas (dažniausiai 14 dienų). Dažnai vos pradėjus gydymą mažylio būklė per kelias dienas labai pagerėja, nukrinta temperatūra, išnyksta skausmas, tyrimai neberodo uždegimo.
Kaip papildomą gydymą galima naudoti:
- Antibakterinį poveikį turintys gėrimai:
- Spanguolių sultys - gerkite tris kartus per dieną po 1-2 valgomuosius šaukštus šviežių skiestų spanguolių sulčių. Spanguolės, turinčios dezinfekuojančių savybių, veiksmingos gydant įvairių bakterijų sukeltą šlapimo takų infekciją.
- Vaistažolės - asiūkliai, petražolės, dilgėlės skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl padeda išplauti bakterijas iš šlapimo takų.
- Nereiktų duoti gerti gėrimų su svarainiais, rabarbarais, nes juose daug oksalio rūgšties, kuri kenkia inkstams.
Greitai ir tinkamai gydomos šlapimo takų infekcijos retais atvejai sukelia komplikacijų.
Kaip išvengti šlapimo takų infekcijų?
Norint išvengti šlapimo takų infekcijų, svarbu laikytis šių rekomendacijų:
- Venkite peršalimų, šaltuoju metų laiku tinkamai aprenkite ir apaukite mažylį - svarbu, kad jis ne tik nesušaltų, bet ir nesudrėktų.
- Labai svarbi mergaičių tarpvietės higiena. Nereiktų jos plauti muilu, nes gleivinė per daug dirginama, ji praranda apsauginę funkciją.
- Stenkitės išvengti mažylio vidurių užkietėjimo. Dėl jo didėja slėgis šlapimo takuose, šiek tiek šlapimo nenuteka žemyn, bet gali grįžti atgal į inkstą.
- Gerkite daugiau vandens.
- Vartokite spanguoles, gerkite jų sultis.
- Vartokite maisto papildus. Galima įsigyti daug įvairių maisto papildų, galinčių palengvinti šlapimo takų infekcijų simptomus arba padedančių jų išvengti. Dažniausiai šių papildų sudėtyje yra spanguolių ir jų ekstraktų, česnakų, vitamino C ir kt.
- Vartokite probiotikus. Probiotikai ir sveikos žarnyno mikrofloros palaikymas gali padėti organizmui apsisaugoti nuo įvairių infekcijų ir lengviau jas įveikti.
- Taisyklingai naudokite tualetinį popierių, t. y.
- Įvertinkite, kiek saugios jūsų naudojamos kontraceptinės tabletės, ir prireikus jas pakeiskite.
Šlapimo takų infekcijos pavojingos, nes gali pažeisti inkstus. Sergant šlapimo takų infekcija, kad ji nepatektų į inkstus, reikia gydymo antibiotikais.
Tyrimais kartais nustatoma, kad šlapimas iš pūslės teka atgal į šlapimtakius, kuriais jis keliauja iš inkstų į šlapimo pūslę. Toks vaikas dažnai serga šlapimo takų infekcijomis. Dažniausiai ši problema praeina savaime.
Pediatrų gydomi vaikai dažnai patiria pasikartojančias šlapimo organų sistemos infekcijas ar naktinės enurezės (NE) simptomus (seilėtekis, troškulys) dieną. Jeigu taip nutinka, svarbu apsvarstyti galimą funkcinį šlapinimosi sutrikimą ir ištirti pacientą. Ankstyvoji diagnostika gali užkirsti kelią inkstų pažeidimui, kuris kyla dėl didelio šlapimo pūslės spaudimo.
Funkciniai šlapinimosi sutrikimai vaikams pasireiškia, kai organizme nėra neurologinės patologijos bei įgimtųjų ar anatominių šlapimo organų sistemos sutrikimų. Šiame straipsnyje aptarsime funkcinius šlapinimosi sutrikimus, kaip juos atpažinti ir diferencijuoti nuo organinės patologijos.
Šlapimo pūslė - tai elastingas organas, prisitaikantis prie didėjančio tūrio, nedidėjant slėgiui šlapimo pūslėje. Viena didžiausių problemų, susijusių su šlapimo pūsle, yra šlapimo nelaikymas, kuris gali pasireikšti dėl anatominių arba neurologinių anomalijų. Yra ir kitų atvejų, kada problemos ne tokios akivaizdžios, o pediatrų gydomi vaikai patiria pasikartojančias šlapimo organų sistemos infekcijas ar NE simptomus dieną. Jeigu taip nutinka, svarbu apsvarstyti galimą funkcinį šlapinimosi sutrikimą ir ištirti pacientą.
