Šiandien, kai skaitmeninis pasaulis kupinas spalvingų ekranų ir greitų nuorodų, vis dažniau girdime tėvų skundus: "Mano vaikas tiesiog nepanori skaityti." Tačiau šis aparatyviai paprastas teiginys slepia gerokai sudėtingesnę tikrovę. Skaitymo vengiavimas nėra tingulys, nesusikaupiavimas ar nuobodulys - tai dažnai signalas, kad vaikui kažkas iš tikrųjų trukdo. Pradėkime nuo to, kad skaitymas nėra instinktyvus žmogaus gebėjimas, priešingai nei kalbėjimas. Tai labai sudėtingas proceso darinys, kuriame turi veikti daugybė smegenų sistemų. Jei kurioje nors šio proceso fazėje atsiranda sutrikimai, skaitymas iš malonaus patirimo pavirsta mirtina kova.
Viena iš dažniausių priežasčių, kodėl vaikas vengia skaityti, yra disleksija - neurologinė būklė, kuri pirmiausia paveikia skaitymo ir rašymo gebėjimus. Disleksija yra paveldima būklė, kurios priežastys glūdi smegenyse. Skaitymo sutrikimas dažniausiai pasireiškia tuo, kad skaitant aktyvesnis būna ne kairysis smegenų pusrutulis, kaip įprastai, o dešinysis. Vaikai su disleksija dažnai patiria sunkumus atpažįstant raides ir susieti jas su garsais. Jie gali skiemenuoti tiksliai iš pradžių, bet negreit automatizuojasi skaitymo įgūdžiai. Dažnai tokie vaikai blogai įvardina pavienius raidės ir ilgai jų neįsimena. Beje, populiarūs mitai apie disleksiją - pavyzdžiui, kad disleksija sergantys žmonės „skaito atvirkščiai" - yra netikslūs. Nepaisant to, kad disleksija turi neurologines priežastis, jos pasekmės yra gerokai emocinės. Pagalvokite: jei visą dieną jūsų vaikas demonstruoja skaitymo sunkumus, jei klaida iš klaidos jo tikslumas nebepagerina, jei mokytoja pastebi jo sunkumus ir klasėje atsiranda specifinis „žvilgsnis"… ar norėtumėte toliau bandyti skaityti? Žinoma, kad ne. Kai kurie vaikai bijo, kad nepavyks, ir tuomet renkasi „nedaryti", nes taip išvengia nusivylimo. Ypač tai ryšku, jei vaikas anksčiau jau patyrė nesėkmių arba buvo lyginami su broliais, seserimis ar bendraamžiais. Be to, kai vaikai kelis kartus negauna atsakymo į savo klausimą „aš galiu tai įveikti, net jei labai sunku", jie gali nerimauti ir atsisakyti pabandyti naują iššūkį.
Tokie vaikai gali turėti kalbos raidos sutrikimų arba specifinių kalbinių sunkumų, kuriuos dažnai padeda atpažinti logopedas. Fonologinio supratimo sunkumai - tai kai vaikui sudėtinga išskirti garsus žodžiuose, analizuoti jų struktūrą, skaidyti žodžius į garsus ir vėl juos sujungti. Tačiau ne visuomet vengiavimas atsiranda dėl neurologinių ar emocinių veiksnių. Jei vaikas mėgsta animacijas apie kosmines jėgas, o jam duodama pasaka apie karalaitę ir žabą, ar tikrai nustebsite, jei jis nepažeista skaitys? Skaitymas turi kelti per daug pastangų - tai dar viena dažna priežastis. Jei vaikui iš viso skaitymas yra fizinis ir psichinis iššūkis (dėl tų pačių neurologinių ar emocinių veiksnių), jis vėlgi subconsciously prisiima nusistatymą: „Tai per sunku."
Dar viena niekada nepakankamai aptariama problema - vaikai gali turėti skaitomo teksto supratimo sunkumų. Vaikas negauna tikslios perskaitytų žodžių, žodžių junginių, sakinių prasmės. Jis negeba pasinaudoti skaitytam suprasti būtinais įrankiais. Dėl to, kai tėvai prašo: „Pasakyk, ką tu ką tik perskaitei?" - vaikas negali suformuluoti atsakymo. Šis punktas yra itin svarbus. Moksliniai tyrimai parodė, kad disleksija susijusi su specifiniais smegenų veiklos skirtumais, ypač kalbos apdorojimo srityse. Todėl kai jūsų vaikas vengia skaityti, tai nėra valios trūkumo klausimas, o signalas, kad kažkas trukdo. Gali būti neurologiniai, emociniai, sensoriniai ar socialiniai barjerai. Ypač jautrūs yra vaikai ir paaugliai, nes jie privalo pritapti mokykloje ir standartizuotoje švietimo sistemoje.
