Rimtų problemų, kurias sukelia abortas arba vaikų išnaudojimas, paaiškinimu gali būti projektas, skirtas žmonėms, kurie mano esą paklydę, bet vis dėlto nori atsigauti.
Prof. dr. Philipas Ney, vaikų psichiatras Kanadoje, studijavo McGill, Londono ir Ilinojaus universitetuose, ankstyvuosiuose savo darbuose atkreipė dėmesį į sąsają tarp smurto prieš vaikus ir abortų. Neseniai jis pradėjo stebėti vaikus, kurie išgyveno nėštumo nutraukimą. Jis taip pat vadovavo terapijos grupei, kurioje dalyvavo moterys ir vyrai, vaikystėje patyrę smurtą. Remdamasis šia patirtimi, jis parašė knygą „Daugiau niekada nebekęsiu smurto“.
Dr. Marie Peeters, amerikietė vaikų gydytoja Paryžiuje, atliko mokslinių tyrimų darbą De la Progenése institute pas genetiką prof. dr. Ji įgijo medicininį išsilavinimą Belgijoje, o specialųjį pediatrinį išsilavinimą - Kanadoje. Ji daug metų dirbo L’Arche ligoninėje su neįgaliais vaikais. Jos nuomone, skubiausias reikalas Europoje yra gydyti aborto ir smurto traumas.
Abu autoriai turi tą patį norą - apsaugoti vaikus, kad jie dėl savo „šakninių problemų“ netaptų atpirkimo ožiais.
Aborto poveikis ir pasekmės
Daugelis gydytojų ir konsultantų nepripažįsta, kad abortas gali būti reikšmingas, nes jiems vaikas yra tik vaisius arba audinių ląstelių sankaupa. Šiuo požiūriu „nėštumo nutraukimai“ neturėtų nieko sužeisti. Tačiau negimusio vaiko praradimas aborto metu daro reikšmingą įtaką ne tik motinos tėvams ir jos partneriui, bet ir kitiems šeimos vaikams. Paskui seka gydytojai, abortą daręs gydytojas bei konsultantai - visi, dalyvavę aborto procedūroje. Aborto metu nužudyto vaiko broliams bei seserims irgi padaromos realios traumos.
1. Reikšmingas praradimas. Egzistuoja tikras palankumas realiam asmeniui, kuris sąmoningai ar nesąmoningai egzistuoja tėvų ir šeimos narių sąmonėje.
2. Prieštaravimas tarp naikinamo asmens ir metodo, kuris naikina gyvybę. Pas tėvus atsiranda prieštaravimas tarp naikinamo asmens ir metodo, kuris naikina gyvybę.
3. Gedėjimo darbas. Anksčiau ar vėliau tėvai turės atlikti gedėjimo darbą dėl savo praradimo, kurį sukėlė abortas. Jeigu jie to nepadarys, pamažu išsivystys simptomai, kurių priežastimi yra jų pačių vidiniai konfliktai.
4. Neišspręsti konfliktai. Neišspręsti konfliktai veikia paralyžiuojančiai. Daugybė žmonių yra išvystę daug gynybinių mechanizmų, tačiau šie labai greitai sutrinka, kai žmonės susilpnėja arba yra įtraukiami į konfliktus su kitais žmonėmis.
5. Baimė ir pyktis. Kadangi užgniaužto skausmo pasekmė visuomet yra baimė ir pyktis, poabortinis sindromas (PAS) sukelia nerimą, kuris pasireiškia depresija.
Konfliktai, vedantys prie aborto
Besivystančius konfliktus prieš abortą, aborto metu ir po jo geriausiai galima suprasti, kai stebimas dinamiškas procesas, vedantis prie pastojimo ir prie aborto. Su tokiais pat prieštaringais jausmais pradedama ir nauja gyvybė. Jūs tikitės, kad žmogaus gyvybė žemėje bus pratęsta prisidedant jūsų genams ir taip bus užtikrintas jūsų giminės pratęsimas. Tai prasideda nuo palankumo vienas kitam, paskui apima didžiulė palaima ir džiaugsmas - jūs džiaugiatės vienas kitu.
