Sunku būtų surasti žveją, kuris nėra matęs bent vienos jo laidos ir nežinotų jau senai į kraują įaugusio posakio “nei žvyno, nei uodegos”. Koks jis? Sunku jį apibūdinti. Žemo ūgio, šviesių plaukų, kuriuos slepia po kepure, ir labai linksmo būdo. Per daug nesukantis galvos apie problemas. Uždaviau jam keletą klausimų apie jo gyvenimą ir manau, ne man vienam bus įdomu sužinoti atsakymus, ko nežinome apie Paulių.
Asmeninis gyvenimas ir pomėgiai
Pauliui Korsakui yra 37 metai. Jo zodiako ženklas - Skorpionas. Išsilavinimas - žurnalistika. Žvejyba užsiima jau 38 metus, nuo to laiko, kai meškerę į rankas paimta. Gimtasis miestas - Kaunas. Jo TV laida “Viename gale kablys” gyvuoja jau 17 metų. Didžiausia pagauta žuvis - karpis, svėręs 17,400 kg. Automobiliu važinėja „Subaru Outback“ - tikras žvejo automobilis. Nors žvejyba yra pagrindinis jo pomėgis, laisvalaikiu namuose žaidžia stalo futbolą su draugais, rengdami mini varžybas. Gyvūnų jis neturi, nes nėra laiko jais rūpintis, net ir žuvyčių.
Pažintis su Marijonu Mikutavičiumi siekia studijų laikus, jie - seni geri draugai. Šiuo metu jo mėgstamiausias žūklės būdas - feeder meškerė. Nors senų laidų archyvas dulka po laiptais, Paulius svarsto galimybę įkelti trumpus kadrus iš ano meto į internetą, kad būtų iš ko pasijuokti.
Šeimyninė padėtis - laisvas. Paulius juokauja, kad ne kiekviena moteris gali gyventi su išprotėjusiu žveju. Ateities planai TV laidoje - laida nuolat turi prisitaikyti prie naujų sąlygų, kad išliktų įdomi. Taigi ji nuolat keičiasi, bando būti įvairiapusiška, tačiau kardinaliai keistis „Viename gale kablys“ laida neketina.
Paulius dalyvauja feeder varžybose, o seniau aktyviai dalyvaudavo plūdinės varžybose. Kaip jis pats pastebi, žūklės kultūra per dešimtmetį pasikeitė: vis dar daugiau blogo nei gero įžvelgiu šiomis dienomis. Šiukšlės, žuvies nepaleidimas - 70 procentų žvejų vis dar elgiasi nekaip. Palyginus su 10 metų atgal, kai tik 5 procentai žvejų paleisdavo žuvį atgal, dabar šis skaičius palaipsniui didėja.
Jei rastų 100 litų, juos išleistų kvepalams, kitaip tariant - atraktoriams, nes jų reikia turėti daug, o varžybose jie gali pasitarnauti kaip slaptas ginklas. Mėgstamiausia sporto persona - Christianas Ronaldo. Jo nuomone, Ronaldo gali prasivesti kamuolį per visą aikštelę ir ne tik įmušti įvartį, bet ir papasakoti savo draugui, kuris yra geresnėje pozicijoje, o tai labai svarbu.
Kepurės su snapeliu ir Paulius - tai įvaizdis, talismanas. Namuose jis prikaupęs apie 40 vienetų. Visos turi savo istoriją ir paskirtį. Viena užsideda, kai eina į miestą, kita neša laimę žvejyboje. Visos reikalingos. Jo mėgstamiausias alus - „Švyturio ekstra“. Greito maisto restoranams jis prieštarauja, sakydamas, kad geriau suvalgyti lietuvišką bandelę nei McDonaldo mėsainį. Kinietiška virtuvė jam visai nieko, bet tai jau ne greito maisto restoranas. Teleloto jis neperka, nes kiek turi, tiek užtenka. Jau seniai yra pirkęs, bet tai praeitas etapas.
