Vėl žiema, vėl vaikų atostogos, vėl slidinėjimas. Šių metų mano pasirinkimas - slidinėjimo zona SkiWelt, esanti Tirolio regione, Austrijoje. Pavadinimą SkiWelt išvertę į lietuvių kalbą gauname „slidinėjimo pasaulis”. Peršasi išvada, jog čia yra gausybė trasų ir puikios sąlygos slidinėti. Nuojauta neapgauna. Išties, tai yra viena didžiausių slidinėjimo zonų Austrijoje.
Tai viena didžiausių ir moderniausių slidinėjimo zonų ne tik Austrijoje, bet ir visame pasaulyje - nesikuklindami apie SkiWelt rašo patys austrai. Kad SkiWelt Wilder Kaiser-Brixental slidinėjimo zona (toks pilnas pavadinimas) yra verta dėmesio, įsitikinau ir naršydamas skiresort.info tinklaraštį. Tik greta esanti KitzSki slidinėjimo zona su olimpinėmis trasomis vertinama šiek tiek geriau ir užima pirmą vietą. SkiWelt su dar keturiomis slidinėjimo zonomis gavo įvertinimą 4.8 iš 5 ir dalijasi antra vieta.
Patraukia dėmesį ir tai, kad čia veikiantys visi 82 keltuvai naudoja tik elektros energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Taip nuo 2002 m., kai visa sunaudojama elektros energija gaunama iš hidroelektrinių. Pastaraisiais metais vis labiau populiarėja ir saulės energija. 2008 m. pradėjo veikti „Sonnenlift“ keltuvas, vienas pirmųjų pasaulyje varomas tik saulės energija. Gerai vertinamas, ekologiškas ir didelis tas Wilder Kaiser-Brixental „slidinėjimo pasaulis”.
Bendras trasų ilgis siekia 270 kilometrų, iš kurių 88% sudaro lengvo ir vidutinio sudėtingumo trasos. Geros sąlygos pradedantiesiems ir vaikams, todėl SkiWelt orientuojasi į šeimas su vaikais. Galioja įvairios nuolaidos, specialūs pasiūlymai, tik, žinoma, slidinėjant piko metu to tikėtis nereikėtų. Neverta didelių lūkesčių turėti ir ekstremalių pojūčių mėgėjams.
Aišku, jei slidinėdami per dieną nuo kalno nusileidžiate vos kelis kartus, ar nuolat mėgstate pasinaudoti pasiūlymu „du alaus už vieno kainą”, tas trasų ilgis nelabai ko vertas. Tokie kriterijai sąlygoja kitokį pasirinkimą. Man trasų kiekis yra svarbus kriterijus. Praėjo tie laikai, kai visą dieną „brūžindavau” vieną kalną. Dabar patinka slidinėti ir turistauti: kiekvieną kartą leistis vis kita trasa, kiekvieną kartą keltis vis kitu keltuvu, tyrinėti apylinkes ir atrasti vis naujus vaizdus.
Slidinėjimo trasų labirintai ir vaizdingos viršūnės
Na gerai, apie viską nuo pradžių, nors tas nuotykis nutiko pirmą dieną. Prasidėjo ji įprastai - pasikėlėme į kalną ir nesinaudodami žemėlapiu keltuvas po keltuvo, trasa po trasos patraukėme į kitą SkiWelt slidinėjimo zonos galą. Tikra to žodžio prasme - kur akys veda. Turiu pasakyti, sekėsi kažkaip keistai. Stengėmės čiuožti tolyn, bet nuolat grįždavome į tą pačią vietą. Visai kaip Vienoje prieš 20 metų.
Sugalvojome tada pravažiuoti pro naktinės Vienos centrą. Eismas aplink centrą ratu vienpusis, pasižvalgėme, apsukome ratą ir ieškome rodyklių link Zalcburgo. Jų beieškant atkreipiau dėmesį į jau matytus pastatus. Važiuojame antrą ratą, kaip čia taip? Kur tas mums reikiamas kelias? Tada reikiamą posūkį radome važiuodami trečią ratą aplink Austrijos sostinės centrą. Tikras trasų labirintas, kuriame susigaudyti be žemėlapio ne taip paprasta. Ženklinimo daug, tiek daug, kad net per daug. O ten, kur reikia - nėra. Nesigirsiu, net ir po kelių dienų šią vietą perpratau tik daugmaž.
Tik priartėję prie Hohe Salve kalno, aukščiausiai iškilusio šioje slidinėjimo zonoje, nutarėme kiek atsipūsti ir pavalgyti. Dangų dengę debesys sklaidėsi ir pasirodė vis didesni žydri plotai. Negi praleisi tokią progą ir geru oru nepasikelsi į kalną, kurio viršuje stovi aukščiausiai esanti 400 metų senumo Salvenkirchlein piligriminė bažnyčia? Žinoma, kad ne. Pasikelsim, nusileisim, o tada pradėsim galvoti kaip grįžti.
