Darius Udrys yra politologas, viešųjų ryšių ir organizacijų plėtros specialistas, kurio veikla apima akademinį, verslo ir politinį sektorius. Jis gimė ir užaugo lietuviškoje šeimoje Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), o vėliau savo gyvenimą susiejo su Lietuva.
Išsilavinimas ir Akademinė Karjera
2006 m. Darius Udrys įgijo politikos filosofijos daktaro laipsnį Kalifornijos Claremont Graduate universitete. Šiuo metu jis dėsto komunikaciją Vilniaus universitete, kur dalijasi savo žiniomis ir patirtimi su studentais. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete D.Udrys skaitė viešosios diplomatijos ir prekės ženklo kūrimo kursą. Dėstytojas nevertė jų daug mokytis, tik patarė iš jo paskaitų įsiminti po tris pagrindines mintis. O tas mintis jis pateikdavo ir kitose paskaitose, bet kitaip. Juk kartojimas - mokslų motina. D.Udrio širdį glostė tai, kad studentai perprato, ką jis norėjo perteikti. Dėl malonios aplinkos ir įdomaus dėstymo D.Udrio paskaitos buvo lankomos - studentai jo nelaikė baubu. Tad ir gerų pažymių dėstytojas negailėjo. „Man patinka dėstyti - džiugina, kai žmonės supranta tai, ko anksčiau nesuprato, ar geriau suvokia nei ligi tol. Man patinka ta veido išraiška, kai pagavus mintį sakoma: „Aha!“ Man atrodo, aš neblogai sugebu paaiškinti dalykus“, - tvirtino dėstytojas.
Karjera Versle ir Valstybės Tarnyboje
Be akademinės veiklos, D.Udrys aktyviai dalyvauja verslo ir valstybės tarnybos sektoriuose. Jis yra brendingo agentūros Neue Unica strategijos vadovas ir partneris bei įmonės Fipra Lithuania konsultantas. Darius Udrys buvo VšĮ „GO Vilnius“ (Vilniaus miesto turizmo ir verslo plėtros agentūros) steigiamasis direktorius.
Politinė Veikla
2015-2017 m. D.Udrys priklausė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui, o 2016 m. buvo išrinktas į partijos etikos komisiją.
Gyvenimas Lietuvoje
Vilniuje 2011-aisiais įsikūręs D.Udrys ketverius metus ėjo Europos humanitarinio universiteto prorektoriaus pareigas. Dėl šio darbo pasiūlymo jis ir atvyko į Lietuvą. Darius pirmąkart Lietuvoje lankėsi 1988 metais - jis su draugais iš Vokietijoje įsikūrusios lietuviškos Vasario 16-osios gimnazijos, kurioje metus mokėsi ir grojo roko grupėje, buvo pakviesti per kalėdinį koncertą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose apšildyti grupę „Antis“. „Auklėjimas šeimoje, kurioje kalbama lietuvių kalba, turėjo reikšmės mano pasirinkimui įsikurti Lietuvoje. Lietuvių bendruomenė Mičigano valstijoje - labai glaudi, visi šeimyniškai bendrauja, laiko vieni kitus kone giminėmis“, - pasakojo daugiau nei pusę savo gyvenimo už Atlanto praleidęs D.Udrys.
