Pagal apibrėžimą patyčios yra tyčinis, pasikartojantis asmens ar kelių asmenų žeminantis elgesys kito žmogaus atžvilgiu. Psichologė, individualiosios psichologijos konsultantė Gabija Jurgelytė atkreipia dėmesį, kad vienkartinis ar atsitiktinis netinkamas elgesys dar neturėtų būti vadinamas patyčiomis. Ne kiekvienas netinkamas vaiko elgesys, net ir skaudinantis kitą vaiką, gali būti vadinamas patyčiomis. Todėl turėtumėme būti atsargūs su sąvokomis, kad per greitai neužkabintumėm vaikams „aukos” ar „smurtautojo” etikečių.

Patyčios - pagalbos šauksmas

Besityčiojantis vaikas dažnai pavadinamas negeru, sakoma, kad jis tyčiojasi sąmoningai, tačiau reikia suprasti, kad šis iš esmės tyčinis veiksmas nereiškia, kad tai yra vaiko sąmoningas pasirinkimas. Niekas nesityčioja iš kito, jo nežemina todėl, kad gerai jaučiasi. Tai visuomet yra tam tikras pagalbos šauksmas, ir turbūt teisingiausia būtent taip jį vertinti - su atjauta ir supratimu. Galima teigti, kad toks elgesys gimsta iš didelio menkavertiškumo jausmo, kurį patiria vaikas savo socialinėje aplinkoje: namuose, mokykloje, draugų kompanijose. Besityčiojančiam vaikui dažniausiai atrodo, kad su juo kažkas yra negerai, ir jei jis nieko su tuo nedarys, tai visi tai pamatys. „Didelė tikimybė, kad patyčias inicijuojantis vaikas pats patiria sumenkinimą, įskaudinimą, pažeminimą, patiria spaudimą, todėl save nuvertina. Jis neištveria sunkių jausmų apie save ir neranda jokių konstruktyvių būdų su tuo susitvarkyti, pvz., mokydamasis, padėdamas kitiems, t. y. socialiai priimtinais veiksmais“, - teigia individualiosios psichologijos praktikė.

G. Jurgelytė sako, kad būtent iš gilaus menkavertiškumo gimsta vaiko poreikis pažeminti kitą, kad pats jaustųsi geresnis, vertingesnis. Anot specialistės, besityčiojantis vaikas kitam vaikui perkelia savo jausmus: pyktį, pažeminimą, nuoskriaudą, nuvertinimą. Jis to negali ištverti vienas, todėl jaučia poreikį šiuos nepakeliamus jausmus kompensuoti. „Individualiosios psichologijos teorija teigia, kad visi žmonės gimsta geri: nori duoti, imti, prisidėti, padėti ar bendradarbiauti. Tačiau kai jiems tai nepavyksta padaryti socialiai priimtinais būdais, jie pradeda netinkamai elgtis, ir tai yra jų pasąmoningas pagalbos šauksmas“, - teigia psichologė. Ji yra įsitikinusi, kad vaikas tokiais atvejais jau būna pabandęs tinkamai elgtis, tačiau jam nepavyko gauti pastiprinimo, patenkinti savo bazinių poreikių, todėl jis kompensuoja neigiamus jausmus netinkamu elgesiu. Padėti įskaudintam vaikui ir išspręsti patyčių situacijas galima tik suprantant, ką jis išgyvena, ir dar labiau jo nenuvertinant. „Supraskime, vaikas būna išgyvenęs labai daug neeilinių dalykų, kad pasirinktų kitą žmogų priversti jaustis taip, kaip jaučiasi pats“, - pasakoja G. Jurgelytė.

Patyčių galima ir išmokti

Kai kurie vaikai patys neinicijuoja patyčių, tačiau prisideda prie kitų besityčiojančių. Tokį elgesį gali lemti ir kitos aplinkybės, pvz., noras pritapti prie patinkančių vaikų grupės arba tiesiog išmokimas stebint kitus ir supratus, kad toks elgesys lieka nesustabdytas. Kadaise atliktas gana brutalus eksperimentas su lėle Bobo parodė, kaip greitai vaikai pradeda imituoti netinkamą kitų elgesį ir išmoksta skriausti. Tokie atvejai parodo, kad vaiko viduje nebūtinai vyksta giluminiai procesai, tačiau jie tokia forma adaptuojasi prie sociumo. Prie patyčių vaikai kartais prisideda ir todėl, kad bijo patys atsidurti aukos pozicijoje. Beje, patyčias inicijuojantys vaikai beveik visada bijo būtent šio dalyko, todėl pirmieji užima galios poziciją. Tyčiotis iš kito gali atrodyti ir „kietai“.