Ką Daryti?
Nuostabu, kad šaltiniai aiškiai rodo: Nieko nekaltinkite! Jūsų vaikas - ne tinginys. Antra - reikia suprasti, kokios yra tikrosios priežastys. Jei įtariate disleksiją, specialistų pagalba nėra nuosmukis, o būtinas žingsnis. Trečia - vengti spaudimo ir nuolatinio kaltinimo. Nekaltinti. Nespausti. Paaiškinti. Padėti! Ketvirtoji - tinkamas mokymo metodas. Taikant tinkamus mokymo metodus, disleksija sergantys mokiniai gali sėkmingai mokytis. Penkta - emocinis palaikymas.
Konsultuokitės su specialistu:
Jei įtariate, kad jūsų vaikas gali turėti disleksiją ar kitų skaitymo sutrikimų, kreipkitės į specialistą, kuris gali atlikti išsamią diagnozę.
Sukurkite palaikančią aplinką:
Stenkitės sukurti namuose aplinką, kurioje vaikas jaustųsi saugus ir palaikomas.
Pasirinkite tinkamas knygas:
Raskite knygas, kurios atitinka jūsų vaiko interesus. Jei jis mėgsta nuotykius, ieškokite knygų apie herojus, kurie patiria nuotykius.
Naudokite technologijas:
Šiuolaikinės technologijos gali būti puikus pagalbininkas. Yra daugybė programų ir programinės įrangos, skirtos padėti vaikams su disleksija.
Skatinkite kasdienį skaitymą:
Sukurkite kasdienę skaitymo rutiną, kuri būtų maloni ir nespaudžianti.
Būkite kantrūs:
Svarbiausia - kantrybė. Skaitymo įgūdžiai vystosi laikui bėgant, ir kiekvienas vaikas turi savo tempą.
Vaikas, kuris vengia skaityti, nėra sukompromitomas arba nepadrikas. Tai vaikas, kurio smegenys gali veikti kitaip, kurio emocinis pasaulis gali būti pažeistas, kurio interesai gali nesutapti su jam pasiūlytomis knygomis. Skaitymo vengiavimas yra ženklas, kad turime lėtai sustoti, atidžiai klausytis ir bendradarbiauti su vaiku, o ne prieš jį.
Kaip Reaguoti Tėvams?
- Būkite kantrūs ir palaikantys: Skaitymo sunkumai vaikui dažnai kelia stresą, baimę, gėdą. Jeigu tėvai reaguoja su supratingumu, o ne spaudimu - vaikas jaučiasi saugiai ir noriau bando toliau.
- Neprilyginkite jo kitiems: Venkite frazių kaip „tavo brolis jau mokėjo skaityti tavo amžiuje“ ar „visi klasėje jau skaito geriau“. Tokie palyginimai žlugdo vaiko savivertę.
- Pastebėkite stipriąsias puses: Net jei skaitymas sunkus, jūsų vaikas gali būti kūrybingas, loginis mąstytojas, geras pasakotojas ar jautrus kitų jausmams. Kalbėkite apie jo stiprybes.
- Padarykite skaitymą malonia veikla: Skaitykite kartu prieš miegą, leiskite vaikui rinktis knygas pagal jo pomėgius, naudokite garsines knygas, žaidimus su raidėmis. Svarbiausia - jokių prievartinių užduočių.
- Stebėkite, bet neignoruokite: Jei sunkumai nesikeičia ar gilėja, neatidėliokite sprendimo. Ankstyvas įsikišimas - didžiausia dovana vaikui.
Kada Kreiptis Pagalbos?
Rekomenduojama pasitarti su specialistu, jeigu:
- Vaikas baigiant 1 klasę dar sunkiai jungia raides ir skaito lėtai.
- Bijosi garsiai skaityti arba vengia bet kokio skaitymo.
- Neprisimena raidžių, painioja jas, daro daug rašybos klaidų.
- Vaikui trūksta pasitikėjimo savimi, jis sako: „Aš vis tiek nemoku.“
Kaip Gali Padėti Privačios Skaitymo Pamokos?
