Neįtikėtinas Pozityvios Tėvystės Atsiradimas ir Pagrindiniai Principai, Kuriuos Privalote Žinoti!

Suvokdami besikeičiančios socialinės aplinkos įtaką vaikams, vis daugiau tėvų domisi pozityvios tėvystės principais kaip progresyvia vaiko ugdymo forma. Tradiciniai vaiko ugdymo metodai remiasi principu - pagirk už gerą elgesį, nubausk už netinkamą. Pozityvaus auklėjimo principas-skatinti pageidaujamą vaiko elgesį padrąsinant jį ir aiškinantis netinkamo elgesio priežastis. Pozityvi tėvystė - tai ne tik vaiko auklėjimo filosofija, bet ir nelengvas kasdieninis darbas su savimi. Pagrindinė pozityviosios tėvystės idėja - išugdyti geriausias vaiko savybes bei padėti jam atskleisti savo potencialą, kad užaugęs jis sugebėtų visiškai save realizuoti.

Kaip mes atsakytume į klausimą: ką reiškia būti gerais tėvais? Rūpintis vaiko materialinę ir dvasinę gerove, formuoti jo vertybes, rūpintis vaiko lavinimu, skatinti jo gebėjimus. Visi šie teiginiai skamba labai gražiai, tačiau kas slypi už šių gražių sąvokų.

Pozityvi tėvystė yra toks auklėjimo modelis, kuomet tėvai pirmenybę teikia ne bausmėms už netinkamą elgesį, o tinkamo vaiko elgesio skatinimui. Klaidinga manyti, kad pozityvi tėvystė yra tolygi visiškai vaiko savivalei, drausmės nebuvimui ir nebaudžiamumui už blogą elgesį. Taip tikrai nėra: pozityvios tėvystės tikslas - auklėti drausmingą, mokantį bendrauti, valdyti savo emocijas vaiką. Tačiau pozityvios tėvystės šalininkai stengiasi nuosekliai auklėti, mokyti vaiką ir spręsti situaciją nenaudodami bausmių (o ypač fizinių bausmių).

Pozityvios Tėvystės Pagrindiniai Principai

Vaikai turi gerbti tėvus, bet ne jų bijoti. Tik tuomet, atsitikus nelaimei ar iškilus problemoms, jie pagalbos pirmiausia kreipsis į tėvus. Labai svarbu skatinti vaiką kalbėti, ypač kai jis jaučiasi blogai. Taigi, bendravimą išskirčiau kaip pagrindinį įrankį tėvų ir vaikų santykių kūrimo procese. Kartais užmirštame, kad mūsų kalbėjimo su vaiku būdas veikia tarpusavio santykius ir jo asmenybės formavimąsi. Iš to, kaip bendraujame su savo vaiku, jis sužino, koks mūsų požiūris į jį. Vaikams be galo svarbu jausti mūsų meilę, dėmesį ir švelnumą.

Meilė ir Padrąsinimas

Meilė yra didžiausias visų vaikų poreikis. Kuo dažniau vaikui rodome meilės išraišką (pasakymas „labai tave myliu“, prisiglaudimas, apkabinimas, pabučiavimas), tuo labiau vaikas trokš įrodyti, kad yra vertas jūsų meilės. Girk ir skatink savo vaiką. Pasitikėkite savo vaiku, tikėkite, kad jis sugebės priimti tinkamus sprendimus, pagirkite už gerą elgesį. Pasitikėjimo parodymas vaiką motyvuoja dėti pastangas, atliekant numatytas užduotis.

Klausymasis ir Supratimas

Girdėkite ką sako jūsų vaikas. Parodykite vaikui, kad jums rūpi, kaip jis jaučiasi, ką veikia, kokie užsiėmimai jį domina. Turime nuoširdžiai norėti išgirsti ir išklausyti tai, ką vaikas turi mums papasakoti, todėl turime sukoncentruoti visą dėmesį į pokalbį su savo vaiku. Tai reiškia: išjungti televizorių, padėti į šalį skaitomą knygą ir nutraukti visas kitas pokalbiui su vaiku trukdančias veiklas. Toks elgesys leis suprasti vaikui, kad jums nuoširdžiai rūpi, ką jis nori pasakyti.

