Diana Glemžaitė - tai vienas iš tų vardų, kuris ilgą laiką buvo primirštas Lietuvos literatūros istorijoje. Ji buvo jauna poetė, priklausiusi kartai, kuri užaugo nepriklausomos Lietuvos metais ir patyrė jos netektį. Palikusi universitetų auditorijas ir knygas, ji pasirinko sunkią, bet prasmingą kovos už laisvę kelią, tapdama pasipriešinimo judėjimo dalimi.
Šiandien galime įrašyti Dianos Glemžaitės vardą greta kitų už Lietuvos laisvę žuvusių autorių, tokių kaip Bronius Krivickas ir Mamertas Indriliūnas. Jos kūrybinis palikimas, atiduotas beviltiškai, bet didžiai prasmingai partizaninei kovai, yra ypač vertingas ir nusipelno didžiausio dėmesio.
Gyvenimo kelias ir kūrybinis kelias
Diana Glemžaitė gimė 1926 m. gruodžio 1 d. Zarasų apskrityje, Degučiuose. Jos tėvai, Mykolas ir Ona Glemžos, kilę iš Kupiškio krašto. Tėvas, Mykolas Glemža, dirbo girininku, ir būtent jam dukrai parinktas Dianos vardas - miškų ir medžioklės deivės vardas, kuris vėliau tapo lemtingas jos likimui.
Dianos vaikystė prabėgo keliaujant kartu su tėvais. Šiaulių apskrityje, Vebriūnų girininkijoje, ji pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Vėliau šeima grįžo į Kupiškio kraštą, kur Diana baigė pradinę mokyklą Pandėlyje, o gimnaziją tęsė Rokiškyje, vėliau - Kupiškio gimnazijoje. Būtent Kupiškio gimnazijoje buvo pirmą kartą pastebėtas ir pripažintas jos poetinis talentas.
Klasės draugės prisimena ją kaip svajingą, į eilėraščius ir knygas pasinėrusią merginą, kuriai matematika sekėsi sunkiai, o menai, muzika, literatūra ir kalbos - lengvai. Diana daug piešė ir buvo pagarsėjusi kaip gimnazijos poetė. Jos kūrybai būdingas melancholijos atspalvis, o kartais ji sakydavo: „Aš greitai mirsiu“. Šie žodžiai, atrodo, pranašavo jos tragišką likimą.
Dar besimokydama Diana prisidėjo prie gimnazistų literatų leidinio „Žiedai prieblandoje“, kur buvo publikuoti ir jos eilėraščiai, pasirašyti slapyvardžiu.
Pasipriešinimo kovų kelias
Lemtingi 1944 metai, vos baigus gimnaziją, įsukė jaunus žmones į karo ir pokario verpetus. Nors tėvo sesuo kvietė Dianą trauktis į Vakarus, ji atsisakė, norėdama likti Lietuvoje. Tais pačiais metais jos tėvas buvo suimtas ir išvežtas į lagerį Komijoje, o šeimą užgula dideli vargai.
Gyvendama Kaune, kur lankė universitetą ir Kauno taikomosios dailės institutą, Diana palaikė ryšius su rezistentais. Ji netgi perdirbinėjo partizanams reikalingus dokumentus. Jos klasės draugė prisimena: „Suvokiau, kad studijos jai - antraeilis dalykas, o svarbiausia kažkas kita, kas vyksta tenai, gimtinėje.“
1947 m. pavasarį Diana Glemžaitė galutinai pasitraukė iš universiteto ir grįžo į tėviškę. Nuo šiol kiekvienas jos žingsnis buvo susijęs su Pasipriešinimo kovų žeme. Ji palaikė artimą ryšį su apylinkėse veikiančiais partizanais, tarp jų ir su trimis broliais Bulovais.
Jos motina prisimena, kad saugumiečiai domėjosi dukra, tačiau ji, gyvenimo užgrūdinta moteris, pareiškė nieko nežinanti, nes esanti su dukra susipykusi.
Paulė Kiaulėnaitė prisimena Dianą: „Ateidavo nuolatos, ilgai neužsibūdavo - dieną, dvi ir vėl eidavo pas kitus žmones. Dėl to ir tie takeliai išpėduoti, ir langai pražiūrėti saugantis priešų.“ Ji pasakojo, kaip kartą, kai artėjo stribai, Diana apsivilko jos mamos suknia ir skarytę, sakydama: „Tikrai galvos, kad čia eina sena moteris.“
Tragiška pabaiga
1949 m. lapkričio naktį Plunksnočių miško gilumoje nugriaudėjo sprogimai. Kitą dieną Juodupės gyventojai, pamatę miestelyje numestus partizanų lavonus, suprato, kad įvyko tragedija. Tarp penkių žuvusių vyrų gulėjo ir jauna moteris, sprogimo neatpažįstamai sužalotu veidu.
Tai buvo Diana Glemžaitė. Jos vardas ir tos nakties paslaptis, rodos, turėjo amžiams nugrimzti į nežinią. Tačiau tai buvo ne jos likimas.
Nepaprasta auka, filmo ANONSAS
Diana Glemžaitė, jauna poetė, pasirinkusi kovos kelią, tapo vienu iš daugelio pasipriešinimo simbolių. Jos drąsa, pasiaukojimas ir meilė Tėvynei įkvepia ir šiandien.
