Meilė tėvynei - tai gilus ir daugialypis jausmas, kuris įsišaknija žmogaus širdyje ir veikia jo poelgius. Šis jausmas, apimantis tautos istoriją, kultūrą, kalbą ir tradicijas, yra esminis tautinės savimonės ir patriotiškumo pagrindas. Straipsnyje nagrinėsime, ką reiškia mylėti tėvynę, kokios aukos ir kovos pareikalavo šis jausmas iš mūsų protėvių ir kaip ugdyti meilę tėvynei jaunojoje kartoje.
Kas yra Tėvynė?
Tėvynė - tai ne tik kuklios sodybos ir didingi pastatai, bet ir visa tauta, einanti savo istoriniu keliu tam tikroje teritorijoje. Tai tautos praeitis, dabartis ir ateitis, jos savita kultūra, kalba ir charakteris. Tai revoliucijų, istorinių šuolių ir istorijos kryžkelių tikslas. Kiekvienam žmogui tėvynė asocijuojasi su skirtingais dalykais: vieniems tai gyvenamoji vieta, kitiems - Lietuva, net jei jie jau ilgą laiką gyvena emigracijoje, o tretiems - gimtasis kaimas.
Lietuvos istorija yra kupina pavyzdžių, kai žmonės aukojo savo gyvybes ir gerovę dėl tėvynės. Zigmantas Sierakauskas, 1863 m. sukilimo vadovas, atsisakė aukšto posto Rusijos imperijos generaliniame štabe ir mylimos žmonos, kad kovotų už bendrus interesus, prieš neteisybę ir priespaudą. Kunigas Antanas Mackevičius, būdamas Paberžės mažos bendruomenės dvasiniu vadovu, pakvietė kaimo vyrus eiti su dalgiais į kovą prieš ginkluotą caro armiją. Jų pavyzdys rodo, kad kova ir auka yra du neatskiriami dalykai, glaudžiai tarpusavyje susiję. Be aukos negali būti kovos.
Šie didvyriai suprato ir įvykdė Kristaus nurodymą: "Išdalyk savo turtus, tada tu galėsi sekti paskui mane" (plg. Mt 19, 21). Gyvybė - didžiausias žmogaus turtas, kurį ne kiekvienas ir ne bet kada ryžtasi atiduoti. Tačiau jie tai padarė, nes mylėjo savo tėvynę labiau už save.
Meilė Tėvynei ir Moralės Vertybės
Nuo mūsų jaunimo sielų skaistumo priklauso tautos dora. Nuo mūsų vyrų ir moterų - tėvų ir motinų - sielų drąsos priklauso mūsų pasiaukojimas Tėvynės labui. Apsiribojantis savo interesais žmogus neturi jokių dvasinių idealų. Jo siekiai - tik materialistiniai, egoistiški. Žmogus tik tuomet bus naudingas tautai, jeigu jis išeis iš savojo kiauto, jei išsivaduos iš savo individualizmo ir susikurs glaudų ryšį su kitais individais, kartu sudarydamas vieną organizmą. Suprantama, žmogus, savo interesus jungdamas su kitų interesais, tobulins savo asmenybę ir individualumą, tačiau ne užsidarydamas siaurų savo interesų rate, o stengdamasis kitiems atiduoti daugiau negu pasiimti.
Tikriausias tautos vargų supratimas, kovotojų aukos įvertinimas, užuojauta kenčiantiems galimi tik gerai suprantant krikščionybę ir gyvenant pagal Kristaus mokslą. Svarbu ne išorinis ritualas, bet jo prasmė ir svarbiausia - aukos prasmė.
Jaunimo Ugdymas ir Meilė Tėvynei
Dabartinės sąlygos labai sudėtingos ir apgaulingos. Jaunas žmogus, nepatirdamas jokių asmeninių nelaimių, nuoskaudų, gaudamas iš gerai gyvenančių tėvų viską, ko tik įsigeidžia, kartais pasimeta ir pasiduoda jį nešančiai srovei, nerodo atsparumo nei tautos kovoje, nei tikėjimo reikaluose.