Aiškios Ribos ir Taisyklės

Nustatykite aiškias ribas. Vaikas turi žinoti ribas, kurių šeimoje peržengti nevalia. Nustatytos ribos turi galioti ir vaikams, ir tėvams. Tai vaikui suteikia saugumo jausmą, nes jis žino, kokio elgesio iš jo tikisi tėvai ir kokios reakcijos iš tėvų jis gali sulaukti pats. Svarbu nepamiršti, kad vaikas vis bandys nustatyti naujas ribas. Šeimoje būtinos taisyklės. Aptarkite su šeimos nariais ir nustatykite šeimos taisykles.

Matyti Pasaulį Vaiko Akimis

Matykite pasaulį vaiko akimis. Stenkitės aplinką ir tai, kas joje vyksta, pamatyti ne tik suaugusio žmogaus akimis. Supo.

Pagarba ir Pasitikėjimas

Vaikas nusipelno tokios pat pagarbos kaip ir suaugęs. Atidžiai išklausykite vaiko nuomonės, atsižvelkite į ją, ypač kada sprendimas aktualus pačiam vaikui. Apgalvokite, kaip pateikti vaikui savo argumentus, jei jūsų nuomonės nesutampa. Pagrindinis principas - vaikas jaučiasi mylimas ne tada, kai jam viskas leidžiama, o kai tėvai moko suprasti pasekmes, kas yra priimtina, o kas ne. Ribos, brėžiamos švelniai, su meile ir šiluma, vaikui padeda suprasti, kad jis yra mylimas net tada, kai klysta.

Dienotvarkė ir Rutina

Nustatykite dienotvarkę. Siekdami vaikui suteikti aiškumą jo veikloje, sudarykite dienotvarkę. Žinojimas, kuris laikas skiriamas žaidimams, pamokų darymui, valgymui, miegui ir t.t. Ji akcentuoja, kad pozityviai tėvystei labai svarbūs principai yra aiški struktūra, ribos, nuspėjama rutina ir loginės pasekmės.

„Vietoje bausmių pozityvioji disciplina skatina vaiko savarankiškumą, kuris ugdo pasitikėjimą savimi ir didina atsparumą. Svarbiausias tikslas - auginti žmogų be kontrolės, bausmių ar žeminančių priemonių“, - pabrėžia G. G. Gutauskienė pabrėžia, kaip svarbu priimti visas vaiko emocijas: „Kai priimamos visos jaučiamos emocijos, mokomasi atpažinti kylančius jausmus, tampa lengviau tvarkytis su įtampa.

Pozityvios Tėvystės Įgyvendinimas ir Iššūkiai

Buvimas tėvais - ne tik atsakomybė, bet ir malonumas. Suvokdami savo kaip tėvų pareigas ir atsakomybę sugebėkite įžvelgti žaismingąją pusę. Vertinkite tas akimirkas, kurias praleidžiate su savo vaiku. Nepamirškite savo poreikių. Jei pajutote, kad visos šios taisyklės jus vargina ir jums sunku jų laikytis, skirkite laiko sau.

Kaip auklėti vaiką be bausmių, bet išlaikyti aiškias ribas? Kaip reaguoti į stiprias emocijas, kai patys jaučiamės pavargę? Daugelis tėvų ieško būdų, kaip kurti ryšį su vaikais, išlaikyti drausmę ir kartu auginti savarankišką, pasitikintį savimi žmogų. Tačiau kasdienybėje tai ne visada paprasta.

Psichologės teigimu, natūralu, kad tiek vaikai, tiek tėvai gali jausti įvairias, netgi intensyvias ir sunkias emocijas. Labai svarbu stebėti save, atpažinti savo jausmus ir mintis. Kita vertus, dažnai būna taip, kad kai vaiko elgesys netinkamas, sunku išlikti ramiems dėl jaučiamo nuovargio. Todėl itin svarbu pasirūpinti savimi. Pozityvi tėvystė, psichologės nuomone, ne taisyklių rinkinys, o gyvenimo filosofija, kuri visų pirma remiasi savistaba. „Tai ne pasiektas tobulumas, tai procesas. Visi vaikai elgiasi netinkamai, visi tėvai daro klaidų, tad tobulėjame stengdamiesi.

