Pirmieji vaiko gyvenimo metai yra itin svarbūs jo kalbos atsiradimui ir tolygiam vystymuisi. Šiuo laikotarpiu kūdikis intensyviai auga, mokosi naujo elgesio, formuoja pagrindinius gyvenimo pagrindus. Vaikų kalbą tyrinėjantys mokslininkai pabrėžia, kad pirmojo pusmečio pabaigoje kūdikiai pradeda vapėti ir čiauškėti. Vėliau, apie 10-12 mėnesių, vaikai jau suvokia nuolat girdimus žodžius ir patys bando juos ištarti, atpažįsta artimųjų balsus ir į juos reaguoja.

Vaiko kalbos vėlavimu vadinamas nežymus, vidutinis arba žymus kalbos neišsivystymas. Logopedė Liuda Jarošienė pastebi, kad vaiko kalbos vėlavimas - vis dažniau sutinkama problema tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų, palyginti su situacija prieš 15-20 metų. Tarp daugybės priežasčių negalima nepaminėti ir neigiamos išmaniųjų technologijų įtakos vaikų kalbos, komunikacijos raidai. Įvairiausiose vietose - kavinėje, laukiant maisto, poliklinikoje, laukiant eilėje ar šeimos susibūrimo metu - galime pastebėti nuošalyje sėdintį vaiką su mobiliuoju telefonu rankose. Taip jis niekam netrukdo, nereikalauja dėmesio, o tik mažu pirštuku braukia per ekraną ir stebi besikeičiančius vaizdus, girdi skirtingus garsus, dažniausiai - jam nesuprantama kalba. Ar tai skatina kalbos spartinimą? Tikrai ne, nes minėtais atvejais vaikas yra tik pasyvus žiūrovas, o kalbos vystymuisi reikalingas gyvas pašnekovas, gyvos emocijos ir sveika, gyva supanti aplinka.

Pirmieji vaiko gyvenimo metai yra svarbūs vaiko kalbos atsiradimui ir tolygiam vystymuisi. Įprastai jau pirmajame savo gyvenimo pusmetyje mažylis išreiškia poreikį bendrauti guguodamas, čiauškėdamas, ūbaudamas, palaikydamas akių kontaktą su jį kalbinančiu asmeniu. Išreikšdami savo poreikius, kūdikiai vartoja įvairaus sudėtingumo bei skirtingų tonacijų garsus, skiemenų eiles. Augant kiekvieną pirmųjų metų mėnesį mažylio tariami skiemenys sudėtingėja, ilgėja, pasidaro panašūs į dainavimą. Kūdikiai atpažįsta girdimus garsus, artimųjų balsus ir į juos reaguoja, guviau čiauškėdami, judindami rankas ir kojas, tokiu būdu norėdami atkreipti į save dėmesį. Labai svarbu vaiką šnekinti, šypsotis, kaitaliojant veido mimiką palaikyti malonų bendravimą, jam dainuoti.

10-12 mėnesių vaikai jau suvokia nuolat girdimus žodžius ir patys bando juos ištarti. Dažnai pirmieji žodžiai būna „mama“, „tėtė“, „dede“, „baba“, „lyja“, garsiažodžiai, imituojantys gyvūnų ar paukščių skleidžiamus garsus. Mažyliai jau suvokia žodžių prasmę, vykdo paprastus nurodymus, veiksmu atsako į savo vardą. Pamažu tarp vienerių metų vaikučių ir jo artimųjų prasideda prasmingas bendravimas, paremtas ne vien prisilietimais, gestais, bet ir žodiniu bendravimu.

