Šiandien žmogaus teisių apsauga pasaulyje yra kaip niekad aktyvi, tačiau grėsmės konstituciškai saugomoms vertybėms gauna vis naujas formas. Šiame socialiniame kontekste šioms teisėms kyla nauji iššūkiai. Šeimos teisės apsaugoti yra priimtas ne vienas nacionalinis ir tarptautinis aktas, šios teisės yra patvirtintos ir mūsų pagrindiniame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Vieningos bei visuotinai pripažintos šeimos definicijos nėra. Šeima - tai mažiausia socialinė bendrija, ypatinga bendrumo forma, savotiškas kolektyvinis subjektas, kiekvienos visuomenės, tautos pagrindas, kuriame susipina dvasiniai, ekonominiai, socialiniai ir teisiniai elementai. Šeimos, kaip socialinio vieneto įtakos aptinkamos visose civilizacijose. Iš esmės visi autoriai, nagrinėjantys šeimos institutą, sutinka, kad vienas žmogus dar negali būti traktuojamas kaip šeima. Šeima galime vadinti tik grupę žmonių.
Visuomenės santykių sistemoje šeimai tenka svarbi vieta. Šeimos vertybinis įvertinimas yra suformuluotas ir pagrindiniame Lietuvos įstatyme - Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 38 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Šeima, kaip pagrindinė socialinė bendrija visuomenėje, yra vyraujanti ir atlieka tokias svarbias funkcijas, kurios svarbios ne tik šeimos nariams, bet ir visuomenei kaip žmonių giminės pratęsimas, auklėjamoji veikla ir kt.
Šeimos nario teisės nagrinėjamos specifiniu aspektu yra sudėtinė žmogaus teisių instituto dalis. Šias teises galima skirstyti atsižvelgiant į 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, 1966 m. Tarptautiniame pilietiniame ir politinėmis teisėmis pakte, taip pat Tarptautiniame ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis pakte pateiktą tradicinę žmogaus teisių klasifikavimą: 1) pilietinės ir politinės teisės; 2) ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės. Šio klasifikavimo pagrindinis argumentas - skirtinga grupių prigimtis. Pilietinės ir politinės teisės priskiriamos „negatyviosioms“, laisvoms nuo valstybės - valstybė turi gerbti šias teises ir netrukdyti jas įgyvendinti. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės reikalauja atitinkamų valstybės veiksmų, todėl jos vadinamos „pozityviosiomis“. Tuo remiantis šeimos teisės gali būti priskiriamos prie „negatyviosioms“ arba pilietinių teisių.
Po 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pakito gyvenimo sąlygos, žmonių tarpusavio santykiai, vertybinės nuostatos. Staigios permainos, augantis nedarbas ir kiti sunkumai kėlė baimę dėl ateities. Šie ir kai kurios nuostatos. Iš Vakarų Europos pasiekianti informacija pradėjo keisti mūsų požiūrį į šeimą. Imta plisti tokie reiškiniai, kaip gyvenimas nesusituokus, vedybos ir vaikų planavimas vėlesniam laikui. Dažnai šeimos samprata mūsų visuomenėje pirmiausia tapatinama su santuoka. Tačiau būtina šiuos du dalykus skirti, nes šeima, visų pirma apima tokius socialinius santykius kaip meilė, emocinis ryšys, pagarba ir pagalba vienas kitam ir pan. Santuoka - tam tikri teisiniai santykiai, kuriais žmonės įteisina savo partnerystę civiliniu ar religiniu ritualu metu.
Taigi, šeima yra ta visuomenės ląstelė, kurią reikia saugoti, teikti jai socialinę ir teisinę pagalbą. Tačiau pati samprata ir jos turinys taip ir nėra aiškiai suformuluoti nei nacionaliniuose, nei tarptautiniuose teisės aktuose. Tais atvejais, kai šeima negali užtikrinti vaiko poreikių, svarbi tampa valstybės parama.
