Su savo mažyliu praleidžiate 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę? Bet ateina metas, kai reikia mokytis jį po truputį paleisti. Geriausias būdas - pratinti vaiką žaisti vieną. Kaip tai padaryti? Konsultuoja Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė.
Žaidimo svarba vaiko raidai
Labai svarbu, kad vaikas išmoktų žaisti vienas pats. Žaidimas - vienas būdų mokytis gyventi. Žaisdami vieni, vaikai išmoksta išlaikyti dėmesį, auga savarankiški. Jeigu nelakstysite ir netūpčiosite aplink, greitai įsitikinsite, kad mažyliui pačiam patinka įveikti tam tikrus iššūkius, pavyzdžiui, pačiam ką nors pasiimti, pastatyti ir pan. Žinoma, gyvenimas nėra vien asmeniniai įgūdžiai, tai taip pat ir bendradarbiavimo džiaugsmas: jei kas nors pavyko, pasidalijama laimėjimais. Todėl nereikėtų manyti, kad vaikas gali žaisti vienas savo kambaryje visą dieną. Tam, kad visapusiškai ugdytųsi, reikalinga ir tėvų parama, kartkarčiais kartu pasidžiaugti yra tiesiog būtina.
Gebėjimas žaisti savarankiškai (sugalvoti žaidimą, jį žaisti ir užsiimti „su savimi“) yra įžanga į savarankišką gyvenimą, tikslo užsibrėžimą ir siekimą ir pan. Tikrai nesuveiks, jeigu jūs atvesite į kambarį ir pasakysite: „Dabar metas pažaisti vienam“, ir uždarysite duris. Mažesnis išsigąs, didesnis supyks. Jei vienąkart taip pasielgsite, žinoma, nieko nenutiks, tačiau jei elgsitės taip nuolatos, vaiką tikrai traumuosite ir kada nors jis tai jums primins. Vaikais reikėtų pasitikėti, nevertėtų sukurti labai jau patogių šiltnamio sąlygų, kai apgalvotas kiekvienas padėtas žaisliukas ir kokią funkciją jis atliks, svarbu jūsų emocija, kūno kalba, kai pateikiate tą faktą, kad jam teks pažaisti vienam.
Tėvai neretai daro klaidą, įsikišdami į vaiko žaidimą ir taip atpratindami ar net atgrasydami žaisti vieną. Matote, kad jūsų vaikas įdomiai žaidžia, tegul - nesikiškite, leiskite pasimėgauti džiaugsmu, kai žaidžia vienas pats. Kai tėvai nuolat kišasi, vaikai gali nebemokėti ir nebenorėti žaisti vieni. Be to, suaugusieji juk jaučiasi protingesni, galintys patarti, kaip įdomiau žaisti. Patikėkite, vaikui dažniausiai tie patarimai neatrodo geri, jie net gali pasijusti kritikuojami ir menkinami. Tėvai tik gali užkrėsti džiaugsmu žaisti, pavyzdžiui, pastatyti palapinę ir parodyti, kaip joje smagu, arba, pasiėmus prožektorių, ieškoti lobio ir pan. Tai bus daug naudingiau, nei rodyti, koks žaislas kokią funkciją galėtų atlikti.
Žaidimai ir poreikiai pagal amžių
Skirtingais amžiaus tarpsniais skiriasi ir vaiko poreikiai. Kūdikiui svarbiausia saugumas, kai jaučiasi sotus ir sausas, jis gali žaisti vienas tik tada, jei kur nors jo akiratyje šmėžuos mama. Tuomet mažylis gali tyrinėti, kas jo lovytėje, ir žaisti sau vienas. Aišku, tai netruks ilgai, nes jis dar negali ilgam sutelkti dėmesio.