Į šokių projektą jį kvietė, bet jis sutiktų, jei būtų poroje su Mikutavičiumi. Yra dalykas, kuriam negali pasakyti ne - gražioms moterims, vis dėlto esu laisvas. Posakis "Nei žvyno, nei uodegos" kilęs iš lietuvių liaudies, net pats tiksliai negali pasakyti. Įsimintiniausia žvejyba - Kolos pusiasalis, Rusija, prieš maždaug 10 metų.
Automobiliai ir kelionės
Paulius Korsakas vairuoja „Subaru Outback“, tai jau trečias jo „Subaru“. Du ankstesni modeliai visiškai susidėvėjo, tad reikėjo keisti mašiną į naujesnę. Ši mašina labai patogi - bagažinė itin didelė, gali susiguldyti sėdynes. Kadangi dažnai dalyvauja sportinės žūklės varžybose, tenka vežti labai daug įrangos. Jos būna tiek daug, kad į mašiną telpa tik jis. Kai būna filmavimai, su operatoriumi telpa dviese. Per gyvenimą P. Korsakas daugiau pinigų išleido žvejybos reikmenims nei automobiliams.
Pirmasis jo automobilis - „Honda Civic“. Būdamas jaunas vairuotojas, jis mokėsi vairuoti mažesnį automobilį. Dabar, kai pagalvoji, tai buvo labai juokinga mašina - ir jis į ją sutilpdavo, ir dar žvejybos daiktus sudėdavo. Neįsivaizduoja, kaip tai dabar reikėtų padaryti.
Svarbiausia renkantis automobilį užkietėjusiam žvejui yra automobilio pravažumas. Jis neturėjo nė vienos mašinos, kurios viduje būtų navigacija ar elektronika. Jam užtenka standartinės mašinos vidaus įrangos. Jei ko nors papildomo prireikia, visuomet galima įsidiegti. Tačiau, pavyzdžiui, navigacija visiškai nereikalinga, nes ji dabar yra visuose mobiliuosiuose telefonuose.
Per metus Lietuvoje tenka nuvažiuoti apie 20-25 tūkstančius kilometrų. Dabartinis „Subaru“ jau yra nuvažiavęs 340 tūkstančių kilometrų.
Užklimpti gamtoje gali visur, bet Paulius įvertina, ar tikrai pravažiuos konkrečią kelio atkarpą. Per pastaruosius 25 metus jis kartą kvietė į pagalbą traktorių, bet tai nesiskaito. Ne kartą buvo į tokius klampius kelius įvažiavęs, kad vėliau stebėjosi, kaip ši mašina gali išvažiuoti. Netikėjo, kad ji gali išvažiuoti iš pakankamai sudėtingų kelių tiek žiemą, tiek pavasarį.
Vairuoti automobilį galbūt smagiau, ypač privažiuoti prie ežerų ar upių tuomet, kai saulė kyla ar leidžiasi - labai romantiška tuose rūkuose. Kadangi labai daug žvejoja nuo kranto, turi patogiai prie jo privažiuoti. Labiau mėgsta ankstyvus rytus, kai vos tik atvykus prie kranto dar būna tamsu ir po truputį pradeda kilti saulė.
Neteisybė, kad jis aštuonerius metus važinėjo be vairuotojo pažymėjimo. Galbūt tai likęs toks klaidingas mitas apie jį, galbūt tai yra faktas apie kitą Lietuvoje gerai žinomą žmogų, nes jis pradėjo vairuoti, kai įgijo vairuotojo pažymėjimą. Vairuoti mokėsi Palangoje, kur tais laikais buvo du šviesoforai, tad nebuvo sudėtinga.
Jo automobilio salonas siurblį matęs labai seniai. Dulkes nusivalo tuomet, kai pirštu braukia per prietaisų skydelį ir lieka dryžis. Jo mašina nėra skirta važinėti į biurą ar į banką - ji tarnauja kaip labai geras pagalbininkas jo profesijoje.
Kadangi žvejoja, be žuvies kvapo automobilyje tikriausiai neapsieina. Tačiau jis turi patarimą, kuris jam puikiai veikia jau 20 metų: pagavai - paleisk. Tuomet yra visos garantijos, kad jokio kvapo mašinoje nebus. Žinoma, žuvies kvapo prisigeria žūklės reikmenys, pavyzdžiui, sietai, į kuriuos susideda žuvis, bet jiems transportuoti yra specialūs užsegami krepšiai, kuriuose sietus gali saugiai vežti namo.