Lietuvos teisės visuotinės kodifikacijos pradžia galima laikyti Pirmąjį Lietuvos Statutą, kuris įsigaliojo 1529 metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Šie Lietuvos Statutai. Juose nemaža dėmesio buvo skirta ir šeimai. Šeimos teisė kaip ir pati šeima, susijusi su visais Lietuvos Statutų teisiniais institutais - baudžiamąja, administracine, civiline teise, taip pat teismo procesu. Tačiau jau yra ginamos moters turtinės teisės, garbė. Ne visose kaimyninėse šalyse moters teisėms buvo skiriama tiek dėmesio. Statuto IX skyrius „Apie moters lytį ir apie merginas ištekinimą“ laikytinas išskirtiniu, nes moters teisės jame pateiktos kaip savarankiška teisės sritis. Daug dėmesio buvo skirta kilmingosios moters turtiniams reikalams, tokiems kaip teisė į kraitį, dovaną, našlės teisės į šeimos turtą. Antrajame Lietuvos Statute jau galime aptikti kodifikuotą šeimos teisės reguliavimą, kuris iš esmės toliau ir nepakito. Tai šeimos vidinė organizacija. Šių ir turėjo stiprų ryšį su visuomene ir valstybe.
XIX a. pr. Vilniaus Universiteto profesorius I. Navickas smerkė Statute numatytą neribotą tėvo teisę disponuoti šeimos turtu, taip pat testamento teisinį institutą, kuriuo nuolat piktnaudžiaudavo dvasininkija. Numatytas aštuoniolikos metų pilnametystės ribas vyrams, laikė nepakankamas rimtai karinei tarnybai. I. Lukauskas manė, kad tėvams atsisakyti vaikų, despotizmu, beteisėkį vaiko padėtimi.
Advokatas L. Jančyskas aptarė senąją šeimos teisę. Šeimos raida Lietuvoje buvusi trijų periodų: pirmasis tęsėsi iki 1230 m., šiuo laiku buvusios nelaisvos vedybos, antrasis - iki 1386 m. Šis periodas truko iki Lietuvos valstybės žlugimo, jam būdingos tikrosios vestuvės.
1918 m. spalio 28 d. Valstybės taryba priėmė Pamatinius Lietuvos valstybės įstatymus. Ši konstitucija neatsitiktinai buvo pavadinta Pamatiniais dėsniais. K. Šalkauskas suformulavo du šios laikinosios konstitucijos nustatomus pagrindinius tikslus: 1) vykdyti 1918 m. Vasario 16 d. nepriklausomybės atkūrimo aktą; 2) sukurti naują demokratinę Lietuvos valstybę. 1919 m. balandžio 4 d. priimta pirmoji laikinoji Lietuvos konstitucija. Didelė dalis nuostatų posodžiui (išskyrus tai, kad žodis „vyriausybė“ pakeistas „valdia“) kartojo 1918 m. Pamatinius dėsnius. 1920 m. birželio 2 d. Seimo posėdžio priimta Laikinoji Konstitucija, kurią paskelbė pirmasis Valstybės prezidentas A. Stulginskis.
1922 m. gegužės 1 dieną priimta pirmoji nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija, kurią sudarė XV skyriai ir 108 straipsniai. Joje buvo nurodyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, o ją vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas. 1922 m. Pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje jau išskirtos ir šeimos nario teisės. Šeimos apsaugos reglamentavimui patvirtinti buvo skirtas specialus XIII skyrius (98 straipsnyje), kuriame tiesiogiai patvirtintos tokios nuostatos kaip: „šeimyninio gyvenimo pamatas yra moterystė. Šios teisės lygybė. Tam tikrais įstatymais saugoma ir palaikoma šeimos sveikata ir socialinė gerovė. Motinystė yra ypatingoje Valstybės globojė“. 1922 m. Steigiamojo seimo priimtos Lietuvos valstybės Konstitucijos įsigaliojimas buvo nepaprastai reikšmingas atkurtajai Lietuvos valstybei. Ši Konstitucija patvirtino tvirtus rėmus iki tol buvusiai laikinajai valstybės valdžios sistemai, padėjo Lietuvos Respublikos konstitucinius pagrindus, tuo užbaigdama nepriklausomos valstybės atkūrimo procesą.
