Pastaruoju metu Lietuvos demografinė situacija kelia vis didesnį susirūpinimą. Naujausi duomenys apie gimstamumą atskleidžia drastišką mažėjimą, kuris gali turėti ilgalaikių pasekmių šalies ateičiai.
Gimstamumo mažėjimo mastai
2023 m. sausio pradžioje buvo pateikti 2023 m. gimstamumo duomenys. Suminis gimstamumo rodiklis pernai buvo 1,18 vaiko vienai moteriai. Ir rodiklis kasmet krinta - pernai gimė 30 proc. mažiau kūdikių nei 2018 m. Jei tai jūsų nesukrečia, pagalvokite apie štai ką: 2024 m. Lietuvoje vaikų gimė beveik tris kartus mažiau nei 1991 m. Tais metais gimė 55 tūkst. vaikų, pernai - 20 623 vaikai. Tokia situacija nekelia nuostabos, nes dar 2001-2016 m. kasmet gimdavo apie 30 tūkst. vaikų, o nuo 2017 m. šis skaičius kasmet traukėsi, ir vos per šešerius metus sumažėjo 10 tūkstančių. 2022 m. gimstamumo rodiklis buvo tik 1,27. Tai ypač žema reikšmė, prilygstanti 2001-2002 m. antirekordui. 2024 m. mirčių bus net 20 tūkst. daugiau nei gimimų, o tai reiškia spartėjantį tautos nykimą. Prognozuojama, kad 2024 m. kūdikių gimė rekordiškai mažai - 18,7 tūkst. arba apie 9,5 proc. Praeitais metais turėjome rekordiškai mažą gimusių kūdikių skaičių. 2024 m. mirė 37,4 tūkst. žmonių, kas yra 439 arba 1,2 proc. daugiau negu 2023 m. Jei norėtume, kad natūralios gyventojų kaitos rodiklis būtų subalansuotas, mums reikėtų dvigubai daugiau gimusių vaikų.
Per pirmus 10 2024 m. mėnesių Lietuvoje gimė virš 14 tūkstančių 700 vaikų. Liko vos du mėnesiai iki metų pabaigos, tačiau, panašu, kad gimstamumas ir toliau mažės. O štai nuo 1990-ųjų šis skaičius vis krito - tada gimė apie 57 tūkstančiai kūdikių. Palyginus, 2020-aisiais gimusių - kone perpus mažiau, o štai pernai naujagimių skaičius jau sumažėjo iki 19-os tūkstančių. Praėjusiais metais pasiekėme tokį lygį, kokio dar nebuvo niekada fiksuota - tai yra 1,18, kas reiškia, kad vidutiniškai susilauktų vaikų skaičius vienai moteriai yra vienas vaikas. Tokią gimstamumo duobę turėjome tik 2000 metų pradžioje. Pernai Lietuvoje gimė viso 20 008 vaikai. Tiesa, šis skaičius dešimčia procentų mažesnis nei 2022-aisiais, kai pasaulį išvydo 22 068 kūdikiai, ir net 30 proc. mažesnis nei, tarkim, 2016-aisiais, kai gimusiųjų Lietuvoje skaičius siekė 29 514. Gimstamumo kreivė leidosi nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo (1990-aisiais mūsų šalyje gimė net 56,9 tūkst.
Civilinės metrikacijos skyriuose užregistruota 12 tūkst. 603 naujagimių. Tarp jų - 6 363 mergaitės ir 6 240 berniukų, tad lyčių balansas beveik idealiai pasiskirstęs. Pernai tuo pačiu metu skaičiai buvo mažesni: 12 tūkst. 21 kūdikis, iš jų 5 856 mergaitės ir 6 165 berniukai. Lyderio pozicijų neužleidžia sostinė - Vilniuje šiemet registruoti 3 866 gimimai, nors tai kiek mažiau nei pernai (4 185). Kaune į šį pasaulį atėjo 1 084 mažyliai (pernai - 1 176), o Klaipėdoje gimimų skaičius išaugo - 675 prieš pernykščius 649. Tai rodo, kad demografinės tendencijos skirtinguose miestuose nevienodos: sostinėje gimstamumas kiek mažėja, o uostamiestis demonstruoja augimo ženklus.