Dažniausiai tenka vežiotis replės ir atsuktuvus, nes labai dažnai tenka ką nors paveržti. Jo automobilyje visuomet galima rasti lyną, kuriuo žiemos metu darbuojasi itin dažnai. Taip pat mašinoje visą laiką yra dujų balionėlis, virdulys, dujinė viryklė ir vanduo. Turi lagaminėlį, kuriame sudėta kava ir puodeliai. Juk kai pažvejoja ir užsimano kavos, kurgi jos gaus miške? O čia - atsidaro lagaminėlį ir pasidaro.
Gyvenime daugiau pinigų išleido žvejybos reikmenims nei automobiliams. Dabartinė jo mašina pagaminta 2008 metais, gali pasakyti, kad jai išleidžia labai mažai - kai kokia guma atšoka ar panašiai. Gal ir smagu būtų nauju automobiliu važinėti, bet kas iš to? Po pusės metų nauja būtų tokia pat kaip sena - šonai nubraižyti, buferiai nudaužyti, nes daugiausia važinėja miško keliukais. Tad nemato tikslo turėti naują automobilį - svarbiausia, kad ši važiuoja, ir jam gerai.
Dabartinis automobilis varomas benzinu. Turi draugų, kurie dalyvauja „Subaru“ organizuojamose varžybose, tai jie jam ir sako: „Pauliau, dujos yra skirtos blynams kepti.“ Jei nori, kad variklis ilgai netarnautų, galima į automobilį įmontuoti dujinę įrangą. Tačiau, kol įperka, pila benziną, nors dabar jau skauda. Jaučia, kad kelionės brangsta, bet dabar stengiasi mažinti atstumus, bando apsižvalgyti aplinkui ir toli nekeliauti.
Kol kas jis neįsivaizduoja savęs vairuojantį elektromobilį ar hibridą, nors ir labai norėtų, nes vis tiek stengiasi sutarti su gamta, bet neturi kur įsikrauti prie jūros ar upės.
Jam gražiausi visi keliai Druskininkų link - ten labai smagiai atrodo miškai, šilai. Važiuoja ir akys džiaugiasi. Nors pats gyvena Klaipėdoje, Lietuvos pietūs jam gražiausi. O štai Žemaitijoje - vieni krūmynai.
Labiausiai erzina tie vairuotojai, kurie prilimpa prie mašinos galo. Bet iš principo jis ramus žmogus ir ramus vairuotojas. „Subaru“ nėra ta mašina, kuria gali palenktyniauti kelyje. Į eismo kultūrą žiūri taip - stengiasi pats netrukdyti, tuomet ir jam niekas netrukdo.
Manau, didžiausia problema yra tai, kad Laivybos inspekcija dirba mažai. Nors ežeruose ar tvenkiniuose greitis yra ribojamas, dažniausiai nemąsto ne žvejai, o vandens motociklų vairuotojai ar pramogautojai, kurie čiuožia vandens slidėmis. Patys žvejai vienas kitą gerbia ir nekenkia - žvejyboje tikrai yra atsiradusi pagarbi kultūra.
Prie vairo išgėręs jis tikrai nesėda. Nemato prasmės to daryti - paskui juk į žvejybą mažiausiai metus reikės vaikščioti pėsčiomis. Į tai, kad kiti žvejai žvejybos metu vartoja alkoholį, o vėliau sėda prie vairo, žiūri labai neigiamai. Bet, tiesą sakant, nėra matęs neblaivių žvejų, sėdančių į automobilį. O jei pamatytų, pats iš tokio atimtų raktelius ir atiduotų jo draugams.
Dažniausiai baudų gauna už tai, kad netinkamai pastato automobilį. Vengia lakstyti ir viršyti greitį. Tačiau dažniausia situacija, kuri pasitaiko vairuojant, - kitų įklimpusių vairuotojų tempimas. Juokingiausia, kai pavasarį važiuodamas prie upės ir miško keliukuose randa įklimpusius brangiausius ir gražiausius visureigius, - tuomet savo „Subaru“ ima ir juos nutempia.