„Vilnius yra maloniai jaukus...“ - sako Darius, prieš beveik dvejus metus Kalifornijos saulę ir Los Andželo skruzdėlyną iškeitęs į šlapias Vilniaus gatves. Jis neilgai svarstė, gavęs pasiūlymą dirbti iš Minsko į Vilnių persikėlusiame Europos humanitariniame universitete: „Universitetas ieškojo plėtros specialisto, o aš visada galvojau apie gyvenimą Lietuvoje. Gavau darbą, man nereikėjo gaišti laiko tiesidžiu klaidžiojant gatvėmis ir ieškant, kuo užsiimti. JAV Mičigano valstijoje gimęs, tikina ryšį su Lietuvą visada jautęs. Gal kad per karą iš Lietuvos pasitraukę jo seneliai, o vėliau ir tėvai savo šeimoje itin saugojo lietuvių kalbą bei tradicijas. „Vieta, kurioje augau, nebuvo itin liberali, - prisimena vaikystę. - Pamenu kaimyną, kuris, susibaręs su tėvais, pasiūlė: „Važiuokite atgal į tą savo Ukrainą, iš kur atvažiavote!“ Ar Ukraina, ar Lietuva - daug kam buvo vienodai. Dažnai tekdavo klasiokams aiškinti, kas yra Lietuva, - žemėlapiuose ar vadovėliuose tokios šalies juk nebuvo. Galima manyti, kad Dariaus pasirinkimą tapti politologu tokios kalbos ir lėmė. Sako buvę įdomu suprasti, kuo skiriasi politinės sistemos ir kokią įtaką jos daro žmonių laimei bei sėkmingam gyvenimui. Baigęs politikos mokslus Hilsdeilio koledže, kur dėstė Lietuvoje gerai žinomas politologas Aleksandras Štromas, vėliau gavęs magistro ir daktaro laipsnius Klermonto universitete, studijavęs Vokietijos politiką ir vokiečių kalbą Bonoje, planų persikelti į Lietuvą nepuoselėjo, tačiau likimas juk turi savo užgaidų. O Darius joms ir nesipriešina: „Esu laimingas ten, kur esu. Buvau laimingas Kalifornijoje, dabar - Lietuvoje.“
„Man norėjosi ne vien pažinti ją iš tėvų ir senelių pasakojimų, bet ir pačiam suprasti, kas yra tikroji Lietuva. Labai padėjo darbas Prahoje, „Laisvosios Europos“ radijuje, - kasdien bendraudavome su klausytojais Lietuvoje, dažnai čia atvykdavau, aplankydavau gimines, draugus, rengdavau reportažus. Dabar gal skambės dramatiškai, bet, pirmą kartą išvažiuodamas, žiūrėjau pro traukinio langą į pralekiančius laukus ir miškus. Viskas lyg užkerėta - miškai, pievos, upės, apie kurias dainavo močiutė, miestai, apie kuriuos pasakojo senelis. Lyg vandeny matai atspindį, kas vyko tavo šeimai, - mano teta juk niekuomet taip ir nebeišvydo savo vyro. Bėgdama nuo sovietų, įsėdo į paskutinį traukinį, jis išvežė ją ir močiutę iš Lietuvos, o vyras - nespėjo... Ir niekas tuomet juk nemanė, kad nebegrįš. Vaikystėje tas apsėdimas Lietuva buvo keistas, o dabar aš suprantu, kodėl seneliai taip jautėsi. Jie išvyko visiškai nesitikėdami, kad likimas juos nublokš taip toli, atskirs nuo tėvynės visam laikui.
Jūs turite dvigubą pilietybę. Neslėpsiu, norėjau turėti tokią galimybę. Bet ką reiškia - visam laikui? Mano specialybė nišinė, tenka važiuoti, kur esama galimybių įsidarbinti. Be abejo, Amerikoje augti ir gyventi buvo ir yra gerai. Toje šalyje vertinami ir palaikomi kūrybiški, verslūs, iniciatyvūs žmonės. Bet aš gerai jaučiuosi ir Lietuvoje. Man įdomu stebėti šalies pažangą ir pačiam prie jos prisidėti. Žinoma, žmonės galėtų sakyti: ir ko jam čia reikia? Atstumti mane. Gyvenate čia jau dvejus metus. Nesijaučiu ir nesijaučiau, bet tai nereiškia, kad visi yra tokie, kokius lietuvius norėčiau matyti, priimti ir su kokiais draugauti. Žinau, kad kai kurie mano draugai litvakai (litvakai - Lietuvoje gyvenę žydai ar jų palikuonys - red. past.) nesijaučia gerai. Ir gėjai... Lietuviai gerbia žmogų, kuris moka lietuvių kalbą. Pastebėjau dar vieną polinkį - pernelyg greitai rūšiuoti žmones. Lyg kiekvieną kartą būtų privalu identifikuoti, tai svetimas ar savas, o svetimą identifikavus - nuo jo kaip nors atsiriboti. Ypač jei išgirsta kitokią kalbą ar pastebi akcentą. Man toks rūšiavimas pernelyg netrukdo - galbūt nuo