Nėštumo priežastimi gali būti lytiniai santykiai iš meilės ar noro sujaudinti partnerį, iš baimės, kad negalėsi atsispirti aistrai, dėl partnerio spaudimo, arba išprievartavimas. Kartais pastojama dėl to, kad norima išgelbėti santykius su partneriu. Pastojama ir iš jėgos ar įsiūčio sukelto santykiavimo.
Kadangi dabar motinos įsčiose yra nuo jos priklausantis vaikelis, ji tampa pretenzinga ir reikalauja paramos. Jos elgesys sukelia atitinkamus pokyčius pas atsakomybės jausmą turintį, rūpestingą vyrą. Nors instinktai ir jausmai dažniausiai yra nulemti organiškai, vis dėlto veikia spaudimas iš išorės. Todėl jausmai, susiję su nėštumu, labai dažnai yra persipynę. Jie yra prieštaringi ir dažnai svyruoja. Visas apvaisinimo procesas yra apsuptas dvilypumo (prieštaringumo).
Praktiškai niekas absoliučiai užtikrintai negali pasakyti, kad jis pageidauja tik vieno nėštumo rezultato - negyvo vaisiaus ar gražaus kūdikio. Nėštumas gali būti tėvų teigiamų arba neigiamų pokyčių priežastimi.
Konfliktų tipai:
- Neišspręsti asmeniniai ir tarpasmeniniai konfliktai: „Mano motina manęs tikrai nemylėjo, kaip gi aš galėčiau mylėti savo kūdikį?“, arba: „Mūsų santykiai vis tiek jau įtempti.“
- Vystymosi metu patirtas materialinio ir emocinio nepakankamumo jausmas: „Aš negalėsiu ir maitinti kūdikį, ir jį prižiūrėti. Aš pati ne visuomet gaudavau sočiai pavalgyti“, arba: „Galbūt, kai aš maitinsiu kūdikį, būsiu laiminga, nes nebesijausiu tokia vieniša ir palikta.“
- Meilės praradimo grėsmė: „Atsikratyk vaisiaus.“
- Prieš gyvybę nukreipta retorika visuomenėje: „Moteris turi pasirinkimo teisę. Pilvas priklauso jai. Neleisk, kad tave išnaudotų vyrai. Tai vis tiek ne kūdikis.“
- Materializmas: „Man būtinai dar reikia suremontuoti šį namą, o paskui nusipirkti automobilį.“
- Egoizmas: „Visų pirma man reikia padaryti karjerą, o paskui gauti gerą darbą.“
- Nėštumo nutraukimo legalumas: „Aš manau, abortas yra OK.“
Sprendimo priėmimo procesas ir jo pasekmės
Gavę jums pateiktą medžiagą, jūs turite priimti sunkų sprendimą. Jums reikia patarimo, geriausia iš to žmogaus, kurį jūs pažįstate ir kuriuo pasitikite. Vis dėlto labai dažnai jūs nežinote, kaip paklausti. Labai daug kas priklauso nuo asmens, į kurį jūs kreipiatės. Jums dažnai sakoma, kad abortas yra legalus ir visiškai nepavojingas, jam pritaria draugai, konsultantai ir visuomenė. Kartais tuomet, kai, aborto specialisto nuomone, yra per vėlu nutraukti nėštumą, jūs vis tiek apsisprendžiate.
Nuo sprendimo priėmimo momento išsivaduojama iš baimę keliančio spaudimo apsispręsti, ir tai atrodo kaip įrodymas, kad sprendimas buvo teisingas. Kai sprendimas „palankus abortui“, ateina nuožmus ryžtingumas. Jis pasireiškia tuo, kad nebesiklausoma jokio kito patarimo. Kai tik sprendimas priimtas, viskas paklūsta aborto procedūrų eigai klinikoje. „Dabar aš jau nieko nekontroliuoju. Man viskas atgrasu, bet juk aš negaliu dabar sukelti sumaišties, apversdama viską aukštyn kojomis.“
Jos ateina į kliniką lyg apsvaigusios ir visiškai pasyvios. Šis pasyvumas panašus į pasidavimą lytinių santykių metu ir kai kuriais atvejais yra tarsi jų aidas. Jeigu jos pasiduoda su neapykanta širdyje ir tuos santykius buvo patyrusios kaip kažką šlykštaus, dabar jos ima niršti. Jeigu jos tai priima kaip bausmę, jos dar labiau padidina savo skausmą ir netgi tikisi, kad bus sužeistos.
