Placenta - tai laikinas vidaus sekrecijos liaukos organas, kuris nėštumo metu atlieka gyvybiškai svarbias funkcijas, užtikrindamas optimalias sąlygas vaisiaus vystymuisi. Šis unikalus organas gaminą hormonus, tokius kaip progesteronas, ir palaipsniui perima geltonkūnio funkcijas. Placenta susiformuoja maždaug trečiajame nėštumo mėnesyje ir yra pašalinama iš moters organizmo gimdymo metu kartu su gimusiu kūdikiu. Per placentą vyksta intensyvi medžiagų apykaita tarp motinos ir vaisiaus, užtikrinant deguonies, maistinių medžiagų perdavimą ir atliekų šalinimą.
Susiformavusi placenta yra disko formos, kurio skersmuo apie 18-20 cm, storis 2-4 cm, sveria 500-600 gramų (apie šeštadalį vaisiaus svorio). Žmogaus placenta yra vidutiniškai 22 cm ilgio ir 2-2,3 cm pločio, viduryje plačiausia ir siauriausia kraštuose, vidutinė masė - 500 g. Placenta prie žmogaus vaisiaus yra prijungta virkštele, kuri yra 55-60 cm ilgio, turi dvi virkštelines arterijas ir vieną virkštelinę veną. Kitoje pusėje virkštelė prisijungia prie choriono plokštės.
Placenta pradeda vystytis tuomet, kai blastocista įsitvirtina į motininį endometriumą. Blastocistos išorinis sluoksnis tampa trofoblastu, iš kurio susiformuoja išorinis placentos sluoksnis. Išorinis placentos sluoksnis taip pat turi du sluoksnius: vidinį citotrofoblastą ir išorinį sincitiotrofoblastą. Prieš blastocistos implantaciją, endometriume vyksta pasikeitimai. Padidėja spiralinių endometriumo arterijų diametras, jos tampa mažiau susuktos. Dėl to į placentą atiteka daugiau motinos kraujo.
Motinos kraujas skalauja choriono gaurelius, tai leidžia vykti dujų mainams tarp motinos ir vaisiaus. Motininis kraujas tiesiogiai kontaktuoja su choriono gaureliais, tačiau vaisiaus ir motinos kraujas niekada nesimaišo. Atidavęs deguonį ir kitas medžiagas vaisiaus kraujui, motinos kraujas grįžta į endometriumo venas. Į placentą per minutę patenka 600-700 ml kraujo.
Veninis vaisiaus kraujas virkštelės arterijomis teka į placentą. Ten, kur virkštelė susijungia su placenta, virkštelės arterijos išsišakoja - suformuoja choriono arterijas. Šios kraujagyslės toliau šakojasi ir choriono gaureliuose suformuoja plačią arterijų - kapiliarų - venų sistemą. Šioje sistemoje, į veninį vaisiaus kraują iš motinos kraujo patenka deguonis ir maisto medžiagos, iš jo pasišalina metabolizmo produktai. Vaisiaus kraujas tampa arteriniu ir grįžta į vaisių per virkštelės veną.
Motinos kraujas, kontaktuodamas su vaisiaus krauju per ploną choriono gaurelių dangą, perduoda maisto medžiagas, deguonį, vitaminus ir kitas gyvybiškai svarbias medžiagas. Iš vaisiaus kraujo į motinos kraują patenka anglies dioksidas, medžiagų apykaitos produktai. Antikūnai iš motinos kraujo gali patekti į vaisiaus kraują taip apsaugodami jį gimdoje. Antikūnų perdavimas prasideda 20-24 nėštumo savaitę. Taip pat placenta sulaiko kai kuriuos mikrobus, esančius motinos kraujyje.
