Tiek priešlaikinis, tiek pernešiotas nėštumas ir gimdymas yra susiję su didesniu naujagimių sergamumu ir mirtingumu.
Priešlaikinio gimdymo atveju dažnesni cerebriniai paralyžiai, sensoriniai naujagimio pakitimai ir elgesio problemos vaikystėje.
Nauji danų prospektyvinės kohortinės studijos duomenys rodo, kad vaikai, gimę 42 nėštumo savaitę ir vėliau turi daugiau emocinių ir elgesio problemų 18 mėnesių - 3 metų laikotarpyje.
Iš 5145 tyrime dalyvavusių vaikų 7,4 proc. gimė pernešioti, prieš laiką (iki 37 nėštumo savaičių) gimė 4,4 proc. vaikų.
Remiantis anketiniais duomenimis, kuriuos pateikė tėvai, 4,2 proc. 18 mėnesių amžiaus vaikų ir 3, 1 proc. 36 mėnesių amžiaus vaikų pasireiškė elgesio problemos.
Hiperaktyvumo dažnis sudarė 2,5 proc.
Duomenys rodo, kad pernešiotiems vaikams būdingos elgesio, visų pirma - emocijų, dėmesio ir hiperaktyvumo - problemos, kurios pasireiškia vos pradėjus vaikščioti.
„Vaikų poliklinikos“ gydytoja psichiatrė Aurima Dilienė „Vakarų Lietuvos medicinai“ aiškino, kad Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas (DTH) yra toks smegenų veiklos sutrikimas, kai žmogus negali ramiai sėdėti vienoje vietoje, susikaupti, užbaigti pradėto darbo, negali suprasti to, kas vyksta aplinkui.
Šio sindromo metu galimi ir kiti labai įvairūs simptomai, pasireiškiantys arba ne atskiriems individams.
„Hiperaktyvumas - tai visai ne tas pats, kas judrumas, - pabrėžė gydytoja. - Hiperaktyvus vaikas negali savęs kontroliuoti ir „užsiveda“ iki išsekimo.
Jiems dažnai būdingi mokslumo sutrikimai (rašymo, skaitymo, skaičiavimo), miego ir valgymo bei virškinimo sutrikimai, kalbos ir suvokimo sutrikimai.
Psichiatrės teigimu, niekas iki šiol nežino, kodėl atsiranda DTH sindromas.
„Straipsniai apie nėštumo ir gimdymo įtaką šio sindromo atsiradimui nėra tolygūs ilgalaikiams ir patikimiems tyrimams, nes tokių nėra atlikta.
Nuomonių prieštaringumas tik dar daugiau abejonių įneša į konkrečią ir vieną priežastį - ar tai būtų pernešiojimas, ar priešlaikinis gimdymas, ar genetiniai, ar ekologiniai poveikiai“, - kalbėjo A. Dilienė.
Pasak portalo pašnekovės, „tik viena aišku, kad hiperaktyvumo sindromas - tai ne charakterio bruožas“.
„Kai šio sindromo pasireiškimo simptomai siekia gilų dezadaptacijos lygį - būtina pagalba, galbūt medikamentinė, jeigu nepakanka psichoterapijos šeimai, - aiškino gydytoja.
Nėštumo trukmės skaičiavimas ir pernešiojimo samprata
1812 metais formulę gimdymo termino skaičiavimui sugalvojo vokiečių mokslininkas Francas Karlas Nėgelė, kuria medicinoje naudojamasi iki šių dienų.
Skaičiuojant gimdymo terminą, svarbu žinoti paskutinių menstruacijų pirmąją kalendorinę dieną, prie jos pridėti 7 dienas bei atimti 3 mėnesius (jeigu menstruacijų ciklas trunka 28 dienas).
Taip apskaičiuojama numatoma gimdymo diena.
Priklausomai nuo reguliaraus menstruacijų ciklo trukmės, ši formulė atitinkamai koreguojama.
Nėštumo trukmė visada skaičiuojama savaitėmis.
Žmogaus nėštumas trunka apie 280 dienų arba 40 savaičių.
