Lietuvoje dirbtinio apvaisinimo procedūrą gali iš dalies finansuoti valstybė, jei įvykdysite tam tikrus reikalavimus. Jūsų teisė susilaukti vaiko dirbtinio apvaisinimo būdu yra saugoma teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Tačiau darbas su žmogaus ląstelėmis yra susijęs su tam tikrais teisiniais ir etikos klausimais, todėl šios teisės įgyvendinimui gali būti taikomos tam tikros sąlygos ir apribojimai. Egzistuoja tam tikri etinio pobūdžio apribojimų, pavyzdžiui, dirbtinio apvaisinimo procedūra negali būti naudojama žmogaus klonavimui. Neleidžiama pasirinkti vaiko lyties, išskyrus atvejus, kai konkrečios lyties vaikas gali paveldėti genetinę ligą. Jums reikės sudaryti specialų susitarimą su medicinos įstaiga, kad būtų atlikta dirbtinio apvaisinimo procedūra. Jei atitinkate įstatyme nustatytus reikalavimus, valstybė finansuoja pagalbinį apvaisinimą. Jei reikalavimų neatitinkate, valstybė nefinansuos jūsų dirbtinio apvaisinimo procedūros.
Informacija apie konkretų dirbtinio apvaisinimo atvejį ir donorystę yra paslaptis. Jei naudojote donoro ląstelę, jūsų tapatybė negali būti atskleista donorui. Jūsų asmeniniai duomenys bus įtraukti ir saugomi nevaisingų šeimų ir dirbtinės reprodukcijos registre, kurį naudoja jūsų pasirinkta medicinos institucija. Šie registrai nėra viešai prieinami.
Trečiadienį Vyriausybė pritarė siūlomai tvarkai, pagal kurią pagalbinio apvaisinimo paslauga būtų teikiama atsižvelgiant į medicininį poreikį, o ne į vaiko norinčių susilaukti asmenų šeiminę padėtį. Pasak projektą rengusios Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), gimstančių vaikų skaičius kasmet mažėja po 1 tūkst. Skaičiuojama, kad 2023 m. gimė 20,6 tūkst., 2024 m. - 19 tūkst., o 2025 m. - prie 17 tūkst. vaikų. Tuo metu 15-20 proc. porų susiduria su vaisingumo problemomis. Kaip nurodo ministerija, 2022 m. nevaisingumas diagnozuotas 994 vyrams ir kone 6,9 tūkst. moterų, o 2023 m. - 965 vyrams ir beveik 6,8 tūkst. moterų.
Taigi, siekiant gerinti šalies demografinę situaciją ir padidinti gyventojų galimybes susilaukti vaikų, siūloma numatyti teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas ir santuokos ar registruotos partnerystės sutarties nesudariusiems asmenims, bendrai gyvenantiems ne mažiau nei 1 metus, ir vienišoms moterims, jei nevaisingumo diagnozė yra mediciniškai pagrįsta. Taip pat siūloma nustatyti aiškesnes taisykles embrionams genetinių patologijų atvejais bei numatyti vaisingumo išsaugojimo paslaugų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis atvejus ir sąlygas.
Pasak SAM, siūlomai tvarkai įgyvendinti reikėtų papildomų valstybės biudžeto lėšų, tačiau kiek tai galėtų kainuoti - kol kas neaišku. „Sudarius sąlygas pagalbinio apvaisinimo paslaugomis naudotis ne tik sutuoktiniams ir partneriams, reikės papildomų lėšų pagalbinio apvaisinimo paslaugoms apmokėti, tačiau tiksliai prognozuoti sudėtinga“, - rašoma projekto dalykinio vertinimo pažymoje.
SAM duomenimis, 2018-2024 m. Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo būdu gimė 2,8 tūkst. vaikų. 35 šeimos yra sutikusios savo embrioną dovanoti donorystei.
Kaip skelbta, vasario pabaigoje Seime įregistruotas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų projektas. Jame numatyta, jog pagalbinis apvaisinimas galės būti taikomas sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems asmenims, vyrui ir moteriai, kurie kartu gyvena ne trumpiau nei vienerius metus ir turi tikslą sukurti šeiminius santykius, arba moteriai, nesančiai poroje. Procedūra galės būti atliekama tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti ir nėra jokių medicininių kontraindikacijų, galinčių sukelti grėsmę moters sveikatai ar galimybei išnešioti kūdikį.
Numatyta, jog pagalbinio apvaisinimo paslaugos, išskyrus lytinių ląstelių, reprodukcinių audinių ir embrionų konservavimą ir laikymą, būtų apmokamos Sveikatos draudimo įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka.
ELTA primena, kad praėjusių metų balandžio pabaigoje Seimas po pateikimo pritarė įstatymo pataisoms, numatančioms galimybę dirbtinio apvaisinimo paslaugomis pasinaudoti ir nesusituokusiems asmenims.
Siūloma išplėsti galimybes gauti dirbtinio apvaisinimo procedūrą
Vaiko susilaukti siekiančioms vienišoms moterims ir poroms - galimi reikšmingi pokyčiai. Seime registruotos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos atveria kelią platesniam šios paslaugos prieinamumui ir gali iš esmės pakeisti iki šiol galiojusią tvarką.