1,5-2 metų vaikas pradeda savarankiškai judėti, jam viskas smalsu, įdomu, prasideda savarankišumo amžius, kai tėvų reikia daug mažiau, nes jie mažyliui daug ko neleidžia, trukdo pačiam tyrinėti aplinką, juk norisi viską imti, kišti pirštukus visur, kur tik lenda. Tokį palikti vieną žaisti yra nesaugu. Bet galima jam sukurti saugią aplinką.
Pasak psichologės, tėvai žino, kad dvimetis ilgai tikrai neužsiims vienas su kokiu nors minkštu žaislu, bet medinis šaukštas ir puodas gali sudominti ilgesniam laikui. Tokio amžiaus mažyliui labai smalsu, kaip vienas ar kitas daiktas veikia, kam jį galima panaudoti. Išradingi tėvai gali sukurti specialią žaidimų lentą, ant kurios bus prisukinėta įvairiausių jungiklių, telefonų ragelių, skambutis, kuris skambėtų, ir panašių daiktų, su kuriais vaikas ilgam gali užtrukti vienas. Tai, atrodo, paprasti buityje randami daiktai, kurie saugiai pateikti ilgam sudomins mažylį. Reikia tik tėvams pasukti galvą - ir vaikas turės kuo užsiimti, ir patys pasidovanosite ramesnę minutę kitą. Žinoma, butaforinis elektros jungtukas vargu ar atstos tikrą, kurį paspaudus užsidega šviesa, tačiau tai - taip pat išeitis.
Dvejų metukų vaikui nėra tokio stipraus saugumo poreikio, kad mama nuolat būtų šalia, priešingai - jis labai apsidžiaugia, pajutęs laisvę ir galimybę vienas tyrinėti aplinką.
Tėvų vaidmuo skatinant savarankišką žaidimą
Didžioji tėvų užduotis - užtikrinti vaiko saugumą, sukurti tokią aplinką, kuri būtų saugi, rami ir įdomi. Aprūpinkite mažylį tinkamais daiktais ir patys galite atsipalaiduoti. Vaikui tikrai nereikia aiškinti, kaip turi žaisti, geriau palaukti ir pažiūrėti, kaip pats sugalvos, kad, tarkime, paprasta kaladėlė gali tapti mašinyte. Tėvai tikrai gali atsipalaiduoti, ne jų reikalas skatinti vaiką žaisti ir fantazuoti, o mažyliai tai puikiausiai geba ir patys.
Tėvams reikėtų atkreipti dėmesį, kokių žaislų vaikas turi, t. y. ar jie atitinka vaiko poreikius ir amžių. Trimetis vargu ar sudės penkiamečiui skirtą „Lego“ ir tai jam neteiks jokio džiaugsmo, mažylis tik patirs nesėkmę ir savimi gali nusivilti. Būna ir priešingai, kai keturmetis gauna žaisliuką, kurį jau seniai „išaugo“. Todėl negalima pirkti žaislų „išaugimui“ arba bet kaip.
Žurnalą TAVO VAIKAS pirkti internetu pigiau - tik 2.99 Eur/vietoj 3.99 Eur. Spausk NORIU!
Kaip konkrečiai paskatinti vaiką žaisti vienam?
Nereikėtų vaikui sakyti abstrakčiai: „Aš dabar užsiėmusi, o tu eik, pažaisk vienas.“ Gal penkiametis ir supras, ką reiškia pažaisti vienam, tačiau nežinia, kaip į tokią žinią sureaguos. Mažesniam - 2-3 metų vaikui geriausiai pasakyti konkrečiai: „Dabar aš turiu virti sriubą, o tu pažaisk, kol aš pas tave ateisiu.“ Jokiu būdu nesakykite žodžio „vienas“, mažylį tai gali ir išgąsdinti, jam net gali pradėti atrodyti, kad vienas jis liks amžinai, tuomet jau tikrai įsikibs į sijoną ir nebepaleis. Tokio amžiaus vaikams galima sakyti: „Pažaisk pats“, tai toks amžiaus tarpsnis, kai viską norisi daryti pačiam, tik nereikėtų juo piktnaudžiauti, nes tuomet galite paskatinti priešingą reakciją. Tik mama supranta, kad, užsiimdama savais reikalais, ji tarsi nuo savo vaiko atsiskiria, o mažylis, kuriam pabrėšite: „Pažaisk pats“, tai suvoks kaip įdomią veiklą.