Antraisiais gyvenimo metais vaikų kalba sudėtingėja. Jie jau pažįsta artimuosius - brolius, seseris, žino jų vardus, gali pasakyti aplinkos daiktų pavadinimus. Vis dažniau savo norus reiškia žodžiais. Vartojamų žodžių reikšmė gali būti pritaikyta nebūtinai tik vienam objektui, pavyzdžiui, žodžiu „lialia“, pavadinama ne tik lėlė, bet taip vaikutis gali vadinti ir save ar kitą vaiką. Mažyliai vis labiau domisi aplinkos daiktais, apie juos klausinėja. Antraisiais gyvenimo metais reikėtų skatinti vaikus pakartoti nesudėtingus 2-3 skiemenų žodžius. Suaugusieji kalboje turėtų vartoti vis naujus žodžius ir, kad vaikas įsimintų, juos dažnai kartoti. Bendraujant su vaiku rekomenduojama įvardinti visus atliekamus veiksmus. Artėjant trijų metų gimtadieniui, vaikų aktyvusis žodynas sparčiai kinta, neretai kalboje vartojamos jau trijų-keturių žodžių frazės. Augant vaikui kalba vis plečiasi ir tobulėja.

Vaiko raidos ypatumai pagal amžiaus tarpsnius

Pirmieji penkiolika gyvenimo mėnesių yra ypatingas laikotarpis, kurio metu, pasak psichologų, padedami pagrindiniai gyvenimo pagrindai. Vaikas ateina į šį pasaulį su absoliučiu pasitikėjimu. Žmogišasis prisirišimas atsiskleidžia per pirmuosius penkiolika gyvenimo mėnesių. Vaikai išsiugdo saugų prisirišimą, kai jų tėvai pajėgia jausti drauge ir mąstyti apie jų patirtį. Kūdikiai dar negali suprasti emocijų. Jie jas turi, bet nemoka atpažinti, todėl svarbu, kad tas žmogus, prie kurio prisiriša kūdikis, padėtų jam jas atpažinti ir įvardinti.

0-3 metai

Šiame laikotarpyje įvyksta didžiausias augimas. Budimas iš gilaus miego. Atsiranda kalba (jeigu vaikas turi kalbos problemų, reikia ugdyti smulkiąją ir stambiąją motorikas), vaikas pradeda vaikščioti (labai svarbus judėjimas), identifikuoja save, pradeda mąstyti. Sparčiai plečiasi jo pasaulis, jis atranda savo galią, tyrinėja ribas, mokosi būti savarankiškas, atranda kitus vaikus, tačiau jam dar sunkiai sekasi bendradarbiauti. 2-3 metų vaikui būdingas protestavimas, dramos. Mažiems vaikams būtinas ritmas, nes jiems sunku rinktis. Aiškios ir vaikui suprantamos ribos tiesiogiai susiję su vaiko saugumu. Vaikas labai mėgsta fantazuoti ir žaisti vaizduotės žaidimus, jautriai reaguoja į kitų žmonių jausmus, geba parodyti užuojautą, mokosi išreikšti jausmus žodžiais, mėgaujasi rutina ir „ritualais“, pvz., pasaka prieš miegą. Tokio amžiaus vaikui taip pat būdingas egocentriškumas, įvairios baimės.

3-5 metai

Šiame laikotarpyje vaiką neša fantazijos srautas. Vaikas mąsto vaizdiniais. Vaizdiniai iššaukia situacijas. Neigiami dalykai ir išgyvenimai ištraukia vaiką iš srauto. Pvz., Vaiko klausiame: Ką šiandien veikei? Ką veikei savaitgalį? Vaikas atsako nežinau, nieko. Taip yra todėl, kad tokie klausimai ištraukia jį iš srauto. Tokiu atveju tikslinga pradėti pasakoti apie save. Pvz., Buvau darbe, valgiau sriubą, laukiau autobuso stotelėje. Tada vaikui lengviau suprasti - aha, ir aš šiandien valgiau…ir pasipila pasakojimai. Rekomenduojama formuluoti klausimus per pozityvą, pvz., ne ar kas nors neskriaudė? o ar kas nors draugavo? ir pan. Šio amžiaus vaikų emocijos keičiasi minutėmis. Jie gali staigiai perkelti dėmesį iš vieno daikto/žaidimo/veiksmo prie kito. Vaikui vienas daiktas gali simbolizuoti dešimtis skirtingų daiktų. Jis jaučiasi, funkcionuoja taip, tarsi mes sapnuodami. 3-4 metų vaikai žaidžia tarsi kartu, bet tarsi ir atskirai. Kiekvienas daro savo. Fiziniai kūnai kartu stovi prie virtuvėlės, bet kiekvieno fantazija veikia skirtingai. Tik vėliau jie išmoksta apjungti dalykus ir bendrą veiklą.