Geru oru smagu viršuje - iš apžvalgos aikštelės atsiveria nesuskaičiuojama gausybė Alpių kalnų viršūnių. Tiksliau - apie 70 viršukalnių, kurių aukštis siekia 3000m. Tai viena gražiausių kalnų apžvalgos vietų visame Tirolyje. Čia Alpių vaizdai atsiveria 360o kampu. Puiki vieta praplėsti akiratį. Hohe Salve kalnas ne tiek aukštas (1829 m.), kiek vaizdingas. Nuo jo vienas po kito kyla spalvoti parasparniai, o apačioje kaip siūlas driekiasi Iter, Soll, Scheffau, Ellmau, Going miestelius jungiantis kelias. Mūsų kelionės pradžios - Ellmau miestelio net nesimato.
Viduramžiais šis slėnis priklausė Bavarijai, bet vėliau atiteko Austrijos imperijai. Žemdirbyste, gyvulininkyste ir miškininkyste besivertę gyventojai XIX amžiuje atrado turizmą. Pasidairę po Kitzbiuhelio Alpes ir Wild Kaiser kalnus vėl stojamės ant slidžių. Dabar laukia pati stačiausia juodoji trasa, o tada jau į rankas imsiu žemėlapį.
Nusileidimas ilgas ir varginantis. Stačiausią vietą įveikėme greitai, tačiau visoje trasoje šlapias sniegas sustumtas į didelius kalnus. Pakirto raumenis, o prakaitas pasruvo upeliais, kol pagaliau apačioje sėdome į keltuvą.
Kelionė namo ir netikėtas sugrįžimas
Nedažnai užkalbinu aplinkinius klausdamas patarimo, tačiau šį kartą ryžausi. Kaip patekti į Ellmau? Išgirdęs miestelio pavadinimą austras peržvelgė žemėlapį, pirštu pavedžiojo kalnais, o tada pasakė, jog mūsų vietoje leistųsi į slėnį ir važiuotų autobusu. „Gali neužtekti laiko” - reziumavo atsisveikinant ir paliko mane abejojantį.
Pirma mintis buvo, greitai leistis nuo saulės pažliugusiomis trasomis ir pasistengti suspėti laiku. Visgi prisiminęs priešpiet įveiktą trasų labirintą supratau, kad vienas neteisingas pasukimas gali kainuoti brangiai. Skubėti tokios būklės trasomis ir tų nėra saugu, todėl tariau savo sūnui: „Susimoviau taip, kaip per 25 slidinėjimo metus nebuvau susimovęs. Į Soll miestelį nusileidome greitai ir sklandžiai, o apačioje jau stovėjo skibus’as.
Bėda ta, jog jis paveža tik iki pagrindinio kelio, kur mums reikia persėsti į tarpmiestinį autobusą. Sekmadienis ir jis važiuoja
Sako, SkiWelt mėgsta vokiečiai ir olandai, kadangi iš ten patogiai galima atvykti naktiniu traukiniu. Išlipai iš jo ir tiesiai į keltuvą. Kas skrenda lėktuvu, irgi patogu - valanda kelio iki Zalcburgo, pusantros iki Miuncheno. Atvykę automobiliu taip pat laukiami - net ir daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės prie keltuvų yra nemokamos. Mums tai aktualu, kadangi viešbutį St. Johann miestelyje nuo SkiWelt slidinėjimo zonos skiria keli kilometrai. Naudojamės ta laisve ir sekančią dieną, važiuojame į Brixen im Thale. Jaukus miestelis su barokine bažnyčia ir į skirtingas puses kylančiais kelių kilometrų ilgio keltuvais.
Ši jungtis praplėtė SkiWelt slidinėjimo zoną ir dabar ji beveik susijungia su Kitzbiuhelio slidinėjimo zona (KitzSki). Tokį šiandienos pasirinkimą lėmė ne tik noras išbandyti naujas trasas, bet ir nuo ryto pliaupiantis lietus. Vietiniai sako, jog oras kaip kovo mėnesį. High season, tačiau greitai bus galima išvesti galvijus į pievas. Kylame kur aukščiau. Ten lietų keičia sniegas ir galima grožėtis žiemiška gamta, tačiau leidžiantis žemyn vėl pasitinka šlapdriba, o galiausiai ir lietus.
2017 metais kovo mėnesį kelias dienas slidinėjau Kitzbiuhelyje ir puikiai prisimenu, kaip vieną dieną peršlapau iki paskutinio siūlo. 3 valandas su fenu džiovinau rūbus, kad sekančią dieną būtų beveik tas pats. Šį kartą lietus nėra toks stiprus, tačiau vis tiek jaučiu, kad šiame regione sėkmė nuo manęs nusigręžusi. Dalis keltuvų visiškai atviri ir lietus bei sniegas vėl persismelkia kiaurai slidinėjimo aprangą. Čiuožti per šlapio sniego masę, kurią slidininkai praminė šerbetu, irgi ne pats didžiausias malonumas.