Lietuvos Respublikoje šeimos santykių teisinis reglamentavimas grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos principais bei kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais. Tai principai, kuriais dabar Lietuvoje yra vadovaujamasi ir kurių paisoma reguliuojant šeimos teisinius santykius.
Ilgą laiką šeimos teisė buvo valstybės kompetencijai, tai yra nacionalinės teisės reguliavimo dalykas, atspindinti tos valstybės kultūrą, tradicijas, religinius aspektus ir ilgą laiką tai nebuvo interpretuojama tarptautiniu mastu. Tačiau XX amžiaus viduryje šiuolaikinė tarptautinė teisė įsiskverbė į tradicinę valstybių vidaus teisės sferą - individo teises ir ėmė jas reglamentuoti bei ginti tarptautiniu lygmeniu. Šeimos bei santuokos svarbą pabrėžia Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (16 str.), taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK) (12 str.), o šios Konvencijos septintojo protokolo 5 straipsnis įtvirtina sutuoktinių lygiateisiškumą. Paminėtini taip pat dar du tarptautiniai teisės dokumentai svarbūs nagrinėjama tema t.y. 1966 m. Tarptautinis pilietinis ir politinis teisių paktas, bei 1966 m. Tarptautininis ekonominis, socialinis ir kultūrinis teisių paktas, kurių straipsniuose atitinkamai 23 str. ir 10 str. akcentuojama šeimos svarba.
Be to, Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES), tad pati valstybė kaip ir jos visuomenė pamažu tampa liberalesnės, stengiasi orientuotis ir lygiuotis į kitas šalis, derinti savo nacionalinius teisės aktus su ES leidžiamais reglamentais, direktyvomis, dalyvauti ir laikytis įsipareigojimų pagal tarptautines sutartis. Lietuva tapo pirmąja iš 25 Europos Sąjungos valstybių, ratifikavusi ES valstybių atstovų Sutartį dėl Konstitucijos Europai, kurios antrojoje dalyje - Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje atitinkamuose straipsniuose taip pat akcentuojama šeimos svarba, t.y.: teisė tuoktis ir kurti šeimą (II-69 str.), vaiko teisės (II-84 str.), motinystės ir visos šeimos teisinė, ekonominė, ir socialinė apsauga (II-93 str.).
Šeimos teisės esmę ir jos įgyvendinimo svarbiausius būdus nustato ir išreiškia šeimos teisės principai (pvz., sąžiningumo, protingumo ir kitais principais įtvirtintais LR CK 1.2 str. bei 1.5 str). Pats žodis principas kilęs iš lotyniško žodžio "principium" ir reiškia pradžią, pagrindą, pirminį šaltinį. Taigi, jei bendriausia prasme principai suvokiami kaip tam tikro reiškinio (sistemos, organizacijos, teorijos, koncepcijos ir t.t.) pamatinės nuostatos, fundamentalūs pradai, tai teisės principai E. Kūrio nuomone, persmelkia ir teisinį reguliavimą, ir teisinę praktiką. Kiek savotiškai į teisės principus žvelgia teisės teoretikas A. Vaišvila - per teisių ir pareigų vienovės prizmę. Teisės principai atskleidžia teisės dėsningumus, jos prigimtį ir socialinę paskirtį.
Teisės principai turi didžiulę reikšmę visuomeninių santykių teisiniam reguliavimui, lemia bendras teisinio poveikio kryptis. Teisės principais remiamasi ir įgyvendinant teisę. Teisės principai, kaip ir teisės normos yra bendro pobūdžio, formaliai apibrėžtos, sisteminiais ryšiais susijusios imperatyvios elgesio taisyklės. Taigi daugeliu požymių teisės normos ir principai sutampa: visose daugiau ar mažiau tokiose taisyklėse yra išreikšti idealūs elgesio modeliai ir standartai, su kuriais socialinių santykių dalyviai privalo derinti savo elgesį.