vaikystės pripratau būti kitoks ir to visiškai nesidroviu. Esu tokia buldozerinė asmenybė, nesustoju, nebėgu nuo žmonių, netgi jei pajuntu jų įtarumą. Žinote, kas man smagiausia? Kad Vilniuje gali sutikti tiek daug žmonių ir greitai susibėgti. Los Andžele turi viską planuoti iš anksto, tartis, paskui ilgai važiuoti iki susitikimo vietos. Čia žmones sutinki visai netyčia, nesitaręs ir kuo puikiausiai kartu praleidi laiką. Vilnius - jaukus miestas, jame daug vietų, kur gali susitikti su draugais. Mėgstu atsipalaiduoti SPA, savaitgalį kartais nulekiu prie jūros, kad ir rudenį ar žiemą, kai ramu ir ypač gaivu. Manau, kad Ventės Ragas yra labai graži ir daugelio neatrasta vieta, o Panemunės kelias - žavingas ruožas, kuris turėtų būti labiau išnaudojamas. Praėjusią vasarą važiavau su tėvu, kalbėjomės apie tai, kad čia norėtųsi matyti dailės ar amatininkų studijų ir pakelės parduotuvėlių, parduodančių vietos produktus, kad būtų galimybių paplaukioti laiveliu ar Seredžiuje dalyvauti kokiame nors obuolių festivalyje.
Pirmą kartą į Lietuvą jis atvyko šešiolikos, 1988-ųjų žiemą. Iš to laiko sako prisimenantis neįprastą anglių kvapą ir nuostabą, kad lietuviai vis dar kalba lietuviškai. Vilniuje tuomet Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos moksleivis pašėlo kaip reikiant. Grupės „Musmirė“, kurioje grojo smuiku ir klavišiniais instrumentais, į Vilniaus sporto rūmus pažiūrėti susirinko apie penkis tūkstančius žmonių. „Iš tikrųjų „Musmirė“ buvo tik viena iš koncerto „Svečiuose pas „Antį“ dalyvių, - savo, kaip muzikanto, praeitį prisimena vyriškis. Iš anų laikų Darius atsimena susipažinęs su Andriumi Mamontovu, grupės „Bix“ nariais, „Anties“ dainininku Algirdu Kaušpėdu, panku Atsuktuvu - Nėriumi Pečiūra. Reikia tik paraginti! Ir nesidrovėti. Nejau visi turime skambėti kaip profesionalai?! Aš mėgstu dainuoti, o ką galvoja kiti, man nelabai rūpi. Neturiu egzistencinės baimės - ką pamanys kiti.
Jis, kaip ir baldai, į Lietuvą atkeliavo laivu. Nedaug savo automobiliu važinėju, nes gyvenu Vilniaus centre. Pėsčiomis - greičiau, bet savaitgaliais, kai tik galiu, stengiuosi ištrūkti iš miesto.
Į Vilnių atvykote vienas? Amerikoje buvau vedęs. Žinote, kai dviejų žmonių santykiai yra labai artimi, juos sunku išlaikyti tokius pat, nepasikeitusius, vieno lygio. Anksčiau ar vėliau suvokimas, nuomonės pradeda skirtis. Visada maniau, kad, kartą susituokę, žmonės privalo likti kartu visą gyvenimą, kas beatsitiktų. Tačiau realybė privertė kai kuriuos dalykus apsvarstyti iš naujo. Negąsdinkite manęs! Nejau tokios dar nepasitaikė? O aš ir nesipriešinu būti objektu, tačiau šiuo metu norėčiau laisvai draugauti, ekskliuzyvinių santykių su vienu žmogumi neieškau. Todėl ir negalvoju vėl bristi į santuoką. Ne dėl to, kad mano asmeninė patirtis santuokoje buvo bloga, anaiptol... Nežinau, kaip bus po keleto metų, bet dabar mėgaujuosi socialiniu gyvenimu, turiu draugų, noriu pažindintis su vis naujais žmonėmis ir visai negalvoju užsidaryti šeimoje. Kodėl neįdomu?! Puikiai moku užsiimti. O gaminti man iš tiesų patinka! Darau tai su malonumu, be to, tik šitaip iš tiesų žinai, ką valgai. Ne visada valgau vienas, dažnai pasikviečiu giminaičių ir draugų. Pirmieji mano virtuvės eksperimentai prasidėjo dar paauglystėje - kartais norėdavosi kitokio maisto, nei gamindavo tėvai. Dar moksleivis dirbau smuikininku viename itališkame restorane. Virtuvės šefas netrukdo su manimi pradėjo dalytis savo receptais, mokyti ir rodyti. Mes daug kalbėdavomės apie maistą. Nuo šešiolikos keletą metų nevalgiau mėsos, išmokau gaminti vegetariškus patiekalus. Paskui vegetarizmą mečiau. (Kvatoja.) Nejaugi tikrai taip kalba?! Ką gi, nesakysiu, kad man nepatinka moterų dėmesys. Tik iš tiesų aš - ne svajonių, aš - tikrovės jaunikis.