5-7 metai

Laikotarpis, kai viskas nusibosta, niekas nebeįdomu, vaikas nustoja žaisti. Atsiranda panieka fantazuojantiems trimečiams, kuriems kėdė yra traukinio vagonas. Šiame amžiaus tarpsnyje atsiskiria fantazijos ir realybės erdvės. Vaikas jau nebebūna žirafa, jis tyčia tampa žirafa. Įvyksta sąmoningas pasiskirstymas personažais: tu-mama, tu-tėtis, tu-vaikas. Šis laikotarpis vaikui labai sudėtingas. Jis išeina iš fantazijos pasaulio. Jaučiasi pasimetęs, jam baisu. Pradeda formuotis naujos emocijos, tokios kaip liūdesys, džiaugsmas ir kt. Tėvai išsigandę, kodėl vaikas staiga niekuo nebesidomi, dažnai užverčia jį žaidimais, telefonais, prigalvoja veiklų ir kitaip verčiasi per galvas. Valdorfo pedagogika siūlo sukurti saugią erdvę ir leisti vaikui panuobodžiauti, išbūti toje emocijoje. Vėliau vaikas fantaziją panaudoja kaip įrankį ir ieško sprendimo būdų. 5-6 metų vaikui rūpi moraliniai dalykai, taisyklės, teisybė. Apie 6-7 metus vaikas tampa režisieriumi.

7-14 metai

7 metų vaikas susiduria su krize: mokykla, naujas etapas, taisyklės, lūkesčiai, konkurencija. Tėvai praranda savo autoritetą (jau nebe dievai ir niekada tokiais nebebus:), arba jis lieka kažkur giliai. Svarbu, kad tėvai šiame etape būtų arti, tačiau suteiktų vaikui daugiau erdvės, leistų tyrinėti. Šiuo metu veriasi vaiko pasaulis (ypač į plotį). Mirties klausimas. Vaikas jau gali suvokti mirtį. Svarbu išklausyti vaiko klausimą. Iš tiesų ne taip svarbu kaip tą dalyką paaiškinsim, svarbesnė pati tėvų laikysena, santykis. Kaip ir su kitais naujais dalykais - svarbi harmoninga reakcija, pasitikėjimas savimi. Prabunda drąsa (ypač berniukams). Svarbu juos grūdinti, leisti patirti nuotykius. Nuostabu, kai tėvai vedasi vaikus į išlikimo žygius (sukurti laužą, nakvoti lauke, maudytis šaltam ežere, ieškoti maisto ir t.t.). Svarbu pastebėti, kokio dydžio iššūkio vaikui reikia, kad tas žingsnis nebūtų per sunkus ar per lengvas. Taip pat ir mergaitėms. Visai kaip ir mokymosi procese. Svarbius atradimus šioje srityje padarė Lev Vygotskis - jis paaiškino apie artimąją plėtros zoną. Svarbu duoti vaikui daugiau atsakomybės. Pavyzdžiui, ne tik maišyti blynų košę, bet jau ir padaryti darbą nuo pradžių iki galo. Augdamas vaikas atsiskiria nuo pasaulio. Pamažu vaikas atranda priešpriešą tarp vidaus ir išorės. Jis tarsi patenka į emocinį liftą (suaugusiam geriau nelipti į tą liftą kartu, pasistengti išlikti ramiems, leisti vaikui išgyventi). Intymumas. Vaikas labiau jaučia savo širdį, ima jausti įvairius jausmus (reikia padėti vaikui juos atpažinti, įvardinti, leisti jausti). Ima rastis kaukės. Ima labai rūpėti aplinkos nuomonė, ypač bendraamžių, draugų. Vaikas dažnai išgyvena priešpriešą tarp to koks jis nori atrodyti ir koks yra iš tikrųjų. Vaikas paauglys ieško atsakymų: KAS AŠ ESU? Pažinti save lengviau, kai nėra didelio vertinimo, lūkesčių. Kai vaikas priimamas su savo lėtumu, greitumu, ramumu, impulsyvumu ir t.t. Keičiantis fiziologijai šie dalykai dažnai taip pat susiję. Lytiškumas. Svarbu būti jautriems, supratingiems vaikų pokyčiams. Kai, pavyzdžiui, vaikas nebenori būti matomas nuogas - gerbti tai. Paaugliui svarbu kažkuo žavėtis. Jo žvilgsnis krypsta į pop kultūrą. Reikėtų padėti vaikui praplėsti jo lauką: pasiūlyti/supažindinti papasakojant, skaitant ir pan. Mokykloje tampa svarbios istorijos pamokos (idealai, karžygiškumas ir t.t.) Save žalojantis elgesys. Patyčios. Kai iš vaiko tyčiojamasi, reikia padėti vaikui surasti jo stiprybę. Keiksmažodžiai. Jei keikiamasi namie, galima aiškiai pasakyti vaikui taisyklę „mūsų šeimoje nesikeikiama“, tiesiog. Mokykloje tuo turėtų pasirūpinti mokytojai. O kitose aplinkose dažnai neišvengsime brudų, kuriuos vaikas ir girdės ir vartos. Užtat svarbu kalbėtis, rodyti tinkamą pavyzdį.