Patyčios užgimsta šeimoje

Specialistė atkreipia dėmesį, kad patyčių priežastis dažniausiai glūdi šeimoje. Todėl ši problema ir nėra taip lengvai išsprendžiama. Tačiau tinkamai organizuodama pagalbą, mokykla gali vaikui padėti keisti elgesį. „Mokykla nėra tokia galinga, kad suformuotų gilius neigiamus jausmus, ypač mažame vaike, bet kryptinga ir tinkamai sutvarkyta mokyklos infrastruktūra gali jam padėti“, - sako G. Jurgelytė. Jei tikimasi realaus pokyčio, patyčių problema turi būti sprendžiama bendromis tėvų ir mokyklos pastangomis, kadangi abi šios grupės turi skirtingas funkcijas. Mokykloje vaikui nuosekliai aiškinama apie tai, koks elgesys yra priimtinas, kaip veikia ir skaudina patyčios. Visos psichologinės problemos yra sprendžiamos iš esmės vieninteliu būdu - atviru kalbėjimusi ir taisyklių laikymusi. „Vaikai puikiai supranta šios problemos esmę, kai su jais apie tai kalbiesi. Galbūt tai nutinka ne per vieną kartą ar pamoką, tad mokyklos turi turėtų tam atitinkamus resursus“, - sako psichologė. Tai didelė investicija - samdyti žmones, kurie su vaikais užmezga santykį, todėl sulaukia atsivėrimo ir pasitikėjimo. Ne kiekvienas specialistas gali atvirai pasakyti tėvams, kad šeimai (ne tik besityčiojančiam vaikui) reikia psichologinės pagalbos. „Mes, pavyzdžiui, galime sau leisti tai pasakyti, nes tokia mūsų mokyklos koncepcija - atvirai bendrauti su tėvais ir pasiūlyti pagalbą visai šeimai. Tikrai ne kiekvienas mokytojas gali skirti tam laiko ar turėti reikalingų žinių bei nebijoti, jog tėvai įsižeis ir reaguos gynybiškai“, - teigia mokyklos „Pažinimo medis“ bendruomenei padedanti psichologė G. Jurgelytė. Mokykla ir tėvai neturi susipriešinti, priešingai, jie turi stoti į tą pačią barikadų pusę ir bendrai veikti, nes padėti reikia būtent vaikui. Tokiais atvejais tėvams reikia visų pirma „pamaitinti“ save, kad gebėtų „pamaitinti“ vaiko emocinius poreikius. Laimė, pastaraisiais metais socialinių-emocinių kompetencijų ugdymui skiriamas vis didesnis dėmesys ir parengiama vis daugiau „šviesos karių“, kurie padeda vaikams ir neša žinias į įvairias šalies mokyklas.

Patyčių samprata

Patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo. Dažnas patyčių termino atitikmuo − „priekabiavimas“, tačiau jis neretai yra suvokiamas labai siaurai - kaip seksualinis priekabiavimas. Lietuvių kalboje nėra tikslaus termino, kuris atspindėtų visą elgesio įvairovę būdingą patyčioms. Patyčios gali vykti pačiose įvairiausiose vietose: ir mokyklose, ir kiemuose, ir namuose, ir visur kitur, kur vaikai susitinka ir bendrauja.

Stebėtojų ir mokinių vaidmenys

Patyčių situacijoje labai svarbūs stebėtojai. Mokyklose patyčios vyksta pačiose įvairiausiose vietose. Tyčiojimasis vyksta tokiu metu ir tokioje vietoje, kuomet yra mažiausiai suaugusių priežiūros. Neutralus stebėtojas - tiktai stebi, kas vyksta. Aukos gynėjas - asmuo, kuriam nepatinka patyčios ir kuris stengiasi padėti aukai apsiginti arba bando sustabdyti patį priekabiavimą. Pirmasis mokinių vaidmenų schemą sudarė norvegų tyrinėtojas D. Olweus.