Pažinkite savo vaiką. Vaikai yra skirtingi, panašiose situacijose elgiasi ir į jas reaguoja skirtingai. Todėl ir vieno vaikų auklėjimo recepto nėra. Turėtumėte stebėti savo vaiką, įsiklausyti į jo žodžius. Vaikui reikia aiškių tinkamo elgesio taisyklių. Vaikai linkę tikrinti „galimybių ribas“ ir išbandyti įvairius būdus savo tikslams pasiekti. Pavyzdžiui, o kas bus, jei atsisakys eiti miegoti - gal mama net nevers to daryti? Arba, ar pavyks susilaukti tėvų dėmesio, jei tyčia pradės elgtis netinkamai - ims mėtyti žaisliukus, mušti kitą vaiką ar puls į isteriją. Todėl labai svarbu, kad tėvai susitartų dėl taisyklių ir nuosekliai jų laikytųsi. Jei sutarėte, kad muštis yra blogai, neturi būti jokių „pateisinamų priežasčių“, dėl kurių suduoti kitam būtų galima. Arba, jei sutarėte, kad pasmaližiaujate saldainiais tik savaitgaliais pavalgę pietus, neturėtų būti jokių „na gerai, bet tik šį kartą“. Jei darysite išimtis, vaikui bus sunku suprasti, kodėl vieną kartą saldainį jis gauna, kitą kartą - ne. Todėl vaikas tikėsis išimties ir kitą kartą.

Skatinkite tinkamą elgesį. Pagirkite vaiką už gerą elgesį, pabrėžkite, kaip jis jus džiugina - nustebsite, kaip „stebuklingai“ šis metodas veikia! Vaikams tėvų įvertinimas yra labai svarbus, jie nori būti dėmesio centre. Supratę, kokie poelgiai padeda jiems atkreipti į save dėmesį, jie vis griebiasi to „triuko“. Ir tik nuo tėvų priklauso, koks tas „triukas“ bus - tinkamas elgesys ar „ožiukai“. Be pagyrimų, galite paskatinti gerą vaiko elgesį jo mėgstamomis pramogomis, tačiau nedarykite sandėrių: geras elgesys neturi būti perkamas. Jis turi būti norma.

Rinkitės tinkamus žodžius. Užuot aiškinę, ko vaikas neturėtų daryti (ar nepadarė), pasakykite, ką jis turėtų padaryti. Pavyzdžiui, vietoj „Neišdykauk ir nešūkauk“ geriau pasakyk vaikui „O gal dabar, kol mažasis broliukas miega, pakalbėkim tyliai? Paaiškinkite vaikui, ką ir kodėl jis turi daryti. Nors gali atrodyti, kad už netinkamą poelgį geriausia bus pastatyti į kampą (tam, kad „kitą kartą žinotų“), ilgalaikės naudos daugiau duoda paaiškinimas, ką vaikas padarė blogai, kodėl taip elgtis nederėtų ir, svarbiausia, kaip vaikas turėtų elgtis kitą kartą.

Nesureikšmink mažų nusižengimų ir klaidų. Pirma, tai vaikui padeda suprasti, kad blogai elgdamasis, nesulauks tėvų dėmesio. Be to, kartais vaikas savo kailiu turi išmokti pamokas. Tarkime, jei vaikas belakstydamas sudaužo vazą, tai gali būti puiki pamoka, kad su indais reikia elgtis atsargiai.

Savo pavyzdžiu rodykite, kaip turėtų elgtis vaikas. Tėvų elgesys šeimoje, visuomenėje kuria vaiko bendravimo modelį. Jei norite, kad vaikas nesikeiktų - nesikeikite. Jei norite, kad vaikas pavalgytų gražiai sėdėdamas prie stalo, visa šeima turi sėdėti prie stalo ir valgyti. Jei ginčijatės, kas klos lovą ar plaus indus, galite tikėtis, kad ir vaikas panašiais būdais bandys išsisukti nuo šio darbo (tėvų akimis tai būtų „atsikalbinėjimas“).

Padėkite vaikui pajausti, kad jis gali kontroliuoti savo elgesį. Kūdikis gimsta faktiškai be savitvardos: jis beveik nepajėgus kontroliuoti savo emocinių būsenų ar elgesio - jei jis blogai jaučiasi, yra alkanas, jis verkia tol, kol jo poreikis yra patenkinamas. Tad natūralu, kad maži vaikai ir toliau bando siekti savo tikslų ašarodami, rodydami pykčio priepuolius ir panašiai. Tėvų pareiga - parodyti, kad tokie metodai yra neveiksmingi ir kad vaikas privalo išmokti susitvardyti. Priminkite vaikui, kad netinkamas jo elgesys turi pasekmes. Tam tikra prasme, tai gali būti taisyklių dalis. Pavyzdžiui, jei nesusitvarkai žaisliukų, žaisliukai keliauja į šiukšlių dėžę. Kitais atvejais, pasekmės gali būti natūralios: jei spyriojiesi rengiamas ir dėl to vėluojame išeiti - pavėluosime į kiną ir tu jo nepamatysi.