Lietuva šiandien gimstamumu užima paskutinę vietą visoje Europos Sąjungoje, o rugpjūčio mėnesio statistika tik dar labiau gąsdina - gimimų skaičius sumažėjo 7 proc., santuokų mažiau, skyrybų ir emigracijos - daugiau.
Priežastys, lemiančios mažą gimstamumą
Viena pagrindinių priežasčių, stabdančių šeimos planavimą, yra nesaugumas, susijęs su geopolitine situacija. Finansinių iššūkių turi jaunos šeimos, kurios turi paskolas, kurios skaičiuoja ir planuoja. Tiesa, atrodo paradoksalus dalykas - žmonės gyvena geriau, bet kažkodėl nesusilaukia vaikų arba atideda tuos vaikus, nekuria santuokų. Taip pat naujosios kartos atstovai turi kiek kitokį požiūrį į šeimos kūrimą - nenori iššūkių, nori daugiau laiko skirti sau, kelionėms, siekti karjeros. Tai yra kultūriniai idealai, kurie labai daug atsakomybės uždeda tėvams už vaikų gyvenimo sėkmę ir neretai juos užpildyti motinai, dirbančiai motinai, dviejų dirbančių šeimai tampa gana sudėtinga. Kartais atrodo viskas labai paprasta - skirkime šeimoms didesnį finansavimą ir rezultatą pasieksime. Svarbu grįžti prie šeimos vertybių ir normų, „pro life“ politikos, kurie per amžius buvo Lietuvos DNR. Statistika rodo, jog vidutinis amžius, kada moteris nusprendžia susilaukti vaiko Lietuvoje, siekia 30-imt metų.
Demografai pabrėžia, kad visuomenė senėja, turime vieną mažiausių tikėtinų gyvenimo trukmių visoje Europos Sąjungoje (ES), mažėja ir reproduktyvaus amžiaus moterų. Tai lemia visuomenės modernizacija, socioekonominiai iššūkiai. Ateities neapibrėžtumas, kurį lemia globalios priežastys, taip pat smarkiai pabrangęs pragyvenimas, veikia dabartinę dvidešimtmečių - trisdešimtmečių kartą ir jų sprendimus. Be to, gimstamumas pradėjo mažėti dar iki COVID 19, tad esama ir vidinių, su mūsų visuomene, jos raida susijusių priežasčių, kurios susiformavo iki pandemijos, ir tebeveikia iki šiol.
Daugelis jaunesnės kartos žmonių atidėjo planus įsigyti nuosavus namus, nes nekilnojamojo turto kaina vos per ketverius metus padidėjo vidutiniškai 40 proc. O laimingieji naujakuriai šiuo metu moka bankams 6 proc. metines būsto kredito palūkanas. Taip pat svarbu, kaip planuojantys šeimos pagausėjimą įsivaizduoja geros tėvystės/motinystės standartus, t.y. kiek, jų manymu, kainuos vaiko auginimas. Neretai nepasitikima valstybine švietimo sistema, manoma, kad ji negali suteikti vaiko kokybiško gyvenimo starto. Alternatyva - privatus sektorius, tad vaiko ugdymas brangsta, ir tėvai galbūt linkę susilaukti mažiau atžalų.
Kevirtadalis Lietuvoje vaikus auginančių tėvų yra vieniši. Pagal 2021 m. Eurostat duomenis, daugiau vienišų tėvų Europoje tėra tik Švedijoje (34 proc.), Danijoje (29 proc.), Estijoje (28 proc.). O mažiausiai jų - Kroatijoje (5 proc.), Suomijoje, Lenkijoje, Ispanijoje (8 proc.). Lietuvoje, šeimai arba partneriams išsiskyrus, vaikai dažniausiai lieka su mamomis, ir joms tenka derinti darbą bei vaikų auginimą. Vieno asmens ūkiui tenka nemaži finansiniai iššūkiai. Tarkim, jei vidutinį atlyginimą (1300 eur į rankas) uždirbančiai mamai, be būtinųjų pragyvenimo išlaidų, tenka mokėti ir būsto paskolą, tuomet skirti lėšų vaikų būreliams tikrai sudėtinga. Net 29,9 proc. vienišų mamų ar tėvų, auginančių bent po vieną vaiką, patiria skurdo riziką. Ar tokiose šeimose gali gimti daugiau vaikų? Jokia valstybės šeimos politika nepadės susirasti partnerio, prisiimančio atsakomybę už vaikų ugdymą. Beje, Lietuvoje mažėja tiek santuokų, tiek skyrybų skaičius. Nuo 2019 m. iki 2022-ųjų santuokų sumažėjo beveik penktadaliu - nuo 19 500 iki 16 127 (o 2023-iaisiais jų įregistruota vos 14 200!) Skyrybų per tą patį laiką sumažėjo nuo 8 683 iki 7 395.