Reali trukmė - trumpesnė, nes ovuliacija, kurios metu moters organizme apvaisinamas kiaušinėlis, įvyksta maždaug dviem savaitėm vėliau, nei paskutinių menstruacijų pradžia.
Dažnai moterys nežino tikslaus ovuliacijos ir galimo pastojimo laiko, todėl visame pasaulyje nėštumo trukmė skaičiuojama pagal šią formulę, kuri yra pakankamai tiksli, kad gydytojai akušeriai ginekologai ir akušeriai galėtų ja vadovautis klinikiniame darbe.
Remiantis nustatyta nėštumo trukme, paskiriamas būtinų tyrimų laikas.
Priešlaikiniu gimdymas laikomas tada, kai naujagimis gimsta anksčiau nei 37 savaitę.
Praėjus kelioms dienoms po numatyto nėštumo termino, dažnai besilaukiančios moterys nerimauja, kad naujagimis bus pernešiotas, tačiau ne visada taip yra.
Pernešiojimu laikoma, kai nėštumas tęsiasi dvi ar daugiau savaičių po numatyto gimdymo termino.
Tikrieji gimdymo pradžios simptomai - reguliarūs gimdos susitraukimai (sąrėmiai).
Gimdymo pradžia nustatoma vertinant pokyčius gimdos kaklelyje, kai dėl reguliarių susitraukimų jis pradeda atsiverti.
Artėjantį gimdymą taip pat gali išduoti nereguliarūs ir reti gimdos susitraukimai, vaisiaus vandenų nutekėjimas, kuris nebūtinai yra gimdymo pradžios požymis.
Kiekvienai nėščiajai gimdymas prasideda individualiai.
Taip pat į Gimdymo skyrių reikėtų atvykti nutekėjus vaisiaus vandenims.
Nors vaisiaus vandenų nutekėjimas nebūtinai gali reikšti gimdymo pradžią, tai yra būklė, dėl kurios gydytojams akušeriams ginekologams reikia įvertinti situaciją ir spręsti, ką daryti toliau.
Kartais, nutekėjus vaisiaus vandenims, gimda pradeda reguliariai susitraukinėti ir prasideda gimdymas.
Skaičiuojant gimdymo datą, svarbu atsižvelgti ne tik į paskutinio menstruacijų ciklo pirmąją dieną, bet ir į kitus veiksnius.
Pavyzdžiui, atlikus pagalbinį apvaisinimą, skaičiuojant gimdymo terminą, atsižvelgiama į embriono įsodinimo laiką, todėl ši skaičiuoklė keičiasi.
Anksti atlikus ultragarsinį tyrimą, jis gana tiksliai parodo tikrąjį nėštumo laiką, todėl kartais nėštumo terminas skaičiuojamas būtent pagal šį tyrimą.
Žinant gimdymo terminą (po atlikto pagalbinio apvaisinimo) ir jei nėštumas nekomplikuotas, vaisius vystosi gerai, jis aktyvus, o jo vandenų kiekis pakankamas, tai nėštumas gali tęstis savaitę ar net ilgiau po numatytos gimdymo datos.
Kai kada mažylis vėluoja ateiti į šį pasaulį.
Nieko baisaus, jeigu tai tik užsitęsęs nėštumas, daug blogiau - jei vaisius pernešiojamas.
Normalus nėštumas trunka 40 savaičių nuo pirmosios paskutinių prieš nėštumą menstruacijų dienos.
Įvertinus tam tikrus organizmo ypatumus, mažylio atėjimo laikas į šį pasaulį gali svyruoti nuo 38 iki 42 savaitės.
Jeigu nėščioji nerimauja dėl vis neprasidedančio gimdymo, ji turėtų kreiptis į gydytoją, nes tik jis gali pasakyti, ar tikrai gresia vaisių pernešioti.
Šiuolaikinėje akušerijoje skiriamas tikrasis (biologinis) ir tariamas (kalendorinis) pernešiojimas, kuris dar vadinamas užsitęsusiu nėštumu.
● Užsitęsusiu vadinamas nėštumas, kuris trunka 42 savaites ir ilgiau - bet tik kalendoriškai.
