Prievarta yra vaiką žalojantis elgesys, paliekantis gilų pėdsaką jo raidai ir gerovei. Fizinis smurtas, emocinis apleistumas, traumuojantys išgyvenimai - visa tai gali daryti didelę įtaką jau suaugusiojo gyvenimui, būti net prastos gyvenimo kokybės ar net ankstyvos mirties priežastimi. Vaiką žalojantis elgesys apibrėžiamas kaip suaugusio žmogaus veikimas ar neveikimas, kuris daro žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui. Nepilnamečiai negali pasirinkti sveikesnės aplinkos ir gyventi savarankiškai, todėl užtikrinti jų apsaugą nuo smurto ir pilnavertę vaikystę turi suaugusieji.
Fizinę prievartą patyrusį vaiką galima atpažinti iš akivaizdžių fizinių požymių:
- Mėlynės
- Nudegimo žymės
- Patinimai
- Pabrinkimai
- Gumbai
- Nubrozdinimai
- Nutrynimai
- Žaizdos
- Įdrėskimai ir kiti odos sužeidimai
- Lūžiai
- Įvairaus laipsnio užgijimo žaizdos
Tokie sužalojimai turėtų sukelti susirūpinimą ir poreikį išsiaiškinti, kas atsitiko, kaip atsirado sužalojimas. Fizinis smurtas yra tyčiniai veiksmai, sukeliantys skausmą ir galintys sukelti sveikatos ar raidos sutrikimus. Tai apima mušimą, stumdymą, spardymą, deginimą, kandžiojimą, smaugimą ar bet kokį kitą skausmo kėlimą. Fizinės bausmės, kaip ir bet koks kitas smurtas prieš vaikus yra neleistini. Fizinis smurtas - tai tyčinis vaiko mušimas ranka ar daiktais, stumdymas, spardymas, purtymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas. Patirta fizinė trauma gali būti įvairi - nuo lengvo apdraskymo ir nubrozdinimo iki lūžusių kaulų, smegenų sutrenkimo, vidinių organų (inkstų, kepenų, blužnies) sužalojimo. Vaikystėje patirta fizinė prievarta ir emocinis žeminimas yra pagrindinis rizikos veiksnys susijęs su prievartos naudojimu ir kitų žmonių žeminimu.
Fizinę prievartą patiriantys vaikai yra išmokę, kad juos supantis pasaulis yra neprognozuojamas ir labai grėsmingas. Suaugę, kurie jais rūpinasi, gali būti pikti, nekantrūs ir dirglūs, depresiški, tolimi. Jie gali labai lengvai, staiga, neprognozuojamai pavirsti žiauriais žmonėmis. Gyvendamas su smurtaujančiais suaugusiais, vaikas suvokia save, kaip nemylimą, „blogą”, netinkamą.
Emocinė prievarta
Emocinė prievarta - tai vaiko kompetencijos ir savęs vertinimo tyčinis griovimas ar žymus trikdymas dėl žeminimo, bausmių, atmetimo, gąsdinimo ir normalių socialinių sąveikų slopinimo. Emocinė prievarta apjungia tiek veiksmus, nukreiptus prieš vaiką, pavyzdžiui, žodinės agresijos atakos, tiek ir neveikimą vaiko atžvilgiu, pavyzdžiui, vaiko emocinis atstūmimas, užuojautos ir palaikymo nebuvimas. Emocinė prievarta yra sunkiausiai nustatoma prievartos rūšis, ypač jei ant jų kūno nėra mėlynių ir žaizdų.
Emocinės prievartos formos:
- Atstūmimas: Suaugęs nepripažįsta vaiko vertingumo ir jo poreikių teisėtumo.
- Terorizavimas: Žodinė agresija, priekaištų srautai, baimės atmosferos sukūrimas.
Psichologinis smurtas - tai įžeidinėjimai, manipuliacijos, nuolatinė kritika ar emocinis atstumas. Nors jis nepalieka matomų randų, tačiau stipriai paveikia vaiko savivertę ir pasitikėjimą savimi. Vaikas, nuolat girdintis iš savo tėvų, kad yra „neišmanėlis“, „nevykėlis“, „nereikalingas“ ar „blogas vaikas“, pradeda tikėti, kad būtent toks jis ir yra. Pagal tai formuojasi ir vaiko savęs vaizdo supratimas. Ilgainiui tai gali virsti didelėmis savivertės problemomis, dideliu uždarumu, sunkumais mezgant artimus ryšius ir santykius su kitais žmonėmis ar negebėjimu priimti kritikos. Taip pat vaikai, patiriantys tokį smurtą, gali pradėti ieškoti dėmesio destruktyviais būdais, tokiais kaip agresija arba patyčios, kartais taip kompensuodami ir savo numuštą savivertę.