- Užsiėmimai vyksta ramioje aplinkoje, be spaudimo.
- Mokymo tempas pritaikomas individualiai.
- Naudojamos žaidybinės, vaizdinės, garsinės priemonės.
- Vaikui palaipsniui grąžinamas pasitikėjimas, skatinama smalsauti.
- Pamokas veda specialistai, išmanantys vaikų raidos ypatumus ir turintys patirties dirbant su disleksija ar skaitymo sunkumais.
Svarbiausia - nepalikti vaiko vieno su problema. Vaikai, kuriems skaitymas yra iššūkis, gali tapti puikiais kūrėjais, strategais ar menininkais, jei laiku gaus reikiamą pagalbą. Nepamirškite - kiekvienas vaikas mokosi savaip.
Kalbos Raidos Sutrikimai
Kalbos sutrikimų priežastys labai įvairios. Garsų tarimo trūkumai gali atsirasti dėl artikuliacinio aparato (liežuvio, lūpų, gomurio) sužeidimų, netaisyklingo sukandimo, nepakankamai tikslių liežuvio ir lūpų judesių ar nesugebėjimo klausa skirti panašiai skambančius garsus. Kalbos sutrikimams būdingi šių kalbos komponentų trūkumai: skurdus žodynas, neišlavėjusi kalbos gramatinė sandara, rišlioji kalba, tarimo trūkumai, nesugebėjimas skirti panašiai skambančių garsų. Mikčiojimo atveju sutrinka sklandaus kalbėjimo ritmas. Išskiriama specifinė kalbos raida dėl intelekto, klausos, regos ar įvairiapusio raidos sutrikimo. Kodėl atsiranda mikčiojimas? Mikčiojimą lemia daug psichologinių, socialinių ir fiziologinių veiksnių kartu. Dažniau mikčioja vaikai iš tų šeimų, kuriose jau yra mikčiojančių. Manoma, kad pagrindinė mikčiojimo priežastis yra vaiko polinkis (įgimtas ar paveldėtas) į mikčiojimą. Esant įgimtam polinkiui, tokie faktoriai kaip komplikuotas nėštumas ar gimdymas, sudėtingi tėvų tarpusavio santykiai nėštumo metu, netinkamas psichologinis klimatas šeimoje vaikui augant gali sukelti mikčiojimą. Paprastai vaikai pradeda mikčioti 2-5 metų, kai intensyviai vystosi frazinė kalba. Pastangos mokantis kalbėti gali sukelti trumpalaikius kartojimus, užsikirtimus ar garsų tęsimą, kurie gali reikšti tiek mikčiojimo pradžią, tiek ir normalius, fiziologinius nesklandumus. Svarbu su vaiku kalbėti neskubant, dažnai sustojant. Lėta, rami, atsipalaidavusi, sklandi kalba daug efektyvesnė už tokius patarimus, kaip „įkvėpk“, „neskubėk“, „nesijaudink“. Vertėtų mažiau klausinėti vaiko įvairiausių dalykų, savo veido išraiška ir kūno kalba palaikyti vaiką, parodyti, kad klausomės jo kalbos turinio, o ne kaip jis kalba.
Ar daug vaikų turi mokymosi sutrikimą disleksiją (kai sutrinka garso priskyrimas raidei, sunkiai įsimenamos raidės, nemokama jungti raidžių į skiemenis)? Vaikai, kurie turi vienokių ar kitokių vystymosi sutrikimų, susiduria su įvairiais mokymosi sutrikimais. Vienas jų, dažniausiai pasitaikančių pradinėse klasėse, yra skaitymo (disleksija) sutrikimas. Tokiu atveju mokant vaikus skaityti pasitelkiami alternatyvūs mokymosi būdai, pavyzdžiui, raidėms sugalvojami smagūs pavadinimai: A - inkilėlio stogelis, H - kopėtėlės, O - obuolys; D - duona, taip sudarant žodinius vaizdinius. Mokomasi skaityti apibraukiant kiekvieną rašytinę ar spausdintinę raidę pirštu ir įsijaučiant ne tik į vaizdą, bet ir į judesį, raidės vaizduojamos pirštais, visu kūnu, pirštu rašomos smėlyje. Tai patikslina regimąjį suvokimą ir padeda susidaryti raidės vaizdiniui.