Paauglystė itin jautrus raidos periodas, susijęs su dideliais pokyčiais bei emocinėmis įtampomis. Formuojasi vaiko asmenybė, savivertė bei vertybės. G. „Šiame raidos etape itin jautriai reaguojama į kritiką ar atstūmimą, todėl labai svarbus abipusis pasitikėjimas - kai tiek tėvai pasitiki vaiku, tiek vaikas pasitiki tėvais, - teigia specialistė. G. Gutauskienės teigimu, tėvai rodydami empatiją bei mokydami atpažinti jausmus padeda paaugliui geriau suprasti save ir kitus, taip jam tampa lengviau tvarkytis su patiriamu stresu, santykiais. Labai svarbu ne kontroliuoti paauglį, bet skatinti jį priimti savarankiškus sprendimus. Tada paauglys pats saugiau mokosi prisiimti atsakomybę, ne bijodamas, o suprasdamas.

Dažnai tėvams kyla klausimas, kaip taikant pozityvius auklėjimo metodus išlaikyti ribas ir drausmę. G. Gutauskienė pabrėžia ryšio su vaiku ir nuoseklumo svarbą. Vaikas turi žinoti, ko galima tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ji pabrėžia, kad ribos turi būti nuoseklios. Labai svarbu empatiškai atjausti, tačiau išlaikyti jausmus („matau, kad pyksti, tačiau šiuo metu negali to daryti“). „Savo pavyzdžiu rodome, kad emocijos gali būti išreiškiamos saugiai ir be agresijos. Kai vaikas mato, kad konfliktinėse situacijose tėvai išlieka ramūs, mokomasi, kad ribos yra tvirtos, bet ne griežtos“, - sako G. G. Gutauskienė primena, jog pozityvi tėvystė nereiškia, kad vaikas nuolat turi patirti tik džiugias akimirkas. „Tėvai pripažįsta vaiko emocijas, tačiau elgesys yra koreguojamas ir to svarbu nepamiršti, - pabrėžia ji.

Kartais manoma, kad pozityviai auklėtas vaikas bus neatsparus gyvenimo sunkumams. Tačiau G. Gutauskienė atkreipia dėmesį į tai, kad jei pozityvi tėvystė yra tinkamai suprantama - vaikas auga savimi pasitikintis bei gebantis konstruktyviai spręsti kylančius iššūkius. Tačiau jei pozityvumu klaidingai laikoma, jog vaikas niekada negali patirti sunkių jausmų, nepatogumo ar frustracijos, tada taip, nes vaikui, susidūrus su sunkumais, bus sunku emociškai su tuo tvarkytis. Psichologė pastebi, kad kartais tenka išgirsti, jog pozityvi tėvystė tai tarsi spaudimas būti tobulam. „Nei jūs, nei jūsų vaikas neturite būti tobuli. Jei kyla nerimas, nepasitikėjimas savimi, asmeninėmis patirtimis galima pasidalinti tėvų savitarpio pagalbos grupėse. Pasak psichologės, tai saugi erdvė, kurioje gali pasijausti išklausytas ir išklausyti kitus. „Grupėse sudaroma galimybė pasidalinti patirtimis bei išklausyti kitus, tai padeda pasijausti ramiau bei rasti naujų principų tėvystėje, taip pat labiau pažinti tam tikrus vaiko raidos etapams būdingus sunkumus.