Seksualinis išnaudojimas
Seksualinė prievarta - tai suaugusio žmogaus veiksmai vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą. Vaikų seksualinis išnaudojimas apima:
- Išprievartavimą ar mėginimą išprievartauti
- Vaiko tvirkinimą
- Vaiko panaudojimą pornografijai
- Lytinių organų demonstravimą
- Atvirą kalbėjimą apie seksą, norint šokiruoti ar sukelti vaiko susidomėjimą
- Leidimą ar skatinimą žiūrėti pornografinius filmus, žurnalus
Seksualinis vaiko išnaudojimas kelia grėsmę jo asmenybės raidai, žaloja sielą. Tyrimų duomenimis, apie 80-90 proc. atvejų nuo prievartos nukentėję vaikai pažįsta prievartautojus, jais pasitiki. Daugiau nei 50 procentų atvejų vaiką seksualiniai išnaudoja tėvas, patėvis ar kitas artimas šeimos narys. Seksualiai išnaudojami gali būti ir berniukai, ir mergaitės. Prievartautojais taip pat gali būti tiek vyrai, tiek moterys. Vienkartinius seksualinius užpuolimus paprastai įvykdo nepažįstami vaikui asmenys, tačiau paprastai ilgalaikė prievarta vyksta artimoje vaikui aplinkoje.
Seksualiai išnaudojami vaikai jaučia didelę gėdą papasakoti apie tai, išgyvena baimę, nerimą, izoliaciją, jaučiasi kitokie, yra perdėtai jautrūs. Kadangi seksualinė prievarta pažeidžia kūno ribas, jos pasekmės dažnai gali būti matomos „kūno elgesyje”. Vieni vaikai pradeda ypatingai saugoti savo kūną ir vengti bet kokio kontakto, kiti, visiškai atvirkščiai, atvirai demonstruoja ir „siūlo” savo kūną kiekvienam, praradę normalias kūno ribas, negalėdami suvokti socialiai priimtų fizinio artumo ir atstumo normų.
Kiti galimi požymiai:
- Žaidžia moters/vyro vaidmenį
- Pikti, agresyvūs, arba liūdni
- Nekenčia savo ar kitos lyties
- Įkyriai domisi seksualine veikla, slapta bando liesti suaugusius, reikalauja, kad kiti jį liestų
Svarbu pažymėti, kad vaikų domėjimasis seksualiniais dalykais yra nevienareikšmis reiškinys ir reikia ypatingai atsargiai patiems vertinti tokį elgesį ir kalbėti apie tai. Ne visi vaikai, patyrę seksualinę prievartą, turi visus šiuos požymius, kai kurie tik vieną ar kelis. Nors vieno atskiro požymio nepakanka pasidaryti išvadoms apie seksualinį išnaudojimą, tačiau visuomet svarbu atkreipti dėmesį net ir į vieną pastebimą specifinę požymį.
Neigiamos vaikystės patirtys (NVP) ir jų pasekmės
Įvairiose šalyse atliktų neigiamos vaikystės patirties (NVP) tyrimų rezultatai rodo, kad įvairios vaikystės traumos ir šeimos disfunkcija gali būti susiję su padidėjusia rizika fizinėms ir psichikos ligoms.
Pagrindinės NVP kategorijos:
- Aktyvus smurtas: emocinis, psichologinis, fizinis, seksualinis: bet kokio lygio mušimas, stumdymas, tampymas, bet kokia seksualinė agresija, menkinimas, gėdinimas, pašaipa, smerkimas, bauginimas, grasinimas, baudimas, vertimas kažką daryti jėga, išnaudojimas ir t.t.
- Nesirūpinimas (angl. neglect): vaiko poreikių nepatenkinimas.
- Apleidimas (angl. abandonment): kai globėjų nėra šalia.
