Placenta - tai laikinas, bet itin svarbus organas, jungiantis motiną ir vaisių, užtikrinantis gyvybiškai svarbių medžiagų apykaitą nėštumo metu. Nors dažnai laikoma motinos organu, iš tiesų ji vystosi iš apvaisintos kiaušialąstės, todėl genetiškai yra pusiau mamos, pusiau tėčio. Nuo pat jos susiformavimo, maždaug trečiojo nėštumo mėnesio pabaigoje, ji tampa pagrindiniu vaisiaus gyvybės palaikymo centru.

Placentos funkcijos

Placentos vaidmuo nėštumo metu yra daugialypis:

• Maitinimas ir deguonies tiekimas: Placenta veikia kaip vaisiaus "plaučiai" ir "virškinimo sistema", aprūpindama jį deguonimi ir visomis reikalingomis maistinėmis medžiagomis iš motinos kraujo. Tuo pačiu metu ji perima ir pašalina vaisiaus metabolinius produktus, tokius kaip anglies dvideginis.
• Apsauginis barjeras: Ji tarnauja kaip apsauga nuo daugelio infekcijų ir kenksmingų medžiagų. Kai kurie motinos vartojami vaistai, pavyzdžiui, insulinas, per placentą nepereina, taip saugodami vaisių.
• Hormonų gamyba: Placenta yra svarbi endokrininė liauka, gaminanti nėštumui palaikyti būtinus hormonus. Pavyzdžiui, chorioninis gonadotropinas, kurio kiekis sparčiai didėja pirmosiomis nėštumo savaitėmis ir aptinkamas nėštumo testuose, bei placentinis laktogenas, skatinantis vaisiaus raidą ir pieno liaukų paruošimą žindymui. Ji taip pat gamina progesteroną ir estrogenus, kurie yra būtini gimdos augimui, kraujotakai ir pačiam nėštumo išnešiojimui.
• Imuninės sistemos reguliavimas: Placenta padeda užtikrinti "taikų" motinos ir vaisiaus imuninių sistemų bendradarbiavimą, neleisdama motinos organizmui atpažinti vaisiaus kaip svetimkūnio ir jo pulti.

Nors placenta yra gyvybiškai svarbi, ji taip pat gali turėti antigeninių ir imunogeninių savybių. Įdomu tai, kad vaisiaus kamieninės ląstelės gali patekti į motinos kraujotaką per placentą ir net po daugelio metų po nėštumo randamos moters audiniuose.

Placentos tipai ir struktūra

Placentos struktūra ir forma gali skirtis priklausomai nuo žinduolių rūšies. Žmogaus placenta yra diskinė ir vadinama hemochorionine, nes vaisiaus choriono gaureliai, skverbdamiesi į gimdos gleivinę, ardo motinos kraujagyslių sieneles, o motinos kraujas išsilieja į tarpgaurelines ertmes. Motinos ir vaisiaus kraujas niekada nesusimaišo, tačiau per ploną choriono gaurelių dangą vyksta intensyvus medžiagų ir dujų apykaitos procesas.

Pagal placentos sandarą ir jos paviršiaus gaurelių išsidėstymą, išskiriami šie tipai:

• Tryninė placenta: Būdinga primityviems žinduoliams (pvz., oposumams, kengūroms). Jos paviršius lygus, be gaurelių, gemalo ryšys su placenta silpnas, todėl jaunikliai gimsta neišsivystę.
• Difuzinė placenta: Gaureliai tolygiai pasiskirstę po visą choriono paviršių. Būdinga arkliams, kiaulėms, banginiams.
• Daugiaskiltė placenta: Gaureliai susitelkę grupėmis choriono paviršiuje. Būdinga atrajotojams.
• Žiedinė placenta: Placenta apjuosia gemalą plačiu diržu ties viduriu. Būdinga plėšriesiems žinduoliams.
• Diskinė placenta: Ji yra disko formos ir glaudžiai priauga prie gimdos. Būdinga vabzdžiaėdžiams, šikšnosparniams, graužikams, beždžionėms, o taip pat ir žmogui.

