Šiemet minimos Žemaičių vyskupo, rašytojo, lietuvių tautos švietėjo ir kultūros puoselėtojo Motiejaus Valančiaus 225-osios gimimo metinės. Taip pat prisimename ir kitą iškilią asmenybę - rašytoją Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę, plačiai žinomą kaip Žemaitė, kurios 177-osios gimimo metinės buvo paminėtos birželio 4-ąją.
Motiejus Valančius, vienas svarbiausių XIX amžiaus Lietuvos kultūros veikėjų, paliko gilų pėdsaką lietuvių literatūroje ir švietimo istorijoje. Jo darbai ir idėjos išliko aktualūs iki šių dienų. Tytuvėnų bibliotekoje šiai sukakčiai paminėti buvo surengta vaikų piešinių parodėlė „M. Valančiaus pamokymai“. Tytuvėnų gimnazijos 4a klasės mokinė Aistė Samušytė (jos mokytoja E. Maziukienė) pasiruošė ir savo klasės draugams pristatė M. Valančiaus pasaką „Vaikai neklausantys“. Joje yra keturios istorijos.
Autorius moko vaikus ir tėvus, kaip reikia elgtis: klausyti ir pagarbiai elgtis su vyresniais, neprasimanyti pavojingų žaidimų. M. Valančius perspėja: „Per amžius mano daugel kame buvodamas, atvejais regėjau vaikus, ar tai tėvų, ar vyresnybės neklausančius, bet niekuomet to nemačiau, kad jiems tas neklausymas ant gero išeitų, todėl, vaikai, skaitykite ir imkitės proto.“ Tekstas parašytas XIX a. antroje pusėje ir kai kurie žodžiai vaikams buvo nesuprantami, tad reikėjo pasinaudoti pateiktu žodynėliu. Aptarę tekstus mokiniai per dailės pamokas juos iliustravo.
Kitą dieną bibliotekoje vyko literatūrinė valanda „Skaitome M. Valančiaus „Vaikų knygelę“. Ketvirtokai plačiau sužinojo apie Motiejų Valančių, jo gyvenimą ir veiklą. Pirmasis Lietuvoje vaikams skirtas kūrinys „Vaikų knygelė“ buvo išleistas 1868-aisiais metais Tilžėje, praėjus ketveriems metams nuo lietuviškos spaudos uždraudimo. Šioje pasakų knygelėje vaikai mokomi įvairiausių dalykų.
Ar taip seniai išleista knygelė gali būti įdomi šių dienų vaikui? Dabar šie didaktinio pobūdžio kūrinėliai leidžia skaitytojui sužinoti apie ano meto vaikų gyvenimo kasdienybę, o gyva, vaizdinga kalba perteikia veikėjų emocijas bei nuotaiką. Skaitydami kūrinį „Mikė Melagėlis“ renginio dalyviai atkreipė dėmesį, kad taip besielgiančių vaikų yra ir dabar. Nemalonius jausmus kėlė Prancės Paukštvanagėlio istorija. Autorius moko globoti ir naminius gyvulius, ir laukinius žvėrelius, paukščius, augalus, vis pabrėždamas žmogaus ir gamtos harmoniją. O kūrinėlio „Geroji Onelė“ pagrindinė veikėja mokinius sužavėjo ypatingu gerumu ir nuoširdumu, nes visiems padėdavo nelaukdama atlygio. Tad visi sutarėme, kad M. Valančius - tautos švietėjas.
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaitė): gyvenimas ir kūryba
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, visiems žinoma kaip Žemaitė, gimė 1845 m. birželio 4 d. Bukantės dvarelyje, Plungės valsčiuje, bežemių bajorų šeimoje. Jos tėvas Antanas Beniuševičius tarnavo urėdu, o motina Julijana Sciepuraitė - šeimininke. Šeimoje augo dar trys mergaitės. Abu tėvai namie kalbėjo lenkų kalba, lenkiška dvasia auklėjo ir dukteris.