Pakeliui užsukame į Alpeniglu. Tai kalne įkurtas ledo kaimelis su ledo skulptūromis ir baru viduje. Vakar šioje vietoje buvo daug šviesų, muzikos ir šėlsmo, o šiandien tvyro pirmadieninė ramybė. Dar geriau, nes galime ramiai apžiūrėti sniego lipdiniais ir drožiniais išpuoštą ledinį interjerą. Lauke lyja, tačiau ir viduje varva nuo lubų. Tik barmenams tai nė motais, jie vos spėja pilstyti stipriuosius gėrimus iš ryškiai apšviestų butelių.
SkiWelt Tour maršrutas ir kelionės įspūdžiai
Pasirinkti SkiWelt slidinėjimo zoną šiais metais paskatino ne tik gausybė trasų, bet ir SkiWelt Tour maršrutas. Kelis kartus esu apsukęs ratą Sella Ronda maršrutu Italijoje, čiuožiau Didžiojo karo maršrutu (taip pat Italijoje), todėl aptikęs kalnų slidinėjimo maršrutą Austrijoje, susidomėjau. Visai kaip Sella Ronda čia galima čiuožti abiem kryptimis - pagal laikrodžio rodyklę ir prieš.
Net ir maršrutų spalvos kaip Italijoje, gal čia toks ženklinimo standartas? Pora dienų slidinėdamas vis atkreipdavau dėmesį į maršruto ženklinimus, tačiau prieš leidžiantis į kelią parsisiunčiau programėlę su šiuo maršrutu. Ji ir nemokamai dalinami žemėlapiai su maršruto trasų ir keltuvų specifikacija buvo geri vedliai. Leidžiantis trečia ar ketvirta trasa supratau, kad čiuožiant maršrutu pirmą kartą ženklinimas nėra pakankamai aiškus.
Džiaugiuosi pasirinkęs žalią maršrutą, kuriame 69 kilometrai nusileidimo ir 34 keltuvai. Oranžinis maršrutas kiek ilgesnis, su 37 keltuvais ir 84 kilometrais nusileidimo tokiomis sąlygomis būtų sunkiai įveikiamas. Jau ir čiuožiant žaliuoju maršrutu teko atsisakyti ne tik pietų, bet ir nusileidimų į slėnius. Su purvu sumaišytas šlapias sniegas ir balos vertė ne mėgautis čiuožimu, o prakaituoti. Greitis stipriai krito, tad teko situaciją vertinti ne optimistiškai, bet realistiškai. Orai visiškai sumaišė kortas.
Atsisakiau ne tik čiuožti oranžiniu maršrutu į kitą pusę, bet ir išbandyti KitsSkiWelt Tour maršrutą. Jis dar ilgesnis - 88 kilometrai nusileidimo, tačiau šis maršrutas neapsiriboja vien SkiWelt slidinėjimo zona. Jis persikelia ir į Kitzbiuhelį, o tam reikia pasinaudoti šias slidinėjimo zonas jungiančiu skibuss’u. Tai pats ilgiausias slidinėjimo maršrutas pasaulyje, kuriuo čiuožiant aukščių skirtumas siekia net 17,2 kilometro. Mintimis jau buvau jį įveikęs, tačiau per anksti atėjęs pavasaris visus planus sugriovė.
Imu keikti šią vietą, bet užtenka vieno šalto ryto, kad suprasčiau, jog trasos čia geros. Ilgos, smagios ir vaizdingos - vienas malonumas čiuožti, tačiau tokio gero laiko buvo mažai. Klausiu sūnaus, kur jam labiau patinka - Kronplatz (Italijoje) ar čia? Jis nedvejoja: „Aišku, kad čia.” Ten visas dienas buvo giedras dangus, bet čia trasų bemaž triskart daugiau. Jos nulėmė tokį apsisprendimą. Nesvarbu, kad ant slidžių tik antrus metus, tačiau kantriai ir užtikrintai kartu su manimi įveikė žalią SkiWelt Tour maršrutą. Tapome viena komanda. Dar nežinau, kur slidinėsime kitais metais, bet tikiu, jog čia dar grįšime.
Išsami „SKIWELT Wilder Kaiser“ kurorto apžvalga – įskaitant mėlynas, raudonas ir juodas trasas!
Austrija puiki ir populiari kryptis visais metų laikais. Austrijoje su vaikais tikrai rasite ką veikti - čia ir nuostabi gamta ir gražūs miestai ir daugybė pramogų vaikams. Dažnai keliautojai Austrijoje su vaikais sustoja keliaudami į pietų Europą. Tačiau Austrija gali tapti ne tik puikia tarpine stotele, bet ir nuostabia atsotogų kryptimi.