Amerikos lietuvis puikiai pažįsta grybus, jis mėgsta rinkti baravykus, „vokietukus“, voveraites. „O mėlynų ir raudonų spalvų grybų, tokių kaip iš kosmoso, nerenku“, - juokėsi D.Udrys. Iš Los Andželo (Jungtinės Amerikos Valstijos) prieš 8 metus atvykęs Darius Vilniuje žiemą išmoko čiuožti snieglente. Nors anksčiau slidinėdavo kalnuose, snieglentės iki tol nebuvo išbandęs. Liepkalnio kalnas vyrui tapo maloniu atradimu, todėl jis džiaugėsi radęs adrenalino teikiančių žiemiškų pramogų.
Asmeninis Gyvenimas
Prieš pusantrų metų lankantis sostinės bare su draugais ir iš JAV atvykusiu tėvu Dariaus žvilgsis susitiko su dailia šviesiaplauke Kamile. Merginos šypsena taip pakerėjo vyrą, kad jis nedelsdamas su ja susipažino. Pažintis netrukus virto draugyste. Šiuo metu Darius savo namuose Užupyje gyvena su Kamile, vienoje įmonėje dirbančia rinkodaros specialiste. Poros santykiai paremti pasitikėjimu ir laisvumu. „Visuose savo santykiuose ieškau tam tikro laisvumo laipsnio, kad būtų galima nesijausti per daug pririštam, apribotam bendraujant su kitais žmonėmis“, - tikino D.Udrys. Vyras taip ir jaučiasi būdamas su Kamile, kuri nekontroliuoja jo kasdienybės.
D.Udrio atvykimas į Lietuvą sutapo su skyrybomis su žmona lietuve, kilusia iš Punsko. Juodu Los Andžele pragyveno 12 metų, vaikų neturėjo. Nutrūkus santykiams vyro beveik niekas nesiejo su Amerika, išskyrus tai, kad Mičigano valstijoje gyvena tėvai. Darius turi du jaunesnius brolius ir seserį, gyvenančius už Atlanto. Tad jis - vienintelis šeimoje, grįžęs gyventi į tėvų žemę.
D.Udrys džiaugėsi iš anksto dėjęs pamatus, kad nebūtų sunku pritapti tėvų žemėje. Bet vis vien Darius šį žingsnį žengė su nerimu, manė, kad pagyvenus Los Andžele jam Vilnius gali pasirodyti ne toks judrus ir įvairus. „Bijojau pasijusti atsidūręs per ankštame mieste ir per mažoje šalyje. Bet realybė pranoko lūkesčius - tiek veiklos radau Vilniuje, man niekada jos netrūksta. Los Andžele reikėtų važiuoti, jei norėčiau susitikti su pažįstamais, o Vilniuje pėsčiomis išėjęs gali juos sutikti gatvėje, prisėsti kavinėje išgerti kavos, pabendrauti. Man tapo malonus Vilniaus mažumas“, - tikino D.Udrys, Los Andžele vien vykdamas į darbą ir iš jo kelyje įveikdavęs 100 kilometrų.