Taip pat labai svarbu pastebėti, kaip vaikas vystosi kalbos ir motorikos srityse. Nuo pirmojo gimtadienio iki pusantrų metų žodžių skaičius vaiko žodyne išauga nuo 3-6, iki 10-20. Vaikas pradeda naudoti įvardžius „aš“, „tu“, „mano“. Tokie sakinukai paprastai atsiranda 1,5-2 metų. Vaiko kalba tampa vis aiškesnė, žodžiai tariami vis geriau, šio amžiaus vaikai gali kalbėti nebenukandžiojant žodžių galūnių ar pradžios, jau gali mokėti ištarti garsą „s“. Kalbėkite paprastai, trumpai ir aiškiai tarkite žodžius. Sakinių struktūra turi būti paprasta - kad vaikui būtų lengva ją atkartoti. Neverskite vaiko pakartoti žodžio ar sakinio taisyklingai - tai gali būti dar ne jo jėgoms. Tiesiog „patikslinkite“ tai, ką jis pasakė. Pavyzdžiui, jei vaikas sako „Noju daj“, parodykite, kad supratote ir pakartokite tą frazę taisyklingai: „Nori dar? Tuoj duosiu tau dar vandenuko“. Pasistenkite daugiau naudoti įvardžių: „Aš noriu gerti. Kai vaikas jau atpažįsta kokį objektą (tarkime, katę), apibūdinkite jį išsamiau: „Katytė yra juoda“, „Katytė yra maža“, „Ką daro katytė? Katytė miega“ ir pan. Taip vaiko žodyną papildysite pirmaisiais būdvardžiais, veiksmažodžiais. Kartu su vaiku vartykite knygeles ir prašykite parodyti paveikslėliuose esančius daiktus, gyvūnėlius arba klauskite jo „Kas čia?“. Šiuo raidos tarpsniu taip pat pravartu pradėti „treniruotis“ tarti sudėtingus garsus - šššššš, rrrrr.

Motorikos srityje, 12-24 mėnesių vaikai įgyja daug naujų fizinių įgūdžių. Maždaug 12 mėnesių vaikai jau vaikšto, nors jų eisena gali būti dar šiek tiek netvirta. Jie pradeda eksperimentuoti su skirtingais daiktais ir bando daug ką išsiaiškinti. Apie 50% vaikų šiuo amžiaus tarpsniu antklodės ir minkšti žaislai - tikras nusiraminimo šaltinis. Sulaukęs maždaug 18 mėnesių, vaikas pradeda suprasti, jei nutinka kas nors neįprasta. Būdamas 20 mėnesių, vaikas bus įgijęs daug naujų fizinių įgūdžių. Nors kiekvienas vaikas vystosi savo tempu, yra tam tikrų įgūdžių, kuriuos 12-24 mėnesių vaikai įgyja panašiu metu. Tai, kaip vaikas žaidžia, mokosi ir bendrauja su aplinka, yra svarbi užuomina apie jo raidos etapus.