Funkciniai šlapinimosi sutrikimai - dažna vaikų problema, sudaranti beveik pusę apsilankymų pas vaikų urologus. Kai kurių pacientų funkciniai šlapinimosi sutrikimai yra glaudžiai susiję su šlapimo pūslės ir žarnyno funkcijos sutrikimais. Ankstyvoji diagnostika gali užkirsti kelią inkstų pažeidimui dėl didelio šlapimo pūslės spaudimo. Prieš pradedant gydyti tokius vaikus, reikia suprasti normalaus šlapinimosi fiziologiją.
Normalaus šlapinimosi fiziologija
Pagrindinės šlapimo pūslės funkcijos - šlapimo kaupimas ir pašalinimas. Jas kontroliuoja autonominė ir somatinė nervų sistemos. Koordinuotas ir visiškas šlapimo išsiskyrimas priklauso nuo nepažeistos inervacijos. Autonominė nervų sistema inervuoja šlapimo pūslę per parasimpatinius ir simpatinius kelius. Simpatinė sistema yra atsakinga už veiksmingą šlapimo pūslės prisipildymą, o parasimpatinė sistema - už šlapinimąsi. Šlapimo pūslės raumenys ir jungiamasis audinys yra gausiai apraizgyti nervinių skaidulų. Kai šlapimo pūslė prisipildo šlapimo ir padidėja jos tūris, atsiranda noras pradėti šlapintis. Jeigu nėra patologinių organizmo pakitimų, šis atsakas gali būti sąmoningai pakeistas. Galime sulaikyti šlapinimąsi, jei tam yra netinkamas laikas ar vieta. Nors nervų sistema (apimanti galvos ir nugaros smegenis) atlieka svarbų vaidmenį palaikant pastovumą ir užkertant kelią enurezei, šlapimo saugojimas taip pat priklauso ir nuo elastinių bei miogeninių šlapimo pūslės sienos savybių. Manoma, kad gimus vaikui šlapinimasis atsiranda spontaniškai kaip nugaros smegenų refleksas. Nuo 1 iki 2 metų šlapimo pūslės pajėgumas palaipsniui didėja kartu su priekinės ir parietalinės skilties nervų sujaudinimu. Koordinuota veikla tarp galvos smegenų, požievio ir nugaros smegenų nervų centrų, dalyvaujančių reguliuojant šlapimo organų funkcijas, paprastai prasideda sveikiems 4-6 metų vaikams. Šio amžiaus vaikai jau turėtų normaliai šlapintis. Pradėjus valingai kontroliuoti šlapinimąsi, didėjant šlapimo pūslės tūriui, dalis vaikų pradeda šlapintis rečiau. Jau 90 proc. 3 metų ir vyresnių vaikų šlapinasi 3 k./d. ir dažniau. Normaliai vyresni negu 3 metų vaikai šlapinasi 5-6 k./d. Taigi subrendęs organizmas turi didelio pajėgumo šlapimo pūslę, autonomišką išorinio sfinkterio valdymą ir galvos smegenų žievės sugebėjimą skatinti ir slopinti šlapimo pūslės raumens (detruzoriaus) susitraukimą.
Funkciniai šlapinimosi sutrikimai
Funkciniai šlapinimosi sutrikimai - dažna vaikų problema, sudaranti iki 40 proc. apsilankymų pas vaikų urologus. Kai kuriems vaikams šlapimo pūslės disfunkcija būna kartu su žarnyno disfunkcija (šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimais). Funkciniai šlapinimosi sutrikimai - tai toks šlapinimasis, kai organizme nėra pažeistų neuroninių kelių, nėra įgimtųjų ar anatominių šlapimo organų sistemos sutrikimų. Pakitimų gali išsivystyti šlapimo prisipildymo arba pašalinimo etapu. Remiantis urodinaminiais tyrimais, šie šlapinimosi sutrikimai yra klasifikuojami į stimuliavimo sindromą su detruzoriaus nestabilumu ir prisipildymo fazės sutrikimą (kitaip - disfunkcinį šlapinimąsi), kai yra šlapimo šalinimo fazės sutrikimas.
