Naujagimio kvėpavimo sutrikimas yra būklė, kai naujagimis turi sunkumų kvėpuoti, dažnai dėl nepakankamo plaučių išsivystymo arba kitų anatominių ypatumų. Ši liga gali pasireikšti įvairiomis formomis, pradedant nuo lengvo dusulio iki sunkių kvėpavimo nepakankamumo atvejų, kai reikalinga skubi medicininė intervencija.
Naujagimio kvėpavimo sutrikimas tiesiogiai susijęs su kvėpavimo sistema, kuri apima plaučius, bronchus ir diafragmą. Naujagimiams kvėpavimo takai yra dar nesubrendę, todėl bet kokie sutrikimai gali turėti didelę įtaką jų gebėjimui efektyviai prisitaikyti prie naujos aplinkos. Plaučių audinys ir alveoliai, kurie atsakingi už dujų mainus, gali būti nepakankamai išsivystę. Taip pat gali būti sutrikusi diafragmos funkcija, kas dar labiau apsunkina kvėpavimą.
Pagrindinės naujagimio kvėpavimo sutrikimo priežastys
Pagrindinės naujagimio kvėpavimo sutrikimo priežastys apima plaučių surfaktanto trūkumą, kuris yra medžiaga, reikalinga plaučių alveolių stabilizavimui. Be to, gali būti genetiniai veiksniai, tokie kaip paveldimos plaučių ligos arba anomalijos. Infekcijos, tokios kaip pneumonija, taip pat gali prisidėti prie šios ligos vystymosi.
Viena iš dažnų kvėpavimo sutrikimų priežasčių kūdikiams yra bronchiolitas. Bronchiolitas yra ūmi virusinė kvėpavimo takų infekcija, pažeidžianti mažiausius plaučių kvėpavimo takus - bronchioles. Dėl uždegimo ir gleivių kaupimosi bronchiolės susiaurėja, todėl apsunksta kvėpavimas. Ši liga dažniausiai pasitaiko kūdikiams ir vaikams iki 2 metų, ypač pirmaisiais gyvenimo metais, o didžiausia rizika kyla 3-6 mėnesių amžiaus kūdikiams. Dažniausia bronchiolito priežastis yra respiracinis sincitinis virusas (RSV), tačiau kiti virusai taip pat gali sukelti šią ligą. Daugumai vaikų bronchiolitas praeina per 1-2 savaites, tačiau sunkesniais atvejais gali prireikti hospitalizacijos. Negydant ar esant komplikacijoms, bronchiolitas gali sukelti kvėpavimo nepakankamumą.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į kvėpavimo per burną įprotį. Jau 1909 m. publikuotas straipsnis skelbė apie kvėpavimo per burną neigiamą poveikį vaiko miego kokybei, vystymuisi ir gebėjimui susikoncentruoti. Vaikai, kvėpuojantys per burną, gali turėti mažesnį apatinį žandikaulį, neišraiškų smakrą, siaurą ir aukštą gomurį, kartais ilgesnę ir kumpą nosį, dažniau gendančius dantis. Dažnai nosies užsikimšimą sukelia lėtinės alergijos, taip pat padidėję adenoidai ar tonzilės. Įprotį kvėpuoti per burną gali lemti ir genetiniai bei aplinkos veiksniai, tokie kaip per trumpas liežuvio pasaitėlis ar labai maža nosis. Įtakos taip pat turi ilgai užtrukęs maitinimas buteliuku, nykščio arba pirštų čiulpimas, ilgai trunkantis ir dažnas čiulptuko naudojimas.
Naujagimio kvėpavimo sutrikimo simptomai
Pagrindiniai naujagimio kvėpavimo sutrikimo simptomai gali būti: greitas arba lėtas kvėpavimas, dusulys, cianozė (odos, lūpų ar nagų mėlynavimas), nosies šnypštimas, krūtinės ląstos įdubimas, ir bendras silpnumas.
Bronchiolito simptomai paprastai prasideda kaip lengvas peršalimas, tačiau per kelias dienas gali paūmėti. Sunkiais atvejais gali atsirasti cianozė (mėlynuojanti oda, ypač apie lūpas ar nagus), dehidratacija ar kvėpavimo sustojimas (apnėja), reikalaujantis skubios medicininės pagalbos.