Jau iš pirmųjų mokytojų jaunimas negauna reikiamo kryptingumo. Atvirkščiai, mokytojai jaunoms sieloms dažnai stengiasi nuslėpti tiesą apie mūsų tautą. Svarbu, kad mokytojai ir tėvai skatintų jaunimą domėtis Lietuvos istorija, kultūra ir tradicijomis. Būtina ugdyti jaunimo tautinę savimonę ir patriotiškumą.
Kaip lauko gėlė puošia pievą, kaip medžių ošimas taurina tamsų mišką, kaip vandens čiurlenimas atgaivina upelį, taip žmogus puošia, taurina ir gaivina Tėvynę. Ne Tėvynė atranda žmogų, bet žmogus - Tėvynę. Tik dirbdamas Tėvynės labui žmogus įprasmina ir savo būtį.
Tėvynės Meilė Šiandien
Neretai girdime, kad šiuolaikiniam jaunimui trūksta tautinės savimonės, patriotiškumo, lietuviškumo ir meilės tėvynei. Būtent tai įvairiausiomis priemonėmis stengiasi mums įskiepyti valdžios vyrai, atsidavę patriotai ir gerbiami istorikai. Viską užvaldžiusių technologijų amžiuje vis didesnę reikšmę įgauna tėvynės samprata, kuri dabar yra traktuojama kaip brangi vertybė.
Net nepastebėdami mes viską savo tėvynėje idealizuojame - miškai Lietuvoje mums gražiausi, oras švariausias, jūra žydriausia, o duona skaniausia. Vienas garsus XIX-XX a. mūsų šalies poetas Maironis rašė: "Graži tu mano / Brangi tėvyne, / Šalis, kur miega / Kapuos didvyriai."
Maironis padovanojo brangų palikimą Lietuvai ir jos žmonėms - ne vieną eilėraštį, skatinantį mylėti, branginti, puoselėti ir ginti savo tėvynę. Turėtume lenkti galvas ir dėkoti tiems, kurių dėka mes dabar galime kalbėti lietuviškai ir vadintis Lietuvos piliečiais. XX a. pab. lietuvių vieningumas ir meilė tėvynei buvo tas variklis, kuris vedė mūsų protėvius į kovą, kurioje reikėjo laimėti ir atgauti tautiškumą arba garbingai žūti už Lietuvą.
Meilė Tėvynei kaip Kvėpavimas
Asmeniškai man meilė tėvynei yra savaime suprantama pareiga, kurią turėtų jausti kiekvienas. Aš tėvyne vadinu namus ir nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje bebūčiau, tačiau tėvynės ilgėtis nenustosiu. Manau, tai įrašyta kiekvieno širdyje. Ne veltui viena lietuvių patarlė byloja: "Visur gerai, bet namie - geriausia".
Taigi, mylėti tėvynę reiškia tą patį, ką kvėpuoti, gyventi, mąstyti. Meilė tėvynei yra jausmas, neatsiejamas nuo žmogaus. Mano nuomone, šis jausmas nėra visų atskleidžiamas, demonstruojamas ar aiškiai išreiškiamas, tačiau širdyje jį nešiojamės visi. Kaip vienas mano mėgstamas poetas alytiškis rašė: "(…) Bet negi taip mažai turėti dangų?".
How to Be a Patriot: Why love of country can… by Sunder Katwala · Audiobook preview
Išminties Žodžiai apie Tėvynę
Kolektyvinis Darbas ir Asmenybės Tobulėjimas
- Žmonės kartu gali padaryti tai, ko nepajėgtų pavieniui; protų ir rankų vienybė, jėgų sutelkimas - beveik visagaliai.
- Didžiausi dorybingumo žygdarbiai atlikti iš meilės tėvynei.
- Asmenybė, susiliedama kolektyviniame darbe, neišnyksta. Atvirkščiai, kolektyve ji pasiekia aukštesnę sąmoningumo ir tobulumo pakopą.
Patriotizmo Esencija
- Patriotizmas - ne vien meilė savo tėvynei. Tai kur kas daugiau… Tai - suvokimas, kad esi jos dalis ir kartu su ja išgyvenai laimingas ir sunkias jos dienas.
- Atskiro žmogaus ar atskiros tautos gerovė neatsiejama nuo visų gerovės.