Svarbu šiuos šlapinimosi sutrikimus diagnozuoti laiku, nes tai susiję su pasikartojančiomis šlapimo organų sistemos infekcijomis. Prie funkcinių šlapinimosi sutrikimų priskiriama ir ureterinis refliuksas. Kūdikių šlapimo pūslės tyrimai parodė, kad dažnai pasireiškiantis detruzoriaus nestabilumas iš dalies gali paaiškinti natūralią refliukso eigą, kuri, kaip žinoma, regresuoja su amžiumi. Būtina atkreipti dėmesį į NE simptomus dieną (seilėtekis, troškulys). Enurezė skirstoma į monosimptominę (nėra kitų apatinių šlapimo organų sistemos disfunkcijos simptomų) ir nemonosimptominę (enurezė su apatinių šlapimo organų sistemos disfunkcijos simptomais). Išskiriami 2 pagrindiniai patofiziologiniai enurezės tipai: naktinė poliurija dėl naktį sumažėjančios vazopresino koncentracijos ir per maža pagal amžių šlapimo pūslė, dažnai susijusi su šlapimo pūslės hiperaktyvumu (dažnesnė sergant nemonosimptomine enureze). Galima enurezės priežastis yra abiejų šių patofiziologinių mechanizmų derinys, be to, visiems vaikams būdingas sutrikęs pabudimo iš miego mechanizmas, kada prisipildo šlapimo pūslė.
Ištyrimas
Gydant pacientą, sergantį šlapimo pūslės disfunkcija, turime tiksliai žinoti sukėlusią priežastį. Prieš diagnozuojant funkcinį šlapinimosi sutrikimą, svarbu diferencijuoti funkcinę patologiją nuo organinės.
Viena svarbiausių diagnostikos dalių yra anamnezės rinkimas. Renkant anamnezę, svarbios šios dalys:
- Šlapinimosi ypatumai. Simptomų, atspindinčių šlapimo pūslės disfunkciją, išsiaiškinimas. Klausiama, ar neatsiranda staigus noras šlapintis, skausmas šlapinimosi metu, ar nereikalingos papildomos stangos, norint pradėti šlapintis, ar nestebima varvanti, intermituojanti, silpna srovė.
- Tuštinimosi ypatumai. Svarbu išsiaiškinti paciento tuštinimosi įpročius. Užkietėjus viduriams, dažnai pacientus vargina ir šlapimo pūslės disfunkcija. Šį reiškinį aiškina kelios teorijos. Viena teorijų teigia, kad tiesiosios žarnos pertempimas sukuria tiesioginį spaudimą į užpakalinę šlapimo pūslės sieną, todėl stebimas detruzoriaus hiperaktyvumas arba pablogėjęs šlapimo pūslės išsituštinimas. Kita teorija aiškina, kad šlaplės ir tiesiosios žarnos sfinkteriai sudaro vieną neurologinį vienetą, todėl prailgėjusi tiesiosios žarnos sfinkterio kontrakcija dėl didelio išmatų kiekio sukuria neteisingą tarpvietės raumenų susitraukimą ir antrinę detruzoriaus ir sfinkterio dissinergiją. Trečioji hipotezė teigia, kad prailgėjusi tiesiosios žarnos sfinkterio kontrakcija dėl didelio išmatų kiekio sukelia neteisingą tarpvietės raumenų susitraukimą kartu su šlaplės sfinkterio neatsipalaidavimu. Tai sukelia detruzoriaus ir sfinkterio diskordinaciją, šlapimo pūslės hiperaktyvumą, šlapimo nelaikymą, šlapimo organų sistemos infekcijas ir / ar vezikoureterinį refliuksą. Būtina paklausti apie tuštinimosi dažnį, išmatų konsistenciją, formą ir dydį. Reikėtų išsiaiškinti, ar tuštindamasis vaikas nejaučia skausmo, kaip dažnai pasitaiko vidurių užkietėjimo, išmatų nelaikymo epizodai.
- Šeiminė anamnezė. Svarbu išsiaiškinti, ar šeimoje nebuvo šlapimo organų sistemos sutrikimų, ar nėra būdingi vėlyvieji šlapimo pūslės valdymo įpročiai.
- Skysčių vartojimas. Vertinamas suvartojamų skysčių kiekis. Per didelis skysčių vartojimas vakare gali atsispindėti padažnėjusiu šlapinimusi.