Vidutinis pirmą kartą tekintų nuotakų amžius siekia 28,3 metų, o vyrų - 30,5 metų. Vidutinis pirmojo kūdikio susilaukiančių moterų amžius - 30,2 metų (vėlgi, remiantis vidurkiais, 2001-aisiais moterys tekėdavo 24, o vyrai vesdavo 26 metų). Tad dabar dažniau tuokiasi vyresni, tarsi labiau subrendę, ekonomiškai pajėgesni, jau „pagyvenę sau“- po vieną arba kartu, bet nesusituokę. Amžiaus tarpsnis tarp 30-40 metų - bene palankiausias profesinei savirealizacijai.
Yra ir tokių, kurie sąmoningai renkasi bevaikystės kelią. Tai nėra visai naujas reiškinys, tačiau jis sparčiai plinta. Europoje bevaikystę pasirinkusiųjų skaičius pradėjo augti visų pirma Vakarų Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose ir Anglijoje. O Pietų ir Rytų Europos šalyse tai yra palyginti naujas reiškinys, pradėjęs plisti tarp jaunesnių moterų kartų. Tarp 1960-1964 m. gimusių moterų bevaikių buvo 8,6 proc., tarp 1965-1969 m. gimimo - jau 8,9 proc., o iš 1970-1974 m. ir 1975-1979 m. gimusių moterų bevaikėmis liko daugiau nei 10 proc. (atitinkamai - 10,1 proc. ir 11,1 proc.). Tarp 1970-1984 m. gimusių respondentų 12 proc. vyrų ir 7,6 proc. moterų nenorėtų turėti nė vieno vaiko. Neretai moterys mano galinčios tapti motinomis tik susiklosčius palankioms aplinkybėms, kai jau galėsiančios auginti vaiką taip, „kaip reikėtų“, t. y. užtikrinant jam viską, ko reikia. Jaunesnės kartos linkusios pasinaudoti pasirinkimo laisve.
Gimstamumo mažėjimą galėjo paaštrinti ir COVID pandemija, kuri neigiamai pasireiškė Pietų Europos šalyse. Neigiamus gimstamumo rekordus muša ir Rumunija su Čekija. Čia atitinkamai 150 tūkst. ir 84 tūkst. vaikų - mažiausiai šalių istorijoje. Rumunijos šeimos sociologijos tyrėja Maria Voinea aiškina, kad įtakos tam turėjo panašūs procesai, kaip ir visoje Europoje. Išoriniai veiksniai gali būti dar stipresni nei poros pasirinkimai. Visuomenės gyvenimo lygis, socialinis stabilumas ar nestabilumas, infliacija, nedarbas ir migracija tiesiogiai veikia gimstamumą. Be to, įtakos turi ir visuomenės gebėjimas remti veiksmingą sveikatos politiką, kurti kokybiškas švietimo paslaugas. Tuo metu Lenkijos ekspertai tarp mažėjančio gimstamumo priežasčių mini draudimą atlikti abortus nustačius vaisiaus apsigimimą, lopšelių ir darželių trūkumą, dideles medicininio gydymo ir tyrimų kainas. Anot jų įtakos gali turėti ir nekilnojamojo turto krizė, kai vis mažiau jaunų žmonių gali įpirkti savo būstą. 2022 m. Lenkijos viešosios nuomonės tyrimų centro (CBOS) atlikta apklausa parodė, kad 68 proc. 18-45 metų moterų neplanavo arba nežinojo, ar nori turėti vaikų. Savo ruožtu Čekijos naujienų portalo „Denik Referendum“ žurnalistė Ivana Míšková pažymėjo, kad šalį į rekordines gimstamumo žemumas nustūmė gyventojų patiriamos baimės, ekonominė bei socialinė aplinka. Tarp dažniausiai minimų gimstamumo mažėjimo priežasčių Čekijos moterys ir vyrai nurodo finansinį nesaugumą, dažnai kartu su neįperkamu būstu. Kai kurie suaugusieji taip pat mini asmeninio stabilumo ir karjeros plėtros troškimą.