Kartais labai greitai ir staiga prireikia surasti, kuo vaikas gali užsiimti vienas, tarkime, sulaukėte skambučio iš darbo.
„Tokiam reikalui tėvai gali turėti kozirių krepšelį ar brangenybių dėžutę, - sako psichologė. - Tai gali būti nedažnai buityje naudojami, tačiau įdomūs daiktai, tikrai kiekvienuose namuose tokių niekučių rasite. Išmanieji įrenginiai, kuriais vaikus dažnai bandome papirkti, šiukštu netinka, nes, kartą pabandę, sunkiai nuo jų atpratinsite.
Paieškokite, kas paprastesnio galėtų sudominti vaiką - gal koks nors smėlio laikrodis, įdomesnis įrankis, mamos brangenybių dėžutė ir pan. Tokiu krepšeliu galima ir atsidėkoti, pavyzdžiui, už tai, kad jis ilgai pabuvo vienas: „Tu taip kantriai palaukei, kol baigiau pokalbį, todėl noriu tau atsidėkoti“, ir ištraukiate, tarkime, brangenybių dėžutę. Tos brangenybės gali būti ir niekučiai, svarbu, kaip vaikui jas pateiksite.“
Kaip mokyti vaiką žaisti vieną?
Stebėkite žaidžiantį vaiką per atstumą, kad jis jaustų jūsų buvimą, kartkarčiais pagirkite, koks jis šaunuolis, kaip puikiai moka žaisti pats.
Taip pat žr
Nepalikite vaiko vieno prie kalno žaislų, geriausia pasiūlyti du ir paklausti, su kuriuo jis nori žaisti.
Nors vaikas žaidžia kitame kambaryje, vis tiek pakalbinkite - jūsų balsas teiks jam saugumo, galima įjungti ir mėgstamos muzikos.
Pirma užkrėskite vaiką noru žaisti, parodykite, kaip tai smagu, tik tada imkitės savo reikalų.
Kartais tikrai būna akimirkų, kai mamai norisi pabūti vienai, bet nereikia to pateikti vaikui irzliai. Jis gali sunerimti, kas mamai nutiko, mažylį net gali aplankyti jausmas, kad dėl tokios būsenos kaltas jis, aišku, to vaikai negali suvokti sąmoningai, tačiau jausis blogai. Visada galima surasti bendrą kalbą su vaiku, jeigu, žinoma, tarp jūsų yra ryšys.
Kaip užauginti savarankiškus vaikus? | VERTA ŽINOTI
Adaptacija darželyje ir vaiko poreikiai
Neretai nutinka taip, kad vos pradėję lankyti darželį vaikai suserga. Tai labai natūralu ir dažna. „Chaotiškas šeimos rytas namuose arba ugdymo įstaigos „papeikimas“ vaikui girdint gali suaugusiajam atrodyti kaip nereikšmingos smulkmenos, dėl kurių vėliau kils nuostaba, kodėl vaikas nenori važiuoti į darželį. Taip apsunkinamas adaptacijos procesas. Ir atvirkščiai - tėvų ramybė ir nuoseklumas, pozityvus nuteikimas ir kai kurios kitos „smulkmenos“ gali iš esmės padėti tiek vaikui, tiek tėvams adaptacijos procese“, - paaiškina medicinos psichologė K. Kančiauskytė-Beigė.