Pati įsimintiniausia situacija buvo prieš trejus ar ketverius metus, kai savo rajone gerokai padidino musių populiaciją. Kai dalyvauja varžybose, naudoja musių lervas, kurias perka litrinėse pakuotėse. Bevažiuojant jam apvirto tokia pakuotė, kurioje buvo 50 tūkstančių musių armija, ir jos sulindo į mažiausius mašinos salono plyšius. Kažkiek pavyko iššluoti, bet tikrai ne visas. Teko tokią mašiną palikti ir išvykti kita. Mašiną su musėmis paliko prie namų po tiesiogine saulės šviesa. Kai grįžo ir pasižiūrėjo į ją, iš aplipusių langų suprato, kad jo automobilyje gyvena keliasdešimt tūkstančių musių.
Darbas ir gyvenimo filosofija
Paulius Korsakas, laidos „Vienam gale kablys" autorius, žvejybai skiria laisvalaikį, o tai, jo nuomone, yra daugelio vyrų svajonė. Prieš šešerius metus gyventi prie jūros grįžęs televizijos laidų vedėjas prisipažįsta, kad dabar jo dienos teka ramiai, atsipalaidavus - kaip ispanui.
Apie žvejybą nuolat kuria laidas. Žvejyba - jo hobis, bet ji sulipo su darbu. Tai tas pat, kas futbolininkui futbolas: ir darbas, ir malonumas. Jis su savo meškerėmis lygiai taip pat kaifuoja - yra ekrane ar ilsisi. Juk žvejyboje niekas nesikartoja: kiekvieną dieną kitaip kyla saulė, vis kitos vietos, kita gamta, keičiasi metų laikai. O žūklės įrankiai ir technika taip tobulėja, kad vos spėji vytis. Pagal brangumą žvejyba laikoma antru hobiu po golfo. Korporacijų, gaminančių viską žvejams, matyt, yra daugiau nei gaminančių automobilius. Tai - viena galingiausių ir masiškiausių laisvalaikio pramogų pasaulyje.
Lietuvoje yra milijonas žmonių, rankose laikiusių meškerę. Realiai žvejojančių - du šimtai tūkstančių. Žvejyba - tai ramybė, poilsis, pabėgimas nuo miesto dulkių, kreditų, problemų, darbų. Žvejojant nelieka direktorių, verslininkų, žvaigždžių arba svarbių žmonių - yra tik gera žvejų chebra. Po dviejų su meškere praleistų dienų darbo savaitė atrodys visai kitaip.
Jis neturi didelių poreikių, nereikia namų ir dviejų automobilių. Jam užtenka to, ką turi, ir labai ramiai gyvena. Kiek uždirba, tiek gana, tikrai per galvą nesiverčia. Turi norą įkurti žūklės akademiją, sukti filmus apie žvejybą. Dabar gyvena sau - dėl savo lengvumo, paprastumo ir niekur neskubėjimo. Jaučiasi labai panašus į ispaną, kuriam viskas - manana.
Jo gyvenimo Klaipėdoje stilius yra visiškai ramus. Vilniuje jam nepatiko, todėl ir išvažiavo. Vilnius - ne jo „stailas“. Ten reikia bėgti, lėkti, visur kviečia, kažkokie renginiai, turi dalyvauti, visur tave mato, lenda į gyvenimą. Jam tai nepatinka. Prie jūros visai kitoks gyvenimas. Bent jau Klaipėdoje visai kiti žmonių prioritetai, tempas nei Vilniuje, kituose didžiuosiuose miestuose. Dėl to iš sostinės ir pabėgo.
Jo vandenys - Vakarų Lietuvoje. Aplink Vilnių šimto kilometrų spinduliu visos žuvys jau išgaudytos. Kai gyveno sostinėje, vis tiek filmuoti laidų važiuodavo į žemupį. Čia Nemunas, Minija, Kuršių marios - vadinamasis lietuviškas žuvų Eldoradas. Čia iš tiesų jų daug, įdomu žvejoti, labai graži gamta. Gyvendamas Vilniuje vieną dieną pagalvojo: kiek galima važinėti pirmyn atgal - juk susidaro septyni šimtai kilometrų. Nutarė grįžti į pajūrį, ir viskas gerai išėjo.
