Darius Pocevičius, gimęs 1968 m., yra žinomas ekonomistas, rašytojas, vertėjas, publicistas, literatūros kritikas ir gidas, save vadinantis miesto tyrinėtoju.
Išsilavinimas ir karjera
1985-1990 m. Darius Pocevičius studijavo Vilniaus universitete, kur įgijo ekonomisto specialybę. Vėliau, 1990-1991 m., jis dirbo jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu Lietuvos Mokslų akademijos Ekonomikos institute. 1991 m. Pocevičius buvo neetatiniu LR Seimo Sveikatos ir socialinių reikalų komisijos patarėju. 1991-1992 m. jis gilino žinias rinkodaros srityje, studijuodamas Frankfurto prie Maino J. W. Goethes universitete. Tolesnės jo akademninės studijos apėmė doktorantūrą Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete 1992-1994 m. Komercinėje srityje D. Pocevičius dirbo nuo 1993 m., eina rinkodaros vadybininko pareigas AB „Ogmios centras“ (1993-1997 m.), vėliau tapo šio skyriaus vadovu (1997-2000 m.). Nuo 2000 m. jis vadovauja UAB „Reklamos naujienos“. Nuo 2012 m. Darius Pocevičius taip pat dirba leidykloje „Kitos knygos“.
1999 m. Darius Pocevičius aktyviai įsitraukė į literatūrinę veiklą. Jo straipsniai, eilėraščių ciklai, vertimai, literatūros kritika ir esė buvo publikuojami Lietuvos kultūrinėje spaudoje, tokioje kaip „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „7 meno dienos“ ir „Metai“. Iš viso jis publikavo daugiau nei 200 straipsnių.
2001-2003 m. Pocevičius buvo vienas iš festivalio „Literatūrinė sostinės žiema“ rengėjų ir organizatorių, taip pat poezijos almanachų „Žiemos žodžiai“ sudarytojų. Jis organizavo ir aktyviai dalyvavo įvairiose kultūrinėse ir kontrkultūrinėse akcijose, tokiose kaip „Keturvėjiškas žygis Vilniaus gatvėmis“, „Nukryžiuotas menininkas“, „Fluxus keturnedėlis“ ir kitose.
Nuo 2002 m. gruodžio mėnesio D. Pocevičius yra literatūrinės interneto svetainės www.tekstai.lt redaktorius. Ši svetainė siekia tapti išsamia šiuolaikinės lietuvių literatūros antologija. 2004-2007 m. jis, kartu su kitais autoriais, pasirašinėjo „Castor & Pollux“ pseudonimu kontroversiškai vertinamas knygų apžvalgas savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. Dalis šių apžvalgų 2007 m. buvo išleista knygoje „Rašytojų kūjis“.
2008 m. Darius Pocevičius buvo vienas iš Laisvojo universiteto (LUNI) steigėjų. Šios iniciatyvos rengiamų kelionių metu jis susidomėjo Vilniaus istorija ir urbanistika. Nuo 2011 m. Pocevičius surengė daugiau nei 500 pažintinių kelionių po Vilnių ir jo apylinkes. Jis taip pat skaitė paskaitas apie Vilniaus istoriją ir reliktus įvairiose Lietuvos kultūros ir švietimo įstaigose, įskaitant Lietuvos dailės muziejų, Lietuvos nacionalinį muziejų, Nacionalinę dailės galeriją, Vilniaus universitetą ir Laisvąjį universitetą (LUNI).
Kūrybinė veikla ir vertimai
Darius Pocevičius yra ne tik ekonomistas ir tyrinėtojas, bet ir produktyvus rašytojas bei vertėjas. Jis yra parašęs keturias knygas: dvi didelės apimties istorines studijas apie Vilnių - „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (2016 m.) ir „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990, I dalis“ (2018 m.), literatūros kritikos rinktinę „Rašytojų kūjis“ (2007 m.) ir poezijos bei prozos knygą „Vieną kartą gyveno vienas žmogus“ (2003 m.). Išskyrus pastarąją, visos knygos buvo išleistos leidyklos „Kitos knygos“. 2017 m. pavasarį knyga „100 istorinių Vilniaus reliktų“ buvo nominuota Vilniaus mero premijai.
