Nuo seniausių laikų žmonija ieškojo būdų užtikrinti saugiausią ir švelniausią gimdymą. Šiandienos medicinos pažanga leidžia mums suprasti, kaip toli pažengėme nuo pirmųjų bandymų sukurti palankią aplinką naujagimių atėjimui į pasaulį. Istorija byloja apie ilgą kelią, kuriuo nuėjo medicinos mokslas, siekdamas užtikrinti sveiką motiną ir sveiką kūdikį.
Prano Mažylio indėlis į akušerijos ir ginekologijos istoriją
Profesorius Pranas Mažylis, gimęs 1885 m. sausio 24 d. Šilaikiškio vienkiemyje, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos medicinos istorijoje, ypač akušerijos ir ginekologijos srityse. Jo kelias prasidėjo nuo aktyvaus dalyvavimo 1905 m. revoliucijos įvykiuose, suėmimo ir kalinimo, o vėliau - studijų Krokuvos Jogailos universiteto Medicinos fakultete. Jau studijų metais jis pasižymėjo kaip gabus ir darbštus studentas, dirbo anatomijos katedroje, aktyviai užsiėmė moksliniu darbu. 1914 m. įgijęs medicinos daktaro laipsnį, P. Mažylis pradėjo dirbti gydytoju Krokuvoje.
Grįžęs į Lietuvą 1918 m., P. Mažylis ėmėsi iniciatyvos tvarkyti Panevėžio apskrities ligoninę, vėliau vadovavo Raudonojo Kryžiaus ligoninei, skirtą sužeistiesiems. Jo aktyvus dalyvavimas visuomeniniame gyvenime ir profesionalumas lėmė jo pakvietimą į Aukštuosius kursus Kaune dėstyti akušeriją ir ginekologiją, vadovauti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninei ir įsteigti akušerių kursus. 1922 m. įkūrus Lietuvos universitetą, P. Mažylis tapo Akušerijos ir ginekologijos katedros vedėju, jam buvo suteikti docento, o vėliau - profesoriaus vardai.
Prof. P. Mažylio pastangomis buvo rekonstruota Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė, įkurta moderni Akušerijos ir ginekologijos klinika. Jis buvo kraujo perpylimo pradininkas Lietuvoje, inicijavo rentgeno ir radžio spinduliuotės terapijos taikymą gydant piktybinius auglius. 1936 m. profesorius įkūrė savo privačią moterų ligoninę, kuri vėliau tapo P. Mažylio gimdymo namais. Jo iniciatyva buvo įsteigtas pirmasis specializuotas akušerinis skyrius tuberkulioze sergančioms moterims, neišnešiotų naujagimių skyrius, modernizuoti ginekologiniai skyriai ir kabinetai.
Prof. P. Mažylis ne tik puoselėjo mokslinį darbą, bet ir rūpinosi diferencijuota medicinine pagalba. Jo gyvenimo tikslas buvo „sveika motina ir sveikas kūdikis“. Už savo veiklą, ypač už žydų gelbėjimą okupacijos metais, jis buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o jam ir žmonai suteiktas Pasaulio Tautų teisuolio vardas.
Čiunės Sugiharos šeimos istorija ir gimdymas Kaune
Čiunė Sugihara, Japonijos vicekonsulas, 1939-1940 m. dirbęs Kaune, kartu su žmona Jukiko ir keturiais sūnumis tapo svarbia istorijos dalimi. Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, Sugiharų šeima, peržengdama biurokratines kliūtis, išdavė tūkstančius „Gyvenimo vizų“, taip išgelbėdama daugybę žydų pabėgėlių. Po konsulato uždarymo Kaune, šeima buvo priversta keliauti po Europą, daugiausiai laiko praleisdama Rumunijos internuotųjų stovykloje, kol galiausiai grįžo į Japoniją.