Tačiau teisės normos ir principai turi ir esminių skirtumų - jie skiriasi formulavimo teisiniame tekste abstraktumo laipsniu. Teisinis reguliavimas - tai socialinių santykių teisinis sutvarkymas pagal sankcionuotą modelį, įtvirtintą įvairiais lygiais teisės aktuose. Taigi teisinis reguliavimas suprantamas kaip ypatingas teisės poveikio būdas socialinių santykių dalyvių elgesiui. Nėra susiformavusios vieningos nuomonės tarp teisės specialistų dėl teisės principų tiesioginio reguliuojamojo poveikio teisines santykių dalyviams.
Terminas funkcija kilęs iš lotyniškojo žodžio "functio" ir reiškiantis atlikimą, vykdymą. E.Kūris, kalbėdamas apie teisės principų funkcijas teisės sistemos atžvilgiu, išskiria dvejopas funkcijas, kurias sąlyginai galima pavadinti pozityviąja bei negatyviąja. Nurodomas teisės principų pozityvusis, organizuojantis poveikis teisės sistemai, t.y. teisės principai kreipia teisės sistemos, teisinio reguliavimo arba atskirų teisės institutų turinį. Kitaip sakant teisės principai užtikrina teisės sistemos darną, jos elementų neprieštaringumą, taigi koordinuoja teisines nuostatas. Šios funkcijos atlieka ir kitą svarbią funkciją, sąlyginai vadinamą negatyviąja - teisės principuose slypi teisinio reguliavimo kritikos potencija.
Reglamentavimo funkcija reiškia, kad valstybė, reglamentuodama teisinius santykius, turi paisyti šių principų ir jais vadovautis. Interpretavimo funkcija reiškia, kad teisės normos privalu aiškinti ir taikyti remiantis šiais, bendraisiais teisės principai. V. Pakalniškis ir kiti civilinės teisės specialistai kalbėdami apie civilinės teisės principus, įtvirtintus minėtame LR CK 1.2 str., pateikia savo poziciją, kad šie bendrieji civilinės teisės principai atlieka tik dvi savarankiškas funkcijas - reglamentavimo ir interpretavimo, kuri svarbiausia iš jų vis dėlto yra reglamentavimo. Ši funkcija laikytina tokia dėl to, kad ją įgyvendinant užtikrinamas civilinės teisės stabilumas, užkertamas kelias formuotis teisės normų kolizijoms, priimant naujus civilinės teisės aktus.
Teisinėje literatūroje teisės principai yra klasifikuojami įvairiai, remiantis įvairiais klasifikavimo pagrindais. Profesorius A.Vaišvila nurodo tokią teisės principų klasifikaciją, kaip skirstymą pagal principų formulavimo pobūdį, į: 1) principus-idėjas ir 2) principus-normas. Tačiau, E. Kūrys visiškai nesutinka, kad tokia konstrukcija kaip principai-normos egzistuoja.
Kitas dažnas teisės principų klasifikavimo pagrindas yra jų skirstymas pagal apimtį. Šiuo pagrindu teisės principai skirstomi į: 1) bendruosius (arba kitaip dar vadinami pagrindiniais) teisės principus, 2) tarpšakinius teisės principus ir 3) šakinius teisės principus. Pagrindiniai teisės principai, tai patys bendriausi, fundamentaliausi teisės principai, kurie įtvirtinami pačiu aukščiausiu lygmeniu. Tokie principai paprastai būna įtvirtinti šalies pagrindiniuose įstatymuose - Konstitucijose. Kaip jau sakyta, šie principai persmelkia kiekvieną teisės šaką ir nurodo kaip turi būti formuojamos tos šakos teisės normos, organizuojamas jų vykdymas.
Šiuolaikiniame pasaulyje šeimos modeliai nuolat kinta, todėl tampa itin svarbu užtikrinti nepilnamečių vaikų interesų apsaugą, ypač sudėtingose situacijose, kai motina gyvena su dviem vyrais. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip Lietuvos teisės aktai ir teismų praktika sprendžia šį klausimą, remiantis šeimos teisės principais ir tarptautiniais susitarimais.