Kur dingo Adomaičio honorarai iš 50 filmų kai jis mirė be cento
Šeima
D.Udrys gimė Mičigano valstijoje. Jo tėvas gimęs Žeimelyje, Pakruojo rajone, motina - karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Dariaus tėvai susipažino „Dainavos“ stovykloje, Mičigano valstijoje. Toje stovykloje vyko mokytojų studijų savaitė. Penkeriais metais jaunesnis Dariaus brolis Almis Udrys - San Diego mero patarėjas. Pora metų už Darių jaunesnė sesuo Baltija ir devyneriais jaunesnis brolis Vytis įsikūrę Mičigano valstijoje. D.Udrys yra dirbęs „Laisvosios Europos“ radijuje žurnalistu, laidų vedėju. „Rengiau pranešimus, rašiau komentarus Lietuvai ir pasauliui aktualiomis temomis.“
Mano seneliai ir proseneliai buvo aktyvūs Lietuvos piliečiai, pedagogai bei valstybės tarnautojai. Prosenelis Juozapas Akmenskis buvo Steigiamojo ir Pirmojo Seimo narys, valstybės revizorius; kitas prosenelis, Vincas Ruzgas - pedagogas ir muziejininkas (jo įkurtą pedagoginį muziejų galite aplankyti Kaune). Močiutė Elena Akmenskaitė-Ruzgienė ilgus metus vadovavo Niujorko lietuvių mokyklai; jos sesuo, teta Ona Žilius-Žilevičienė su vyru Danieliumi pripažinti pasaulio teisuoliais Izraelyje už žydės mergaitės išgelbėjimą nuo Holokausto. Močiutė Vincenta Rapšytė-Udrienė nepriklausomoje Lietuvoje buvo mokytoja; sulaukusi įspėjimų apie gręsiančias represijas, su vyru Teodoru Udriu ir dviem mažais vaikais (vienas jų - mano tėvas Arūnas) pasitraukė į Vakarus. Mano tėvas Arūnas ilgus metus dirbo energetikos bendrovės „Consumers Energy“ advokatu, mano motina Virginija Rūta dėsto užsienio kalbas. Abu gyvena JAV, Mičigano valstijoje.
Kur dingo Adomaičio honorarai iš 50 filmų kai jis mirė be cento
Darius Udrys - toks žurnalistas, gyvena jis štatuose. Apvažiavo daug pasaulio, baigė Vokietijoj lietuvių gimnaziją ir paskui dar kažkokius mokslus rimtam universitete, tai dabar jau Lietuvoj gyvent nelygis jam...
Daugiau nuotraukų (4) D.Udriui patinka lietuviška gamta, o gyvenimas Vilniuje pranoko lūkesčius. R.Danisevičiaus nuotr.
Merginą sutiko bare Kur dar Vilniuje Amerikos lietuvis lankosi? Jam patinka užsukti į barą, rūkyti cigarus, žaisti pokerį. Ten susirenka bendraminčiai, tarsi susibūrę į tokio laisvalaikio klubą. Neretai moterys užuodžia sėkmės lydimus vyrus ir juos aplimpa kaip musės medų, tačiau Dariui įkyraus dėmesio neteko atremti. „Neišskirčiau to kaip ryškaus bruožo, bet gal aš naivus. Gerai kalbu lietuviškai, ir žmonės nežino, ar esu vietinis, ar iš Amerikos“, - juokėsi JAV lietuvis. Išsilavinęs, pasiturintis, veiklus ir linksmo būdo D.Udrys nemažai laiko buvo vadinamas svajonių jaunikiu, tačiau šis epitetas jam nebetinka. Vyras juokavo, kad jam dėl amžiaus nereikėtų taikyti jaunikio etiketės, o svajoti niekas nedraudžia. Prieš pusantrų metų lankantis sostinės bare su draugais ir iš JAV atvykusiu tėvu Dariaus žvilgsis susitiko su dailia šviesiaplauke Kamile. Merginos šypsena taip pakerėjo vyrą, kad jis nedelsdamas su ja susipažino. Pažintis netrukus virto draugyste. Šiuo metu Darius savo namuose Užupyje gyvena su Kamile, vienoje įmonėje dirbančia rinkodaros specialiste. Poros santykiai paremti pasitikėjimu ir laisvumu. „Visuose savo santykiuose ieškau tam tikro laisvumo laipsnio, kad būtų galima nesijausti per daug pririštam, apribotam bendraujant su kitais žmonėmis“, - tikino D.Udrys. Vyras taip ir jaučiasi būdamas su Kamile, kuri nekontroliuoja jo kasdienybės. „Ji jaunesnė, bet aš neklausiau, kiek jai metų. Apsimesiu, kad nežinau“, - kvatodamas apie širdies draugę pasakojo Darius. Kai pajuokavau, kad jam nepavyksta pabėgti nuo lietuvaičių, šypsodamasis pašnekovas prisipažino, kad nuo jų ir nebėga: „Būtų keista bėgti, jei atvykau čia gyventi. Tada gyvenimo ir karjeros kryptis būtų priešinga.