Choriono gaureliai išskiria hormonus, svarbius nėštumo metu. Šie hormonai skatina progesterono ir estrogenų sekreciją, pieno liaukų augimą, reguliuoja gliukozės, baltymų, riebalų kiekius motinos organizme, tam, kad šios medžiagos nuolatos būtų perduodamos vaisiui. Estrogenai skatina moters pieno liaukų vystymąsi, gimdos augimą. Progesteronas apsaugo nuo priešlaikinio persileidimo.
Placenta yra gyvybinis ryšys tarp besilaukiančios mamos ir jos vaisiaus. Ji yra organas, kurio dėka užsimezga mamos ir vaisiaus tarpusavio santykis. Mokslininkų nuomone, placenta yra mažiausiai suprastas žmogaus kūno organas, o vis dėlto, vienas svarbiausių: ji lemia moters ir jos vaikelio sveikatą viso nėštumo metu ir net po jo.
Vidutiniško dydžio placenta būna 23 cm skersmens, 2,5 cm storio ir sveria apie pusę kilogramo. Placentoje cirkuliuoja ir mamos, ir vaikelio kraujas, bet jie niekuomet nesusimaišo. Trečiojo trimestro pabaigoje, kai nėštumas yra pilnai išsivystęs, per placentą prateka apie 600 ml mamos kraujo kiekvieną minutę! Besivystantis vaikelis pats nei valgo, nei kvėpuoja - visas maistines medžiagas bei deguonį jis gauna iš mamos. Placenta veikia kaip vaisiaus „plaučiai“: aprūpina deguonimi ir pašalina anglies dvideginį.
Tiesą sakant, placenta vystosi iš apvaisintos kiaušialąstės - tai reiškia, kad placenta, lygiai kaip ir vaisius, yra sudaryta, bendrai tariant, perpus iš mamos ir tėčio genų. Placenta taip pat yra liauka. Ji reguliuoja imuninės sistemos atsaką, padeda taikiai „susikalbėti“ mamos ir vaisiaus imuninėms sistemoms. Viso nėštumo metu placenta neleidžia mamos organizmui atpažinti vaisiaus kaip „svetimkūnio“ ir jo atakuoti.
Identiški dvyniai gali dalintis viena placenta. Neidentiški (dizigotiniai) dvyniai vystosi iš dviejų skirtingų apvaisintų kiaušialaiščių ir visuomet turi dvi atskiras placentas. Tačiau kai dvyniai yra identiški (monozigotiniai), jie gali turėti arba vieną bendrą placentą, arba dvi atskiras.
Mama iš vaisiaus gauna kamieninių ląstelių. Vaisiaus kamieninės ląstelės per placentą gali patekti į mamos kraujotaką ir manoma, kad pirmiausiai šios ląstelės keliauja į tas motinos organizmo dalis, kur yra pažeidimų. Netgi praėjus keletui metų po nėštumo, mamos odoje, vidaus organuose bei kaulų čiulpuose galima aptikti nedidelį skaičių kamieninių ląstelių iš praėjusių nėštumų.
Placenta yra vienintelis savaime pasišalinantis organas. Kiekvieno nėštumo metu išauga placenta, palaikanti vaisiaus vystymąsi. Ji taip pat paruošia mamos kūną žindymui. Nėštumo metu placenta gamina hormoną, kuris stabdo pieno gamybą krūtyse.
The Placenta: Its Development and Function
Placenta gali padėti kovoti su vėžiu. Unikali placentos savybė - augti ir įsiskverbti į nėščiosios kūną, išliekant nepuolama imuninės sistemos. Šis placentos gebėjimas išvengti imuninės sistemos yra intensyviai reguliuojamas procesas ir placenta „žino“, kada sustoti skverbtis, kad nesukeltų žalos nėščiajai. Placenta - ne vien nuostabus nėštumo metu veikiantis organas, tačiau jos nauda gali būti pratęsiama dar ilgam laikotarpiui po nėštumo ir netgi visam gyvenimui, kuomet placentos kamieninės ląstelės yra išsaugomos specializuotame audinių banke.