Paradoksalu, bet vaikas gali būti apleistas net jeigu tėvai jį augina daugiau nei 20 metų. Trauma pakeičia fiziologinę smegenų struktūrą ir labai ženkliai padidina riziką, kad vaikas tolesniame gyvenime turės rimtų fizinės, psichologinės, emocinės, seksualinės sveikatos problemų. Po traumos(-ų) ir / arba būnant smurtingoje, traumuojančioje aplinkoje, vaikui prasideda potrauminis stresas, pasireiškiantis įvairiausiais simptomais. Iš esmės bet koks fundamentalių vaiko poreikių - fiziologinių, saugumo, meilės ir bendravimo, savivertės, saviraiškos etc. - nepatenkinimas traumuoja vaiką.
Tėvų žiaurybės - tai ne tik mušimas (nors 90 procentų dabartinių pasaulio gyventojų vaikystėje buvo mušti), bet ir - gal net svarbiau - draugiško dėmesio stoka, bendravimo stoka, vaikų poreikio ir sielos skausmo nepaisymas, beprasmės, iškrypėliškos bausmės, lytinis išnaudojimas, piktnaudžiavimas besąlygiška meile, emocinis šantažas, savivertės žlugdymas ir įvairiausi valdžios naudojimo būdai. Smurtas artimoje aplinkoje yra sisteminė problema, kuri neapsiriboja tiesioginiu fiziniu ar psichologiniu poveikiu suaugusiajam. Kiekvienas vaikas, augantis smurtinėje aplinkoje, patiria nuolatinį nesaugumą, kuris veikia jo emocinę būseną, nervų sistemos vystymąsi, santykių suvokimą ir savivertę. Net ir tais atvejais, kai vaikas nėra tiesioginis smurto taikinys ar akivaizdus liudininkas, jis gyvena aplinkoje, kurioje grėsmė yra nuolatinė, o saugumo jausmas - trapus arba visai neegzistuojantis.
Specialistų praktikoje vis dar pasitaiko požiūris, kad vaiko patirtis tampa reikšminga tik tada, kai jis pats patiria fizinį ar seksualinį smurtą. Tačiau šiuolaikinis požiūris į vaikų psichologinę raidą ir traumą aiškiai rodo: emocinis smurtinės aplinkos poveikis vaikui yra pakankamas pagrindas laikyti jį nukentėjusiuoju. Vaiko nervų sistema vystosi santykyje su aplinka. Kai aplinka yra neprognozuojama, kupina grėsmės, konfliktų ar baimės, vaiko organizmas adaptuojasi prie nuolatinio streso. Tokia būsena dažnai pasireiškia padidėjusiu budrumu, jautrumu garsams, staigioms emocinėms reakcijoms ar, priešingai, emociniu atbukimu. Vaikas mokosi „skaityti“ suaugusiųjų nuotaikas, nuolat stebėti, kada gali kilti konfliktas, ir koreguoti savo elgesį siekdamas išvengti pavojaus. Šis prisitaikymas dažnai klaidingai interpretuojamas kaip „geras elgesys“, „brandumas“ ar „ramumas“, tačiau iš tiesų tai yra išgyvenimo mechanizmas, kylantis iš nesaugios aplinkos.
Vienas iš skaudžiausių smurto artimoje aplinkoje aspektų yra vaiko vidinis konfliktas. Vaikai linkę egocentriškai interpretuoti įvykius - manyti, kad jie yra konflikto ar smurto priežastis. Tokiu būdu formuojasi kaltės jausmas, kuris gali lydėti vaiką daugelį metų. Kartu vaikas dažnai patiria stiprų lojalumą abiem tėvams ar globėjams, net jei vienas iš jų naudoja smurtą. Tai sukuria vidinę įtampą tarp noro būti saugiam ir poreikio išsaugoti ryšį su artimu žmogumi. Ši vidinė dinamika ypač svarbi specialistams, dirbantiems su vaikais, kurie neneigia smurto, bet kartu jį pateisina, minimalizuoja ar vengia apie jį kalbėti.