Norint pasidaryti abortą, visų pirma reikia užgesinti savo natūralius jausmus ir instinktus. Tuomet vaikas, kurį norima sunaikinti, yra nužmoginamas. Kai jau tai atlikta, prasideda racionalizacijos procesas prieš vidinę moralę - prieš bet kokį žinojimą ir vidinius prigimties dėsnius. Sąmoningai neklausoma daugelio vidinių balsų, taigi nėra ko stebėtis, kad priimama tik labai maža dalis to, kas vyksta viduje. Aborto metu pateikiamas klausimas: „Ar tai vyksta iš tikrųjų? Ar niekas negali to sustabdyti? Aš negaliu suprasti, ką aš darau!“
Aborto metu labai jautriai įsimenamos visos smulkmenos. Moterys prisimena garsus, patalpų spalvas, iš baldų sklindantį šaltį ir t. t. Po paaštrėjusių jutimų paskutinėje aborto stadijoje ateina laikas, kai visi, dalyvavę aborto procese, tampa visiškai abejingi. Kiekvienas norėtų pabūti vienas, bet ne visiškoje vienatvėje. Tvyro nuotaika, kad esi nugalėta. Kaip ir kare - kai nužudai, sunku patikėti, kad tai jau padaryta. Vis dėlto nenorima ilgai pasilikti su agresijos, abejonių ir baimės jausmais, kurie apėmė po šio įvykio. Norint išlikti normaliu ir veiksmingu, geriausia visiškai nieko nejausti.
Poabortinio sindromo (PAS) apraiškos
Po jausmų sąstingio aborto darytojai[1] visomis priemonėmis stengiasi vėl mėgautis gyvenimu. Šiuo metu neigimas, racionalizacija ir emocijų malšinimas yra pagrindiniai gynybiniai mechanizmai.
Fiziniai ir psichologiniai simptomai:
- Liūdesys, liguistos nuotaikos.
- Nemiga, košmariški sapnai.
- Apetito sutrikimai (prarandamas arba atsiranda per didelis apetitas).
- Sutrikę bioritmai.
- Nekontroliuojamas verkimas, nuotaikų kaita, pykčio priepuoliai.
- Psichosomatinės ligos (galvos, pilvo skausmai, vėmimas).
- Psichologiniai sutrikimai (dėmesio stoka santykiuose, visuomenės atsitraukimas arba priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio).
Jeigu šiuo metu yra įmanomas problemos nagrinėjimas, tai nukentėjusiosios gali dar kartą pergyventi savo karčią patirtį, išmokti suprasti konflikto esmę ir kurti gyvenimą iš naujo, bet tam reikia pergyventi gedėjimą dėl prarasto kūdikio. Dažniausiai šie žmonės kovoja vieni, be profesionalų pagalbos ir dažnai tampa paniurę ir agresyvūs. Neįmanoma iš tiesų rimtai gedėti, nesuteikiant savo gyvenimui naujos reikšmės. Šiuo momentu reikia prašyti kūdikio, vyro, tėvų ir Dievo atleidimo. Reiktų įtraukti motyvų, kurie vedė prie kūdikio nužudymo, atmetimą ir išreikšti ryžtą daryti viską, kad ateityje būtų užkirstas kelias negimusios gyvybės nutraukimui.
Gedėjimas ir kaltė po aborto
1. Gedėjimo darbas. Netektis visuomet turi būti apverkta, bet gedėjimas yra sunkus darbas. Visa tai reikalauja laiko ir energijos, o žmonės, susiję su abortu, tiesiog neskiria tam nei laiko, nei energijos, arba tiesiog nesusimąsto, kad tai reiktų padaryti. Gedėjimo darbas yra visuomet sunkesnis, kai prarastas objektas suvokiamas dviprasmiškai ir kai kažkokiu būdu buvo prisidėta prie netekties. Jeigu bus nepakankamai gedima, nukentėjusioji dėl neįprastai didelio skausmo taps apatiška, baikšti, įsitempusi, dirgli ir pavargusi. Nenumalšintas skausmas dažnai veda į depresiją. Depresija gali sutrikdyti imuninę sistemą, todėl išauga infekcijų ir vėžio rizika. PAS gali būti sunkios depresijos priežastimi.