Juk nustatyti tikrą pradėjimo datą - sunku, nes kiekvienos moters ciklas labai individualus.
Taigi šiuo atveju mažylis gimsta be jokių pernešiojimo žymių.
● Tikrasis vaisiaus pernešiojimas įvyksta tada, kai nėštumas tęsiasi dar 10-14 dienų po nustatytos gimdymo datos, o vaikelis gimsta turėdamas pernešiojimo žymių.
Tyrimai parodė, kad 70 proc. diagnozių „pernešiotas nėštumas” yra netikslus.
Taip atsitinka dėl to, kad būna netiksliai suskaičiuota gimdymo data.
Pagrindinės pernešiojimo priežastys
Užsitęsusio nėštumo priežastys iki šiol nėra iki galo aiškios.
Tarp labiausiai paplitusių pernešiojimo priežasčių specialistai dažniausiai mini motinos vaikystėje persirgtas infekcines ligas, menstruacinio ciklo sutrikimą, abortus, endokrinines ligas, įvairias psichikos traumas.
Pernešiot linkusios tiek nesubrendusios, tiek vėlai lytiškai subrendusios, vyresnės, dirbančios sėdimą darbą, nutukusios nėščiosios.
Įtakos pernešiojimui gali turėti hormoniniai sutrikimai arba paveldimumas.
Gimdymą neretai sulaiko nėščiųjų hipertenzinė būklė, kiaušidžių hipofunkcija, riebalų apykaitos sutrikimas.
Priežastis gali būti ir netinkama vaisiaus padėtis ir galvutės įsistatymas.
Pernešiojimas dažnai susijęs su vaisiaus vystymosi sutrikimais.
Kai kurių specialistų teigimu, gimdymas vėluoja ir dėl gimdymo veiklos sutrikimo.
Pernešti vaikai neretai yra didesnio svorio už vaikus, gimusius laiku, todėl jie turi didesnę riziką traumai ar asfiksijai (deguonies stokai) gimdymo metu.
Jei sąrėmių vis nėra: stebėjimas ir priežiūra
Poliklinikose dirbantys akušeriai ginekologai paprastai stebi nėščiąsias iki 40 savaičių ir išleidžia jas gimdyti.
Jeigu bėgant dienoms reguliarūs sąrėmiai vis neprasideda, o vaisiaus judesiai jaučiami vis silpniau, ne viena įtampos neišlaikiusi moteris apsisprendžia nedelsti ir vyksta į ligoninę.
Čia ji paguldoma ir daugiau tarsi nieko nevyksta - tik retkarčiais gydytojai apžiūri gimdos kaklelį, specialiu aparatu kardiotokografu, uždėję daviklį ant nėščiosios pilvo, užrašo vaisiaus širdies tonus.
Visos šios procedūros gali būti atliekamos ir ambulatoriškai.
Iš tiesų jei kankina nerimas, visada geriau apsidrausti ir gimdymo laukti ne namie, o ten, kur galima sulaukti nuolatinės gydytojų priežiūros.
Nuo 40-tos nėštumo savaitės vaisiaus širdies tonus rekomenduojama užrašyti kartą per savaitę, o nuo 41-os savaitės - du kartus per savaitę.
Bet iš tiesų gydytojai tai daro kur kas dažniau, o ligoninėje vaisiaus širdies tonai užrašomi kiekvieną dieną, jei reikia - ir dukart per dieną: ryte ir vakare.
Nėščioji ligoninėje kiekvieną dieną apžiūrima - vertinama, ar gimdos kaklelis ruošiasi gimdymui, ar dar ne.
Jei reikia, atliekama amnioskopija - tam tikru prietaisu pro makštį ir gimdos kaklelį apžiūrimi vaisiaus vandenys.
Tačiau norint atlikti šią procedūrą ir pamatyti vaisiaus vandenų spalvą, turi būti bent šiek tiek prasivėrusios ne tik išorinės, bet ir vidinės gimdos kaklelio žiotys.
Kuo pavojingas pernešiojimas?