Viena - Austrijos sostinė, itin gražus miestas, kupinas kultūros, istorijos ir nuostabios architektūros. Čia kasmet apsilanko daugybė turistų, nes miestas tikrai vertas dėmesio. Žilių šeima Vienai skyrė dvi dienas. Pirmąją dieną aplankė zoologijos sodą. Bilietai į zoologijos sodą nėra brangūs, o juos patogiausia pirkti internetu. Mes rekomenduojame bilietus įsigyti iš anksto išvengti eilių prie kasų.
Austrijoje su vaikais. Keliaujantys su vaikais tikrai turėtų aplankyti pramogų parką Prater. Tai didelis pramogų kompleksas, kuriame bet kuris atrakcionas kainuoja 5 eurus žmogui. Skirkite laiko ir būtinai pasivaikščiokite po Vieną bei aplankykite Schönbrunn Palace ir parkus aplinkui. Labai rekomenduojame pasivažinėti traukinuku po rūmų sodus, o bilietus įsigykite iš anksto internetu. Norite sutaupyti keliaudami Vienoje? Įsigykite Flexipass mūsų partnerių sistemoje. Būtinai apsilankykite didžiajame apžvalgos rate.
Aplankę Vieną Guodos šeima aplankė Hallstatt. Tai nedidelis, bet labai gražus mažas miestelis. Jis mums atrodo taip, kaip ikoniškas Austrijos miestelis iš paveikslėlio - kalnų papėdėje prie ežero mažas miestelis su nuostabiu bažynios bokštu. Miestelio atsiradimo priežastis yra druskų kasyklos. Šiuo metu tai labai populiarus turistų traukos objektas. Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad Hallstatt esančios druskų kasyklos yra seniausios pasaulyje. Labai rekomenduojame aplankyti ir apžvalgos bokštą 5 Fingers, juo kurio atsiveria fantastiški vaizdai. Jei lankysitės čia - būtinai iš anksto pasidomėkite dėl parkavimosi. Turistų čia nemažai, o miestelis labai nedidelis.
Bad Ischl labiausiai garsėja kaip SPA paslaugų miestelis ir Austrijos-Vengrijos monarchų vasaros rezidencija. Čia esančioje Kaiserviloje apsistodavo imperatoriai. Apsistojus Bad Ischl pirmas lankytinas taškas buvo Himmelspforte Schafberg. Žilių šeima kėlėsi į kalną traukinuku. Visai šeimai bilietai kainavo apie 100 eurų. Kelionė ilga ir lėta, bet vaizdai atperka, nuo kalno viršūnės atsivėrė begalė ežerų ir kalnų. “Kadangi buvome su vaikais tai pasirinkome nulipti žemyn iki tarpinės traukinuko stotelės, lipome apie valandą, tikrai nebuvo sunku ir tada traukinuku nusileidome žemyn. Visą trasą nuo kalno žemyn įveikėme per 3 valandas” - rekomenduoja Guoda.
Vieną dieną šeima skyrė ramiam pasiplaukiojimui Bad Ischl ežere (valtelės su motoriuku nuoma 1 val. Guoda ragina atkreipti dėmesį, kad darbo dienomis nuo 9-22 val. Austrijoje dyzelino kaina nuo 1,90 Eur iki 2,43 Eur ir tokie kainų skirtumai gali būti net tame pačiame miestelyje. Vakarienė paprastoje kavinėje šeimai vidutiniškai kainuoja 70-80 eurų.
Didysis Alpių kelias arba dar vadinamas Grosgloknerio Alpių kelias Pasivažinėjimas Didžiuoju Alpių keliu vienai dienai kainuoja 36,50 euro lengvajam automobiliui ir 26,50 euro motociklui. Jei norėsite Alpių keliu važinetis visą mėnesį, teks susimokėti 57 eurus. Rašau pasivažinėti, nes tai ir yra pasivažinėjimas, šis kelias niekur neveda jis yra akligatvis.
Važinėti juo galima tik dieną ir tik šiltuoju metų laiku - nuo lapkričio 1 dienos iki balandžio 30 dienos Didysis Alpių kelias būna uždarytas. Kelias gali būti uždarytas ir vasarą, jei jį prižiūrinčios tarnybos nuspręs, kad dėl nepalankių meteorologinių sąlygų keliu važiuoti pavojinga. Jei važiuodami patirsite stresą, gelėsite sustoti prie Alpių kriokliuko. Dar 1806 metais Austrų gydytojas nustatė, kad šio kriokliuko čiurenimas padeda nuraminti nerimą, gydo nuo depresijos.