Žmogaus placenta, būdama diskinė, paprastai yra apskritimo formos, jos skersmuo svyruoja nuo 15 iki 20 cm, o masė - apie 500-600 gramų. Ji jungiasi su vaisiumi virkštele, kurios ilgis paprastai būna 55-60 cm ir kuri turi dvi arterijas bei vieną veną.

Placentos tvirtinimosi vietos ir galimos problemos

Dažniausiai placenta prisitvirtina viršutinėje gimdos dalyje - dugne ar sienelėje. Tačiau kartais ji gali "įsikurti" apatinėje gimdos dalyje ar netgi dengti gimdos kaklelį. Tokios situacijos gali kilti moterims, kurios sirgo ligomis, pažeidusiomis gimdos gleivinę, patyrė persileidimų, abortų ar joms buvo atlikta gimdos operacija (pvz., cezario pjūvis, miomos šalinimas). Nustačius, kad placenta yra žemai, nereikėtų išsigąsti, nes ultragarsiniai tyrimai vėliau nėštumo metu dažnai parodo, kad placenta pakilo į tinkamą vietą. Tačiau jei rizika išlieka, moteris yra informuojama apie galimus kraujavimo pavojus ir būtinumą nedelsiant kreiptis į medikus, pasirodžius kraujingoms išskyroms, nes tai gali signalizuoti apie placentos atsiskyrimą nuo gimdos sienelės.

Kita galima problema - užsilikusi placenta ir membranos be kraujavimo po gimdymo. Tai būklė, kai placenta ar jos dalys lieka gimdoje, kas gali sukelti uždegimą, infekcijas ir kraujo krešėjimo sutrikimus. Pagrindinės priežastys gali būti nepakankamas placentos atsiskyrimas, ankstesnės placentos problemos ar moters amžius. Diagnozuojama ultragarsu, o gydymas priklauso nuo situacijos ir gali apimti chirurginį placentos pašalinimą, antibiotikus ar stebėjimą.

Placentos branda

Nėštumo metu placenta nuolat keičiasi ir bręsta. Ultragarso tyrimų metu vertinami placentos pokyčiai, vadinami placentos branda. Su nėštumo progresavimu kraujagyslėse kaupiasi kalcis, ryškėja kotiledonai (placentos dalelės), todėl ji tampa tarsi dėmėta. Placentos branda paprastai prasideda 37-38 nėštumo savaitę, o jos apykaitinis paviršius mažėja. Svarbu pažymėti, kad placentos branda nebūtinai tiesiogiai susijusi su vaisiaus brendimu - kartais subrendęs vaikelis gimsta, kai placenta atitinka žemesnį brandos laipsnį, arba atvirkščiai.

Po kūdikio gimimo placenta turi atsiskirti nuo gimdos per kelias ar keliolika minučių. Jei dalis placentos lieka gimdos ertmėje, akušeris ar gydytojas apžiūri placentą ir, esant abejonėms, gali ranka patikrinti gimdos ertmę. Jei placenta nepasišalina savaime arba moteris gausiai kraujuoja, gali būti reikalingas rankinis jos atskyrimas.

Nors placenta yra vienas mažiausiai suprastų žmogaus organų, jos reikšmė moters ir vaikelio sveikatai yra neįkainojama. Jos unikalios savybės, pavyzdžiui, gebėjimas augti ir įsiskverbti į audinius, išvengiant imuninės sistemos atakų, netgi tiriamos onkologijoje. Be to, išsaugotos placentos kamieninės ląstelės gali būti naudingos visą gyvenimą.

tags: #placentos #tipai #epiteliochorine

• Jaukios erdvės mažyliui
• Vaikų kosulys ir acetonas
• Kaip apsaugoti vaiko dantis nuo ėduonies
• Spalvinimo idėjos Velykoms
• Simptomai vaikams