- Šlapimo organų sistemos ligų anamnezė. Buvusios šlapimo organų sistemos infekcijos (su / be vezikoureteriniu refliuksu) gali būti stebimos vaikams, sergantiems šlapimo pūslės disfunkcija. Pacientų, turinčių vezikoureterinį refliuksą, gydymas dažnai būna sudėtingesnis.
- Perinatalinė ir neonatalinė anamnezė. Perinatalinė anoksija ar įgimtosios infekcijos gali turėti įtaką normaliai centrinės ar periferinės nervų sistemos funkcijai, šlapimo pūslės funkcijai.
- Neurologinis ir psichologinis išsivystymas. Vaikai, kurie psichologiškai vystosi lėčiau, gali vėliau išmokti kontroliuoti šlapinimąsi. Dauguma pacientų, sergančių šlapimo pūslės disfunkcija, turi padidėjusią riziką sirgti aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromu. Keletas atliktų studijų įrodė, kad apie 20-50 proc. vaikų, turinčių psichologinių problemų (pvz., depresija, aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromas, nerimas), vargino ir šlapimo / išmatų nelaikymas.
- Nesutarimai šeimoje, stresas. Manoma, kad funkciniai šlapinimosi sutrikimai yra susiję su elgsenos sutrikimais, atsiradusiais mokant vaiką šlapintis / tuštintis (sėdant ant puoduko). Tėvų sukeliamas streso dydis koreliuoja su žarnyno ar šlapimo pūslės disfunkcijos sunkumo laipsniu, kaip ir su psichosocialiniais sunkumais.
- Mokymas šlapintis / tuštintis (sėdant ant puoduko). Klausiama, ar procesas nebuvo sudėtingas ir ilgas, ar vaikas nepatyrė streso, ar po mokymų buvo sausieji periodai. Esant anatominiams pokyčiams (pvz., ektopinė šlaplė), dažniausiai sausųjų periodų nebūna.
Kita labai svarbi ištyrimo dalis - tai šlapinimosi dienoraštis. Būtina pildyti šlapinimosi dienoraštį ne trumpiau kaip 48 val. ir įvertinti šlapinimosi dažnį, šlapimo kiekį, šlapinimosi, tuštinimosi ypatumus. Tai suteikia žinių apie funkcinį šlapimo pūslės pajėgumą, neįprastą skysčių vartojimą, poliuriją ir šlapinimosi problemų sunkumą. Dažnas mažo kiekio šlapinimasis parodo nedidelį funkcinį šlapimo pūslės pajėgumą, blogą išsituštinimą. Detruzoriaus nestabilumą ar nevisiškai prisipildančią šlapimo pūslę rodo apatinių kelnaičių drėgnumas ir nelaimingi šlapinimosi atsitikimai.
Objektyvaus tyrimo metu apžiūrima apatinė nugaros dalis. Ieškoma nugaros smegenų agenezės. Patologiją gali parodyti apatinėje nugaros dalyje esanti presakralinė duobutė, plaukų lopinėlis, lipoma ar nesimetriškas sėdmenų plyšys. Neurologinio ištyrimo metu tiriama apatinių galūnių jėga, gilieji sausgyslių refleksai, koordinacija, tarpvietės ir tiesiosios žarnos jutimai, tiesiosios žarnos sfinkterio refleksai, jėga. Nustačius neatitikimus, galime įtarti šlapimo pūslės disfunkciją.
Tiriant berniukų urologinę sistemą, būtina pacientą apžiūrėti dėl galimos fimozės, o tiriant mergaites, ar nėra sąaugų, trukdančių nutekėti šlapimui. Apžiūrint tarpvietę, reikia įvertinti išangės vietą, odos būklę, išmatas išangėje (jų konsistenciją, kiekį), išangės įtrūkimus, hemorojinius mazgus. Jei įmanoma, reikėtų gyvai įvertinti šlapimo srovę. Nepamiršti įvertinti, ar nėra vaiko seksualinio išnaudojimo požymių.
Laboratoriniai tyrimai nesuteikia daug papildomos ir naudingos informacijos diagnozuojant apatinių šlapimo organų sistemos disfunkciją, todėl reikėtų apsiriboti bendruoju šlapimo tyrimu ir šlapimo pasėliu. Jei atlikus šlapimo tyrimą nustatoma leukociturija, reikia atlikti šlapimo pasėlį, nes vaikams, sergantiems šlapimo organų sistemos disfunkcija, dažnai diagnozuojama ir jų infekcija.
