Ką įsivaizduojate, girdėdami žodžius „sunki vaikystė“? Dažniausiai pagalvojame apie fizinį ir/ar seksualinį smurtą, girtuokliaujančius tėvus, šaltus apgriuvusius namus ir alkanus vaikus, ant kurių kūnelių matosi mušimo ir išsekimo žymės. Tokiomis šeimomis susirūpina tarnybos, įstaigos, net kaimynai stengiasi padėti. Jų skausmas toks akivaizdus, sukeliantis užuojautą, gailestį, norą padėti. Tačiau ne mažiau pavojingas ir pažeidžiantis yra emocinis apleistumas, kuris, deja, matomų randų nepalieka ir užuojautos nekelia.
Kalbant apie žmogaus poreikius, būtina atskirti bazinius ir emocinius poreikius. Pirmuosius svarbu patenkinti tam, kad išgyventume ir jaustumėmės gerai, galėtume dirbti, mokytis, būti aktyvūs. Kyla klausimas: ar XXI amžiuje vis dar turime kovoti už geresnį kąsnį, bėgti nuo bado, šalčio, stichijų? Sprendžiant iš automobilių kiekio gatvėse, eilių parduotuvėse bei pramogų centruose, lyg ir akivaizdu, kad kova dėl išgyvenimo jau praeityje.
Kiekvienas nori būti gerbiamas, vaikai taip pat. Jie nori jausti, kad į juos žiūrima rimtai ir pagarbiai, klausomasi nuomonės, atsižvelgiama į jų pasirinkimus. Tai nereiškia, kad vaikams reikia visur ir visada nusileisti, tenkinti kaprizus. Kai bendraujant su draugais, pažįstamais, jums suskamba telefonas, jūs tikriausiai atsiprašote ir pasitraukiate į šalį atsiliepti, jei skambutis svarbus. O jei šalia jūsų yra vaikas, elgiatės taip pat? Ar beldžiatės į penkiamečio kambarį prieš įeidami? Ar atsiklausiate prieš apkabindami, bučiuodami? Kaip galime tikėtis pagarbos iš vaikų, jeigu patys jiems rodome priešingą elgesį? Tuo mes parodome, kad vaikas nieko vertas, o suaugęs asmuo su mažesniu, silpnesniu gali elgtis kaip panorėjęs.
Mūsų kultūroje normalu galvoti, kad tarp artimųjų galima nežabotai reikšti visas negatyvias emocijas, nes tai tarsi įrodo ypač artimą ryšį tarp šeimos narių (tikras šeimos narys ar draugas priims mane visokį). Tačiau toks elgesys tik pažeidžia šalia esančius, gąsdina ir atstumia, nes yra ypatingai nepagarbus bei nuvertinantis.
Emocinis apleistumas: nematomi randai
Kai konsultuojamiems tėvams tenka priminti, kaip svarbu rūpintis vaiko emociniais poreikiais, dažnai pasigirsta atsakymas: „Jis/ji viską turi! Atvažiuokite pas mus į namus, pamatysite, kiek jo/jos kambaryje visko yra!“ Taip, vaikas viską turi, jo nemuša, nesityčioja, nežemina. Tačiau jam nesišypso, nesidžiaugia pamatę, nepalaiko pastangų ir svajonių, neaptaria jo darbelių (aha, gražu… - nėra aptarimas), neatpažįsta liūdesio ar nerimo ženklų. Dažniausi jam sakomi žodžiai - „Ar padarei?“, „Galėjai geriau“, „Būk geras“, „Tu man trukdai“, „Eik žaisti“.
Žiūrint iš šono į tokius santykius atrodo, tarsi tėvai ir vaikai gyventų skirtingose galaktikose - tėvai sau, o vaikai sau - tylūs, patogūs, netrukdantys, siekiantys gerų rezultatų, kaip tėvai reikalauja. Patogūs vaikai - tai gali sukelti apgaulingą įspūdį, kad namuose yra tinkamas auklėjimas, gerovė, supratimas, palaikymas. Tėvai neatsisuka vaikui įėjus į kambarį, pertraukia kalbantį, neįsiklauso į jo nuomonę, ignoruoja vaiko emocijas ir išgyvenimus, nuvertina vaiko indėlį į šeimos gyvenimą, jo gebėjimus.