“ Tos pažinties liudininku buvęs Dariaus tėvas džiaugėsi sūnaus pasirinkimu, tačiau per daug savo nuomonės nereiškė. Kuo Dariui patinka Kamilė? Ji labai linksma, gero būdo ir veikli, kaip ir jis, turinti nuomonę. Vyrui nesvarbu, ar moteris šeimyniška, - jis ne dėl to draugauja, kad draugė būtų namų tvarkytoja arba virėja. Tėvas sūnų išmokė kepti tarkuotų bulvių plokštainį, tad jis iš bado nemirtų. „Gal ir keistai skamba santykių kontekste, tačiau man svarbu ką nors daryti kartu kaip komandai. Aš visada ieškau tokių žmonių, nes jeigu būtų tik du individai, kurie kiekvienas tempia į savo pusę, atsirastų stresas ir nepasitenkinimas“, - tvirtino pašnekovas, puikiai susitvarkantis buitį, mokantis ruošti valgį. Daugiau nuotraukų (4) Darius prieš pusantrųjų metų bare Vilniuje susipažino su Kamile. Nuotr. iš asmeninio albumo
Į Lietuvą atvyko po skyrybų D.Udrio atvykimas į Lietuvą sutapo su skyrybomis su žmona lietuve, kilusia iš Punsko. Juodu Los Andžele pragyveno 12 metų, vaikų neturėjo. Nutrūkus santykiams vyro beveik niekas nesiejo su Amerika, išskyrus tai, kad Mičigano valstijoje gyvena tėvai. Darius turi du jaunesnius brolius ir seserį, gyvenančius už Atlanto. Tad jis - vienintelis šeimoje, grįžęs gyventi į tėvų žemę.
Darius pirmąkart Lietuvoje lankėsi 1988 metais - jis su draugais iš Vokietijoje įsikūrusios lietuviškos Vasario 16-osios gimnazijos, kurioje metus mokėsi ir grojo roko grupėje, buvo pakviesti per kalėdinį koncertą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose apšildyti grupę „Antis“. „Auklėjimas šeimoje, kurioje kalbama lietuvių kalba, turėjo reikšmės mano pasirinkimui įsikurti Lietuvoje. Lietuvių bendruomenė Mičigano valstijoje - labai glaudi, visi šeimyniškai bendrauja, laiko vieni kitus kone giminėmis“, - pasakojo daugiau nei pusę savo gyvenimo už Atlanto praleidęs D.Udrys. Vyrą visada traukė Lietuva, tačiau atvykti be konkrečių tikslų nebuvo prasmės. Tam apsilankymui reikėjo ruoštis, o gal ir laukti palankių aplinkybių. „Dar prieš aštuonerius metus man būtų buvę nelengva surasti darbą, dabar jau paprasčiau, nes įsikuria vis daugiau tarptautinių įmonių, plečiasi ekonomika ir galimybės. Dar gyvendamas Amerikoje gavau pasiūlymą dirbti administracinį darbą Europos humanitariniame universitete“, - priežastį, pastūmėjusią greičiau krautis lagaminus ir vykti į Vilnių, nurodė Amerikos lietuvis. Įsikūręs Užupyje D.Udrys pasijuto kaipmat pritapęs menininkų ir veiklių žmonių rajone. „Aš esu šiek tiek padauža, bet teigiama prasme, nors tas žodis Lietuvoje neskamba teigiamai. Aš mėgstu veikti ir dieną, ir vakare. Užupis - ta vieta, kur toji veikla labiausiai priimtina. Jei gyvenčiau ramesniame rajone, kur žmonės nori tylos, ramybės, man būtų per mažai stimulo būti aktyviam“, - sakė Amerikos lietuvis.