Garsų Tarimo Sutrikimai
Garsų tarimo sutrikimai (ar besitęsiantis šveplavimas), kai negebama ištarti š, ž, č, dž, r garsų vaikui suėjus 5-5,5 metų rodo, kad reikalinga logopedinė pagalba. Susirūpinti ir kreiptis į logopedą vertėtų, jei sulaukęs 3 metų vaikas neištaria k, g, l, v ar jo tariami garsai įgyja neįprastą skambėjimą. Garsų tarimo mokymas vyksta tam tikru nuoseklumu. Iš pradžių svarbu aptarti su vaiku (geriausia prieš veidrodį) lūpų ir liežuvio padėtį tariant mokomą garsą. Kartais tenka atlikti artikuliacinės mankštos pratimus, kurie lavintų liežuvio, lūpų judesius. Vaikas mokomas taisyklingai ištarti atskirą garsą, vėliau tarimas įtvirtinamas skiemenyse, žodžiuose ir sakiniuose. Paskutinis etapas - garso tarimo įtvirtinimas kasdienėje aplinkoje ir išmokymas jį atskirti nuo panašiai skambančių garsų.
Dažnai šie vaikai nevykdo suaugusiųjų nurodymų, neretai jie nesupranta kalbos, nežino daugumos kasdien aplinkinių vartojamų žodžių. Kartais vienažodžių sakinių periodas užsitęsia iki šešerių-aštuonerių metų amžiaus. Gali būti praleistos pagrindinės ar antrininkės sakinio dalys, neretos žodžių tvarkos, derinimo klaidos. Retai pasakoja savarankiškai, dažniausiai tik vardijami veikėjai, daiktai, veiksmai. Neprigirdinčiojo balsas monotoniškas, tylus, būdingos tarimo klaidos, priebalsių praleidimas sudėtingesnėse sandūrose, kai iš eilės eina keli priebalsiai (marškiniai - makiniai), dažnai netariami nekirčiuoti skiemenys, praleidžiama žodžio pradžia ir pabaiga (stalas - talas). Būdingos žodžių derinimo klaidos, netinkama sakinio dalių tvarka, netaisyklingas prielinksnių vartojimas. Pasakymams būdingi pavieniai žodžiai, nesusieti jokiais gramatiniais ryšiais (Aš dviratis taisyti). Dėl regos sutrikimo kalbinis bendravimas nesutrinka, kalbėti išmokstama, kaip ir normaliai matant, tačiau šis procesas turi kitokį atspalvį - atsiranda atotrūkis tarp žodžio ir vaizdinio.
Vaikui sunku išmokti tarti kalbos garsus, nes atskiri garsai ištariami kalbos organams užimant įvairią padėtį ir įvairiai judant. Jei kūdikis pirmą pusmetį nereaguoja į triukšmą, nesuka galvytės garso link, neatsako šypsena kalbinamas, neadekvačiai reaguoja į balso intonacijas, neskleidžia jokių garsų, nepradeda veblenti skiemenukų su priebalsiais, nebando kalbėti „savo kalba“, nesupranta paprastų nurodymų (pvz., ne, negalima) svarbu pasitarti su pediatru ar šeimos gydytoju. Sulaukęs metukų vaikas savo žodyne turėtų turėti 5-10 žodžių. Vertėtų susirūpinti, jeigu tokio amžiaus vaikutis nesupranta aplinkos daiktų pavadinimų (pvz., batas, lempa) ir prašomas jų neparodo, netaria keletos trumpų žodelių (pvz., ate, au, mama, tete). Paprastai be specialisto ir tėvų pagalbos, kai tęsiamas kalbos ugdymas namuose, kalbos sutrikimai praeiti savaime negali. Tačiau esama tam tikrų išimčių: daugelis vaikų iki 5-5,5 metų dar nemoka ištarti sunkesnių garsų š, ž, č, dž, r ir juos keičia paprastesniais. Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris vaikui augant ir lavėjant artikuliaciniam jo aparatui įveikiamas savaime. Tėveliai gali skaityti knygas, dainuoti, deklamuoti. Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti. Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“.
Mokslininkai teigia, kad smulkiosios motorikos lavinimas didina galvos smegenų žievės aktyvumą, todėl gerėja kalbėjimas, klausa, rega, dėmesys. Itin svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau. Mažylių piršteliai lavinami paprasčiausiais pratimais - masažuojant delniukus, glostant, patrinant, plojant katutes. Vyresni vaikai skatinami piešti, spalvinti, karpyti, lipdyti iš plastilino, minkyti tešlą, varstyti virvutes į skylutes, dėlioti dėliones, konstruoti iš lego konstruktorių, dėlioti sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verti karoliukus ant virvutės, rūšiuoti pupeles, makaronus (dėti į atskiras dėžutes), užsegti sagas, užtraukti užtrauktukus, rišti batraiščius.