Vaikai dėl tokio tėvų elgesio savyje ima kaupti įniršį ir bejėgiškumą. Nesvarbu, ką padarytų, niekas nesulaukia tinkamo, trokštamo dėmesio, įvertinimo, palaikymo. Kertinis vaikystės psichologijos dėsnis sako - vaikas negali sau leisti tikėti, kad su jo tėvais kažkas negerai. Vaikas pradeda tikėti, kad jis pats yra defektyvus, netikęs, sugadintas ir ima jausti didžiulę gėdą, nes negali pateisinti tėvų lūkesčių. Juk negali tėvai būti abejingi geram vaikui! Negaudamas būtino dėmesio, vaikas gali imti netinkamu elgesiu siekti būti nubaustas, nes tada jis gauna dėmesio tik sau, nesvarbu, kokio. Vaikas jaučiasi ir elgiasi taip, tarsi nebeturėtų ko prarasti, lyg sakytų - na, ir ką tu man?
Pagalba ir parama apleistiems vaikams
Vaikams labai svarbu augant jausti, kad šeimoje jie yra saugūs ir turi stiprius emocinius ryšius su šeimos nariais. Jausmas, kad esi komandos dalis, priklausai šeimai, didesnei grupei žmonių sukuria itin stiprų emocinio saugumo jausmą. Bendra veikla visada suartina, skatina pagalbą vienas kitam, atjautą, kūrybiškumą. Nebūtina kartu tik linksmintis, žaisti, užsiimti vienodu hobiu. Buities darbai, kasdienės užduotys, jų pasiskirstymas, naujų įgūdžių mokymasis taip pat skatina bendrystės išgyvenimą.
Pats paprasčiausias sprendimas - pareigos kiekvienam šeimos vaikui. Pareigų turėjimas sustiprina vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, žinojimą, kad jis yra svarbus šiuose namuose, jo pastangos vertinamos. Pareigų paskyrimas rodo tėvų pasitikėjimą vaiko galimybėmis. Tai visiškai priešingas veiksmas per didelei globai, kai tėvai neleidžia vaikui tapti labiau savarankišku, nesuteikia progų išbandyti savo jėgas. Vaikas jau nuo trejų metų amžiaus gali atlikti vieną pareigą, o su kiekvienais gyvenimo metais rekomenduotina pridėti po vieną papildomą. Žinoma, pareigos turi atitikti vaiko amžių ir gebėjimus.
Vaikus skaudina ir nuvertina jų atribojimas nuo šeimos sunkumų aptarimo ir sprendimų priėmimo. Įsitikinimas, kad vaikai kažkam per maži (per mažai protingi, per mažai galingi) neleidžia jiems įgyti gyvenimo kompetencijų, vaikai užauga infantilūs, negebėdami spręsti paprasčiausių problemų.
Kaip norisi būti priimtam, žino kiekvienas. Tiek vaikas, tiek suaugęs - visi esame unikalūs, savotiški, tačiau tai ne visada išeina į naudą. Vaikas daug greičiau nei suaugęs gauna atkirtį, kai elgiasi ne taip, kaip iš jo tikimasi, kai reiškia „nepriimtinas“ emocijas, ar turi savotiškų ypatumų. Vieni tėvai tai atvirai kritikuoja, draudžia, reikalauja keistis, kiti - tiesiog imasi žeminimo ir pašiepimo taktikos (tas vaikas jau kai sušneka, va, dabar tai bus…). Priėmimas reiškia, kad vaikas visada yra normalus ir turi priežasčių elgtis bei galvoti taip, kaip elgiasi ir galvoja.
Be aukščiau išvardintų keturių poreikių, taip pat labai svarbus saugumas - saugi aplinka, tinkama globa, pagalba tuomet, kai jos reikia, taisyklės bei tinkamos ribos kiekvienam šeimos nariui. Vaikui pirmieji padėjėjai ir gelbėtojai yra jo tėvai, todėl jų geri tarpusavio santykiai suteikia tikėjimą, kad jie vaiką apgins ir globos nepaisant nieko. Siekiant saugumo svarbus vaidmuo tenka šeimos tradicijoms ir ritualams, riboms bei drausminimui, disciplinai. Auklėjimas nėra lengvas nei tėvams, nei vaikams, ir be tam tikrų apribojimų niekas negali jaustis saugus. Todėl nuolatinė rutina, tiek kasdieninė, tiek šventinė, suteikia vaikams galimybę pasiruošti įvairiems šeimos gyvenimo įvykiams. Kuo vaikai mažesni, tuo labiau turėtų būti išlaikoma nuspėjama rutina. Nuoseklus taisyklių paisymas bei drausminimas padeda vaikams suprasti, koks elgesys yra palaikomas ir pageidaujamas, todėl jiems tampa lengviau pasirinkti tinkamą elgesį. Emocinių vaiko poreikių patenkinimas veda į tinkamą meilės išraišką, kuri padeda vaikui augti, atrasti save kaip asmenybę, įgyti gyvenimo kompetencijų bei drąsos būti autonomišku.