Vaisiaus hipoksija
Pagrindinė užsitęsusio nėštumo komplikacija yra lėtinė vaisiaus hipoksija (deguonies badas).
Dėl to kūdikis pirmą kartą įkvėpti gali dar gimdoje.
Bet įkvėps jis ne oro, o vaisiaus vandenų su mekonijumi (tamsiai žaliomis vaisiaus išmatomis).
Pirmomis valandomis po gimimo tokiam kūdikiui išsivysto mekonijaus aspiracijos sindromas, kurį reikia gydyti ilgai trunkančia dirbtine plaučių ventiliacija ir antibiotikais.
Vaisiaus hipoksija įvyksta dėl placentos funkcijos nepakankamumo - ji jau pasenusi (placenta pradeda senti maždaug nuo 37-tos nėštumo savaitės), ir netrukus gimti turintis mažylis nebeaprūpinamas pakankamu deguonies kiekiu, maistingosiomis medžiagomis.
Perbrendimo požymiai
Vėluojantis gimti kūdikis kaip grybas tas perauga: jo svoris būna didesnis, kaukolės kaulai - kieti, siauros kaukolės siūlės, momenėliai maži, o galvutė gimdymo takuose nebegali keisti formos mažyliui gimstant.
Dėl to tiek mamai, tiek kūdikiui atsiranda didesnė traumų tikimybė.
Mažesnis vaisiaus vandenų kiekis
Pernešiojus vaisių, mažėja vandenų kiekis, o dėl iš vaisiaus žarnyno į juos periodiškai patenkančio mekonijaus jie pasidaro tiršti, gelsvai žalsvo atspalvio.
Didesnis infekcijų pavojus
Ant vaisiaus odos mažėja ir galiausiai dingsta apsauginis varškinis odos tepalas, dėl to mažylis gali susirgti odos infekcija.
Kaip atrodo pernešiotas naujagimis
Pernešiotas naujagimis turi tam tikrų būdingų žymių: jo odelė raukšlėta, sausa ir pleiskanota, nėra naujagimiams būdingo balkšvo varškinio dangalo.
Būdamas vyresnis už kitus pasaulį išvydusius vaikučius, jis turi ilgesnius nagiukus ir tankesnius plaukus.
Delnų ir padų oda būna išmirkusi, besilupanti, pastebimos vadinamosios skalbėjos rankos.
Veido mimika gyvesnė negu normaliai išnešioto naujagimio, akys plačiai atmerktos, žvilgsnis budrus, įdėmus.
Pernešioto naujagimio išvaizdai apibūdinti net sugalvotas terminas - mažas senas žmogus.
Naujagimio oda, virkštelė, gemalinės pūslės dangalai, gimdymo metu nutekėję gemaliniai vandenys gali būti nudažyti žaliai.
Esant nedideliam pernešiojimui, šie simptomai būna neryškūs ir tolesnei mažylio vystymosi raidai įtakos neturi.
Pasirūpinkite pernešiotuku
Pernešiotų naujagimių imunitetas paprastai silpnesnis, todėl jie gali dažniau sirgti įvairiomis infekcijomis.
Tyrimai parodė, kad pernešiotukų vystymasis truputį atsilieka.
Jie vėliau pradeda stovėti, vaikščioti, kalbėti, vėliau išdygsta pirmieji dantukai.
Bet šie požymiai gali ir nepasireikšti, nes pernešiotukų vystymosi sutrikimų pasitaiko apie 20-50 proc.
Neonatologai atidžiai prižiūriu pernešiotus naujagimius ir stebi jų sveikatos būklę pirmomis savaitėmis po gimimo.
Reikia skirti ypatingą dėmesį besilupančiai ir sausai kūdikio odelei.
Nors gimsta didesnio svorio, vėliau pernešiotas vaikas gali sverti šiek tiek mažiau nei kiti naujagimiai.
Geriausias pagalbininkas šiuo atveju - motinos pienas.
Reikėtų kuo dažniau tokį kūdikį pridėti prie krūties.
Trys patarimai mamoms, auginančioms neišnešiotą kūdikį
tags: #pernesioto #nestumo #komplikacijos