Tėvukui dėkingas, kad moka žvejoti. Kokių ketverių penkerių pradėjo jį tampyti. Atsimena, tuomet dar neturėjo mašinos, tėvas į autobusą tįsdavo palapinę, kuprinę, jį ir dar krūvą meškerių. Važiuodavo į visokias Nemuno kilpas, Balbieriškį. Paskui prasidėjo sportinė žūklė: nuo septynerių iki dvidešimt šešerių dalyvaudavo jaunučių, jaunių, suaugusiųjų žūklės varžybose. Medaliais, taurėmis namai užversti. Dabar dėl varžybų - nurimimas, vėl ta pati manana, svarbu neįsitempti.
Tikslą - ką nors daryti su žvejyba - visada žinojo. Tik ne iš karto įsivaizdavo, kaip laidą kurti. Prieš penkiolika metų tokių televizijos projektų ir pasaulyje dar nelabai buvo. O Lietuvoje neturėjo nei palydovinės televizijos, nei mobiliųjų telefonų, nei interneto. Pačiam reikėjo kažką sugalvoti.
Esu studijavęs žurnalistiką. Nuo pirmo kurso pradėjo dirbti radijuje ir tuomet gyvavusiame dienraštyje „Amžius“. Paskui pakvietė „Litpoliinter“ televizija. Nuo to laiko ir pradėjo važinėti su žvejybos laida. Nemanau, kad žurnalistika yra mokslas, ir nemanau, kad jo laida su tuo turi ką nors bendra. Nebent kalbos kultūra ir elgesys prieš kamerą. Tam užtenka baigti vieną kursą - žurnalistinio meistriškumo.
Kad laidoje nesikartoja, jei gauna kokios naujos informacijos - apie žūklės įrankius, jaukus, naujus stilius - visko važiuoja tikrinti. Tik išbandęs, žinodamas, kas pačiam patiko ar nepatiko, filmuoja. Negali nuvilti žiūrovų, laužti iš piršto. Taip atrodo, kad ta laida - meškerėlę pliumt, gražu, rūkas kyla... Iš tiesų yra daug užkadrinių dalykų, viskas prasideda nuo valo storumo, suktuko parinkimo. Yra visokių abrakadabrų... Nuo jų visumos priklauso gera žvejyba, laimikiai. Viskas giliau.
Su operatoriumi Mečislovu Sadausku jam tikrai nelengva: kas savaitę, nesvarbu, žiema ar vasara, lyja ar sninga, reikia važiuoti į žvejybą. O jis juk nežvejoja - neleidžia! Kas tada filmuos? Ir operatorius tai kenčia...
Prieš filmavimus visuomet tikrina, turi krūvas draugų, kurie savaitgaliais žvejoja. Renka informaciją, parenka idealiausią variantą. Nesėkmių praktiškai nebūna. Gal per metus dvi trys, bet tada su kamera važiuoja į žvejybą dar sykį.
Prie laidos dirba porą dienų per savaitę. Likusias penkias - į kuprinę įsideda tris butelius alaus, persikelia keltu už du litus į Smiltynę, atsisėda ant kopos, atsigėręs alaus, išsimaudo jūroje, pasidegina. Grįžęs susitinka su bičiuliais, paloši krepšinį, vakare išgeria alaus. Ir viskas.
Dėl to ir gyvena Klaipėdoje. Jam gerai ir jis niekur neskuba - manana! Padaro dvi laidas į priekį, kur nors išvažiuoja paatostogauti, dažniausiai - į žvejybos ekspedicijas. Tačiau įdomesnes - nekenčia laivų, katerių, vandenynų. Jūrų žūklė jam kvailoka. Nemėgsta Norvegijos. Varomos į Lenkijas, Latvijas, Suomijas, Laplandijas, Švedijas, Kolas. Jam patinka ekstremalios kelionės... Mėgsta fantazuoti, jam reikia karstytis, laužyti medžius, deginti laužus, ant akmenų kepti žuvis, žvejoti ten, kur žmonių apskritai niekada nebūna. Tokiose vietose jam gerai.