Seksualinis smurtas prieš vaikus laikomas viena labiausiai traumuojančių smurto formų, tačiau kartu jis yra ir viena sunkiausiai atpažįstamų. Dažniausiai seksualinis smurtas vyksta artimoje aplinkoje, pasitelkiant vaiko pasitikėjimą, priklausomybę ir emocinį ryšį. Smurtas gali būti lydimas manipuliacijos, grasinimų, gėdinimo ar net vaiko „ypatingumo“ akcentavimo, todėl vaikas dažnai pats nesupranta, kad patiriamas elgesys yra netinkamas. Svarbu pabrėžti, kad seksualinis smurtas nebūtinai palieka akivaizdžius fizinius pėdsakus. Daug dažniau jis pasireiškia per emocinius ir elgesio pokyčius, kurie gali būti subtilūs, nepastovūs arba priskiriami kitiems sunkumams. Vaikas gali patirti intensyvų gėdos jausmą, baimę, sumišimą, staiga regresuoti raidoje, vengti tam tikrų žmonių ar situacijų, demonstruoti seksualizuotą elgesį, neatitinkantį amžiaus, arba, priešingai, visiškai užsisklęsti. Specialistams itin svarbu suvokti, kad vaiko tylėjimas nėra sutikimas ar patvirtinimas, jog smurto nebuvo. Tylėjimas dažnai yra saugiausia strategija, kurią vaikas turi.
Vaikystėje patirtas smurtas artimoje aplinkoje dažnai daro įtaką žmogaus gyvenimui ilgalaikėje perspektyvoje. Suaugusieji, augę smurtinėje aplinkoje, dažniau susiduria su emocijų reguliavimo sunkumais, nerimo ar depresijos simptomais, priklausomybėmis, pasikartojančiais nesaugiais ar smurtiniais santykiais. Tai nėra neišvengiama lemtis, tačiau rizika reikšmingai didėja, jei vaikas negauna pagalbos ir palaikymo.
Trumpalaikės Pasekmės
- Emociniai sunkumai: Vaikai, patyrę psichologinį smurtą, gali jausti nerimą, baimę, liūdesį, pyktį, gėdą ir kaltę.
- Elgesio problemos: Jie gali tapti agresyvūs, uždari, impulsyvūs arba turėti sunkumų mokykloje. Atrodo, kad nenori grįžti namo.
- Fiziniai simptomai: Kai kurie vaikai gali patirti fizinius simptomus, tokius kaip galvos skausmai, pilvo skausmai, miego sutrikimai ir apetito praradimas.
- Savižudiškos mintys: Sunkiais atvejais vaikai gali pradėti galvoti apie savižudybę.
Ilgalaikės Pasekmės
- Psichikos sveikatos problemos: Vaikai, patyrę psichologinį smurtą, turi didesnę riziką susirgti depresija, nerimo sutrikimais, potrauminio streso sutrikimu (PTSS), valgymo sutrikimais ir kitomis psichikos sveikatos problemomis.
- Žema savivertė: Jie gali turėti žemą savivertę, jaustis nevertais meilės ir pagarbos.
- Sunkumai santykiuose: Jiems gali būti sunku užmegzti ir palaikyti sveikus santykius su kitais žmonėmis.
- Priklausomybės: Jie gali turėti didesnę riziką tapti priklausomiems nuo alkoholio, narkotikų ar kitų medžiagų.
- Agresyvus elgesys: Jie gali tapti agresyvūs ir smurtauti prieš kitus. Agresyvus ir žiaurus elgesys, nusikalstama veikla. Vaikai, dėl patirto žalojančio elgesio nuolatos jaučiantys įtampą, skausmą ir baimę, patys yra linkę agresyviai ir žiauriai elgtis su kitais žmonėmis. Yra nustatyta stipri koreliacija tarp patirtos prievartos ir nusikalstamo elgesio.
- Sunkumai darbe: Jiems gali būti sunku susirasti ir išlaikyti darbą.
- Smurto ratas: Jie gali patys tapti smurtautojais prieš savo vaikus.
Psichologinis smurtas santykiuose yra opi problema, sukelianti daug fizinių ir psichologinių pasekmių aukai ir jos artimiesiems.
7 potemė Skirtingų smurto formų pasekmės
Prevencija ir pagalba
Svarbu imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias psichologiniam smurtui prieš vaikus. Prevencija turėtų būti nukreipta į įvairius lygius:
- Visuomenės lygmuo: Šviesti visuomenę apie smurto prieš vaikus žalą ir skatinti netoleranciją smurtui. "Matome, kad visuomenė tampa vis sąmoningesnė, tolerancija smurtui mažėja, tačiau šiandien to dar nepakanka. Labai noriu priminti, koks svarbus yra visos visuomenės ir aplinkinių įsitraukimas. Kviečiu visus žmones nebūti abejingus galimam vaiko teisių pažeidimui. Šios linijos pagalba vaikai ir suaugusieji gali pasikonsultuoti visais vaiko teisių apsaugos klausimais bei pranešti apie galimus vaiko teisių pažeidimus“, - sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.