Laikui bėgant, vyksta ne tik visuomenės, bet ir šeimos transformacija. Keičiasi šeimos kūrimosi teisiniai pagrindai, vertybiniai ir gyvenimo prioritetai. Atsižvelgiant į tai, kad šeimos teisė reguliuoja dinamiškus ir nuolat kintančius šeimos santykius, kyla klausimas, ar šeimos teisės principai bėgant laikui taip pat negali pamažu transformuotis.
Santuokos nutraukimas - daugiau nei teisminis procesas. Tai emocinis išbandymas, kurio pasekmes patiria ne tik sutuoktiniai, bet ir jų vaikai. Vis dėlto, santuokos pabaiga - tai ne mūšio laukas, o galimybė užbaigti vieną gyvenimo etapą brandžiai.
Statistika rodo, kad santuokų skaičius nuolat mažėja. Nenuostabu, kad vis daugiau porų gyvena partnerystėje, akcentuodami individualų pasirinkimą išlaikyti santykį ir jį puoselėti. Nepaisant mažėjančio santuokų skaičiaus, ištuokų dalis išlieka pakankamai stabili.
Dažniausiai santuoką nutraukia 35-39 metų asmenys. Vis dažniau poros bando nutraukti santuoką bendru sutarimu, tačiau nemaža dalis bylų nagrinėjamos ginčo tvarka.
Laikinosios Apsaugos Priemonės (LAP) - tai procesinės teisės institutas, tačiau šeimos ginčuose aktualios ir taikytinos LAP yra įtvirtintos tiek procesinės, tiek materialiosios teisės normose. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų LAP, remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus.
Dauguma atvejų prašymus taikyti LAP - įpareigoti sutuoktinį gyventi skyrium teikia moterys, atitinkamai 19 atvejų iš 23. Dažniausia LAP taikymo priežastis - smurtinis elgesys ar reali psichologinė įtampa. Bene pagrindinis klausimas, kuris kyla, siekiant pagrįsti tokios LAP taikymą, yra rizika, kuri keliama vieno iš sutuoktinių asmeniniams ir turtiniams interesams bei kartu gyvenantiems nepilnamečiams vaikams.
Sutuoktinio smurtinis elgesys yra dažniausiai pasitaikanti priežastis taikyti LAP. Žinoma, įrodyti smurtinį elgesį ne visada yra paprasta. Būtent todėl vis dažniau santuokos nutraukimo procesuose dalyvauja policija, kuri kviečiama į šeimos namus siekiant pagrįsti vieno iš sutuoktinių smurtinį elgesį. Tačiau šeimos santykiuose smurtinis elgesys gali pasireikšti įvairiai, nebūtinai fiziniu vieno iš šeimos narių žalojimu. Šeimyniniams santykiams pradėjus irti ypač dažnai pasitaikantis yra psichologinis smurtas iš abiejų sutuoktinių pusės, pasireiškiantis vienas kito žeminimu, užgauliojimu, ignoravimu ir pan.
Teismas pažymėjo, kad vaikas santuokos nutraukimo byloje, esant įtemptiems šalių santykiams, daugiau ar mažiau atsiduria tėvų konfliktinių santykių epicentre, todėl vaiko palikimas tokioje padėtyje, neabejotinai pažeistų jo interesus. Vis dėlto, ne visada teismas žodinius suaugusiųjų konfliktus vertina kaip psichologinį smurtą ir grėsmę vaikams. Priklausomai nuo suaugusiųjų pateikiamų argumentų, teismai vertina kiekvieno iš jų ryšį su vaiku.
Vaiko nuomonė taip pat yra svarus įrodymas sprendžiant dėl LAP taikymo, tačiau ji yra tik vienas iš vertintinų kriterijų. Lygiai kaip ir suaugusiųjų elgesio modeliai (filmavimas, triukšmavimas, sekimas), nors ir nedaro tiesioginės žalos, tačiau gali būti teismų įvertintas kaip žalą vaikui darantis veiksmų kompleksas.
tags: #motinystes #visokeriopos #apsaugos #principas
