Gimtoji kalba - tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir esminis tautinio identiteto, kultūros ir pilietiškumo pagrindas. Ji formuoja mūsų mąstymą, pasaulėžiūrą ir ryšį su kitais žmonėmis. Šiame straipsnyje nagrinėsime gimtosios kalbos svarbą, jos išsaugojimo iššūkius ir būdus, kaip ją puoselėti.
Kas yra gimtoji kalba?
Gimtoji kalba - ta kalba, kurią žmogus natūraliai ankstyvoje vaikystėje išmoksta pirmąją. Ji dar vadinama motinos kalba. Kartais ši kalba vadinama motinos kalba (angl. mother tongue), jos dažniausiai išmokstama iš pačių artimiausių žmonių - tėvų, šeimos narių. Jei vaikystėje vienodai gerai išmokstama kelių, pavyzdžiui, dviejų, kalbų, tai abi (ar visos) kalbos gali būti laikomos žmogaus gimtosiomis kalbomis.
Sandra Bernotaitė, apmąstydama lietuvių kalbos reikšmę, teigia: „Kaip daugelis Lietuvoje gimusių žmonių, lietuvių kalbą vertinu kaip savaime suprantamą dovaną, privilegiją. Šią kalbą girdėjau dar prieš gimdama, dar tik būdama savo motinos kūno dalimi.“ Šis teiginys pabrėžia glaudų ryšį tarp gimtosios kalbos, motinos ir pačios tapatybės formavimosi.
Gimtosios kalbos svarba
Gimtoji kalba atlieka svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime ir visuomenėje:
- Tapatumo formavimas: Gimtoji kalba yra glaudžiai susijusi su mūsų tapatybe. Ji padeda mums suprasti, kas esame, iš kur kilę ir kuo tikime. Gimtoji kalba yra mūsų kultūros dalis ir padeda mums jaustis bendruomenės dalimi.
- Kultūros perdavimas: Gimtoji kalba yra svarbi kultūros perdavimo priemonė. Per ją perduodame tradicijas, papročius, istoriją ir vertybes iš kartos į kartą.
- Mąstymo formavimas: Gimtoji kalba formuoja mūsų mąstymą. Ji leidžia mums suprasti pasaulį savaip ir išreikšti savo mintis bei jausmus.
- Bendravimas: Gimtoji kalba yra svarbi bendravimo priemonė. Ji leidžia mums bendrauti su kitais žmonėmis, suprasti juos ir būti suprastiems.
- Pilietiškumas: Kalba yra pilietinių diskursų ir bendruomenės kūrimo įrankis. Mikalojus Daukša „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ rašė: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas."
Kalba yra pagrindinė žmonių bendravimo ir minčių reiškimo priemonė. Tai viena pagrindinių visuomenės ypatybių, tiesiogiai susijusi su mąstymu. Be kalbos negalimas žmonių bendravimas, kultūrinė, visuomeninė ir pažintinė raida. Per kalbą visuomenė gauna ir apibendrina žinias, jas perduoda kitoms kartoms. Sakoma, kad tauta yra gyva, kol gyva kalba. Todėl kalbą reikia saugoti, ja rūpintis.
Tauta - tai istoriškai susidaręs žmonių junginys, žmonių bendruomenė, turinti esminius savo identiteto ženklus. Tie tautinio identiteto ženklai yra siejami su bendra kilme, žeme, istorija, kultūra bei svarbiausia - bendra kalba. Šie tautinio identiteto ženklai yra svarbiausias ir reikšmingiausias tautos turtas. Ypatingai kalba, kuri yra visko pagrindas. Juk gimtąja kalba tautos žmonės komunikuoja, bendrauja, keičiasi mintimis bei idėjomis. Tai skatina tautos bendrumą, augimą ir tobulėjimą, reikalingą kiekvienai tautai.
Jeigu nebūtų gimtosios kalbos, vyrautų nesusikalbėjimas, tarpusavio nesupratimas, tauta pradėtų nykti. Kadangi gimtoji kalba yra svarbiausias tautos turtas, labai svarbu tą tautos turtą - gimtąją kalbą - saugoti ir puoselėti, ginti nuo įvairiausių opozicijų, besistengiančių gimtąją tautos kalbą sunaikinti ar kitaip iškraipyti. Todėl šiame kalbėjime, remiantis įvairiais lietuvių literatūros kūriniais, tekstais bei juose išreiškiamomis mintimis bei idėjomis, argumentuotai pagrindžiama mintis, kad gimtoji kalba - tai svarbiausias žmogaus turtas bei sykiu pasakojama, kodėl gimtoji kalba yra identifikuojama ir prilyginama svarbiausiam tautos turtui.