- Šeimos lygmuo: Teikti paramą šeimoms, kurios patiria stresą ar turi sunkumų auklėjant vaikus.
- Individualus lygmuo: Mokyti vaikus atpažinti smurtą ir ieškoti pagalbos.
Konkrečios Prevencijos Priemonės
- Ankstyvosios intervencijos programos: Programos, skirtos padėti šeimoms, auginančioms mažus vaikus, ypač šeimoms, kurios patiria stresą ar turi kitų sunkumų.
- Tėvystės įgūdžių mokymai: Mokymai, skirti padėti tėvams išmokti efektyviai auklėti vaikus be smurto.
- Programos vaikams: Programos, skirtos mokyti vaikus atpažinti smurtą ir ieškoti pagalbos.
- Pagalbos linijos: Telefoninės linijos, kuriomis vaikai ir suaugusieji gali kreiptis pagalbos, jei patiria smurtą. Per mėnesį į Vaiko teisių liniją pagalbos jau kreipėsi 20 vaikų.
- Specialistų mokymai: Mokyti specialistus (mokytojus, socialinius darbuotojus, medikus) atpažinti smurto požymius ir reaguoti į smurto atvejus. Darželio auklėtojai ir mokytojai yra vieni pirmųjų, galinčių pastebėti bei atpažinti apie patiriamą smurtą bylojančius ženklus. Kartais gydytojai, mokytojai ir kiti su vaikais dirbantys asmenys yra vieninteliai žmonės, galintys atpažinti apie patiriamą smurtą bylojančius ženklus.
Pastebėję vaiko elgesio, išvaizdos, sveikatos problemų, kurios galėtų būti sukeltos smurto artimoje aplinkoje, turėtumėte veikti proaktyviai. Svarbu klausimus suformuluoti atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą, kad gauti atsakymai arba paneigtų, arba patvirtintų spėjimus apie vaiko būklę.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė kviečia visuomenę ir toliau aktyviai prisidėti prie smurto artimoje aplinkoje eliminavimo - ypač nebūti abejingiems galimam smurtui prieš vaikus, o apie tokį sužinojus - pranešti vaiko teisių gynėjams.
Geriausiai pastebėti smurtą kalbantis su vaiku. Savo praktikoje pastebėjau, kad kai vaikų klausi, jie ima ir pasako, kas yra, net nebūtina labai aiškintis, ar kokie nors simptomai išduoda smurtą. Daugeliu atveju kai tik vaikas pasitiki suaugusiuoju, jis jam tai pasako pakankamai atvirai. Problema yra ta, kad mes jų per mažai klausiame, arba jeigu vaikai mums ką nors sako, nelabai ir girdime. Taip yra dėl vertybių pokyčių - suaugusieji dabar pradėjo labiau vertinti pinigus, namų ūkio gerovę, o ne bendravimą su vaikais. Jeigu nežinome, kaip atpažinti, ar vaikas nukentėjo nuo smurto, reikėtų atidžiau stebėti jų gyvenimo pokyčius, nes vaikai kalba per pakitusį elgesį.
Vaikai dažniausiai atsiveria patikimiems žmonėms, arba tiems, kurie klausia. Mūsų tyrimas, atliktas prieš penkerius metus, parodė, kad klasės auklėtojai kartais daugiau žino apie paauglių gyvenimą, negu jų tikrieji tėvai. Bet daugiausiai žino tie, kurie prieina ir klausia, klausia tokius paprastus klausimus, kaip „Ką yr? Kaip sekasi?“ Tačiau dingsta suaugusiųjų mokėjimas prieiti prie paauglio. Žiūrėkite, kaip dažniausiai paauglys ar vaikas prieina prie suaugusiojo, norėdamas papasakoti tiek ką nors sunkaus, tiek ką nors įdomaus. Paprastai jis prieina ir tyli. Kai tyli, vaikas netiesiogiai klausia: „Ar matai, kas man yra? Ar gali man padėti?“ Bet jeigu tėvai ar kiti suaugusieji nėra pasiruošę pamatyti to tylaus pagalbos šauksmo, jie dažnai užduoda tokius klausimus: „Na, ko nori? Kas yra? Eik užsiimti kuo nors rimtu“, arba: „Ar pamokas padarei?“ Taip mes prarandame progas paklausti, kas ir kaip, o paauglys tiesiog nueina. Net ir vėliau paklaustas, ar kas yra, atsako: „Ne, nieko“.