Kūdikiams, kurių kvėpavimo centras dar nesubrendęs, būdingas netolygus kvėpavimas (vadinamoji aritmija) ir trumpalaikiai kvėpavimo sustojimai (apnėja). Miego apnėja - tai būklė, pasireiškianti dažnais trumpalaikiais kvėpavimo sustojimais dėl kvėpavimo takų susiaurėjimo arba sutrikus kvėpavimo nervinei kontrolei miego metu. Jeigu kvėpavimas nutrūksta ir vėl atsinaujina naujagimiui miegant, ši patologija vadinama miego apnėja. Apnėja - tai ilgesnė nei 15-20 sek. kvėpavimo pauzė. Kai kuriuose šaltiniuose apnėja įprasta vadinti bet kokios trukmės kvėpavimo pauzes, tačiau toks apibūdinimas nėra tikslus. Trumpam nustoti kvėpuoti gali net ir visiškai sveiki kūdikiai, tačiau pauzės negali tęstis ilgiau nei 12-15 sek. Jei smegenys ilgesnį laiką neaprūpinamos deguonimi, gresia labai rimtos komplikacijos.
Diagnostika ir gydymas
Naujagimio kvėpavimo sutrikimo diagnostika apima fizinį naujagimio ištyrimą, kurio metu vertinami kvėpavimo dažniai, širdies ritmas ir odos spalva. Taip pat gali būti atliekami radiologiniai tyrimai, tokie kaip krūtinės ląstos rentgenograma, siekiant įvertinti plaučių būklę.
Naujagimio kvėpavimo sutrikimo gydymas gali apimti tiek medicininius, tiek nemedicinius sprendimus. Medicininiai gydymo būdai dažnai apima deguonies terapiją, surfaktanto terapiją, ir mechaninę ventiliaciją, jei reikia. Be to, gali būti naudojami vaistai, tokie kaip bronchodilatatoriai, siekiant palengvinti kvėpavimą. Nemedicininiai sprendimai gali apimti naujagimio pozicionavimą, kad būtų palengvintas kvėpavimas.
Bronchiolito gydymas dažniausiai yra simptominis, nes virusinė infekcija praeina savaime. Sunkesniais atvejais gali prireikti hospitalizacijos. Svarbu užtikrinti poilsį, tinkamą mitybą ir stebėti simptomus.
Kai kuriems naujagimiams reikalinga pastovi kvėpavimo kontrolė, naudojami naujagimių kvėpavimo ir apnėjų registravimo monitoriai. Jei apnėja kartojasi, gydytojas gali skirti medikamentų.
Kaip atpažinti naujas priklausomybių formas
Naujagimio kvėpavimo ypatybės
Jaunos mamytės dažnai pasiklauso, ar naujagimiai kvėpuoja. Kūdikis kvėpuoti mokosi dar būdamas mamos pilvelyje. Gimęs mažylis išmoksta kvėpuoti pats, tačiau tai nėra paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Gimstant patiriami dirgikliai (šaltis, skausmas, lietimas), deguonies stoka organizme (perkirpus virkštelę) skatina pirmąjį naujagimio įkvėpimą. Išnešiotas sveikas naujagimis pirmąkart įkvepia per pirmąją gyvenimo minutę. Su pirmuoju riksmu mažylio plaučiai išsiplečia, jis pradeda kvėpuoti savarankiškai. Jeigu iki gimimo vaikelio plaučiai buvo užpildyti skysčiu, jam gimus palengva užpildomi oru, pasikeičia organizmo kraujotaka bei medžiagų apykaita. Pirmaisiais mėnesiais kūdikis turi adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų. Prisitaikymas tiesiogiai susijęs su kvėpavimo tobulėjimu.
Naujagimių medžiagų apykaita yra daug greitesnė nei suaugusiojo, todėl jam reikia daugiau deguonies, kuris į organizmą patenka dažniau kvėpuojant. Verta žinoti, kad naujagimiui kvėpuojant juda pilvas. Norint sužinoti, kaip dažnai jis kvėpuoja, reikia uždėti ant pilvuko ranką ir paskaičiuoti, kiek naujagimis atlieka kvėpavimo judesių. Dažniausiai jis įkvepia ir iškvepia 40-60 kartų per minutę, šešių mėnesių kūdikio kvėpavimas jau retesnis - 35-40 įkvėpimų ir iškvėpimų per minutę, sulaukus metukų - apie 30 kartų. Kūdikiui augant kvėpavimas keičiasi į diafragminį.