Kada sunerimti dėl vaiko kalbos raidos?

Anot L. Jarošienės, gimtosios kalbos išmokimas - sudėtingas ir ne visiems lengvai įveikiamas procesas. Nors atrodo, jog kalba turėtų atsirasti natūraliai bendraujant, pamėgdžiojant artimuosius, ne visiems vaikams tai vienodai pavyksta. Tėveliai turėtų sunerimti, jei 2 metų vaikas dar netaria nė vieno prasminio žodžio, jo kalboje vyrauja vien garsiažodžiai ar ūbavimas, atskirų garsų skleidimas. Sukluskite, jei trečiaisiais gyvenimo metais vaikas dar vis nenaudoja žodžių, o savo prašymus iliustruoja gestais, mimika, ima namiškius už rankos ir veda, rodo tuos objektus, kurių jis nori, pavyzdžiui, veda prie šaldytuvo ir rodo, ką norėtų valgyti arba veda prie spintos ir rodo aukštai padėtą žaislą. Logopedė pastebi, kad dažnai vaikai susikuria vadinamąją savo kalbą, kada artimoje aplinkoje esantiems daiktams, veiksmams taikomi specifiniai pavadinimai. Nors artimieji perpranta tokią kalbą ir ilgainiui su ja susigyvena, logopedė perspėja, kad nereikėtų laukti, kol vaikas iš jos išaugs, nes tai gali ilgai užsitęsti. Todėl jei trimetinukas dar vis nekalba ar kalba tik namiškiams suprantama kalba, reikėtų kreiptis konsultacijos į logopedus.

Kaip aiškina logopedė ir psichologė dr. Vilma Makauskienė, pirmaisiais ir antraisiais metais vaikas turėtų suprasti trumpus žodžius, nesudėtingus paliepimus, pavyzdžiui, parodyti prašomą daiktą. Dvejų metų vaikai pradeda jungti žodžius į sakinius. Šie sakiniai dar būna trumpi ir nepilni, sudaryti iš „savo kalbos“ žodžių, tačiau atspindi santykius tarp žmonių ir daiktų. Trejų metų mažyliai jau moka pagrindinius gramatinius dėsningumus, tačiau sakinių struktūra ne visada taisyklinga. Vis dėlto, tėvams kyla nerimas, jei tokio amžiaus vaikai neskuba jungti žodžių į sakinius ar apskritai „atsisako“ kalbėti. Dažniausiai vaiko kalbos vėlavimą gali sukelti nėštumo, gimdymo komplikacijos ar ankstyvajame periode po gimimo sutrikdyta kalbos centrų veikla. Svarbu kuo anksčiau atskirti organinius pažeidimus, kurie sutrikdo įvairių sričių raidą ir funkcinio pobūdžio sutrikimus, nes ir vienu, ir kitu atveju, kalbos raida gali vėluoti. Priklausomai nuo centrinės nervų sistemos pažeidimų pobūdžio ir sunkumo, gali vėluoti vaiko motorikos, kognityvinių procesų arba tik kalbos raida. Vaikų kalbai įtakos gali turėti ir neurologiniai susirgimai, raumenų tonuso, klausos sutrikimai, vėluojanti motorikos raida ir kitos priežastys.

V. Makauskienė pastebi, kad dauguma jaunų šeimų turi daug įsipareigojimų ir neretai pergyvena, kad bendravimo su vaiku stoka yra pagrindinė arba vienintelė kalbos vėlavimo priežastis. Intensyvus gyvenimo tempas lemia tai, kad tėvai ne visada gali skirti visą savo laiką buvimui su vaiku, tačiau kalbos raida yra susijusi ne tik su bendravimo trukme, bet ir jo kokybe. Jei vaiko kalba vėluoja, pradžioje svarbu išsiaiškinti medicinines priežastis ir, atsižvelgiant į vaiko amžių, patarti tėvams, kaip bendrauti, kad kalbos raida būtų sėkminga.