Iššūkiai gimtosios kalbos išsaugojimui
Globalizacijos ir migracijos procesai kelia iššūkių gimtosios kalbos išsaugojimui. Daugelis žmonių, ypač jaunimas, renkasi vartoti dominuojančias kalbas, tokias kaip anglų, nes mano, kad tai padės jiems pasiekti sėkmę. Sandra Bernotaitė atkreipia dėmesį į tai, kad „jeigu viešai kartojama, jog puikiai mokėdamas gimtąją kalbą neįgysi socialinių pranašumų prieš tuos, kurie puikiai moka anglų (ar kitą dominuojančią) kalbą, būsi žemesnis ir būsi žeminamas, tai mažėja priežasčių didžiuotis savo kalba.“
Emigrantų vaikai dažnai susiduria su dilema, ar kalbėti gimtąja kalba, ar priimančios šalies kalba. Raginimas „Kalbėk lietuviškai!“ emigrantų vaikams nesunkiai gali tapti nemalonia prievole, nepatogumu, prievarta, kuriai vaikai priešinsis ir nugalės. Neretai taikomos dvigubos taisyklės - patys tėvai kalbėdami lietuviškai įterpia dominuojančios kalbos žodžius ar sakinius. Kitas iššūkis - kalbos kontrolė ir norminimas.
Eglė Kačkutė, nagrinėdama autobiografinius, grožinius literatūros kūrinius, teigia, kad motina su vaiku kartais pasirenka kalbėti užsienio kalba, norėdama atsiriboti nuo gimtosios šalies ir praeities. „Tai gali būti labai sveikas pasirinkimas. Pavyzdžiui, žydų, kurie bėgo nuo holokausto, ypač iš Vokietijos, gimtoji kalba buvo vokiečių kalba.“ Ji teigia, kad kalbos pasirinkimas yra esminis motinos pasirinkimas, tai - motinos gyvenimo pasirinkimas. Jį lemia asmeninė motinos istorija ir jos kilmės šalis, kultūra bei istorija. Tačiau, kaip pabrėžia E. Kačkutė, „aš labai tvirtai žinojau, kad man nebus gyvenimo, jei su vaiku nekalbėsiu lietuviškai."
Būdai puoselėti gimtąją kalbą
Norint išsaugoti gimtąją kalbą, būtinos bendros pastangos:
- Šeimos vaidmuo: Tėvai turėtų kalbėti su vaikais gimtąja kalba nuo pat mažens. Jie turėtų skaityti knygas, dainuoti dainas ir žaisti žaidimus gimtąja kalba.
- Bendruomenės vaidmuo: Bendruomenės turėtų organizuoti renginius, skirtus gimtajai kalbai ir kultūrai. Tai gali būti kalbos kursai, koncertai, parodos ir festivaliai.
- Švietimo sistemos vaidmuo: Švietimo sistema turėtų užtikrinti, kad vaikai turėtų galimybę mokytis gimtosios kalbos mokykloje.
- Žiniasklaidos vaidmuo: Žiniasklaida turėtų rodyti programas ir spausdinti straipsnius gimtąja kalba.
- Valstybės vaidmuo: Valstybė turėtų remti gimtosios kalbos ir kultūros puoselėjimą.
Svarbu suprasti, kad kalbos puoselėjimas nereiškia atsiribojimo nuo kitų kalbų ir kultūrų. Priešingai, mokėjimas kelių kalbų praturtina mūsų gyvenimą ir leidžia mums geriau suprasti pasaulį. Sandra Bernotaitė teigia, kad „turime jaustis laisvi vartodami savo kalbą, tarmę, žargoną. Turime kalbėti atsipalaidavę ir nebijoti žaisti kalba, išrasti naujus žodžius, skolintis žodžius iš kitų kalbų, pritaikyti ir sulietuvinti svetimybes. Tai, kas kieta, tegali lūžti.“
Lietuvių kalbos išskirtinumas
Lietuvių kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų, išsaugojusi daug archajiškų bruožų. Ji stebina kalbininkus savo senumu ir turtingumu.
Gimtoji kalba - tai unikalus tautinio identiteto ženklas, suteikiantis tautai svarbiausią gyvenimo pamatą. Tad gimtoji kalba gali būti traktuojama, kaip pats svarbiausias tautos turtas. Lietuvių kalba mums ir yra gimtoji, tad ji yra mūsų pats didžiausias ir svarbiausias turtas. Ji mūsų gyvenimuose yra viskas, net jei dėl to niekad nesusimąstome. Gimtoji kalba yra svarbi visose gyvenimo srityse.
Knygnešiai ir kalbos išsaugojimas
XVI amžiuje Mikalojus Daukša rašė: „Kurgi pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą - ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti. Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę.“
Gimtosios kalbos, kaip ir bet kurios kitos, reikia mokytis - pažinti jos fonetiką, kalbos dalis, žodžių darybą, sintaksę… Tačiau buvo laikas, kai vaikai neturėjo iš kur mokytis savo kalbos. Ir tik 1547 m., pasirodžius pirmai spausdintai lietuviškai knygai - Martyno Mažvydo „Katekizmui“, tokia galimybė atsirado.