Didžiuoju Alpių keliu kasmet pravažiuoja apie milijoną transporto priemonių, tai parodo jo populiarumą. Didįjį Alpių kelią pradėjo tiesti tarpukariu kaip Austrijoje, Italijoje ir Vokietijoje bendrai paėmus buvo tik 154 tūkst. lengvųjų automobilių. Tuo metu daugelis kalbėjo, kad tai betikslis pinigų švaistymas. 1929 metais JAV prasidėjo Didžioji ekonominė krizė (dar vadinama Didžiąja depresija), kuri palietė ne tik kitas Europos valstybes, bet ir Austriją. Atrodytų, kad kilus krizei kalbų apie naują kelią per kalnus apskritai neturėjo būti, nes Austrijos gamybos apimtys per trejus metus krito 25 proc., tačiau Austrijos vyriausybė pasielgė atvirkščiai - ji atgaivino Didžiojo Alpių kelio projektą. O priežastis gana paprasta, tuo metu Austrijoje buvo apie pusę milijono bedarbių, tai reiškias puse milijono badaujančių vyrų, neskaitant jų šeimų. Kaip sakė vienas austras, kad žmonės neelgetautu ir neprašytu vyriausybės pašalpų, jiems sugalvojo darbą.
Jei važiuojate su vaikais, būtinai pasiimkite morkų. Pasiekus kelio viršūnę, kol Jūs ramiai gurkšnosite kavutę, vaikai galės pamaitinti švilpikus. Alpių švilpikas Grįždami galėsite nusipirkti švilpiko taukų, sako gydo nuo daugelio ligų, bet viršukalnėje pirkti nerekomenduoju, labai jau didelė kaina. Ir pabaigai keli patarimai važiuojantiems Grosgloknerio Alpių keliu. Pirmiausiai prieš kelionę pasitikrinkite ar nesudilę stabdžių kaladėlės, leidžiantis nuo kalno nelaikykite visą laiką nuspaudę stabdžių pedalo, leiskite stabdžių diskams atvėsti. Prisipilkite daugiau kuro, nes su 10 litrų šimtui kilometrų tikrai neišsiteksite.
Mama Toma Beržonskienė: „Šiuo pasakojimu apie mūsų šeimos kelionę automobiliu į Austriją noriu ne tik papasakoti apie aplankytas vietas ir patirtus įspūdžius, kurie be abejonės išliks mūsų visų atmintyje visą likusį gyvenimą, bet ir apie tokio keliavimo privalumus, patogumus, pasiruošimą bei nusiteikimą. Apie nusiteikimą ne tik kelionėse, bet ir gyvenime. Ir apie aplinkinių nuostabą, pagyras ir požiūrį apie keliones su tokiais mažais vaikais. Bet ar tikrai mažais? Iki šitos kelionės į Austriją automobiliu su pusantrųjų metų Adomu esame skridę į Graikijoje esančią Taso salą, o vėliau prisitaikydami prie koronos situacijos tenkinomės įprastais užsiėmimais Lietuvoje. Adomas dalyvavo vežimukų ir paspirtukų lenktynėse, keliuose “Vilties bėgimuose”, žygiuose… Tada pirkom namus, keitėm miestą, tvarkėmės, gimė sesė ir mūsų keturių asmenų šeimos pirmoji vasara prabėgo tiesiog nuosavame kieme. Na, o šią žiemą pradėjome kalbėti apie šios vasaros keliones. Jau vien planavimas ir kalbėjimas apie jas sukelia didžiulį malonumą! Vyro darbas ir mano laikas motinystės atostose leido rinktis mums patogų laiką keliauti. Liepos vidurys tarp visų veiklų buvo pats tinkamiausias. Susidėjome daiktus ir išvažiavom. O čia ilgai? Ilgai, bet kelionė neprailgo. Važiavom be aiškaus plano ką aplankysim ir tikslo, kiek nuvažiuosim. Žinau, kad kitiems jau vien pats sakinys kelia įtampą. O mums atvirkščiai, aiškus planas atima pusę atostogų laisvės. Mūsų pagrindinis tikslas buvo pailsėti, atitrūkti nuo kasdienybės ir vaikams parodyti pasaulį, o Austrija tam labai tinkama kryptis.