D. Pocevičiaus knygos apie Vilnių išsiskiria tuo, kad jose pirmą kartą lietuvių kalba pateikiama daug plačiai nežinomų faktų ir netikėtų įžvalgų apie miestą, kurios dažnai prieštarauja įprastoms žinioms, randamoms miesto vadovuose ir turistiniuose leidiniuose. Pirmoji jo knyga apie Vilnių, „100 istorinių Vilniaus reliktų“, pasak autoriaus, parašyta „iš meilės miestui ir įsiūčio, kurį kelia skylėta ir baltų dėmių pilna Vilniaus istorija“. Joje apžvelgiamas Vilnius nuo XIV a. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“ pirmoje dalyje autorius siekė parodyti, kad „klaidinga žiūrėti į sovietmetį kaip į nedalomą ir panašią visumą, jis buvo labai įvairus ir skirtingas. Jame galima rasti visko - ir gėrio, ir blogio, ir daug pilkų pustonių, niuansų“. Šioje knygoje aprašyti 1944-1964 m. laikotarpio miesto artefaktai. Antroje šios serijos dalyje, apimančioje 1965-1990 m. laikotarpį, D. Pocevičius daug dėmesio skiria knygos personažams - žmonėms, kurie patys tapo ano meto reliktais. Ypač daug dėmesio skiriama menininkams - rašytojams, kompozitoriams, dailininkams, jų kūrybai ir gyvenimo būdui. Knyga taip pat apžvelgia tuometinius knygynus, leidyklas, vaistines, juvelyrines ir valiutines parduotuves, atkreipia dėmesį į reliktus, kuriuos paliko šachmatininkai, „Spartos“ fabriko darbininkai, pirmieji kompiuterių specialistai.
Darius Pocevičius taip pat aktyviai verčia literatūrą iš rusų ir vokiečių kalbų. Jis imasi versti nepopuliarius ar menkai žinomus, bet specifiniu mąstymu pasižyminčius autorius. Tarp jo verstų knygų yra Eduardo Limonovo „Tai aš, Edička“ (2006 m.) ir „Nevykėlio dienoraštis“ (2010 m.), Aleksandro Brenerio ir Barbaros Schurz „Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje“ (2008 m.), Boriso Akunino „Aukso skrynia“ (2012 m.). Jis taip pat yra vertęs Peterį Handkę ir Ernstą Jandlą.
Apdovanojimai ir įvertinimai
Už savo visapusišką kultūrinę veiklą ir Vilniaus tyrinėjimus Darius Pocevičius yra pelnęs įvairius apdovanojimus. Jis yra apdovanotas Šv. Kristoforo statulėlėmis (2016, 2017, 2019 m.), Vilniaus mero premija, taip pat Lietuvos leidėjų asociacijos apdovanojimu (2023 m.) už knygų ciklą „Istoriniai Vilniaus reliktai“.
D. Pocevičiaus knygos apie Vilnių tapo savotišku fenomenu, sukūrusios miesto entuziastų subkultūrą. Jo tyrinėjimai apie sovietinį Vilniaus laikotarpį atskleidžia šio laikmečio įvairovę, kontrastingumą ir kontroversiškumą.
Darius Pocevičius gyvena ir dirba Vilniuje, toliau tyrinėja įvairių periodų Vilniaus paveldą, skaito paskaitas ir organizuoja ekskursijas. Jo darbai ir kelionės padeda giliau pažinti ir suprasti Vilniaus istoriją bei kultūrinį landšaftą.
tags: #darius #pocevicius #gimimo #data