Specialistas turėtų kvalifikuotai įvertinti vaiko kalbą, atsakyti į jūsų klausimus ir patarti, kaip skatinti vaiko kalbą namuose. Tėvams dažnai sakoma: dar mažas, išaugs, palaukite iki 3 metų. Kai kuriais atvejais, taip ir nutinka, kad mažylis staiga pradeda daug kalbėti, bet geriau kreiptis anksčiau, nes raminantys patarimai kartais nebūna teisingi.

Vaiko raidos tikrinimas ir vertinimas

Vaikų sveikatos tikrinimo tikslas - kuo anksčiau išaiškinti ir koreguoti rizikos vaiko sveikatai veiksnius, kuo tiksliau nustatyti, ar vaiko sveikatos būklė atitinka jo augimo ir brendimo pagal amžių ir lytį normatyvus. Vaiko raidos tyrimas apima įvairius raidos aspektus. Motorikos, kalbos ir komunikacijos, pažintinės, emocinės ir socialinės raidos sritys, buitinių ir higieninių įgūdžių formavimasis negali būti tiriamas atskirai vienas nuo kito, ypač ankstyvojo amžiaus vaikams. Visi vaikai vystosi ta pačia seka, bet įgūdžių įgijimo laikas yra skirtingas. Svarbiausi yra pirmieji 3 gyvenimo metai, kada vaiko smegenys vystosi intensyviausiai. Todėl geriausias reabilitacijos efektas gaunamas būtent šiuo periodu, taigi šeimos medicinos paslaugas teikiantiems šeimos arba vaikų ligų gydytojams kartu su tėvais tenka didžiulė atsakomybė laiku nustatyti raidos sutrikimus.

Raida tikrinama tam tikrais amžiaus tarpsniais ir periodiškumu. Labai svarbu, kad tiriant vaiką dalyvautų ir tėvai. Atliekant profilaktinį vaiko tikrinimą svarbi ir bendra vaiko sveikata, nes kosintis, sloguojantis, blogai besijaučiantis vaikas užduotis atliks blogiau, prasčiau susikaups, todėl ir rezultatai nebus teisingi. Svarbu tirti vaiką dieną, kai jis yra sotus, nemiegojęs, nesusijaudinęs.

Tikrinant raidą naudojamos įvairios priemonės: barškutis ar varpelis, plastikiniai puodeliai, kaladėlės, dėlionės, knygutės su paveikslėliais, lėlės, popierius, vaikiškos piešimo kreidelės ar pieštukai. Tai, kas yra norma, o kas jau ne norma ir kada vaikui jau reikalingas gydymas, į šiuos klausimus patys tėvai negali atsakyti. Tam reikalingas gydytojas, kuris įvertina, kaip vaikas pagal savo amžių atlieka atitinkamas užduotis. Gydytojas užpildo vaiko raidos tikrinimo lapą vadovaujantis pateiktomis užduotimis. Jeigu atliekamos vertinamo amžiaus tarpsnio užduotis, tėvams pateikiamos kito laikotarpio vaiko įgūdžių lavinimo rekomendacijos, jie informuojami apie kito tikrinimo terminą, na o jeigu vaikas neatlieka bent vienos iš vertinamo amžiaus tarpsnio užduočių, numatomas išsamesnis raidos vertinimas. Gydytojas su vaiko tėvais aptaria kiekvieno raidos tikrinimo vertinimo rezultatus. Didelę reikšmę turi šeimos bendradarbiavimas, iš tėvų gydytojas sužino apie vaiko savybes, kurios gali būti reikšmingos vertinant raidą, tėvai turi teisę reikšti savo nuomonę visais klausimais.

tags: #pusantru #metu #vaikas

• Senelių vaidmuo vaiko gyvenime
• Sužinokite daugiau apie vaiko nenorą eiti į mokyklą
• Nėštumo pilvo skausmas
• Liaudies dainos vaikams
• Priežastys, kodėl poros nesilaukia vaikų