Prieš kelionę parsisiuntėme dvi programėlės. Tai “Park4night”, kurioje buvo galima rasti visą sąrašą kempingų (mat buvome susiruošę viską nakvynei palapinėje). Bei antroji - “Austria Travel Guide”, kur galėjai pamatyti visas siūlomas aplankyti įdomesnes, įsimintinas vietas bei jas pasižymėjus susidėti į žemėlapį. Aplankei, atžymi ir keliauji toliau. Na, o nakvynės - kur papuls. Besidalindami kelionės akimirkomis savo socialiniuose tinkluose atostogų metu gavome nemažai žinučių su klausimais, kur gi mes sutalpinome tiek daug daiktų? Tai labai paprastai - nusipirkome bagažinę ant stogo! Beje ir grįžus jos nenusiėmėme, naudojame kasdienėm kelionėm, labai patogus dalykas. Taigi toje bagažinėje tilpo trys lagaminai rūbų: vaikams po tradicinį mažiuką, o mums - didysis. Įprastoje bagažinėje buvo: vežimas, dviračio kėdutės, dvi kuprinės, dviračio krepšiai, nešyklė, kuprinė/nešyklė, mini šaldytuvas, keturi šalmai, Adomo balansinis dviratis, lietpalčiai, turistinė dujinė viryklė, palapinė, keturi miegmaišiai, keturios lauko kėdės, staliukas… Skamba tikrai nejaukiai! Matyt mašina prieš keliones turi sąvybę stebuklingai padidėti! Ant automobilio pritvirtinto dviračių laikiklio prisikabinome dviračius. Vaikų užimtumui neturėjome kažko labai specialaus: žurnaliukas su lipdukais, knygelės, žirklutės, modelinas, flomasteriai, keli šviečiantys dalykai, įdomesni užkandžiai, po kelis naujus smulkius daiktus… Vis paduodi kažką naujo ir vėl keli kilometrai ramesni.
Pirmos dienos, žinoma, buvo sunkesnės. Ne tik vaikams, bet ir mums. Kol supratome kada reikia sustoti, kada užkąsti, kada vaikams naujos veiklos duoti. Na, o atostogoms įsibėgėjus, Beržonskiukai pagavo kelionės režimą bei nuotaiką ir tiesiog su džiaugsmu sėsdavo į mašiną klausdami “Tai ką mums šiandien parodysit?” Rimtai! Kelionėje su vaikais buvo netgi lengviau negu namie. Jei automobilyje - tai svarbiausia iš anksto paruošta veikla. O jei lauke, tai dažniausiai jie būdavo dviračiuose, nešynėse ar tiesiog laimingi lakstydavo ir džiaugdavosi laisve, vistiek tose kėdutėse išsėdėti sunku. Bet jei reiktų kelionėje parašyti balą tiesiog vaikams, tai jis būtų 10 ir dar pusė. Nemeluoju ir didžiuojuosi. Agota dar maža, bet Adomui telefoną ir filmukus stipriai ribojame, tad kelionėje jų neprireikė nei karto. Papasakosiu jums apie mums didžiausią įspūdį palikusias vietas. Mielai smulkesne informacija pasidalinčiau su besidominčiais ir besiruošiančiais ten pat keliauti žmonėmis. Austrija tiesiog nuostabi! Pirma rimtesnė ir labai patikusi antros dienos vakaro stotelė Adršpadų - Teplicės nacionalinis parkas visai prie pat Lenkijos/Čekijos sienos. 17 kvadratinių kilometrų plotas, pilnas uolų ir primenantis mistines hobitų žemes. Vieta taip netoli nuo Lietuvos, bet atrodo tartum visiškai kitas pasaulis: ramybė, gamta, tyla. Deja, neužteko laiko, atvykom apie 17 val. vakaro, o parkas dirba iki 21 val., tuo tarpu vaikščiojimo ten užtektų visai dienai. Bilietus ir parkingą pirkome internetu. Viskas labai lengva ir paprasta. Antra labai patikusi vieta - Gmundenas. Užsienietiškas jausmas. Kavinių šurmulys, bet tuo pačiu ir ramybė, žydras vanduo, kalnų didybė, jachtos…Gmundenas garsėja savo keramika ir tai matosi ne tik viešbučio indų pasirinkimuose, bet ir visose parduotuvių vitrinose. Miestas apsuptas Trauno ežeru, o ežero viduryje stūgso pilis su Shloss Ort bažnyčia. Vaizdas įspūdingas. Iki jos galima nueiti pėščiomis ir apeiti ratu arba padaryti kaip mes - apvažiuoti dviračiu. Dviračiais apvažiavome visą miestelį. Du kartus. Važiuojant vėlai vakare vaikai kėdutėse užsnūdo, o ryte važiavome anksti, kada visa pakrantė dar miegojo. Nuostabus jausmas. Sigmund - Thum Klamm didžiulį įspūdį palikęs 32 metrų gylio ir 320 aukščio tarpeklis, susiformavęs nuo tirpstančių ledynų vandens, kuris išgraužė didžiulę vagą kalnuose ir suformavo tokį