Matyt, ne kiekvienai patiktų vyras, kasdien traukiantis į žvejybą. Tačiau kaip ramu namuose! Niekas nezvimbia ant galvos, neskaito laikraščio, nebamba, kad šaldytuve nėra alaus. Moteriškei tai - idealus variantas. Nuolatos išvažiavęs, namai laisvi - dulkių mažiau. Super!
Dėl ko nutrūko jo santuoka - manau, dėl jo lengvabūdiškumo. Ir nėra čia ko girtis. Tiesiog taip nutiko. Dukros - Guoda (trylikos) ir Smiltė (penkerių) - gyvena Palangoje. Susitinka, normaliai bendrauja, kartais išvažiuoja į gamtą, pažuvauti. Nenori joms įteigti per didelio žūklės entuziazmo. Mažoji - prikolna, judri kaip vėjas, o didžioji - menininkė: visokie tapybos būreliai, konkursai, laurai... Guodos nuo teptuko prie meškerės nenutempsi. Dukros kartais žiūri jo laidas, turi savo nuomonę, žvengia, jį lazdavoja. Reikia sūnaus - kam nors turi perduoti žvejybos patirtį...
Negalvoja apie sūnų. Dabar - gyvenimo vienumoje periodas. Jam patinka. Gal egoistas esu, gal dėl savęs gyvenu... Draugių turi. Tačiau turėti antrąją pusę šiuo metu nenori. Gal taip yra dėl jo egoizmo, kelionių, ramumo, lėtumo. Atsiras... Niekur neskuba, nes žino, kad atsiras. Visada taip būna. O jeigu ne? Tada gal dar geriau.
Viengungio žvejo šaldytuve yra žuvų? Tik tada, kai žino, kad atvažiuos draugų ir norės jų paragauti. Kadangi gyvena prie jūros, daug bičiulių aplanko. Arina nuolatos su sūnumi užsuka. Su ja labai gerai bendrauja. Kai kas nors žada pasisvečiuoti, važiuoja sugauti ko nors skanaus. Visokių lydekų, kuojų, karšių neima. Reikia tauriųjų: upėtakių, kiršlių - tokių žuvų, kurių niekur negausi.
Tenka tą pareigą kartais atlikti, kai draugai prašo. Stengiasi nenusibosti. Labai retai valgo žuvų patiekalus. Skaniausi jam ešeriai. Geriausi - kurie ištraukti žiemą iš po ledo. Nervai nelaiko, kol juos nuskuta... O tada gražiai pabarsto druskyte, pipiriukais, apvolioja miltukuose ir kepa su sviestuku. Ir traškina prie alaus. Tai - rimtas dalykas. O tie visi kaparėlių, saldžiarūgščiai padažai jam kažkokia nesąmonė. Jei jais užpilti, koks skirtumas kokią žuvį kepti.
Žvejyba ir alus - neatsiejama? Iš principo jis yra šalininkas ilsėtis žvejojant, o ne baliavojant. Kam tada ruoštis įrankius, važiuoti iš namų...
Gyventi prie jūros grįžo visam laikui. Vilniuje visai nebūna. Kviečia į renginius, bet vis sugalvoja, kodėl nevažiuoti. Per pastaruosius porą metų gal du kartus ten buvo. Tik dėl superreikalingų reikalų - pasirašyti, pratęsti kontraktų. Tik dėl tokių dalykų. Pamato, kaip ten bėga, lekia ir apima jausmas, kad einantį gatve jį visi lenkia. Pradeda galvoti, ką jis čia daro... Pas jį atvažiuoja draugų pabūti, tai ir būna. Dažnai pažvejoti atlekia Marijonas Mikutavičius, Linas Kunigėlis. Daug bičiulių - senoji futbolo komandos „Prelegentai“ šaika… Paskambina, susikrauna šmutkes, atvažiuoja, pabūna kartu, pakaifuoja, pasikalba apie viską. Nuvažiuoja į Vilnių - bando susitikti, bet visi užsiėmę, neturi laiko. Šou verslas ten ypač greitas...