Kai mokiausi mokykloje, geografijos vadovėlis mus skatino jaudintis dėl nevaldomo populiacijos augimo. Šiandien daugelyje pasaulio valstybių ir praktiškai visame Vakarų pasaulyje vaikų gimsta per mažai, kad populiacijų dydis liktų stabilus. Gimstamumo mažėjimas sukuria daugybę problemų. Ekonomikos augimas daugelyje Vakarų valstybių stagnuoja, viešųjų paslaugų sektorius skundžiasi finansavimo trūkumu, trūksta gydytojų ir rūpybos darbuotojų, o gydymo įstaigose ilgėja eilės. Vakaruose, o galbūt greitu metu ir Lietuvoje, kyla įtampos dėl masinės migracijos. Tačiau visos šios problemos bent iš dalies yra šalutiniai poveikiai vienos didelės problemos - demografinio disbalanso. Pagalvokite apie Lietuvą. Mūsų verslininkai, Pramonininkų konfederacijos atstovai laikas nuo laiko pasiskundžia darbuotojų trūkumu ir mūru stoja už imigraciją. Tuo tarpu mūsų saugumo tarnybos laikas nuo laiko viešai pasiskundžia, kad imigracijos srautas per didelis, kad būtų veiksmingai suvaldomos šnipinėjimo priešiškoms valstybėms ir kitos saugumo grėsmės. Ilgą laiką Vakaruose ant mažėjančio gimstamumo skylės buvo klijuojama lipni juosta - masiškai leidžiama atvykti migrantams iš ne tokių turtingų, populiacijos mažėjimo nepatiriančių šalių. Britų autorė Louise Perry tai apibūdina kaip savotišką pačioje modernybėje glūdinčią įtampą. Ji mintį išreiškė gan techniškai skambančiais žodžiais: „žmonės, nuo kurių priklauso modernybės išlikimas, nesugeba reprodukuotis, kas reiškia, jog pati modernybė nesugeba reprodukuotis.“ Anot jos, gimstamumo kritimas yra iššūkis pačiam moderniam gyvenimui. „Žmonės, nekvaršinantys sau galvos dėl mažo turtingų šalių gimstamumo, paprastai įsivaizduoja, kad gyvenimas bus koks buvęs, tik su mažiau žmonių“, - teigia L. Gerovės valstybės institucijos yra priklausomos nuo darbingo amžiaus žmonių, kurie dirba jose arba išlaiko jas mokėdami mokesčius. Neįmanoma tikėtis, kad jos imtų veikti efektyviau mažėjant proporcijai tarp dirbančiųjų ir gaunančiųjų paslaugas bei kitas gėrybes (nebent įvyktų stebuklingas technologinis proveržis - bet technologijų kūrimas ir pritaikymas irgi priklauso nuo darbingo amžiaus žmonių kiekio ir darbingumo). Be populiacijos augimo pensijų sistema yra tiesiog finansinė piramidė. Galima kaltinti vaikų auginimui nepalankią ekonominę aplinką. Bet vien sunkiu gyvenimu neišeina paaiškinti gimstamumo kritimo. Nes gimstamumas yra mažiausias ne tose šalyse, kur gyvenimas materialinio aprūpinimo prasme sunkus, o ten, kur jis lengvesnis. Tad galbūt paaiškinimo reikia ieškoti ne ekonomikoje, o kultūroje. Pavyzdžiui, moderniems žmonėms būdingas beprecedentis mobilumas - dažnai žmonės mokytis ar dirbti šiais laikais keliasi į kitus miestus ar valstybes. Kultūriniai pokyčiai, kai trumpalaikių santykių modelis po truputį išstumia ilgalaikių, santuoka grįstų santykių tarp priešingų lyčių modelį, irgi nepadeda gimstamumui. Be to, kai norma tampa vaikų susilaukti artėjant trisdešimtmečiui, perkopus trisdešimtmetį arba apskritai vaikų neturėti ir dėl to nesijaudinti, pasikeičia žmonių lūkesčiai santykiams. Papročiai ir bendruomenės, kurios ikimoderniais laikais padėdavo auginti vaikus, šiandien yra praktiškai išnykę. Vietoje kaimo, kurio reikia išauginti vaikui, šiuolaikinė motina iš valstybės gauna išmoką, darželį, į kurį gali išsiųsti savo vaiką tam, kad pati jo nematydama dirbtų, darytų karjerą ir mokėtų mokesčius, ir vaiko teisių apsaugos tarnybą, kuri paims vaiką, jei motina visai nesusitvarkys arba jai pavažiuos