2. Kaltės jausmas. Kai kaltė nepripažįstama ir problema nesprendžiama, pabunda vidinis impulsyvaus pirkimo, karštligiškos veiklos noras arba polinkis vartoti alkoholį ir narkotikus. Jeigu kaltė slopinama, tuomet ji tam tikru būdu racionalizuojama, kad būtų aplinkiniams labiau suprantama, nei sau pačiai. Jeigu kaltė prisiimama, ji skatina depresiją, kuri pasireiškia liūdesiu, verkimu, neigiamomis ir pesimistinėmis emocijomis. Kai kaltei suteikiama ypatinga reikšmė, moteris gali imti žaloti save pačią, pvz., persipjauti venas. Kaltė gali būti ir neigiama: „Aš to nepadariau. Aš nieko bloga nepadariau“. Kaltę galima nustumti į pasąmonę ir projekcijos būdu: „Jūsų gyvybės gynėjai man primeta kaltės jausmą“. Kai kas kaltės jausmą bando slopinti pramogomis, pvz., perka viską, kas pakliuvo po ranka, žiūri siaubo filmus arba imasi su kuo nors kovoti. Nors kaltės jausmas dažniausiai apima jautrius ir religingus žmones, bet jis kokia nors forma neaplenkia ir kitų. Kartais jis pasibaigia panikos reakcija, kai norima pulti gelbėti kūdikius ir kitus žmones. Nelaimei, bandymas spręsti kitų žmonių problemas, kai neišspręstos savosios, veda prie to, kad šios problemos dar labiau gilinamos. Kai kaltė slopinama pykčiu, pacientė turi turėti atpirkimo ožį, t. y.
3. Agresija sau. Viena psichologinio konflikto, kaip aborto liekamojo reiškinio, dalis yra tai, kad pastebima agresija sau. Primityvus mirties troškimas aborto metu vėl įgyja išraišką ir vėl gali būti pažadintas. Baimė dėl to gali būti tokia didelė, kad nuslopinamos visos saviraiškos formos. Agresija gali būti iškraunama arba projektuojama į kitus, pvz., tuomet sakoma: „Aš to nepadariau.“
4. Susvetimėjimas. Kadangi visa aborto tema dažniausiai sukasi aplink vieną problemą: ar tai buvo trokštamas kūdikis, ar ne, tėvai dažniausiai į pirmą planą iškelia šį klausimą. Kai su tuo susiję suaugusieji apsvarsto visus „už“ ir „prieš“, dažnai atpažįstamas susvetimėjimo jausmas. Tai veda prie to, kad vienas partneris staiga labai tvirtai nori išlaikyti kitą ir nori sukurti nenatūralią priklausomybę, kuri pastarajam gali būti nepakenčiama.
5. Pyktis. Prasiveržia pyktis sau ir kitiems, įskaitant gydytoją, kuris išrašė nukreipimą arba padarė abortą. Tokį pyktį labai aiškiai rodo jaunos merginos iš asocialių šeimų, nes jos sutiko kažką, kas jas įkalbėjo daryti abortą dėl jų jaunystės. Daugelis tokių paauglių norėjo per vaiką gauti tai, ko pačios nepatyrė savo vaikystėje.
Aborto metodai ir jų poveikis
1. Chirurginis abortas (iki 12 savaičių): Vaikas supjaustomas į gabalus ir išgramdomas.
2. Vakuuminis išsiurbimas (iki 12 savaičių): Gimdos kaklelio raumenys paraližuojami ir ištempiami. Į gimdą įkišamas vamzdelis su peiliu antgalyje. Siurblys suplėšo kūdikį į gabalus ir nuo gimdos sienelės nupjauna placentą. Siurblio galia yra 29 kartus didesnė nei buitiniame dulkių siurblyje. Šis metodas nėra saugus, smarkiai kraujuojama po procedūros.
3. Mikroadsorbcija (iki mėnesinių praradimo): Siurbimas atliekamas moteriai, nesulaukusiai mėnesinių. Žinoma, kad žmogaus širdis po 4 dienų nuo neįvykusių mėnesinių jau plaka.