Buvo kokius gerus aštuonerius metus, gal dešimt. Bet viskas nusibosta. Neįsivaizduoja, kaip jo bendraamžiai dar tamposi po priėmimus. Jam - jau viskas. Nesako, kad paseno, tiesiog keičiasi vertybės. Geriau manana.
Tikriausiai vienintelis rimtesnis išvažiavimas Lietuvoje pabūti su draugais - festivalis „Be2gether“. Ten yra ką veikti. O trankytis po barus, vakarėlius nebesinori. Randu įdomesnės veiklos. Tarkim, žvejyba...
Nebūtinai. Galima su bičiuliais persikelti į Smiltynę, pasivaikščioti palei jūrą, atsigerti alaus, pažaisti krepšinį, futbolą, nueiti į džiazo klubą. Ar savaitgalį į kokią Krokuvą nuvažiuoti - pakeisti aplinką.
„Gamtoje reikia visiškai išsikrauti. Vyriškai. Ir žvejyba turi būti pakankamai sunki, emocinga, įdomi, o ne kokia nors užsakyta, suplanuota pagal programą. Vyriškoje adrenalino medžiotojų kompanijoje dailiosios lyties atstovės nepageidautinos, pašnekovas tik valiūkiškai šypteli - kokia gi dama galėtų pakęsti tiek varginamų nepatogumų. Paulius apie žvejybai neabejingas ir ištvermingas moteris yra girdėjęs, tačiau prisipažįsta asmeniškai tokių nepažįstantis.
Bene garsiausiam Lietuvos žvejui ekstremalios išvykos - puiki galimybė ne tik išbandyti save, bet ir pažinoi kitą žmogų bei įsitikinti, ko jis iš tiesų yra vertas. Tarp artimų ir laiko išbandytų P. Korsako bendražygių - nemažai ir gana garsių Lietuvos žmonių. Tačiau Paulius nelinkęs žongliruoti jų pavardėmis, kaip ir „parduoti" savo kuriamai laidai asmeninių kelionių - pašnekovo nuomone, tam tikrus dalykus reikia pasilikti sau, juolab kad žiniasklaidoje ir taip apstu apatinių baltinių demonstravimo.
„Negalėčiau sakyti, kad tiesiog tūnome įsibridę į vandenį ir daugiau nieko, - tai būtų netiesa", - provokuojamas apie galbūt kompromituojančius kadrus paslaptingai šypsojosi P. Korsakas.
37-erių vyras, ištaikęs popietę pokalbiui tarp laidos montavimo ir išvykos į žūklės varžybas Rusijoje, vis dėlto neslėpė - jo gyvenimą suka ne vien kelionės ir darbas. „Alaus bokalą su bičiuliais mostelėti, pasilinksminti iš širdies būtina", - aiškino jis.
„Tiesiog kažkas gyvenime atsiranda, po to dingsta. Tikiesi, kad sutikai tą tikrąjį žmogų, tačiau gali apsigauti, nusivilti. Apskritai moterų ir vyrų santykiai - sudėtingas dalykas. O dar tenka sulaukti replikų - taigi čia tas, iš „teliko", plevėsa. Iš tiesų jam tokius dalykus keista girdėti, bet dirbdamas televizijoje užsikrauna tam tikrą naštą. Galbūt, kad esi matomas, viešas, irgi trukdo užmegzti rimtus santykius", - svarstė pašnekovas.
Apie prieš penkerius metus nutrūkusią savo santuoką P. Korsakas kalba atvirai, tačiau santūriai. Jis nelinkęs svarstyti, ar pasukus laikrodį atgal būtų buvę galima išsaugoti šeimą. Dvylikos ir penkerių metų dukras iš pirmos santuokos turintis vyras patikino, kad su buvusia žmona, kuri su mergaitėmis liko gyventi Palangoje, iki šiol gražiai bendrauja ir išliko gerais draugais.
„Senas aš jau „chrienas", artėju prie 40-ies. Sako, tai auksinis vyrų amžius, kai jie galų gale tampa protingi, subręsta. Tad jam artimiausius trejus metus tai dar negresia, bet reikia tikėti tuo magišku skaičiumi, gal nuveiks kažką išties prasminga", - pusiau rimtai, pusiau juokais šypsodamasis dėstė pašnekovas.