Naujagimiai kvėpuoja itin tankiai. Taip yra todėl, kad jų medžiagų apykaita labai greita ir organizmui reikia daug deguonies. Kūdikiai iki 3 mėn. gali įkvėpti 30-60 kartų per minutę. Suaugęs žmogus įkvepia net kelis kartus mažiau - iki 12-20 k./min. 6 mėn. kūdikis kvėpuoja nebe taip tankiai - 35-40 k./min., o 1 m. - apie 30 kartų.
Naujagimių ir kūdikių kvėpavimą reguliuoja pailgosiose smegenyse esantis kvėpavimo centras. Naujagimiams, kūdikiams būdingi ir trumpi kvėpavimo sustojimai. Jie vadinami apnėja. Tačiau reikia atminti, kad kai kurių naujagimių kvėpavimas būna nereguliarus. Bet ir tai yra norma. Dar viena naujagimių kvėpavimo ypatybė - jie nemoka kvėpuoti per burną, tik per nosytę. Tad jei nosytė užsikimšo, vaikas ima šnopuoti ar knarkti.
Pediatrai į tokius kvėpavimo netolygumus rekomenduoja žiūrėti rimtai, nes tuomet smegenims trūksta deguonies - tai gali kelti grėsmę kūdikio gyvybei. Kad kūdikis „nepamirštų” ritmiškai kvėpuoti, jam apie tai reikia priminti švelniais prisilietimais, todėl kuo dažniau jį paglostykite ir priglauskite prie savo kūno.
| Amžius | Kvėpavimo dažnumas (įkvėpimai/iškvėpimai per minutę) |
|---|---|
| Naujagimis (iki 3 mėn.) | 40-60 (kartais iki 30-60) |
| 6 mėn. kūdikis | 35-40 |
| 1 m. kūdikis | apie 30 |
| Suaugęs žmogus | 12-20 |
Kada kreiptis į gydytoją?
Sunegalavus vaikui tėvams dažnai kyla klausimas, ar būtina kreiptis į medikus. Jūs geriausiai pažįstate savo vaiką ir galite nuspėti reakcijas, kurias jam sukelia įvairios ligos, taigi nuojauta padės jums suprasti, ar vaikui sunkus negalavimas ir apsispręsti.
Reikėtų nedelsiant kreiptis į gydytoją, jei pastebite:
- Kūdikiui aukšta temperatūra (didesnė kaip 38,6 laipsnių).
- Atminties sutrikimai (vaikas neprisimena, kur jis yra, kuri šiandien diena ir tt.).
- Buvo ir pasikartojo traukuliai.
- Ūmus galvos, krūtinės arba pilvo skausmas, kuris stiprėja pastarąsias dvi valandas.
- Sustingęs ir skaudamas kaklas, vaikas negali palenkti į priekį galvos tiek, kad smakru galėtų pasiekti krūtinę (Meningito tikimybė).
- Vaiką išbėrė plokščiomis violetinėmis dėmėmis, kartais iškylančiomis virš odos paviršiaus (Meningito tikimybė).
- Paraudo ir patino aplink akis. Tai gali būti alerginė reakcija.
- Įtariate, kad vaikas apsinuodijo chemine medžiaga ar vaistais.
- Vaikas nusidegino: nusiplikė karštu skysčiu, cheminių medžiagų pateko ant odos arba į akis.
- Pastebite švokštimą, dusulį ar blogą maitinimąsi.
Jei įtariate, kad jūsų kūdikis serga bronchiolitu, pastebite švokštimą, dusulį ar blogą maitinimąsi, būtina nedelsiant konsultuotis su pediatru ar gydytoju, kad būtų įvertinta būklė ir prireikus pradėtas gydymas. Venkite savarankiško vaistų, įskaitant kosulį slopinančius ar bronchus plečiančius preparatus, vartojimo be specialisto rekomendacijos, nes tai gali būti pavojinga.
tags: #paveiksliukai #kudikiu #kvepvimas