Pagal siūlomą modelį, dirbtinio apvaisinimo procedūra būtų prieinama ne tik susituokusioms ar partnerystę įregistravusioms poroms. Ja galėtų pasinaudoti ir kartu bent metus gyvenantys vyras bei moteris, planuojantys kurti šeimą, taip pat moteris, kuri nėra poroje. Vis dėlto sprendimas nebūtų automatinis - procedūra būtų leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti kitais būdais ir nėra medicininių rizikų moters sveikatai ar nėštumui.
Pataisose detaliai reglamentuojama ir lytinių ląstelių naudojimo tvarka. Pirmenybė būtų teikiama pačios poros ar vienišos moters ląstelėms, o donorystė būtų leidžiama tik išimtiniais atvejais - kai savų ląstelių nepakanka arba jos netinkamos. Embrionų donorystė būtų galima tik tuomet, jei embrionas ne trumpiau kaip dvejus metus saugotas banke ir yra gautas aiškus rašytinis sutikimas. Be to, donuotas embrionas galėtų būti naudojamas tik vienos poros arba vienos moters pagalbiniam apvaisinimui.
Numatyta ir finansinė dalis - pati procedūra būtų kompensuojama Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis nustatyta tvarka. Tačiau embrionų, lytinių ląstelių ir reprodukcinių audinių konservavimas bei saugojimas į kompensuojamų paslaugų apimtį nepatektų.
Konstitucinio Teismo sprendimai ir jų įtaka
Šios pataisos atsirado ne atsitiktinai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iki šiol galioję ribojimai prieštarauja Konstitucijai. Šiuo metu įstatymas leidžia pagalbinį apvaisinimą taikyti tik susituokusiems ar partnerystę įregistravusiems asmenims, todėl siūlomi pakeitimai vertinami kaip žingsnis link platesnių reprodukcinių teisių, kartu išlaikant aiškius medicininius ir etinius saugiklius.
Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ konstatavo, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis, tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai. Teismas konstatavo, jog toks ribojimas pažeidžia asmenų lygybės principą, nes žmonės, turintys objektyvų medicininį poreikį, negali būti diskriminuojami vien dėl savo šeiminės padėties. KT pažymėjo, kad sveikatos priežiūros paslaugos turi būti teikiamos remiantis medicininėmis indikacijomis, o ne tuo, ar asmuo yra sudaręs santuoką, ar gyvena vienas. Kitaip tariant, jei nustatomas nevaisingumas ar kita su sveikata susijusi aplinkybė, sudaranti pagrindą taikyti pagalbinį apvaisinimą, valstybė privalo užtikrinti vienodą prieigą prie šios paslaugos.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas - procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas - procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.).
Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“. Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“.
Reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. Visų pirma, su žmogaus teisėmis susijusių (o kartais ir kitų) Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis.
Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog “negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, jog įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Pirmadienį Seime įregistruotas Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) kartu su Nacionaliniu transplantacijos biuru parengtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų projektas. Įstatymo projekte taip pat numatoma, jog pagalbiniam apvaisinimui galėtų būti naudojamos tik vaiko susilaukti norinčios poros ar moters lytinės ląstelės. Konstituciniam Teismui (KT) nustačius, kad pagalbinio apvaisinimo ribojimai prieštarauja Konstitucijai, tokią iniciatyvą Seimui pateikė Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kaip žmogaus lūkesčio susilaukti vaikų priemonė, nėra numatyta Konstitucijoje. Be to, ši procedūra yra ne sveikatos priežiūros paslauga, susijusi su ligos gydymu, o medicinos procedūra, apimanti su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą.
Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytas draudimo teikti žmogui privilegijas devynių kriterijų sąrašas yra baigtinis ir gali būti plečiamas tik Konstitucijos pataisos pagalba, tačiau šiame sąraše paminėtas draudimas teikti žmogui privilegijas dėl jo „socialinės padėties“ gali būti suprantamas, kaip apimantis ir jo „šeiminę padėtį“.
Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.). Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams. Kitaip tariant, Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste.
Be to, dirbtinio moters apvaisinimo tikslas yra susilaukti vaikų, todėl pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“. Taigi, čia galime konstatuoti būtinybę šioje byloje į konstitucingumo analizę įtraukti Konstitucijos 38 str. 2 dalies nuostatą, teigiančią, jog „valstybė saugo ir globoja“ vaikystę kartu su „motinyste ir tėvyste“.
Taigi, skirtingai, nei šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijama Pagalbinio įstatymo nuostata galėtų būti pripažinta privilegijuojanti susituokusias moteris (vienišų ir nesusituokusių moterų atžvilgiu) tik tuo atveju, jei pastaroji moters teisė šiuo atveju būtų pripažinta svarbesnė nei įstatymo leidėjo siekis geriausius vaiko interesus sieti su tokia šeimos aplinka, kurioje jis augtų su abiem tėvais ir kurie kyla iš Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto “motinystės, tėvystės ir vaikystės” instituto.
Visgi, norisi tikėti, kad čia yra minėtas „netikslumas“, nes priešingu atveju šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str.
Nors dirbtinio apvaisinimo procedūra yra sudėtingas medicininis procesas, ji suteikia viltį daugeliui porų ir vienišų moterų susilaukti trokštamo vaiko. Naujasis įstatymo projektas siekia užtikrinti didesnį prieinamumą ir socialinį teisingumą šioje srityje, atsižvelgiant į medicininius ir etinius aspektus.
Prisikėlimas iš baimės, kaltės ir pasiaukojimo į gyvenimą yra pasirinkimas:
tags: #dirbtinio #apvaisinimo #istatymo #projektas