įspūdingą gamtos grožį. Kaina apie septynis eurus, bet jausmas vertas visų septyniasdešimties. Virš galvos kriokliai, apačioj kriokliai, buvome per lietų, bet lietus nepamaišė, o kaip tik dar labiau padidino įspūdį. Nebijokite blogo oro, nes juk žinot seną gerą pasakymą, kad nėra blogo oro, yra tik bloga apranga. Šokom į lietpalčius ir į trasą! Vaikus nešėmės nešyklėse, labiausiai tokiose vietose pasiteisinęs dalykas. Dviračių miestelis Saalbach Hinterglemm. Vieną atostogų rytą supratome, kad pabudome dviračių rojuje. Keliai į kalnus - dviračiams. Aikštelės - dviračiams. Specialios plovyklos irgi dviračiams. Viešbučio, kuriame apsistojome, darbuotojas kaip tik pasiūlė pasinaudoti ta specialia kortele ir nemokamai pakilti funikulieriumi į kalnus, į dviračių trasą. Austrijoje nemažai vietų ir apžvalgos bokštų į kuriuos pakilus pamatysi nerealų kalnų vaizdą. Visų jų kaina apie 50 eurų asmeniui. Mūsų šeima mėgsta dviračius, vyras ypač, taigi ne tik pasigėrėjome vaizdu, bet jis pasinaudojo galimybe nuvažiuoti nuo kalno sunkiausia trasa. Tiesa, trasos pritaikytos profesionaliems dviračiams, todėl važiuoti sunku, bet pabandyti verta. Kol vyras leidosi nuo kalno, mes žaidėme vaikų žaidimų aikštelėje. Vėliau pasinaudojome kitu funikulieriumi ir dar viena trasa leidomės jau kartu su visa šeima. Beržonskiukai laimingi žvalgėsi. Prisiminėm, kaip dar iki atsirandant vaikams važiavome į Maroką, į dviračių žygį, kuriame per penkias dienas numynėme 300 kilometrų. Nors kalnai ten buvo daug pavojingesni ir trasos sunkesnės, bet vežti vaikus Austrijoje atrodė daug sunkiau. Sunkiau, nes atsakingiau. Visgi brangiausias mūsų turtas. Jau planuodami kelionę vaikams akcentavome, kad važiuosime pamatyti snieguotų kalnų, o Austrijoje juos rasite Alpių kelyje. 40 eurų kainuojantis, 48 kilometrus besitęsiantis ir 36 posukius turintis Alpių kelias su tais žadėtais snieguotais kalnais atėmė žadą. Jausmas lyg menuly. Kalnų ežerai, kriokliai. Šalta, snieguota, tylu, pavojingi posūkiai. O vaikai - pramiegojo! Gerai, kad iš vakaro buvo spėję kelis snieguotus kalnus pamatyti, kitaip pažadas liktų neišpildytas. Specialiai nebežadinome, nes buvo tikrai šalta, o ir vėlu. Schafberg Bahn. Traukiniai Adomo didžiulė meilė. Mes gyvename šalia geležinkelio, traukinius tikrąja ta žodžio prasme matome per langus, bet važiuoti su traukiniu į tokio grožio kalnus visai kitas reikalas. Raudonas traukinukas, lėtai kylantis ir leidžiantis pasimėgauti vaizdu, buvo paskutinė atostogų stotelė visam mūsų lankytinų vietų sąraše. Bilietas apie 50 eurų, vaizdas užkilus, o užkyli tikrai labai aukštai, man asmeniškai gal net gražesnis už Alpių kelio vaizdus. Nežinau ar esu mačius kažką labiau mėlyno. Kavinė viršuje, vaikams ledų, tėvams kavos ar užkandžių, viešbutis ir vienas po kito besikeičiantys raudoni traukinukai toje mėlynėje. Buvo sunku patikėti, kad tai buvo realybė, o ne koks instagraminis filmukas prieš miegą. Ir tada dar kartą Gmundenas. Aplankę visas norimas vietas nusprendėme, kad jau laikas namo. Vyras lyg ir norėjo grįžtant dviračiu pasivažinėti po Vieną, sustoti Prahoje, o man atrodė, kad kelias namo ir taip ilgas, beje, abiejuose miestuose jau esame buvę, tai norėjosi tiesiog namo. Po pasivažinėjimo traukinuku sėdom į mašiną ir už kelių valandų atsidūrėme Čekijoje, mat buvome visai netoli sienos. Kirtus tą sieną abu susikibom už rankų, susigraudinom ir kažkaip nesupratom, kaip taip greit palikome Austriją. Jeigu šiandien Čekija, tai rytoj Lenkija ir tada jau Lietuva? Sėdžiu mašinoj, lietus lyja, ieškau nakvynės Čekijoje ir suprantu, kad jei kas leistų laiką atsukti atgal, tai aš mielai po Prahą ir Vieną su tais dviračiais pasivažinėčiau. Naktis sunki, vaikai išsiblaškę, galvoje šimtas minčių. Atsikėlėm ir garsiai išsakėm visokius galimus kelionės baigties variantus ir nusprendėm, kad šiandien apsisukti atgal 