Iš JAV sugrįžta nedaug Nuo vaikystės Darių tėvai skatino bendrauti laiškais su pusbroliais ir pusseserėmis, gyvenančiais Lietuvoje. Todėl prieš atvykdamas jis jautė turįs tvirtą užnugarį. D. Udrys dėkingas giminaičiams, kurie buvo ir yra pasiruošę jam padėti, paskatinti. „Labai gerai su jais sutariu“, - sakė pašnekovas. D. Udrys džiaugėsi iš anksto dėjęs pamatus, kad nebūtų sunku pritapti tėvų žemėje. Bet vis vien Darius šį žingsnį žengė su nerimu, manė, kad pagyvenus Los Andžele jam Vilnius gali pasirodyti ne toks judrus ir įvairus. „Bijojau pasijusti atsidūręs per ankštame mieste ir per mažoje šalyje. Bet realybė pranoko lūkesčius - tiek veiklos radau Vilniuje, man niekada jos netrūksta. Los Andžele reikėtų važiuoti, jei norėčiau susitikti su pažįstamais, o Vilniuje pėsčiomis išėjęs gali juos sutikti gatvėje, prisėsti kavinėje išgerti kavos, pabendrauti. Man tapo malonus Vilniaus mažumas“, - tikino D. Udrys, Los Andžele vien vykdamas į darbą ir iš jo kelyje įveikdavęs 100 kilometrų. Tuomet jis susimąstydavo, kad dirba tik tam, kad apmokėtų sąskaitas už automobilio remontą. Darius apgailestavo, kad nelabai dažnai Amerikos lietuviai sugrįžta gyventi į Lietuvą. Juk susibūrę į lietuvių bendruomenes visi buvo raginami nepamiršti senelių ir tėvų gimtosios kalbos, tai buvo ugdoma dėl tikslo, kad daugelis sugrįžtų į Lietuvą. „Būtų smagu, jei daugiau žmonių pabandytų tai, ką aš pabandžiau. Jie tikrai nenusiviltų, bet, kita vertus, reikia juos suprasti - jeigu sukūrė šeimas, vaikai lanko mokyklą, ne taip paprasta atvykti kaip man, po skyrybų pasiėmus daiktus ir perskridus Atlantą“, - sakė D. Udrys.
Daugiau nuotraukų (4) D.Udriui patinka lietuviška gamta, o gyvenimas Vilniuje pranoko lūkesčius. R.Danisevičiaus nuotr.
Artimieji liko gyventi už Atlanto D.Udrys gimė Mičigano valstijoje. Jo tėvas gimęs Žeimelyje, Pakruojo rajone, motina - karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Dariaus tėvai susipažino „Dainavos“ stovykloje, Mičigano valstijoje. Toje stovykloje vyko mokytojų studijų savaitė. „Mano tėvas ir jo šeima tuo metu gyveno Detroite (didžiausias Mičigano valstijos miestas), mama - Niujorke. Ji buvo atvykusi į mokytojų kursus, tuo metu stovykloje jie ir susitiko“, - apie tėvų pažintį pasakojo D.Udrys, kurio mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, tėvas - teisininkas. Ši stovykla, kur užsimezgė Dariaus tėvų pažintis, - maždaug už šimto kilometro nuo Udrių namų Mičigano valstijoje. Ten pat pora iki šiol gyvena. Penkeriais metais jaunesnis Dariaus brolis Almis Udrys - San Diego mero patarėjas. Pora metų už Darių jaunesnė sesuo Baltija ir devyneriais jaunesnis brolis Vytis įsikūrę Mičigano valstijoje.
