Vaikystė yra spalvingiausias laikotarpis mano gyvenime. Joje emocijos buvo stipresnės, įspūdžiai gilesni, vidinis pasaulis gražesnis, bei tyresnis. Aš dažnai prisimenu vaikystę, nes vaikų gyvenimas yra turtingesnis už suaugusiųjų. Tai natūralus ir nenugalimas veržimasis į pasaulio pažinimą, į tobulėjimą. Vaikystėje vaikai mokosi būti suaugę, savarankiški, mokosi elgtis su artimaisiais, gyvąja gamta. Vaikystėje patirti įvykiai buvo spalvingesni, nes į tai aš žiūrėdavau kitokiu požiūriu negu dabar. Vaikystėje buvau aktyvus ir nenurimstantis vaikas, kupinas naujos energijos ir nuolat siekiantis pasinerti į pažinimo paslaptis.
Nors daugelis prisiminimų iš vaikystės yra šviesūs ir džiugūs, kartais prisimename ir ne tokius malonius įvykius, kurie formavo mūsų požiūrį į pasaulį. Vienas toks prisiminimas gali būti susijęs su požiūriu į senelius ar vyresnio amžiaus žmones.
Aš papasakosiu apie savo vaikystę ir mylimiausią močiutę. Jos vardas buvo Elena, ji mano mamos mama. Aš su ja nelabai tada bendravau, bet po vieno įvykio aš ja labai pamilau. Man gal tada buvo 4 metukai, bet šio įvykio niekada negaliu pamiršti. Mes gyvenom tame pačiame kaime. Aš stebėdama pagyvenusius žmones galvojau, kad jie labai negražūs. Nuo to ir viskas prasidėjo. Aš nemėgau tada pagyvenusių žmonių. Kai išeidavau į lauką, prie manęs vis prieidavo močiutės ir glostydavo. O jų kvapas buvo labai keistas. Jų raukšlėtos rankos dienų dienas mane glostė ir raukšlėti veidai vis žiūrėjo.
Šie išgyvenimai rodo, kaip svarbu vaikams suprasti ir vertinti vyresniąją kartą, jos patirtį ir meilę. Kiekvienas vaikas turi teisę į gyvenimą meilėje, šilumoje ir mylimų žmonių apsuptyje. Juk kiekvienas savo gyvenimą pradedame nuo kūdikystės. Suaugęs žmogus gali savimi pasirūpinti, o kas padės bejėgiams vaikams?
Vaikystėje patirti įvykiai ir emocijos formuoja mūsų asmenybę ir požiūrį į pasaulį. Net ir tie prisiminimai, kurie iš pradžių atrodo ne tokie malonūs, gali turėti didelę reikšmę mūsų gyvenimo kelyje.
Trežer ir Indija - dvi mergaitės, kilusios iš labai skirtingų šeimų. Netikėtai jos artimai susidraugauja. Įkvėptos Anos Frank, mergaitės irgi rašo dienoraščius. „Į pasakojimą įpintas Anos Frank dienoraštis... Sumanymas būtų rizikingas, jeigu jo būtų ėmęsis kas nors kitas, o ne tokia talentinga autorė kaip Jacqueline Wilson.“ Tai rodo, kaip svarbu vaikams turėti draugų ir galimybę išreikšti save, pavyzdžiui, per rašymą.
Laikui bėgant, vaikystės prisiminimai gali tapti brangiais lobiais, primenančiais mums apie tai, kas mes buvome ir kaip augome. Jie padeda suprasti dabartį ir vertinti tai, ką turime.
