Žodis "bluebird" anglų kalboje reiškia „mėlynoji paukštė“. Tai yra įvairios paukščių rūšys, priklausančios žvirblinių (Passeriformes) būriui ir Turdidae šeimai. Šie paukščiai yra žinomi dėl savo ryškiai mėlynos spalvos plunksnų. Kalbant apie kilmę, žodis bluebird yra sudarytas iš dviejų anglų kalbos žodžių: „blue“ (mėlynas) ir „bird“ (paukštis). Tai tiesioginė nuoroda į paukščio plunksnų spalvą. Lingvistiniu požiūriu, žodis bluebird yra įdomus dėl savo paprastumo ir tiesioginės reikšmės.
Ornitologijos ir ekologijos kontekstuose, žodis bluebird yra svarbus, nes jis apibūdina specifines paukščių rūšis, kurios yra svarbios ekosistemose. Mėlynpaukštės yra vabzdžialės, todėl jos vaidina svarbų vaidmenį kontroliuojant vabzdžių populiacijas. Kultūros ir simbolikos kontekstuose, žodis bluebird dažnai turi teigiamą reikšmę. Mėlynoji paukštė dažnai laikoma laimės, džiaugsmo ir vilties simboliu. Tai galima pastebėti įvairiuose literatūros kūriniuose, dainose ir meno darbuose.
Be to, žodis bluebird turi reikšmę ir kitose srityse. Pavyzdžiui, technologijų pasaulyje „Bluebird“ gali būti naudojamas kaip prekės ženklas arba produktų pavadinimas. Taigi, žodis bluebird turi didelę lingvistinę ir kultūrinę vertę, nes jis apibūdina ne tik specifines paukščių rūšis, bet ir turi simbolinę reikšmę įvairiose kultūrose.
Mėlyngurklė - ryškus Lietuvos gamtos akcentas
Lietuvos ornitologų draugija informuoja, kad tulžys - vienas spalvingiausių ir gražiausių Lietuvos paukščių, nuspalvinantis kraštovaizdį neįprastai egzotine, ryškia spalva. Šis paukštis dažnai pastebimas ant lieptų turėklų, po tiltais.
Tai tylus, atsargus paukštis. Kūno viršutinė pusė ryškiai žaliai mėlyna. Galva ir sparnų dengiamosios plunksnos su tamsesniais dryželiais. Antuodegis mėlynas, blizgantis. Gerklė balsva, po akimis ir virš jų didelės rudos dėmės. Visa apatinė kūno pusė ryškiai ruda. Snapas juosvas, kojos ryškiai raudonos.
Jauniklių spalvos ne tokios ryškios. Snapas ir kojos rusvos. Jaunikliai išsirita pliki. Lietuvoje tulžys dažnas. Aptinkamas balandžio - lapkričio mėn., kartais žiemoja. Gyvena prie upelių, kurių stačiuose krantuose išsikasa apie 1 m gylio urvą, kuriame padeda 6-7 kiaušinius. Peri apie 20 d. Po 26-28 d. jaunikliai palieka lizdą.
Mėlyngurklės biologija ir ekologija
Mėlyngurklė (lot. Luscinia svecica, angl. Bluethroat, vok. Blaukehlchen) - strazdinių (lot. Turdidae) šeimos žvirblinis paukštis (lot. Passeriformes). Tai nedidelis žvirblinis paukštis, dydžiu prilygstantis liepsnelei. Patinas išsiskiria ryškiai mėlyna pasmakre ir pagurkliu su ryškiai ruda dėme per vidurį bei juoda ir ryškiai ruda juostomis ant krūtinės, atribojančiomis nuo šviesios papilvės. Tiek patinui, tiek patelei būdingas šviesus antakis. Patelės apdaras blankesnis, krūtinėje matoma skersinė juosva juosta.
Mėlyngurklė Lietuvoje peri įvairiose buveinėse - paupių karklynuose, užželiančiuose durpynuose, šlapiose pievose ir žemapelkėse, negausiai apaugusiose krūmais. Taip pat gali perėti prie žuvininkystės tvenkinių ar net dykvietėse. Lizdą suka ant žemės. Deda dažniausiai 5-6 kiaušinius, inkubacija trunka apie 2 savaites. Per sezoną gali išauginti iki dviejų vadų.
Tai trumpauodegis ir ilgasnapis paukštis, nežymiai didesnis už žvirblį. Patino ir patelės kūno viršutinė pusė ryškiai žaliai mėlyna. Galva ir sparnų dengiamosios plunksnos su tamsesniais dryželiais. Antuodegis mėlynas, blizgantis. Gerklė balsva, po akimis ir virš jų didelės rudos dėmės. Visa apatinė kūno pusė ryškiai ruda. Snapas juosvas. Kojos ryškiai raudonos, rainelė ruda.