Šeimose, patiriančiose socialinę riziką, dėl tėvystės įgūdžių stokos nesukuriamos saugios sąlygos fiziniam ir emociniam vaikų vystymuisi. Nesėkminga socializacija vaikystėje ir paauglystėje, iš biologinės šeimos perimtas tėvų elgesio modelis neigiamai atsiliepia jauno žmogaus savarankiškame ir jo sukurtos šeimos gyvenime. Straipsnyje analizuojama pozityvios tėvystės mokymų svarba šeimoms, patiriančioms socialinę riziką. Laiku suteikta pagalba šeimai užtikrina rizikos veiksnių, susijusių su vaikų auklėjimu, mažėjimą, kokybišką tėvų-vaikų santykių kūrimą, kurių pagrindu tampa abipusė pagarba, lygybė, atsižvelgimas į kiekvieno asmens išskirtinumą, šeimos narių integralumas ir atsakomybė už savo veiksmus. Straipsnyje atskleidžiami tėvų vidiniai ir išoriniai motyvai dalyvauti pozityvios tėvystės mokymuose, iš tėvų perspektyvos pažvelgiama į pozityvios tėvystės mokymų turinį, struktūrą, organizavimo aspektus. Analizuojami tėvų elgsenos pokyčiai, susiję su padidėjusiu pasitikėjimu savo jėgomis, motyvuotu pasiruošimu keisti tarpusavio santykius šeimoje ir santykius su vaikais. Tėvų patirtys po pozityvios tėvystės mokymų yra susijusios su saviveiksmingumu - tėvų subjektyviai suvokiamu pajėgumu būti tėvais ir tinkamai vykdyti savo tėvystės pareigas. Tėvų saviveiksmingumo atsiradimas pozityvios tėvystės mokymų metu turi itin didelę įtaką vaikų auklėjimo kokybei ateityje.

J.Vyšniauskytė-Rimkienė neabejoja, kad į pozityvios tėvystės kursus atėję žmonės yra geri tėčiai ir mamos jau vien dėl to, kad sutiko čia apsilankyti. Jie stengiasi ir ieško kelio. Specialistė neslėpė, kad dažnai susitikimuose kalbama apie pačių čia atėjusių suaugusiųjų vaikystę. Moteris neslėpė, kad kai kurie pasakojimai šokiruoja - kaip patys tėvai vaikystėje buvo nemylimi, mušami, stumdomi. Mokymuose pasiekiama, kad patys tėvai pradeda diskutuoti, analizuoti vienas kito elgesį, ima tarpusavyje bendrauti, nors į ekspertą-kursų vedėją dažnai vis tiek žiūri atsargiau. Ekspertas vis dažniau nutyla ir tik pakreipia kalbą teisinga linkme, o atradimus daro, modelius kuria patys pozityvios tėvystės kursų lankytojai.

„Stebuklų įvyksta, ir ne kartą. Tėvai suvokia, kad ne vaikui reikia pagalbos, kai jie su juo nesusitvarko, o jiems patiems. Pastebiu, kad labai trūksta pozityvo. Vienas iš namų darbų yra toks, kad tris kartus per dieną tėvai turi rasti laiko pagirti save. Daugelis to niekada nėra darę. Bet juk kai pats savęs negiri - ar gali girti kitą? Viskas prasideda nuo savęs“, - baksnojo ekspertė išeities taškus. Specialistė pastebėjo, kad labai svarbu, kad tėvai suvoktų esantys ne vieni su savo klaidomis ir ieškojimais. „Esu dėkinga už suteiktą galimybę įsiklausyti į save ir įvertinti savo elgesio klaidas, tinkamai pritaikyti metodus“, - jau baigusių pozityvios tėvystės kursus tėvų padėkomis dalijosi J.Vyšniauskytė-Rimkienė ir vadino tai stebuklais.

Socialinių mokslų daktarė pasidalijo ir nerimu. Ji pastebėjo, kad kartais tėvai ateina dėl to, kad neatimtų vaikų. „Tai man atrodo blogai. Tai rodo, kad į kursus einama dėl baimės“, - nūdienos įvykių įtakos neatmetė J.Vyšniauskytė-Rimkienė. Atėjimas į kursus dėl baimės sėja dar blogesnį dalyką - tėvai, lankantys pozityvios tėvystės kursus, gali bijoti atsiverti. Bijo, nes juk dažnam pasitaiko, kad kartais pakelia balsą arba netinkamais metodais kontroliuoja savo vaikus ir iš daugelio būtų galima paimti vaikus. Neatsivėręs kursuose neišspręs savo problemų ir neišmoks pozityvios tėvystės metodų.

„Nerėkiu. Ne taip kontroliuoju. Stengiuosi kantriai išlaukti, kol pasipasakos“, - dar vieną visiškai su paaugliu nesusikalbėjusios mamos stebuklą pacitavo kursų vedėja.

J.Vyšniauskytė-Rimkienė atskleidė svarbiausia, ką siekiama paaiškinti pozityvios tėvystės kursuose, - kas yra gražių santykių su vaikais pagrindas. O tai - meilė, besąlygiška meilė vaikui. „Kur daugiau, jei ne šeimoje, vaikai turėtų gauti meilę ir mokytis ja dalytis su kitais. Kuo daugiau tėvai skleis jam savo besąlygišką meilę, tuo vaikas bus laimingesnis. Šią mintį pagrindžia ir moksliniai tyrimai“, - tęsė lektorė.

