Jonas Žemaitis, vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų, gimė 1908 m. vasario 15 d. Palangoje. Jo partizaninis kelias prasidėjo 1945 m. pavasarį, ir jis devynerius metus ginklu gynė nepriklausomos Lietuvos atkūrimo siekį. 2009 m., minint jo 100-ąsias gimimo metines, Seimas Joną Žemaitį-Vytautą paskelbė ketvirtuoju Lietuvos prezidentu, kaip ir buvo numatyta laikinojoje partizanų konstitucijoje.
J. Žemaitis turėjo daugybę sakytinių ir rašytinių slapyvardžių. Tarp sakytinių buvo Liudas, Darius, Romas, Andrius, Varis, Simas, Jocius, Matas, Tomas, Lukas, Šermukšnis, Uosis. Rašytiniai slapyvardžiai apėmė Giedrys, Atomas, Aistis, Ilgūnas, Tylius, Skirgaila, Žaltys. Vienas pirmųjų jo pasirinktų slapyvardžių - Darius, tikėtina, dėl lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbio. Vėliau jis prisistatė Žalčio slapyvardžiu, simboliškai susijusiu su jo gimimo vieta - Palanga.
1948 m. birželio 19 d. prie Kryžkalnio įvyko Vakarų Lietuvos partizanų srities vadovybės posėdis. Šio posėdžio metu buvo įkurta Vieninga laisvės kovos sąjūdžio organizacija, o srities vadovas J. Žemaitis-Žaltys pradėjo eiti sąjūdžio vado pareigas. Rytojaus dieną jis pasirašė pirmąjį įsakymą nauju - Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto - vardu. Taip Žaltys tapo Vytautu.
Nuo 1948 m. birželio 20 d. iki suėmimo 1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaitis rašydamas vartojo tik Vytauto slapyvardį. Šio slapyvardžio pasirinkimas yra labai simboliškas: Vytauto Didžiojo valdymo rezultatas - išugdytas lietuvių tautos valstybingumo poreikis, tokius tikslus kėlė ir J. Žemaitis. Nors Vytauto slapyvardį partizanų gretose naudojo dar kelios dešimtys kovotojų, J. Žemaitis šį slapyvardį nešiojo ilgiausiai.
Kiekvienas partizanas vedė „Tėvynei pareigų ėjimo lapą“. Po savuoju lapu Jonas Žemaitis pasirašė Vytauto slapyvardžiu.
Partizanai sąmoningai konstruodavo savo pasakojimą, rinkdamiesi tam tikrus istorinius slapyvardžius. Jonas Žemaitis skatino partizanus rinktis lietuviškus vardus, laikydamas tai svarbiu tautinio identiteto išraiškos elementu.
Partizaninis karas Lietuvoje 1944-1953 m.
Tarp partizanų, kurie savo kovose su okupacine valdžia paliko ryškų pėdsaką, yra ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Gimęs 1925 m. sausio 1 d. Alytuje, jis baigė Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Tarnavo Vietinėje rinktinėje, o po jos išformavimo buvo išsiųstas į Čekoslovakiją. Grįžęs į Lietuvą, iškart įsijungė į partizanų gretas.
L. Baliukevičiaus-Dzūko nuopelnai partizaniniam sąjūdžiui buvo įvertinti dar jam gyvam esant. 1949 m. gruodžio 24 d. Pietų Lietuvos srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas apdovanojo jį II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi. 1950 m. birželio 24 d. netoliese esančiame Žaliamiškio miške įrengtame bunkeryje žuvo Dainavos apygardos partizanų vadas L. Baliukevičius-Dzūkas.
Jo dienoraštis, išleistas 2002 m. ir sulaukęs jau 6 laidų, tapo svarbiu istorinės atminties šaltiniu. Šis dienoraštis, ilgus sovietmečio metus gulėjęs KGB archyve, atskleidžia tragišką idealisto asmenybę, drąsiai žvelgusį į ateitį partizanų kovos fone.
Taip pat svarbu paminėti ir kitus kovotojus, tokius kaip Algimantas Gumauskas-Balandis, priklausęs Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinei ir žuvęs 1951 m. balandžio 6 d. Jo bendražygiai buvo Kazimieras Popiera-Gegužis, Antanas Karpauskas-Kurtas ir Antanas Gudynas-Speigas.