Paulius, gimęs ir augęs Kaune, kurį laiką gyvenęs Palangoje, Lapėse bei Vilniuje, pastaruosius penkerius metus savo namais laiko Klaipėdą. Penkeri metai mieste pakankamas laikas užgyventi veikiau gerus pažįstamus nei tikrus, netikėčiausių gyvenimo situacijų patikrintus draugus, pastebėjo Paulius. Tačiau sprendimo pabėgti nuo sostinės triukšmo, smogo ir beprotiško tempo jis niekada nesigailėjo. „Aš dūstu tame dideliame mieste, jo dulkėse, o man reikia erdvės, jūros, Nemuno žemupio - juk čia pačios žuvingiausios vietos. Dabar draugai iš Vilniaus atvažiuoja pasiausti į Klaipėdą ar kur nors drauge keliauja - negaliu pasakyti, kad jie čia labai veržtųsi, bet tikrai pas jį apsilanko dažniau nei jis pas juos. Jis apgailestavo, kad intensyvėjančio gyvenimo tempo simptomų vis dažniau pastebi ir Klaipėdoje. „Tačiau kol kas į kokią nors sodybą išsikelti neketinu - man vis tiek reikia miesto, susitikimų, pasisėdėjimų su draugais ir pažįstamais", - aiškino aistringas žvejys.
Žvejybą P. Korsakas vadina savo gyvenimo būdu. „Tėvas pradėjo jį kartu tampytis nuo kokių penkerių. Anot laidos „Vienam gale kablys" vedėjo, nė viena sporto šaka, net krepšinis, nepritraukia tiek entuziastų, kiek žvejyba, - Lietuvoje yra apie 200 tūkst. žvejų. Pats Paulius krepšinio kamuolį į rankas paima itin retai - žvejui arčiau širdies futbolas. Šis žaidimas jam atrodo įdomesnis ir logiškesnis. Laida „Vienam gale kablys" gyvuoja 15-us metus. Jos rengėjas mano, kad panašiu ilgaamžiškumu galėtų pasigirti tik „Panorama". Klaipėdos centre - erdviame naujos statybos būste įsikūręs P. Korsakas neslepia mėgstantis gyventi ir gyvenantis patogiai. Visą savo sugautą laimikį užkietėjęs žvejys visada paleidžia atgal į vandenį. Paulius beveik nevalgo žuvų patiekalų. „Turbūt esu tas batsiuvys be batų."
TV6 laidoje „Atliekų kultūra“ Paulius atskleidžia, ką jis vadina murziais, ir kokią tradiciją turi kas kartą, kai atvyksta žvejoti. Jis vertina, kiek žuvys yra taršios ir kokį gerą darbą atlieka žuvis, pavadinimu Amūras. Klaipėdos viešasis transportas - vienas žaliausių Lietuvoje: 46 autobusai varomi biodujomis, pagamintomis iš maisto atliekų. Tai - aplinkai draugiškas kuras, kurį kol kas autobusų parkas vežasi iš Nyderlandų. Atskiro dėmesio vertos ir žaliųjų atliekų surinkimo aikštelės, kuriose kompostas dalijamas nemokamai. Klaipėdos didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėms - jau 10 metų. Per tą laiką keitėsi ir žmonių įpročiai, ir rūšiavimo intensyvumas - gyventojai dabar rūšiuoja kur kas uoliau. Viena iš aikštelių uostamiestyje dirba visomis savaitės dienomis, nes pastebėta, kad žmonės tvarkosi sekmadieniais. Na, o kol vieni veža atliekas į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles, kiti jose lankosi ieškodami žaliavų savo kūrybiniams sumanymams. Su tokiu žmogumi - auksarankiu Eugenijumi Šuldiakovu - turėjo galimybę susipažinti ir laidos žiūrovai. Pirmiausia, jis ir pats atrodo įspūdingai: rengiasi kaip Viktorijos laikais gyvenę džentelmenai. Ant galvos pūpso cilindro formos skrybėlė, o ant jos - suvirintojo akiniai. Taip jis atrodo kiekvieną dieną, o po Klaipėdą važinėja paties iš antrinių žaliavų pasigamintais dviračiais!