stogas. Daugybė moterų kaip vieną didžiausių ar net didžiausią motinystės iššūkį įvardija buvimą vienumoje su mažu vaiku nuo ryto iki vakaro - socialinę izoliaciją, kurią vienišumu aplenkia nebent kalėjimas. Mano asmeninė tėvystės patirtis irgi rodo, kad sunkiausia buvimo dviese su mažu vaiku dalis yra ne keičiamų sauskelnių smarvė, bet tai, kad gan ilgai reikia išbūti neturint su kuo pabendrauti. Kalbant apie gimstamumo kritimo priežastis, neįmanoma nepaminėti kontracepcijos. Ko gero, iki jos paplitimo žmonės neretai tapdavo tėvais ne ieškodami ilgalaikio tėvystės įsipareigojimo, bet trumpalaikio malonumo. Taip gamta tarsi apmaudavo žmones - „galvojai, truputį pasilinksminsi, cha, dabar tu dvidešimt metų turėsi rūpintis vaiku.“ Mes išdūrėme gamtą išradę kontracepciją. Lousie Perry pastebi, kad atrodo, jog kuo žmonės darosi modernesni, tuo labiau krinta gimstamumas. Tai galioja net ir skirtingiems žmonėms, gyvenantiems toje pačioje šalyje. Mažiausiai vaikų Vakarų visuomenėse susilaukia būtent nereligingi, progresyvių ar liberalių politinių pažiūrų žmonės. Religingumas, rodos, veikia kaip gimstamumo kritimą stabdantis veiksnys. Be to, kuo uždaresnė ir tam tikra prasme radikalesnė yra religinė bendruomenė, tuo aukštesnis jos gimstamumo rodiklis. Amišiai Amerikoje šiuo metu išgyvena tiesiog demografinį sprogimą. Į šią tendenciją atkreipęs dėmesį sociologas Ericas Kauffmanas netgi parašė knygą pavadinimu „Ar religingieji paveldės Žemę?“ (angl. Statistinius gimstamumo rodiklius lemiantys individualūs sprendimai turėti ar neturėti vaikų yra susiję su požiūriu į tai, ką vertiname kaip svarbius dalykus. Gali būti, kad tapę turtingesni, įpratę kasmet kelis kartus važiuoti atostogauti į užsienį, keliskart per savaitę (ar net per dieną) valgyti mieste, įsigiję įvairių brangių hobių, žmonės arba nusprendžia neturėti vaikų, arba atideda tai tol, kol daugiausia spėja susilaukti vieno ar dviejų. Turėti vaikų galbūt atrodo kvaila, žvelgiant į pasaulį per akinius pasaulėžiūros, už viską labiau vertinančios kuo greitesnį trumpalaikį pasitenkinimo jausmą. Turėti vaikų reiškia, kad ir tėvui, ir motinai (bet ypač motinai) reikės į rūpestį vaiku įdėti daug pastangų, kantrybės, patirti įvairaus diskomforto ir net skausmo. Daugeliui žmonių būna nelengva derinti karjerą ir tėvystę ar motinystę. Bet skundas, kad vaikai yra kliūtis karjerai, remiasi keistu pasaulio suvokimu - lyg „daryti karjerą“ būtų tikslas savaime ir visa kita, įskaitant ir vaikų auginimą, svarbą ar vertę įgautų pagal tai, kiek tai karjerai padeda ar trukdo. Realybėje vaikų auginimas yra daug panašesnis į tikslą savaime nei karjeros darymas. Netikiu, kad daug žmonių mirties patale galvoja, kad gyvenimas nusisekė, nes pavyko iš „specialisto“ tapti „vyr. Hedonizmo problema (ar viena iš problemų) ta, kad jis pats save suvalgo - jis naikina hedonistiniam gyvenimo būdui būtinas sąlygas. Mums reikia kultūros, kuri skatintų ne trumpalaikio pasitenkinimo, bet ilgalaikio prasmingumo ieškojimą. Motinystė ir tėvystė - ne vienas iš daugelio hobių ar vienas iš daugybės kitų gyvenimo būdo pasirinkimų. Tai daug jėgų reikalaujantis ir daug atpildo teikiantis pasiaukojimas. Man atrodo, kad be kažko panašaus į tai, ką britų rašytojas Gilbertas Keithas Chestertonas pavadino „kosmoso patriotizmu“, labai sudėtinga rasti priežasčių, kodėl vaikų turėti yra verta. „Kosmoso patriotizmas“ reikštų pamatinį nusiteikimą, kad pasaulis ir ypač žmonių pasaulis yra geras ir išsaugoti vertas dalykas.