Prie lietuviško rašto ir kalbos išsaugojimo daug prisidėjo knygnešiai per lietuviškos spaudos draudimo metus. Lietuviški leidiniai buvo gabenami per Vokietijos-Rusijos sieną į Lietuvą. Daugiausia buvo gabenama Mažojoje Lietuvoje spausdinta literatūra, religinės knygos, periodiniai leidiniai ir pasaulietinė spauda.
Už literatūros gabenimą, laikymą, platinimą ir skaitymą buvo nubausta apie 2000 žmonių. Jie buvo teisiami, sodinami į kalėjimus.
Visų antra, išsaugoti gimtąją kalbą svarbu todėl, kad per kalbą yra skleidžiamas patriotiškumas. Manau, kad gimtosios kalbos saugojimas, jos gynimas, mylėjimas bei skleidimas kitiems tautiečiams parodo tikrąjį žmogaus patriotiškumą. Panašią poziciją parodo ir labai svarbus XVI amžiaus Lietuvai žmogus Martynas Mažvydas. Mažvydas parašė pirmąją lietuvišką knygą, kurią sudarė giesmės, maldos, ir abecėlė, kuri buvo pritaikyta žmonėms, kurie nemokėjo skaityti. Mažvydas „Katekizme“ ragino žmones išmokti skaityti lietuviškai bei skleisti lietuvių kalbą kitiems. M. Mažvydas per kalbą skleidė patriotiškumą, siekė, kad tautiečiai būtų dori krikščionys, galėtų skaityti „Katekizmą“ bei mokyti savo vaikus, net neišeidami iš namų. Toks Mažvydo darbas davė pradžią visai Lietuvos kalbos istorijai. Manau, kad tai parodo didžiausią žmogaus patriotiškumą savo valstybei. Labai skaudu tai, jog kai kurie žmonės to nevertina ir nesupranta, jog kalba yra neatsiejama nuo tautos kultūros. Kurią būtina puoselėti, jog ji paprasčiausiai nedingtų kitų pasaulio kalbų kontekste. Todėl jaunimui reikėtų skiepyti ne tik patriotiškumą, į kurį iš dalies įeina ir gimtosios kalbos meilė, tačiau pačios kalbos svarbą. Svarbu, jog jie suprastų kiek visko teko iškęsti bei patirti mūsų kalbai.
Dabartiniam mokiniui reikia pagarbaus santykio su kalba ir atsakingo jos vartojimo kultūros. Pagarbus santykis su kalba pasireiškia taisyklinga sakytinės ir rašytinės kalbos vartosena mokykloje, socialiniuose tinkluose ir visame viešajame gyvenime. Gimtoji kalba per visų dalykų pamokas yra bendravimo ir darbų pristatymo žodžiu ir raštu kalba, todėl labai svarbu vertinti ne tik pristatymų turinį, bet ir kalbos taisyklingumą bei tinkamumą: teiginių formulavimą, išvadų, citatų, šaltinių pateikimą, taip pat tartį, dalyko terminų kirčiavimą. Vertinant darbus raštu svarbu kreipti dėmesį į rašomo teksto taisyklingumą - taisyti gramatikos, rašybos ir skyrybos klaidas.
Kalbos yra įvairios, nes žmonių suvokimo ir mąstymo būdas yra skirtingas. Pasak A. Maceinos, kalboje tauta įkūnija savo pasaulio suvokimo būdą, savo pažiūras į daiktus, savo istoriją. Lietuviai užsienyje turi kaip ir anksčiau sudėtingą uždavinį mokyti vaikus papildomose pamokose, o padidintas krūvis ne kiekvienam uždega meilę Tėvynei ir kalbai, kuria aplinkiniai nekalba. Kita vertus, tos kitos kalbos gali būti pavyzdys, kaip reikia gerbti lietuvių kalbą, nesvarbu, ar ketini grįžti į Tėvynę. Išeiviai savaip gali ir aktualizuoti gimtosios kalbos reikšmę. Pirmiausia tuo, kad galėtų palaikyti idėją apie šios kalbos senumą ir vertingumą ne tik patiems lietuviams, bet ir pasauliniam filologijos mokslui. Nykstant ir mažėjant ja kalbančiųjų gretoms ir, kaip anksčiau buvo nurodyta, gausėjant norinčiųjų ją paskelbti atgyvenusia ir kone nereikalinga (vėl - virtuvės kalba), jie galėtų iškelti idėją apie sustiprintą kalbos saugojimą per tarptautinio lygmens įstatymus ir institucijas. Mūsų istorija, geopolitinė padėtis ir daugelis kitų veiksnių lietuvių kalbą daro bent jau mums išskirtine ir didžiai saugotina, todėl jai būtina skirti išskirtinį dėmesį. Nors tai pirmiausia turėtų būti padaryta valstybiniu lygmeniu, užsienio lietuviai gali įnešti didelį indėlį, turėdami tiesioginius ir gausius ryšius su įvairių valstybių atstovais, galinčiais padėti tokią ar panašią mintį realizuoti.