Vienas iš jų sūnų, Harukis Sugihara, gimė Kaune, P. Mažylio privačioje ligoninėje (dabartiniai P. Mažylio gimdymo namai). Neseniai atrastas ligoninės išrašas Nr. 220 patvirtina šį faktą ir suteikia naujos informacijos: Jukiko Sugihara atvyko į ligoninę 1940 m. gegužės 28 d., o 14:00 gimė 2,85 kg. berniukas. Abu pacientai buvo išrašyti birželio 4 d. Šis dokumentas ne tik detalizuoja Sugiharų šeimos gyvenimą Kaune, bet ir leidžia įtraukti P. Mažylio gimdymo namus į Sugiharos kelio maršrutą.
Harukis Sugihara, nors ir užaugo ne Japonijoje, buvo linksmas ir energingas vaikas. Deja, jo gyvenimas nutrūko anksti - 1947 m. lapkričio 11 d. jis mirė nuo leukemijos, apsuptas šeimos. Jo šeima, nors ir Japonijoje tai nėra įprasta, ilgus metus laikė urną su jo pelenais namuose, pagerbdama jo atminimą.
Gimdymai vandenyje: šiuolaikinė praktika ir istorinės šaknys
Gimdymai vandenyje - tai patirtis, kurią išbandžiusios moterys vertina teigiamai, tačiau tai nėra įprasta praktika. Nors apie netradicinius gimdymo būdus, įskaitant gimdymus vandenyje, pradėta kalbėti daugiau nei prieš 30 metų, informacija išlieka ribota. Šiuolaikinė sveikatos priežiūra turėtų būti orientuota į pacientą, atliepti jo poreikius ir būti individualizuota, suteikiant galimybę pasirinkti gimdymo būdą.
Krikščioniškieji gimdymo namai Kaune turi ilgametę gimdymų vandenyje patirtį. Tačiau tai išlieka išimtimi dėl daugelio priežasčių. Medicinos personalui tenka įveikti nepatogumus, susijusius su specifine gimdymo vonia, kuriai reikia pasilenkti. Taip pat svarbi sąlyga - viena akušerė prižiūri vieną gimdyvę, o tokios prabangos Lietuvoje dažnai nėra. Kita priežastis - baimė, kad gimdymas komplikuosis ir nebus galimybės staiga suteikti pagalbą. Nepaisant to, gimdymai vandenyje laikomi saugiais tokiais atvejais, kai moteris yra mažos rizikos, šalia yra kompetentingas personalas. Tyrimais nustatyti privalumai: mažesnis skausmas, sklandesnė eiga, padidėjęs oksitocino ir endorfinų išsiskyrimas, pagerėjusi kraujotaka, atsipalaidavę tarpvietės raumenys, nenaudojami medikamentai ir geresnė gimdymo patirtis.
Nėra statistikos apie gimdymus vandenyje Lietuvoje, tačiau akušerė Renata Grėbliūnienė patarė vesti jų registrą. Gimdymas vandenyje įskaitomas tada, kai vaikelis užgimsta į vandenį. Aktyvus pasiruošimas, tiek moters, tiek jos partnerio, yra svarbus sėkmingam gimdymui. Daugelis moterų, patyrusių gimdymą vandenyje, apibūdina jį kaip lengvą, nesvarumo būsenos patirtį, kupiną pasididžiavimo. Tai leidžia patirti natūralų gimdymą be intervencijų.
Akušerinis smurtas ir skirtingos patirtys gimdymo namuose
Nuo seno visuomenėje sklando istorijos apie neigiamas patirtis gimdymo namuose, dažnai vadinamas akušeriniu smurtu. Tai bejėgė gimdyvė, išsigandęs vyras ir medikų komanda, kurios veiksmai vertinami neigiamai. Nors akušerinis smurtas yra reali problema, pasitaiko ir kitokių situacijų. Vienas jaunas medikas pasidalino savo žmonos gimdymo istorija, kurioje kaltina medikus per greitai apsisprendus atlikti Cezario pjūvį ir patyčias. Jo teigimu, gimdymas buvo spartinamas, o personalas kalbėjo skirtingai, nesuteikdamas užtikrintumo.
Kita vertus, Seimo narė Morgana Danielė, nors ir pati turėjusi neigiamą patirtį, paliko padėkų kupiną atviruką gimdymo namams. Ji teigia, kad po gimdymo džiaugsmą užgožia psichikos sveikatos problemos, todėl vertinimas gali skirtis laike. Tokios skirtingos patirtys rodo sudėtingumą ir individualumą kiekvieno gimdymo proceso.