Netinkamai elgiasi tie tėveliai, kurie per mažai bendrauja su vaiku, neįvardija matomo daikto (pvz., kėdė, katė, vanduo), atliekamo veiksmo (pvz., geria, miega). Nepasakoja vaikui, kas vyksta, pavyzdžiui, kai jis valgo, ruošiasi miegoti. Nenaudoja kuo paprastesnių, trumpesnių žodžių ir nekalba paprastais sakiniais. Persistengia ir be reikalo vartoja „vaikišką kalbą“. Tarkim nereikėtų vadinti katės „miau-miau“, nes daugumai vaikų „katė“ lengvai „įkandamas“ žodis. Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami iš plėsdami vaiko vieno žodžio sakinį, pvz. Vaiko pasakymas: „Po.“ Tėvų pasakymas: „Taip, čia yra puodelis.“ Toks elgesys netinkamas, svarbu nepamiršti, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos.
Disleksija: Ką Daryti?
Su tokia problema pedagogai bei tėvai susiduria ir kitose šalyse. Amerikos, Švedijos, Rusijos specialistai yra ištyrę, jog, mokydamiesi skaityti bei rašyti, sunkumų patiria kas dešimtas vaikas. Toks reiškinys vadinamas disleksija. Kadangi tėvai apie tokį reiškinį dažniausiai informacijos neturi, jie pradeda vaiką kaltinti neatidumu, išsiblaškymu, net tingėjimu. Kartais žinių stokoja ir pedagogai. Taip vaikas tik žlugdomas dvasiškai, nes jo pastangos čia be specialios pagalbos būna bevaisės. Ir kuo anksčiau jis tos pagalbos sulaukia, tuo greičiau įveikia tą nelemtą kliūtį. Amerikos mokslininkai nustatė, jog dislektikų skaitymo įgūdžiai sėkmingiausiai išugdomi nuo penkerių iki septynerių metų. O jei tėvai susigriebia, kai vaikui jau sukakę 8 ar 9 metai, tada jau prireikia rimtos specialistų pagalbos, pratybų bent po porą valandų kasdien. Specialistas, gerai žinantis dislektiko ypatybes, tėvams patars, (o mokytojas turi pats žinoti), kaip dirbti su vaiku. Tai nėra sudėtinga. Šį etapą - garsas-raidė - su dislektiku reikia eiti neskubant, kasdien atkakliai ir nuosekliai mokantis. Jungti garsus ir juos atitinkančias raides - jau antras, labai svarbus mokymo etapas, kurio metu vaikas jau ir “girdės”, ir “matys”. Šiame etape yra dar vienas svarbus dalykas: reikia išsiaiškinti, ar vaikas gerai kalba logopediniu požiūriu. Juk labai daug mažų vaikų blogai taria kai kuriuos garsus. O štai tikram dislektikui toks blogas garso tarimas gali būti dar viena kliūtis mokantis skaityti. Taigi tokiu atveju su juo tą etapą turi dirbti ir logopedas.
Ką daryti?
Reikia pagirti.
Auginantys tokį vaiką tėvai turi gerai įsisąmoninti, jog pirmiausia jų atžalą reikia ne barti, o padėti. Dislektikas nemažai problemų turi ir tarp bendraamžių: pravardžiavimas, pajuoka, patyčios jį labai skaudina, verčia jaustis nevisaverčiu. Todėl reikia gero tėvų ir mokytojo kontakto, kad vaikas būtų apsaugotas ne tik šeimoje, bet ir mokykloje. Mokytojo paskatinti klasės mokiniai, užuot šaipęsi, gali tapti gerais pagalbininkais disleksijos problemų turinčiam bendraamžiui.
Jei su vaiku pradedama laiku dirbti ir dirbama sistemingai, kantrį, vaiko išprusimui augant tai neturi įtakos. Dislektikas savo intelektu vėliau gali pralenkti ir labai gerai besimokančius, tapti žymiu žmogumi. Yra žinoma, jog su tokia problema vaikystėje susidūrė ir žymūs žmonės: visame pasaulyje žinomas pasakų kūrėjas H.K.Andersenas, JAV prezidentas L. Džonsonas.