1863-1864 m. sukilime rėmė sukilėlius, vėliau tarnavo kambarine Džiuginėnų dvare, kur 1865 m. ištekėjo už dvaro eigulio Lauryno Žymanto. Šeima užaugino keturias dukras ir du sūnus (viena dukra mirė kūdikystėje). Kazys, gelbėdamasis nuo rekrutų pabėgo į Ameriką ir dingo. Julija su vyru nuomojosi žemę ir apie 30 metų užsiėmė žemės ūkio darbais Kolainių, Laukuvos, Varnių, Užvenčio apylinkėse.
1883 m. apsigyveno Ušnėnuose, kur susipažino su Povilu Višinskiu, įsitraukė į lietuvių nacionalinį judėjimą, susidomėjo nelegalia spauda, pradėjo rašyti. Paskatinta Povilo Višinskio, Žemaitė Ušnėnuose 1894 m. parašė pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“, painiodama mažąsias ir didžiąsias raides. P. Višinskis šį apsakymą pasiūlė G. Petkevičaitei-Bitei ir J. Jablonskiui, kurių dėka apsakymas išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Redakcija J. Jablonskio siūlymu autorei davė Žemaitės slapyvardį, kadangi apsakymas parašytas žemaičių tarme.
Žemaitė parašė apie 354 apsakymus, apysakas, apybraižas, vaizdelius, keliolika pjesių, pasakojimą apie vaikystę, publicistinių straipsnių, korespondencijų. Kūrinius spausdino „Ūkininke“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvininkų“, „Naujienose“, „Darbininkų balse“, „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“. Kūryboje vyrauja neigiami gyvenimo reiškiniai, pasakojimai epiški, ironiški, objektyvizuoti. Būdingi detalūs gamtos, papročių, buities, veikėjų išorės aprašymai.
1907 m. Kaune dalyvavo Lietuvos moterų suvažiavime, 1908 m. - Rusijos moterų suvažiavime Peterburge. 1912 m. apsigyveno Vilniuje, 1913-1915 m. Pirmojo pasaulinio karo metu lankėsi JAV lietuvių kolonijose, sakė kalbas, rinko aukas nukentėjusiems nuo karo (surinko per $30 000).
1921 m. rašytoja apsigyveno Marijampolėje, grįžusi iš Amerikos. Įsikūrė pas advokatą Andrių Bulotą, rašė ir taisė senus raštus. Žiemą su reikalais išvažiavo į Kauną, bet grįžtant atgal autobusas sugedo ir teko nakvoti laukuose. Rašytoja smarkiai peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir gruodžio 7 d. mirė.
Birželio 4-ąją Žemaitės memorialiniame muziejuje Bukantėje vyko šventė - paminėtos 177-osios rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, visiems žinomos kaip Žemaitė, gimimo metinės. Bukantės dvarelis laukė visų paruošęs šventinę programą. Žemaitės gimimo metinių proga tą dieną čia buvo atidaryta tautodailininko, medžio drožėjo, skulptoriaus, muzikos instrumentų meistro Jono Bugailiškio paroda. Sielai peno buvo galima gauti žiūrint Kretingos kultūros centro Egidijaus Radžio teatro spektaklį, sukurtą pagal Juozo Tumo-Vaižganto pjesę „Žemės ar moters“. Aktyviai į šventės programą įsijungė Plungės skautai. Jie kvietė išmėginti daug įvairių dalykų, kurie domino ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Galėjai išbandyti virtualius akinius, pažaisti nuotaikingus skautų, senovinius ir atmintį lavinančius žaidimus. Visi noriai mokėsi rišti skautiškus mazgus, dalyvauti rikiuotėje ar pabandė išsikepti skautiškos duonelės.
Dokumentinio filmo „Laisvės žvalgas“ anonsas
Nors Motiejus Valančius ir Žemaitė gyveno skirtingais laikotarpiais ir kūrė skirtingo stiliaus kūrinius, abu jie buvo neatsiejama XIX amžiaus lietuvių kultūrinio atgimimo dalis. Valančius, kaip vyskupas ir švietėjas, rūpinosi tautos moraliniu ir intelektualiniu ugdymu, o Žemaitė, kaip rašytoja, savo kūryba vaizdavo paprasto žmogaus gyvenimą, jo džiaugsmus ir vargus, taip prisidėdama prie tautinės savimonės stiprinimo.