Paplitimas ir apsauga
Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia Švediją, Suomių įlanką, Volgos aukštupį, pietinį Uralą, Jenisejaus aukštupį, Užbaikalę, Ochotsko jūrą. Pietuose arealas tęsiasi iki pietrytinių ir pietinių Azijos pakrančių, Irako, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Lietuvoje neretas, tačiau ne visur aptinkamas.
Tylu, atsargus paukštis, žmogaus arti neprisileidžia. Laikosi prie vandens: čia gaudo grobį, pakrantėse kasa urvelius, kuriuose krauna lizdą ir peri. Didžiąją laiko dalį tupi nejudėdami ant šakos ar ant kokio nors iš vandens išlindusio daikto. Pamatę grobį, ištempia kaklą ir puola žemyn. Trumpam dingsta po vandeniu, bet netrukus vėl išnyra. Kojos trumpos, todėl žeme juda blogai, daugiausia skraido. Mažais žingsneliais eina tik urvelio landa iki lizdo. Nemėgsta giminaičių kaimynystės, todėl laikosi pavieniui, išskyrus dauginimosi laikotarpį. Aktyviai saugo savo teritoriją visais metų laikais. Monogamai.
Poruotis pradeda ankstyvą pavasarį. Peri pavienėmis poromis, urvuose. Dažnai tuo pačiu urveliu naudojasi kelerius metus. Dažniausiai urveliai iškasami molingoje arba smėlingoje dirvoje. Kiaušinius deda ant žemės, retkarčiais lizdo kameroje būna keletas šapelių ar sausos žolės. Deda apytikriai 6, beveik apvalius kiaušinius. Peri apie 20 dienų, daugiausia patelė. Patinas tuo laiku baigia rausti anksčiau pradėtus urvelius antrai vadai. Jaunikliai lizde išbūna apie 25 dienas, juos maitina abu tėvai.
Į Lietuvos raudonąją knygą mėlyngurklė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, mėlyngurklė priskirta DD kategorijai. Ekspertiniu vertinimu, šalyje peri apie 200-300 porų, tačiau tikslių duomenų trūksta dėl mažo rūšies ištirtumo.
Rūšis jautri hidrologinio režimo pokyčiams, ypač vandens lygio mažėjimui. Taip pat buveinių kokybę gali neigiamai paveikti augmenijos pokyčiai - užaugimas nendrėmis, krūmynų sutankėjimas.
Lietuvoje paplitimas mažai ištirtas - tikėtina, kad rūšis negausiai paplitusi visoje šalies teritorijoje, bet stebima retai dėl slapto gyvenimo būdo. 2019 m. mėlyngurklių populiacija Lietuvoje buvo vertinama apie 200-300 porų, tačiau tikslių duomenų nėra. 2007 m. populiacija buvo vertinama 100-200 perinčių porų.
Mėlyngurklė yra plačiai paplitusi Eurazijoje - jos arealas driekiasi nuo Portugalijos ir Norvegijos vakaruose iki Beringo sąsiaurio rytuose. Neaptinkama tik šiaurinėje azijinės Rusijos dalyje. Pietuose paplitimas yra fragmentiškas, ypač Pietų ir Vakarų Europoje.
Tulžiniai: įvairiaspalviai vandens mėgėjai
Tulžiniai (Alcedinidae), žalvarninių paukščių (Coraciiformes) būrio šeima. 3 pošeimiai, 17 genčių, 92 rūšys. Paplitę beveik visame pasaulyje, daugiausia rūšių Afrikos, Azijos ir Australijos tropinio ir subtropinio klimato juostoje. Kūnas 10-500 g masės, 10-47 cm ilgio. Ryškių ir margų spalvų. Galva didelė. Kaklas trumpas. Snapas ilgas, tiesus tvirtas. Kojos trumpos, menkos. Sparnai ir uodega trumpi, išskyrus rojinius tulžius (Tanysiptera).
Tulžiniai gyvena miškuose, krūmuose, upių ir ežerų pakrantėse. Minta sausumos gyvūnais (bestuburiais, graužikais, gyvatėmis) arba vandens bestuburiais, mažomis žuvimis. Sėslūs arba keleiviai. Monogamai. Vieni lizdams rausia urvus stačiuose šlaituose, kiti įsikuria uoksuose, termitynuose. Deda 2-7 blizgančius baltus kiaušinius. Peri 3-4 savaites. Kai kurie veda 2-3 vadas per metus.
Europoje gyvena tik tulžys, arba paprastasis tulžys (Alcedo atthis). Kūno ilgis apie 16 cm, masė 30-44 gramai. Lietuvoje dažnas prie nedidelių skaidrių stačiais krantais upių. Sutinkamas balandžio-lapkričio mėnesiais, kartais žiemoja.
| Metai | Vertinimas (poros) |
|---|---|
| 2007 | 100-200 |
| 2019 | 200-300 (nežinomi tikslūs duomenys) |
„Šį pavasarį mačiau juos tik du kartus - prie Šventosios upės ir Vilnioje“, - sakė fotografas V. Ščiavinskas.