Kitas svarbus momentas, specialistės teigimu, yra tai, kad mes klaidingai manome, jog adaptacija skirta tik vaikui. Deja, adaptacija vyksta visai šeimai. Tėvams taip pat iškyla įvairių jausmų, tarkim, tenka atsiskirti nuo mažylio ilgesniam laikui, pasikeičia rutina, tenka pradėti derinti jau iki tol buvusius aiškius dienos ar savaitės planus su nuvykimai į bei iš darželio, galbūt grįžtama į profesinius darbus.
Sėkminga vaiko adaptacija darželyje prasideda dar vaikui nežengus kojos į ugdymo įstaigą. Suvienodinti namų ir darželio rutiną. Pavyzdžiui, jeigu vaikas vis dar miega dienos miegą du kartus, o darželyje tik vieną - naudinga jau namuose pereiti prie miegojimo vieną kartą per dieną (ir, idealu, panašiu metu, kaip ir darželyje). Taip pat galima pradėti pratintis keltis tuo metu, kai teks keltis į darželį, valgyti panašiu metu, eiti į lauką.
Apie darželį kalbėtis iš anksto. Su vyresniais vaikais (apie 3 m.) pokalbių apie būsimą ėjimą į darželį gali būti daugiau nei su mažaisiais, nes jiems jau patiems gali kilti įvairių klausimų, baimių ar pan. Labai svarbu į visus tuos klausimus pasistengti atsakyti, jų nenuvertinti. Net jeigu vaikas to paties klausia daugybę kartų, svarbu ramiai atsakyti. Tai gali rodyti, kad vaikui ši mintis neramina ir jis taip bando nusiraminti, užtikrinti, kad viskas yra gerai. Galima iš anksto darželį apžiūrėti iš lauko, kelis kartus pro jį praeiti, galbūt per atstumą pasižiūrėti, kaip lauke žaidžia vaikai, papasakoti vaikui, kas vyksta ar pan. Kartais su vyresnėliais yra braižomas žaismingas kalendorius, kuriame braukiamos dienos iki darželio pradžios, tad vaikas vizualiai mato, kiek dar liko dienų, tarsi sukuriamas laukimo jausmas. Su mažesniais vaikais (ypač dar nekalbančiais) tokie pokalbiai gali būti minimalūs, tačiau vis tiek vartokite tokius žodžius, kaip „darželis“, „auklėtoja“, „auklytė“ ar pan. Tiesa, svarbu apie darželį pradėti kalbėti, kai jau žinote konkrečią vietą, pradžios datą ir pan.
Susidėlioti adaptacijos planą. Paprastai vaiko adaptacijos planą pateikia pati ugdymo įstaiga ir kiekvienoje įstaigoje šis planas gali būti skirtingas. Svarbu, kad tėvai žinotų, koks tas planas: kiek trunka, ar jie bus įleidžiami į klasę, kaip vis ilginamas vaiko pasilikimo laikas darželyje ir pan. Svarbu, kad tėvams jis tiktų ir jie jaustųsi kiek įmanoma ramesni tuo laikotarpiu. Taip pat labai svarbu, kad adaptacijos metu nebūtų planuojama ilgesnių pertraukų ar atostogų, nes tai gali apsunkinti adaptacijos procesą.
Tėvams paruošti save, kad jiems taip pat tai bus adaptacija. Tėvams taip pat reikės adaptuotis prie to, kad jų vaiką visą ar pusę dienos prižiūrės kiti suaugusieji, kad jie bus atskirai nuo vaiko, kad į dabartinę dienotvarkę įsitraukia kelionės į ir iš darželio, galimos vaiko ligos ir kiti niuansai.
Atsisveikinimas - tai viena skaudžiausių ir sunkiausių akimirkų adaptacijos metu. Tiek tėvai, tiek vaikai šiame momente gali išgyventi „puokštę“ įvairiausių emocijų. Pasak „Asmens sveikatos klinikoje“ tėvus ir vaikus konsultuojančios K. Kančiauskytės-Beigės, konstruktyvus atsisveikinimas - vienas esminių sėkmingos adaptacijos elementų. Trumpas ir struktūruotas. Pavyzdžiui, mama arba tėtis nupiešia širdutę vaiko delne, spusteli apsikabindamas, palinki geros dienos ir nusišypso atsisveikindamas. Svarbu, kad po šio „ritualo“ vaikas ir vaiką atvedęs suaugęs atsiskiria, išeina, o vaikas lieka su jį pasitikusia auklėtoja. Natūralu ir suprantama, kad be galo skaudu palikti vaiką verkiantį, tačiau struktūra vaikui suteikia saugumo, o saugumas ramina.