- Auklėjamoji patriotizmo reikšmė didžiulė: tai mokykla, kurioje žmogus bręsta žmonijos idėjos suvokimui.
Meilė Tėvynei Reikalauja Veiksmų
- Tėvynei padaryta nepakankamai, jei padaryta ne viskas.
- Tėvynės meilė - ne abstrakti sąvoka, bet reali dvasinė jėga, reikalaujanti organizuotumo, ugdymo ir kultūros.
Ryšys Su Tauta
- Asmenybė negali būti visapusiška be ryšio su tauta.
- Šviesdamasi tauta nepakenkia savo kaimynams.
Biblijinės Nuorodos apie Meilę ir Tikėjimą
- Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai-ir esame!
- O virš viso šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis.
- Meilė niekada nesibaigia.
- Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli.
- “Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers.
- Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo.
- Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus.
- Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau.
- Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
- Jų galas-pražūtis, jų dievas- pilvas ir jų garbė-gėda.
- Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei!
- Meilė nedaro blogo artimui.
- Meilė tebūna neveidmainiška.
- Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau.
- Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas.
- Jėzus jam sako: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.
- Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami.
- Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite?
- Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus?
- Viešpats, tavo Dievas, esantis tavyje, yra galingas.
- Vargas tiems, kurie nerūpestingai gyvena Sione ir pasitiki Samarijos kalnu, kurie vadinami tautų pažiba, pas kuriuos susirinko Izraelio namai.
- Tu, mano tarne Jokūbai, nebijok, Izraeli, neišsigąsk! Aš tave išgelbėsiu ir tavo palikuonis parvesiu iš nelaisvės, iš tolimo krašto.
- Ezekijas atsakė Izaijui: “Viešpaties žodis, kurį tu kalbėjai, yra geras”.
- Daugybė vandenų neužgesins meilės ir srovės nepaskandins jos.
- Laikyk mane kaip antspaudą prie savo širdies, kaip apyrankę ant rankos. Meilė yra stipri kaip mirtis, pavydas žiaurus kaip mirusiųjų buveinė.
- Daugybė vandenų neužgesins meilės ir srovės nepaskandins jos.
- Džiaukis gyvenimu, kurį tau Dievas davė, kartu su žmona, kurią myli.
- Ji kaip miela stirna, kaip grakšti elnė.
- Tavo malonę leisk man patirti nuo pat ryto, nes Tavimi aš pasitikiu.
- Jis pridengs tave savo plunksnomis, po Jo sparnais rasi sau prieglaudą.
Straipsnio pavadinimui parinkau žymaus norvegų pedagogo, rašytojo Godžio Kelerio žodžius. Man jie pasirodė labai prasmingi. Manau, kad juose užkoduota žmonijos taikaus ir laimingo gyvenimo raktas. Lietuvoje vis labiau įsisiūbuojant diskusijoms apie pilietiškumą ir patriotizmą, apie globalizmo privalumus ir trūkumus, verta prisiminti, kad meilė tėvynei nėra mūsų tautiečių užgaida. Tai natūralus jausmas, puošiantis bet kurios tautybės žmogų. Štai Ispanas Džordžas Santajana, filosofas, poetas buvo įsitikinęs, kad „Kojomis žmogus turi įaugti į savo tėvynės žemę, bet jo akys tegul žvalgosi po visą pasaulį“. Prieraišumą gimtajai šaliai akcentavo amerikiečių rašytojas Markas Tvenas (Samuelis Langhornas Klemensas) sakydamas, kad „Patriotizmas yra savo tėvynės palaikymas visą laiką, ir vyriausybės, kai ji to nusipelno“. Ką reiškia žodis „Tėvynė“ puikiai suprato jau senovės mąstytojai. Antai senovės romėnų politikas ir filosofas Markas Tulijus Ciceronas teigė, kad „Mums brangūs tėvai, brangūs vaikai, artimi