4. Abortai tarp 12-16 savaičių: Paprastai nedaromi, nes vaikas per didelis pjaustymui, o druskos nuodų injekcijai per mažas. Injekcijos metu ištraukiama 200 ml vaisiaus vandenų ir įšvirkščiama 20 ml 20% druskos tirpalo. Po 1-1,5 val. vaiko širdis nusilpsta ir sustoja.
5. Cezario pjūvis (jei druska nepavyksta): Ištraukiamas judantis, rėkiantis, kvėpuojantis kūdikis, užmetamas ant jo placenta ir uždusinamas.
6. Prostoglandino abortai: Specialūs vaistai sukelia gimdymą bet kuriame nėštumo mėnesyje. Po šių abortų komplikacijos sunkios: gimdos trūkimas, kaklelio sudraskymas, staigi mirtis, konvulsijos, širdies ir kvėpavimo sutrikimai, vėmimas, apopleksija (paralyžius), ūmus inkstų veiklos sutrikimas, vaisiaus vandenų embolija ir kraujo trombai plaučiuose.
7. Ru-486 (mifepristonas): Vaistai, kurie sukelia abortą. Jų saugumas ir efektyvumas kelia diskusijas, pasitaiko sunkių komplikacijų, įskaitant mirtį.
8. Dalinis gimdymas (vėlyvas nėštumas): Ištraukiamos vaiko kojos ir liemuo. Tuomet iš galvos išsiurbiamos smegenys. Kaušas subliuška ir visas kūnelis ištraukiamas.
Medikamentinis abortas, sukeltas tam tikrų preparatų, leidžia gimdai išsivalyti pačiai, nereikalaujant grandymo. Šis metodas, ypač ankstyvame nėštume (iki 8 savaičių), yra efektyvus ir laikomas gera alternatyva chirurginiam. Tačiau Lietuvoje šie preparatai iki šiol nėra registruoti.
Statistika rodo, kad Lietuvoje per metus legaliai atliekama apie 20 tūkst. abortų, visi jie - chirurginiu būdu. Nors kai kuriose šalyse abortai yra uždrausti, moterys randa būdų juos atlikti nelegaliai, todėl svarbu didinti visuomenės sąmoningumą ir užtikrinti seksualinį švietimą.
Teisinė ir socialinė diskusija apie abortus Lietuvoje
Seime šiuo metu svarstomos prieštaringai vertinamos įstatymo pataisos, numatančios, kad moterys, norinčios nutraukti nėštumą, bus informuojamos apie specialias krizinio nėštumo paslaugas. Nors pataisas palaikė dalis Seimo narių, žmogaus teisių gynėjai ir organizacijos ragina nebalsuoti už šį pakeitimą, argumentuodami, kad jis didina abortų stigmatizaciją ir gali būti interpretuojamas kaip bandymas apriboti moterų teises.
Terminas „krizinis nėštumas“ siejamas su JAV kilusiais judėjimais prieš abortus. Nors pataisų autorius Seimo narys Linas Kukuraitis teigia, kad įstatymas siekia užtikrinti, jog moterys turėtų teisę gauti informaciją sudėtingose situacijose, kritikai baiminasi, kad tai gali būti būdas daryti spaudimą moterims.
Lietuvos krizinio nėštumo centras, minimas kaip paslaugų moterims pavyzdys, sulaukia kritikos dėl to, kad nėra medicinos įstaiga, tačiau siekia formuoti visuomenės nuomonę sveikatos klausimais. Jo veikla ir siūlomos paslaugos dažnai vertinamos kaip nešališkos, nors internete galima rasti daug abortą smerkiančių atsiliepimų.
Diskusija apie abortus apima ne tik medicininius, bet ir moralinius, etinius bei socialinius aspektus. Svarbu suprasti, kad abortas yra ne tik individualus, bet ir giliai socialinis procesas, turintis įtakos visai visuomenei.
Kas nutinka, kai neleidžiame žmonėms darytis abortų? | Diana Greene Foster | TED
Lietuvos visuomenėje vis dar trūksta objektyvios informacijos apie nėštumo nutraukimo pasekmes, o seksualinis švietimas nepakankamas. Tai lemia neatsakingą seksualinį elgesį ir didina neplanuotų nėštumų bei abortų skaičių.