Kaskart vaiką informuoti, kada pasiimsite jį. Darželinukai dar negeba suprasti laiko, tad atvykimo laiką jiems nurodome pagal veiklą, pavyzdžiui, kai visi vaikai eis miegoti, kai pavalgysi vakarienę, po pasakos laiko ir t. t. Galite priminti vaikui ir praėjusią dieną, kad atvykote tuo metu, kaip tarėtės. Taip raminate vaiką ir mokote dienos rutinos. Atvykti pasiimti tuo metu, kai planuojate. Jeigu sutarta, kad atvyksite pasiimti, kai vaikai eis iš lauko į klasę - tada ir pasiimkite. Jeigu yra vėluojama pasiimti vaiko, tai kelia vaikui nesaugumą.
Iki galo įvykusi adaptacija laikoma tokia, kai vaikas jau gali ramiai atsiskirti nuo mamos ar tėčio, yra užmezgęs ryšį su bent vienu suaugusiuoju darželio grupėje, gali ramiai dalyvauti veiklose (nebekyla liūdesys, tėvų ilgesys), yra perpratęs ir priėmęs dienos rutiną, žino, kokios taisyklės ir lūkesčiai yra darželyje. Adaptacijos laiką dažniausiai ilgina tai, kad pradėję lankyti vaikai dažnai suserga, o atėjus vėl, įvyksta ligos atkrytis. Adaptaciją ištęsia ir atostogos, kiti išvykimai. Labai svarbu adaptacijos metu suteikti vaikui daug kokybiško dėmesio, laiko kartu, empatiškai priimti jo išgyvenimus. Labai natūralu, jeigu namuose vaikas adaptacijos metu yra irzlesnis, piktesnis, prasčiau miega. Dažniausiai tai kyla dėl daugybės išgyvenimų darželyje, o emocijas vaikas „išleidžia“ ten, kur jaučiasi saugiausiai - namuose“, - paaiškina K. Kančiauskytė-Beigė.
Specialistės teigimu, kai kuriais atvejais gali prireikti ir specialisto konsultacijų. Tai labai rekomenduojama, kai vaiko elgesys ir emocijos itin suintensyvėjusios, kai atsirado vaikui visiškai nebūdingas elgesys ar nuotaikos ir tai nesikoreguoja jau keletą savaičių. Kartais rūpestį dėl tam tikrų raidos, elgesio, emocijų ar ugdymo aspektų išreiškia ir auklėtojos. Pasikalbėti su specialistu geriau ir tuomet, kai tėvams neramu, trūksta informacijos.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad vaiko individualumas ir temperamentas daro didelę įtaką jo gebėjimui žaisti vienam ar bendrauti su kitais. Vieni mažyliai yra labai judrūs, jau nuo ankstyvosios kūdikystės nori bendrauti, kiti - lėtesni, ramesni, jiems ir bendrauti reikia mažiau. Tačiau tai nereiškia, kad intravertiškas vaikas neįgys bendravimo įgūdžių. Svarbu, kad tėvai rodytų tinkamą pavyzdį ir skatintų vaiko socializaciją.
Jei pastebite, kad vaikas nuolat būna vienas ir matyti, kad norėtų būti su kitais, bet nesugeba, tai gali reikšti, kad jis nepasitiki savimi ir kitais. Tokiu atveju svarbu padėti vaikui stiprinti pasitikėjimą savimi ir mokyti bendravimo įgūdžių.