Tyrimai rodo, kad vaikai, auginami šeimose, kuriose remiamasi emociškai šiltais santykiais, turi aukštesnę savigarbą, geriau mokosi, yra populiaresni tarp draugų, geba įveikti sunkumus, nepasiduoda netinkamo elgesio provokacijoms. Ir atvirkščiai, šeimose, kur vyrauja tik griežtos taisyklės, bet vaikai nesijaučia mylimi, dažniau turi elgesio ir bendravimo problemų. Vaikams, augusiems šeimose, kur tėvai auklėdami atstumia savo vaikus, yra būdinga rizikinga naujovių paieška ir bendradarbiavimo stoka. Tyrimai rodo, kad tėvų perdėta globa taip pat nėra gerai vaikui. Ji siejasi su aukštesniais depresijos simptomų įvertinimais. Prastas vaikų ir tėvų ryšys − bendravimo ir tėvų palaikymo stoka, kaip tyrimų rezultatai atskleidžia, siejasi su didesniu alkoholio vartojimu ir nusikalstamumu.

Todėl vienas pirmųjų klausimų, kurį išgirsta į pozityvios tėvystės kursus atėję tėvai, yra toks: iš kur jūsų vaikas žino, kad jūs jį mylite? Neretai šis klausimas paliekamas namų darbams.

Ar yra esminių skirtumų šeimoje auklėjant berniuką ir mergaitę? Vaikai dažniausiai turi stiprų lygybės ir sąžiningumo jausmą, todėl jiems ne visada lengva suprasti, kodėl su vaikais elgiamasi skirtingai - tarkime, su berniukais griežčiau, su mergaitėmis švelniau ar panašiai. Dėl to jie gali jaustis taip, tarsi tėvai jų nemyli, ar nevienodai myli ir skiria nepakankamai dėmesio. Lyčių lygybės suvokimą, žmonių lygybės principus turėtume diegti nuo pat mažų dienų. Tik tuomet mūsų vaikai augs tolerantiškoje aplinkoje, kur vienodai gerbiamas jausis kiekvienas - nepriklausomai nuo jo lyties, amžiaus ar kitų dalykų.

Kalbant apie pozityvią tėvystę - kokį esminį dalyką išskirtumėte, kas yra svarbiausia ir nuo ko pradėti? Turbūt, kaip esminį dalyką išskirčiau pozityvią abipusę komunikaciją ir pagarbą. Žodžiai - itin galingas įrankis, leidžiantis mums perteikti savo giliausius jausmus vaikui. Vaikui, girdinčiam teigiamus žodžius iš savo tėvų, susiformuoja teigiamas savęs vertinimas. Tai formuoja jo savigarbą. Siekdami efektyvaus tarpusavio bendravimo turime išmokti aiškiai ir atvirai reikšti savo mintis, to paties mokydami ir savo vaiką. Itin svarbu yra suvokti, kad bendravimas reiškia kalbėjimą su savo vaiku, o ne jam.

Yra tam tikros pagrindinės nuostatos ir gebėjimai, kuriuos turi savyje atrasti ir ugdytis tėvai. Tai - aktyvaus klausymosi įgūdžiai, jie turi būti efektyvūs, nes kitu atveju tėvai paprasčiausiai neišvengs netikrumo ir nenuoširdumo jausmo, o visas bendravimo procesas atrodys mechaninis ir paviršutiniškas.

Pozityvios Tėvystės Principai
Principas	Apibūdinimas
Meilė ir Padrąsinimas	Vaiko poreikių patenkinimas, jo stiprybių skatinimas.
Klausymasis ir Supratimas	Atidus vaiko minčių ir jausmų išklausymas.
Aiškios Ribos ir Taisyklės	Nustatytos ir nuosekliai laikomasi ribos, suteikiančios saugumo jausmą.
Matyti Pasaulį Vaiko Akimis	Suprasti vaiko perspektyvą ir patirtis.
Pagarba ir Pasitikėjimas	Vaikui suteikiama pagarba, tikėjimas jo gebėjimais.
Dienotvarkė ir Rutina	Aiškiai struktūrizuota veikla, suteikianti vaikui aiškumo.