Respublikinės Kauno ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos „Krikščioniškieji gimdymo namai“ rekonstrukcija ir modernizavimas suteikia naujas galimybes. Įstaiga, turinti ilgametes tradicijas, siekia užtikrinti aukščiausio lygio medicininę pagalbą ir šeimai pritaikytą erdvę. Čia svarbi krikščioniška dvasia, pagarba gyvybei ir šeimai palanki atmosfera.
Šiuolaikinės moterys vis drąsiau renkasi alternatyvius gimdymo būdus, domisi specialistais ir naujausia medicinine įranga. Gimdymo namų aplinka jau toli pažengusi nuo sovietmečio laikų, siūlydama saugesnę ir jaukesnę aplinką. Tėvų dalyvavimas gimdyme, anksčiau neįleidžiamas, dabar tampa svarbiu palaikymo elementu.
Motinystės priežiūros transformacija ligoninėse
Tarpukario Lietuvos sostinėje Kaune 1926 m. gydytojas Izaokas Levitanas įkūrė gimdymo namus. Vėliau, nuo 1967 m., gimdymo namams buvo priskirtas ir Ginekologijos skyrius. Kasmet Akušerijos ir ginekologijos klinikoje „Krikščioniškieji gimdymo namai“ suteikiama daugiau kaip 3 tūkst. akušerio ginekologo konsultacijų.
Natūralus šeimos planavimas: istorija ir metodai
Žmonija nuo neatmenamų laikų pastebėjo, kad moters vaisingumas nėra pastovus ir glaudžiai susijęs su tam tikrais kūno siunčiamais ženklais. Nuo senovės gentys naudojo gimdos kaklelio išskyrų pakitimus kaip vaisingumo požymį. Šiuolaikinis natūralus šeimos planavimas (NŠP) atsirado XX a., sutapus su sparčia mokslo pažanga vaisingumo fiziologijos srityje.
Istorijoje matome įvairias teorijas apie vaisingiausią laikotarpį. Sushruta (1000 m. pr. Kr.) manė, kad vaisingos yra pirmosios 12 ciklo dienų, Charata (900 m. pr. Kr.) pratęsė šį tarpsnį iki 16 dienų, o Aristotelis manė, kad tai tik 5 dienos. Graikų ginekologas Soranas tikėjo ovuliacija tuoj po mėnesinių. Maimonidas (XI a.) kalbėjo apie vaisingumą ciklo viduryje, bet laikė vaisinga tik vieną dieną.
Apie 1840 m. pastebėta, kad daugeliui gyvūnų ovuliacija įvyksta poravimosi metu, kas lėmė klaidingą išvadą, jog mėnesinės reiškia vaisingiausią laiką. Tik 1905 m. olandų ginekologas Theodoor Hendrik van de Velde atrado, jog ovuliacija menstruacinio ciklo metu įvyksta tik vieną kartą. 1929 m. Kyusaku Ogino ir Herman Knaus nepriklausomai įrodė, jog ovuliacija ir vaisingumo pikas būna likus dviems savaitėms iki kitų mėnesinių.
1930 m. buvo pristatytas kalendorinis ritmo metodas, vėliau patobulintas ir palaipsniui atrastos kitos NŠP metodikos. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio, be Katalikų Bažnyčios, atsirado ir sekuliarios organizacijos, propaguojančios vaisingumo pažinimu grįstus šeimos planavimo metodus. Šiuo metu egzistuoja keturios pagrindinės simptoterminio metodo modifikacijos, tarp kurių Bilingsų ovuliacinis metodas yra plačiausiai paplitęs pasaulyje.
Gimdymo namuose vyksta paskaitos būsimiems tėvams, kurios apima gyvybės atsiradimą, nėštumo eigą, gimdymą, pogimdyvinį laikotarpį ir naujagimio priežiūrą. Šios paskaitos padeda sumažinti įtampą ir suteikia patikimų žinių, padedančių moterims jaustis ramiau ir užtikrinčiau.