Tyrimų rezultatai ir iššūkiai
Ištirtos 2 vaikų grupės. Pirmo tyrimo metu tiriamųjų grupę sudarė 70 (44 berniukai ir 26 mergaitės) paliktų ir apleistų vaikų iš įvairių globos institucijų. Palyginamoji grupė buvo adekvati pagal amžių ir lytį tiriamajai grupei ir ją sudarė 70 (44 berniukai ir 26 mergaitės) vaikų, augančių šeimose. Tirtų vaikų emocinės būsenos kaitai įvertinti, praėjus dviems metams, buvo atliktas antras tyrimas. Jame dalyvavo abi tos pačios vaikų grupės, tik mažesnės sudėties: po 50 (32 berniukai ir 18 mergaičių) vaikų tiriamojoje ir palyginamojoje grupėse.
Tyrimo rezultatai parodė, kad palikti ir apleisti vaikai, augantys globos institucijose, turi psichoemocinės sveikatos problemų: jie yra nervingi, turi agresijos požymių, yra sunkumų juos auklėjant. Šių vaikų emocinės būsenos, pasireiškiančios jų elgesyje, dinamika vystosi frustracinės ir depresyvinės būsenos gilėjimo linkme.
Pasak socialinių darbuotojų, psichikos sveikatos specialistų užimtumas šiuo metu rodo, kad tokių „darbų“ šeimose per pastaruosius porą metų stipriai padaugėjo - nuo jo kenčia tiek paaugliai, tiek jų tėvai. Bene labiausiai nuo pandemijos nukentėjusi grupė - paaugliai, kurių socialiniai įgūdžiai kaip tik turėtų formuotis bendraujant su bendraamžiais, bet dėl ilgos atskirties viskas tarsi sustojo ar sutriko. Dėl to į klinikas kreipiasi tikrai labai daug paauglių tėvų, kurių vaikai turi elgesio, emocijų sutrikimų, jiems pasireiškia prislėgtos nuotaikos, nerimas, neretai - ir delikventinis elgesys, t. y. konfliktiškas elgesys, mokyklos nelankymas, smulkūs nusižengimai, epizodiškas alkoholio vartojimas.
Pastebima, kad jaunesni paaugliai, arba vaikai nuo kokių aštuonerių metų, pasižymi netinkamu elgesiu, susiduria su sunkumais mokytis mokykloje, nemoka tinkamais būdais susirasti draugų. O vyresnius paauglius, jaunuolius, slegia nerimas, depresija.
„Vaikų linijos“ vadovas R. Povilaitis pastebi, kad ugdyti žinias apie psichikos sveikatą vertėtų dar mokykloje. Deja, Lietuvoje to trūksta. Svarbu vykdyti programas, kurios moko vaikus spręsti sunkumus: padėti sau arba kitam vaikui, atpažinti emocijas, jas įvardinti, išreikšti nežeidžiant kitų. Tuos dalykus irgi reikia mokytis kaip matematiką, kaip lietuvių kalbą.
Bene ryškiausias psichikos sistemos trūkumas: esant elgesio ar emociniams sunkumams vaikas gali gauti vienkartinių konsultacijų, bet ne tęstinės pagalbos. Kur dabar yra tęstinė pagalba, jeigu reikia 10, 20, 30 terapinių sesijų vaikui ir jo šeimai? Kur šitos paslaugos yra? Jos kažkur dingo, paieškokime, kur jos dingo.
Lietuvos regionuose psichologai ir psichiatrai lankosi retai - ten vaikų psichikos sveikatai skirta nuo aštuntadalio iki ketvirčio medicinos darbuotojo etato. Žmonės jaučia, kad didelės pagalbos negausi, jei pravažiuoja pro tą rajoną specialistas vieną kartą per savaitę.
Lietuvai dar tikrai yra, kur stiebtis. Norint suteikti kokybiškas paslaugas vaikams ir paaugliams (...) reikia specialistų nuo 18 iki 20 skaičiuojant 100 tūkst. visos populiacijos. Škotijoje artėjame prie to lygio. Lietuvoje nuo 5 iki 10 kartų mažiau tų specialistų dirba.
Vyriausybė patvirtino Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis apmokamų paslaugų teikimo sąlygų pakeitimus. Vienas svarbiausių pokyčių - psichikos sveikatos centruose bus formuojamos atskiros, specializuotos komandos vaikams ir paaugliams. Prievolė suformuoti vaikų ir paauglių komandas atsiras laipsniškai iki 2027 m. rugsėjo 1 d., priklausomai nuo prie psichikos sveikatos centro prirašytų vaikų ir paauglių skaičiaus. Tikimasi, kad toks paslaugų atskyrimas leis vaikams gauti daugiau specializuotos pagalbos, įskaitant ankstyvąją diagnostiką ir nemedikamentinį gydymą.