Paminėtini ir Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai, tokie kaip Liudvikas Bajorūnas-Jonas-Kilbukas, žuvęs 1949 m. balandžio 6 d., ir Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai, tarp kurių buvo vadas Antanas Lapienis-Juozas-Pempė, Damaskas, žuvęs 1951 m. balandžio 6 d., bei Teofilis Limba-Juozas-Sakalas, Deimantas, taip pat žuvęs 1951 m. balandžio 6 d.
Kovo 30-31 d. minimi partizanai, tokie kaip Antanas Burba-Ledas, 1906-1947 m. kovojęs Perkūno, vėliau Vytauto rinktinėse, ir žuvęs užminavęs miną. Taip pat prisimenami Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys, žuvęs 1951 m. balandžio 4 d., ir Vytautas Česnakavičius-Valas, Daujotas, vadovavęs Žaliajai rinktinei ir žuvęs 1949 m. gegužės 15 d.
Partizanų kovos vyko įvairiose Lietuvos vietovėse. Pavyzdžiui, 1945 m. kovo 28 d. netoli Sokonių ir Voseliūnų kaimų vyko įnirtingas mūšis su sovietų kariuomene, kurio metu partizanai patyrė didelių nuostolių.
Kovo 28-29 d. minimi Kęstučio apygardos partizanai broliai Stanislovas Milkintas-Riteris ir Juozas Milkintas-Maršalis, kurie kovojo su vokiškais automatais MP-43/44. Juozas Milkintas-Maršalis, partizanas nuo 1945 m., žuvo 1951 m. kovo 28 d.
1947 m. rudenį Algimanto apygardos vadovybės nariai Šimonių girioje, tarp jų Julijonas Burneika-Tardytojas, Alfonsas Budreika-Bukšys ir Aleksas Matelis-Audenis, Juozas Kemeklis-Rokas.
1949 m. kovo 28 d. Didžiosios kovos apygardos B rinktinės štabo bunkeryje Ukmergės rajone buvo aptikta MGB kariuomenės operatyvinės grupės. Tą pačią dieną žuvo Kazimieras Ališauskas-Spartakas, vadovavęs Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės batalionui, ir jo žmona Vanda Jočytė-Ramunė.
Tarp svarbių partizanų vadų paminėtinas Petras Bartkus-Dargis, vienas Jungtinės Kęstučio apygardos organizatorių, 1949 metais jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Partizanų archyvai ir dokumentai yra neįkainojamas istorinės atminties šaltinis. Dėl slaptumo, partizanų tapatybė dažnai buvo slepiama, tačiau jie stengėsi išsaugoti savo kovos istoriją ateities kartoms. Slapyvardžiai buvo keičiami, kai partizanas pakliūdavo į priešo rankas, todėl svarbu kruopščiai kaupti jų rašytinius pavyzdžius.
LLKS veiklos kryptys apima susitikimus su laisvės kovotojais, kompleksinius partizaninio karo vietų tyrimus, vasaros stovyklas „Laisvės kovų atmintis“, viešas paskaitas ir sąskrydžius. Šio sąjūdžio nariai pabrėžia, kad visas laisvės kovų palikimas yra vienodai reikšmingas ir privalo būti išsaugotas ateities kartoms.
Partizanų archyvų skaičius nuolat augo, dauguma jų buvo surasta po nepriklausomybės atkūrimo. Šie dokumentai, apimantys įsakymus, nutarimus, kovos veiksmų suvestines ir kitus svarbius tekstus, yra būtini partizaninio karo istorijos faktams tikslinti ir išsamesniam laisvės kovų vaizdui atkurti.
Partizanų Veiklos Pradžia ir Struktūra prasidėjo Suvalkijoje 1944 m. vasarą. 1945 m. liepos 19 d. buvo įsteigtas partizanų štabas, o rugpjūčio 15 d. įvyko Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas. Partizanų daliniai buvo suskirstyti į rinktines ir vadovavosi Lietuvos kariuomenės struktūra.
Žymūs partizanai ir jų likimai atskleidžia didžiulę auką, kurią jie atnešė kovodami už Lietuvos laisvę. Nuo Petro Bartkaus-Dargio iki Jono Vytauto Šniuolio, kiekvienas jų paliko neištrinamą pėdsaką istorijoje.
