Dokumentinis filmas „Kūdikiai“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pernelyg paprastas. Tačiau ar žmogaus gyvenimas gali būti paprastas, yra filosofinis klausimas, į kurį iš patirties ir intuityviai galima atsakyti - ne.
Todėl pasižiūrėti „Kūdikius“ verta ne tik dėl to, kad dar kartą įsitikintum, koks skirtingas nuo pat pradžių vis dėlto yra žmogaus gyvenimas ir kaip įdomu stebėti augančius žmones. Nuostabu, kai filmas apie žmogaus gyvenimo pradžią pateikiamas dokumentine forma ir juo nesiekiama manipuliuoti žiūrovų simpatija mažiems vaikams.
Jeigu režisierius Thomas Balmes ir turėjo tokį tikslą, tai jį puikiai užmaskavo po atviru pieningų krūtų ir gimdymo scenos demonstravimu, kurių niekaip nepavadinsi žaviomis.
„Kūdikiai“ puikūs kaip tik dėl to, kad šis filmas yra visiškai natūralus žvilgsnis į kūdikių gyvenimą ir pirmąsias pažintis su aplinka. Vaikai čia - be jokių saldžių rožinių kaspinukų: demonstruojanti charakterį japoniukė, katiną vedžiojantis klajoklių vaikas, drąsiai besijaučiantis karvių bandoje - vaikai, kokie yra.
Tai mergaitė Ponijao iš kaimelio Namibijoje, japoniukė Mari, gyvenanti Tokijuje, berniukas Bayargalas iš Mongolijos bei su šeima San Franciske įsikūrusi amerikietė Hattie. San Francisko, Tokijo, Namibijos ir Mongolijos - keturios skirtingos vietos, keturi (ne)vienodi vaikai?
Filmo kūrėjai teigia, jog aktorių atranka buvo labai neįprasta, nes aktorius reikėjo rinktis dar jiems negimus.
Naujagimiui, kūdikiui viskas yra didis nuotykis. Mes norėjome būti šalia, kai jie pirmą kartą išgirdo muziką ar pradėjo vaikščioti. Kai jie staiga sugeba tiesiai atsistoti, apima nuostabus jausmas. Norisi šaukti ir ploti. Tai - svarbiausias momentas.
Žiūrint filmą, stebina aplinkos, tėvų ir pačių kūdikių įvairumas. Visi vaikai yra labai individualūs ir filme atsiskleidžia skirtingos jų asmenybės.
Ponijao kartu su tėvais, Himba genties nariais, auga Namibijoje. Bayargalas gyventi mokosi tarp karvių ir avių bandų Mongolijos stepėse. Hattie valgo tik daržoves, mat jos tėvai amerikiečiai - ekologai vegetarai. O Mari pirmąsias gyvenimo dienas leidžia tarp dangoraižių, pačiame Tokijo centre.
Filmo režisierius Thomas Balmès neslepia, kad tai - filmas ne vien apie kūdikius. „Būtent todėl jis skirtas ne tik jauniems tėveliams su mažais vaikais ar poroms, planuojančioms šeimos pagausėjimą. Filmas - nuostabi gyvenimo šventė, įkvepianti kiekvieną iš mūsų šypsotis ir būti geresnius.
Tai - pati tikriausia dokumentika, kokią tik esu daręs, ryškiausias prisilietimas prie grynos dokumentikos. Dauguma dokumentinių filmų yra prodiusuojami kaip vaidybiniai ir tai nužudo jų išskirtinumą.
Filmo režisierius teigia, kad „Kūdikiai“ yra ne tik apie kūdikius - tai filmas ir apie tai, ką apskritai reiškia būti žmogumi. O „būti žmogumi“ tą patį reiškia tiek japoniukei Mari, tiek mongolui Bayargalui, ypač - kai pirmą kartą bandai atsistoti.
Pasirodo, net jei gyveni civilizuotai, tau taip pat labai patinka tampyti katinui uodegą ar čiupinėti šuniui iltinius dantis ar peštis su vyresniais. Tačiau netikėtumų filme gana mažai - kūdikiai tyrinėja aplinką ir stengiasi prisitaikyti ir šiaip - elgiasi standartiškai „kūdikiškai“.
Nežinia, ar čia režisieriaus nuopelnas, tačiau pasirodo, Vakarų civilizacija yra nuobodi: skaniausi intriguojantys kadrai priklauso Afrikai ir mongolams: visada labiausiai intriguoja tai, ko labiausiai nepažįsti. Tad Ponijao gyvenimas gentyje ar Bayargalo katės vedžiojimas įsiminė labiau nei amerikietės Hattie bandymas valgyti bananą. Ar civilizacija yra nuobodi - ne. Ar ji nuobodi šiame filme - deja, taip.
Kūdikiai: sausio 1 d. dokumentinio filmo anonsas
Filmas „Kūdikiai“ yra puikus pavyzdys, kaip dokumentika gali parodyti universalų žmogaus patyrimą, nepaisant kultūrinių ir geografinių skirtumų.
tags: #pasaulio #dokumentika #kudikiai