giminaičiai, bet visi meilės vaizdiniai jungiasi viename žodyje „.Tėvynė“. Oficialiuose šaltiniuose galime aptikti įvairių žodžio „Tėvynė“ sąvokų, pavyzdžiui, tokia: „Tėvynė, tautos gyvenamoji teritorija arba valstybė, kurioje žmogus gimė, gyvena arba kurios pilietis jis yra. Vis tik, mūsų tauta, kliaudamasi savo ilgamete patirtimi, šiame žodyje įžvelgia kur kas gilesnę prasmę, nei valstybė ar šalis. Štai, kad ir ši patarlė, sakyčiau, tikra tokių patarlių karalienė: „Ne ten tėvynė, kur gera, bet ten gera, kur tėvynė“. Gausybė kitų posakių taikliai papildo minėtąją. Gražiai apie tėvynės turėjimo prasmę yra pasakęs mūsų literatūros ąžuolas Justinas Marcinkevičius: „Neliks duonos su druska - liks tėvynė“. Liaudis nevengia ir su šypsena pažvelgti į rimtus dalykus. Asmens ryšio su savo tauta svarbą taikliai įžvelgė Vydūnas. Jis teigė, kad asmenybė negali būti visapusiška be ryšio su tauta. Panašiai mąstė ir Kovo 11 -osios Akto signataras Česlovas Kudaba: „Žmogus, nepažįstantis savo tautos namų - Tėvynės žemės, kurioje nuo seno tėvai ir protėviai gyveno, nėra savo krašto pilietis! Pilies žmogus. Meilė tėvynei yra dažna poezijos tema. Juozas Nekrošius taip rašė apie tėvynę: „Dubysos ir Ventos, ir vėliavos šventos, ir ąžuolo lapas, ir protėvio kapas! Gimtinė - tai mes!“ Labai jausmingai savo ryšį su tėvyne yra išsakęs Anzelmas Matutis: „Man rodos, vedasi Tėvynė mane už rankos takučiu. Karštai priglaudus prie krūtinės, Tėvynė šneka - aš girdžiu“. Vienas žymiausių Lietuvos filosofų Antanas Maceina rašė, kad „Tėvynė ir tauta yra suaugusios iš vidaus ir todėl viena nuo kitos neatskiriamos. Vis tik, Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“, kuri buvo Seimo patvirtinta 2012 metais, įrašyta nuostata, kad mūsų visuomenės nariai tarpusavio bendrystė paremta „Globalios Lietuvos“ idėja. Toliau deklaruojamas „Globalios Lietuvos“ atvirumas užsienio valstybių piliečiams. Tiesa, tenka pastebėti, kad ši strategija, anot Vyriausybės atstovų, jau „išsisėmė“, todėl formuojama „pažangesnė“ Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“, kuri bus pateikta Seimui. Keturis valstybės ateities scenarijus parengė Vyriausybės strateginės analizės centras. Tad kaip 2050 metais atrodys mūsų tėvynė pagal šią naują viziją? Projekto autoriai daugiausiai vilčių deda į scenarijų, kuris vadinasi „Šiaurinė žvaigždė”, nes tik jis garantuoja gerą švietimo ir demokratijos būklę. Kaip matome, anot vizijų kūrėjų, ir po bemaž trijų dešimčių metų vis dar klaidžiosime ir klysime, be to, būsime individualistai, besirūpinantys tik savo gerove, turėsime tiek teisių, kiek leis robotai ir kankinsimės nežinodami gyvenimo prasmės. Beje, tradicinės kultūros ir vertybių išsaugojimas priskirta „Amžinojo įšalo“ scenarijui. Nejaugi šį projektą rašė varganai suvokiantys savo pačių būties esmę? O juk viskas taip paprasta. Tereikia gyvenimo prasmės paieškoti žodyje tėvynė. Socialinė, kultūrinė, gamtinė tautos aplinka suformuoja supratimą, kad tautos interesai yra svarbesni už asmeninius. Nesibodėkime žodžio „patriotas“. Patriotas sieja savo likimą su tėvyne. Jis rūpinasi tėvynainiais, puoselėja jų gerovę. Vytė Nemunėlis (Bernardas Brazdžionis) taip prisimena savo vaikystę: „Tėvelis nupiešė man Vytį, aš vėliavėlę nudažiau, ji popierinė ir mažytė, bet man už viską švies gražiau“. Deja. Nors per 33 laisvės metus užaugo nauja karta, šiais metais Kovo 11 - ąją švenčiančių buvo jau vienu milijonu mažiau, nei tais lemtingais 1990 - aisiais. Baigti norėčiau tuo, kuo ir pradėjau.