200 kilometrų yra visiškas niekis prieš tuos kelis tūkstančius, kuriuos iki čia atvažiavom. Taigi mes susikrovėm daiktus ir išvažiavom atgal į Austriją, į Gmundeną. Ten, kur palikome savo širdis tik atvykus. Deja, bet aną kartą užsakyto viešbučio nebegavome, radom tik vieną laisvą, dukart brangesnį už visus lankytus viešbučius kelionės metu, užtat su terasa, kurioje vaizdais tiesiog mėgavomės. Žiūrėjom į kalnus, į plaukiančias jachtas, į kylančius funikulierius ir lyjantį lietų. Vėliau išėjom pasivaikščioti, grįžom iki apatinių sušlapę, bet tokie laimingi ir pilna širdimi. Jeigu nebūtumėm apsisukę, būtų tikrai kažko trūkę, o pabuvus Gmundene ir dar kartą aplankius tą pakrantę bei Shloss Ort pilį - nebetrūko nieko. O tada jau namo. Prisimenu pokalbį su viena tolima, vyresnio amžiaus pažįstama. Sėdėjau tada su jau laukan lipančiu dideliu pilvu besilaukdama pirmagimio. Kalbėjomės, ji dalinosi savais patarimais iš savo jau užaugintų vaikų gyvenimo, džiaugėsi, kad laukia anūkų… Aš klausiausi ir pamenu kaip šiandien, kad mūsų pokalbį užbaigiau sakiniu “Kaip aš laukiu, kada galėsim kartu į žygius keliauti. Kaip įsidėsiu vaiką į nešioklę ir eisim! (Tada buvom labai aktyvūs žygeiviai). Kaip į didesnes keliones ruošimės!” Ji tik išpūtė akis ir išbėrė šimtą argumentų, kodėl su tokiais mažiukais tokių dalykų daryti negalima. Grįžus iš kelionės sutikti draugai ir artimi žmonės klausė kaip sekėsi. Komentavo ir be proto džiaugėsi mūsų matytais vaizdais, kuriais dalinomės socialinėje erdvėje. Klausė ne tik kaip į tokią kelionę išsiruošti sugalvojom, nes sugalvoti nėra sunku, o kaip išvis ryžomės. Žinoma tie, kurie mus artimai pažįsta, žino, kad su vaikais visur kartu dalyvaujam. Kad ir bėgimuose bėgam, ir į žygius einam, bet jų akimis pasiryžti kelionei automobiliu visai kitas reikalas. Aš suprantu, kad rizikinga, kad nelengva, kad yra šimtai lengvesnių būdų keliauti, bet jų visų akys buvo lyg tos tolimos pažįstamos - nustebusios ir įsitikinusios, kad tai per sunku. Tuo tarpu mes tikrai nuoširdžiai nesupratom kodėl, nes paprasčiausiai nesijautėm jokio žygdarbio padarę. Rimtai. Mes tiesiog išsiruošėm į kelionę su tais mažais vaikais nieko neplanuodami, nieko nesitikėdami, nieko specialiai nesiruošdami, nes žinojom, kad viskas bus gerai. Kad mes jiems parodysim tuos pasaulio kalnus ir sugrįšim namo, juk sugrįžti namo visada smagiausia. Štai ir viskas. Nes viskas, kas blogo gali nutikti kelionėje - gali nutikti ir jūsų kieme. Nes geriausias laikas keliauti yra DABAR. Visiškai nesvarbu, jei vaikai kažko ir neatsimins. I keliones mes važiuojame toli gražu ne tik prisiminimų. Į keliones mes važiuojame patirčių. Visokių. Nes vaikams viskas, ko reikia be “švariai, sočiai ir šiltai” yra mama ir tėtis. Viskas. Nesvarbu, kuriam pasaulio krašte būtumėt. Pamiršti daiktai nuperkami ir užsienio parduotuvėse. Ne tokie sveiki patiekalai dar niekam nesugadino skrandžio per savaitę. Neišplauti rūbai - nesumurzins mūsų vidaus. Ir nuo visų ligų yra vaistų bet kuriame pasaulio krašte. Nepatogiausia, kas gali nutikti kelionėje - tai nuolatinis vaiko verkimas ir nenorėjimas sėdėti tokį ilgą kelią kedutėje. Bet vėlgi, o tu ar nori sėdėti? Nelabai, pasitelki fantaziją, kantrybę ir viskas. Visa kita nuotaikos ir požiūrio laikas. Labiausiai požiūrio. Norėjom kalnus parodyti vaikams, norėjom ramybės, norėjom Tirolio… Viską pamatėm! Kelionės automobiliu didžiausi pliusai yra tie, kad gali sustoti, kur nori ir kada nori. Pavyzdžiui, bet kada sustoti karštos kavos. Mes kavinėje taip nei karto ir nebuvom, nes tiesiog nesinorėjo. Man nėra nieko skaniau už naminę, juodą ir paprastai plikytą kavą. Prie jos kalnų vaizdai tampa pačiu skaniausiu desertu. Sustojom vieną dieną Tirolyje, pamačius tokią didybę ir suvokus, kad mes pagaliau čia atvažiavom ėmiau graudintis. “Vaikai, aš jus čia atvežiau!” - pasakė vyras.