Toliau tiriant funkcinį šlapinimosi sutrikimą, pacientui galima atlikti instrumentinius tyrimus. Derėtų apsvarstyti, ar vaikas atitinka šias indikacijas tolesniam ištyrimui:
- Kelis mėnesius nepavyksta kontroliuoti šlapinimosi konservatyviaisiais gydymo metodais (pvz., tuštinimosi / šlapinimosi dienoraštis).
- Įtariama neurologinė ar anatominė patologija.
- Norint skirti medikamentinį gydymą vaikams, kuriems nepadeda elgesio terapija.
- Nuolat, be pertraukos kartojasi šlapimo nelaikymo epizodai ir įtariama organinė priežastis.
- Dažnos šlapimo organų sistemos infekcijos.
- Įtariamas inkstų pažeidimas, pasireiškiantis proteinurija ar padidėjusiu kreatinino kiekiu kraujyje.
Galimi instrumentiniai tyrimai vaikams, kuriems įtariama šlapimo organų sistemos disfunkcija:
- Tyrimas ultragarsu (UG). Reikėtų atlikti visiems vaikams, kuriems įtariama neurologinė ar anatominė patologija, šlapimo organų sistemos infekcija, ar yra stenozės simptomų (pvz., silpna šlapimo srovė). UG urogenitalinės sistemos tyrimas suteikia informacijos apie:
- Anatominius neatitikimus. Atlikus UG tyrimą, galima pastebėti hidronefrozę, dvigubą kolektorinę sistemą, ektopinį inkstą ar surandėjimus inkstuose.
- Liekamąjį šlapimą. Daugiau nei 20 ml liekamojo šlapimo rodo esantį nepakankamą šlapimo pūslės išsituštinimą. Padidėjęs liekamojo šlapimo kiekis būdingas šlapimo organų sistemos disfunkcijai.
- Šlapimo pūslės sienelės matmenis. Norma - 3 mm storio, esant pilnai šlapimo pūslei, ir 5 mm storio, esant santykinai tuščiai šlapimo pūslei. Sustorėjusi šlapimo pūslės sienelė gali rodyti, kad yra obstrukcija dėl anatominių priežasčių ir funkcinė patologija. Pati dažniausia sustorėjusios šlapimo pūslės sienelės priežastis yra hiperaktyvi šlapimo pūslė.
- Cistometrografija (cistometrija) - tai kontrastinis tyrimas, kuriuo yra kateterizuojama šlapimo pūslė, vertinama prisipildymo ir tuštinimosi fazės. Šis tyrimas naudingas diagnozuojant vezikoureterinį refliuksą, padeda vertinant šlapimo pūslės tūrį, formą, išsituštinimą. Galimos indikacijos cistometrografijos tyrimui:
- Vaikai, sirgę 2 ar daugiau šlapimo organų sistemos infekcijomis.
- Vaikai, sergantys šlapimo organų sistemos infekcijomis pirmą kartą ir:
- Nustatyta patologija UG.
- Kūno temperatūra ≥39 °C ir infekcijos sukėlėjas ne E. coli.
- Sutrikęs vaiko augimas arba diagnozuota arterinė hipertenzija.
- Magnetinio rezonanso tyrimas (MRT). Kiekvienam vaikui, kuriam įtariama neurologine patologija, privalo būti atliktas MRT. Taip pat MRT reikėtų atlikti ir tiems vaikams, kuriems nepavyksta paskirti tinkamo gydymo ir dėl to galėtų būti įtariama neurologinė patologija.
- Šlapimo srovės tyrimas (urofloumetrija). Šis tyrimas atliekamas pacientams, galintiems savarankiškai pasišlapinti. Prieš tyrimą pacientas išgeria didesnį kiekį skysčių, paciento prašoma nesišlapinti, kol neatsiras stiprus noras. Tyrimo metu šlapinamasi į specialiai tam skirtą indą. Kompiuterine urodinamine aparatūra fiksuojami įvairūs šlapinimosi parametrai (šlapimo srovės greitis, šlapimo kiekis). Tarpvietės srityje priklijavus lipnius elektrodus, galima sužinoti apie tarpvietės raumenų darbą šlapinimosi metu.