Potencialūs sprendimai ir ateities perspektyvos
Nors situacija kelia susirūpinimą, svarstoma apie pagalbinio apvaisinimo paslaugų plėtrą, siekiant užtikrinti šių paslaugų prieinamumą visoms nevaisingoms moterims, su tuo siejant ir Lietuvos gimstamumo didėjimą. Taip pat svarstoma leisti pagalbinio apvaisinimo paslaugomis naudotis nesusituokusioms poroms ir vienišoms moterims.
Naujoji premjerė Inga Ruginienė tokį iššūkį vadina nacionalinio saugumo klausimu. Ji tikina, kad šeimos politika taps vienu svarbiausių Vyriausybės prioritetų - nuo paramos jaunoms šeimoms būstui iki lankstesnių vaiko priežiūros atostogų. „Negalime sau leisti, kad Lietuva ir toliau tuštėtų. Turime sukurti sąlygas, kad jaunos šeimos norėtų kurti ateitį čia“, - teigia ji. Savivaldybių lenktynės, kuri dosniau palepins naujagimių tėvus, taip pat rodo siekį skatinti gimstamumą. Tačiau ekspertai atviri: vienkartinės premijos gimstamumo iš dugno neištrauks.
Gegužės mėnesį Vilniaus rajono šeimos išgirdo žinią, kad sulaukus kūdikio parama taps gerokai dosnesnė - vietoje ankstesnio 50 eurų kraitelio dabar tėvai gauna rinkinį už 150 eurų ir pirmą kartą skiriamą vienkartinę 165 eurų išmoką. Tokiu žingsniu rajonas prisijungė prie savivaldybių lenktynių, kurios vis plačiau atveria pinigines, bandydamos paskatinti gyventojus kurti šeimas. Šiame „naujagimių paramos čempionate“ be didesnės konkurencijos pirmavo Radviliškis - čia nuo kitų metų gimusiam vaikui bus skiriama net 1,5 tūkst. eurų. Vilniaus miesto šeimos sulaukia 770 eurų išmokos, Kauno - 250 eurų ir kūdikio kraitelio, panašių priemonių imasi ir Tauragė, Alytus, Šilutė bei kiti rajonai.
Spręsti demografinę krizę ar ginti tradicinę šeimą: ką darysime?
Šalis lenkia ir Europos vidurkį. 2024 m. daugiau nei 20 proc. namų ūkių turėjo tris ar daugiau vaikų. ES lygmeniu šis skaičius siekė tik 12,6 proc. Vyriausybė bando skatinti gimstamumą sukuriant papildomų lengvatų ir paskatų: motinos gali pasiimti 26 savaičių apmokamų motinystės atostogų ir dar 16 savaičių nemokamų atostogų. Tėvai gauna dvi savaites apmokamų tėvystės atostogų. Airijos vyriausybė nuo 2024 m. gruodžio mėn. taip pat įvedė vienkartinę 280 eurų išmoką kiekvienam naujagimiui, tačiau vaikų priežiūra Airijoje išlieka brangi. Visgi, portalo „The Journal Investigates“ žurnalistai pabrėžia, kad šalį kamuoja būsto krizė, kuri smarkiai paveiks ir vaikus.
Reikalinga ilgalaikė valstybės demografijos bei šeimos politika: įperkamas būstas, kokybišką ugdymą bei išsilavinimą garantuojantys valstybiniai vaikų darželiai bei mokyklos, lanksčios darbo sąlygos. Kur kas sudėtingiau išsaugoti žmonių gebėjimą kurti gilius emocinius tarpusavio ryšius. Šie sprendimai, tikėtina, ilgainiui galėtų paskatinti vyrų bei moterų norą susilaukti daugiau vaikų.