Patyčių pasekmės

Yra daug įvairių tyrimų apie tai, kokios yra patyčių pasekmės. Yra paplitusi klaidinga nuostata, kad patyčios gali padėti vaikui išmokti tinkamų socialinių įgūdžių, o nuo patyčių vaikas stiprėja. Tačiau patyčių poveikis yra neigiamas. Tai, kiek neigiamų pasekmių sukels tyčiojimasis, labai priklauso nuo suaugusiųjų reakcijos į šį reiškinį, nuo jų palaikymo ir pagalbos. Patyčios yra kaip rizikos veiksnys įvairiausioms psichikos sveikatos ir elgesio problemoms atsirasti. Ir tik veikiant apsauginiams veiksniams sumažina patyčių pasekmes. Tai, kad suaugęs žmogus nejaučia rimtų vaikystėje patirtų patyčių pasekmių, visiškai nereiškia, kad patyčios neturi neigiamo poveikio. Kenčiantys nuo patyčių, dažnai jaučiasi nesaugūs, išgyvena nerimą. Nuolat susiduriantys su bendraamžių patyčiomis galvoja apie savižudybę. Dėl patyčių vengiama mokyklos, nelankomos pamokos. Vaikas, nuolatos patirdamas patyčias ir negalėdamas jų sustabdyti, išmoksta, kad jis yra bejėgis pakeisti situaciją, nuleidžia rankas ir nebesiima jokių veiksmų, kad save apgintų (įgytas bejėgiškumas). Smurtinis reagavimas yra elgesys, kylantis iš beviltiškumo ir nežinojimo, kaip reaguoti. Mokykloje esant dažnoms patyčioms, mokiniai jaučiasi mažiau saugūs, mažiau patenkinti mokyklos gyvenimu. Be to patyčios veikia visus vaikus. Jei mokiniai mato, kad nereaguojama į tyčiojimąsi arba jam netgi pritariama, formuojasi nuostata, kad toks elgesys yra tinkamas. Tokioje situacijoje vertybių sistema iškreipiama: tolerancija, pagalba kitam, draugiškumas, pagarba tampa nevertinamu elgesiu.

Patyčios Lietuvoje

2002 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos atlikto tarptautinio tyrimo duomenimis, mažiausiai 13 m. amžiaus vaikų, patiriančių patyčias yra Čekijoje, Švedijoje, Slovėnijoje; daugiausiai - Lietuvoje, Portugalijoje, Latvijoje. „Kartais vaikas, neiškentęs, kad iš jo tyčiojamasi, išeina į kitą mokyklą. Toje klasėje, iš kurios jis išeina, paprastai atsiranda kitas vaikas, iš kurio tyčiojamasi. Taip atsitinka, nes yra norinčių ką nors įskaudinti“, - pabrėžia psichologas. - Šiandien daug kalbame apie patyčias, bet ar situacija kaip nors keičiasi? - Nuo 1994 m. Lietuva dalyvauja tarptautiniame tyrime, kas ketverius metus pateikiami vis nauji rezultatai apie šios problemos situaciją. Keletą metų Lietuvoje buvo apie 40 proc. patyčias patiriančių vaikų, tai buvo didžiausias rodiklis. Tačiau maždaug nuo 2002-2006 m. patyčių ėmė mažėti - tai sutapo su didžiuliu valstybės dėmesiu šiai problemai. Paskutinis tyrimas, atliktas 2014 m., rodo, kad, deja, patyčių pradeda daugėti. Palyginti su kitomis šalimis, šiuo metu patyčių Lietuvoje yra daugiausia, o kaip viskas vyks toliau, sunku pasakyti. - Minėjote, jog tuo metu, kai į patyčias buvo kreipiamas ypatingas vyriausybės dėmesys, patyčių buvo sumažėję. Nejaugi dabar to dėmesio mažiau? - Ši tema jau mažiau svarbi dabartinei vyriausybei. Tai laikina ar ne, nežinau. - Kaip apskaičiuojama, kiek vaikų patiria patyčias? Juk tai yra kasdienis ir sunkiai apčiuopiamas reiškinys. - Tie, kurie tiria patyčias, turi labai aiškius klausimus, paaiškinimus, kas tai yra. Pasakytas vienas piktas žodis dar nėra patyčios. Tyrėjai klausia vaikų, ar per paskutinius du mėnesius jiems kas nors sakė žeminančių žodžių, pravardžiavo, stumdė, mušė. Jeigu tai pasitaikė vieną kartą per du mėnesius, tai nelaikoma patyčiomis. Kai kas sako, kad dabar vaikai per jautrūs. Nesu tikras, juk turime rodiklių, kurie rodo, kad kai kuriems žmonėms yra ypač sunku gyventi, jie netgi žudosi. Dabar dešimt kartų daugiau žmonių bando žudytis. Iš to galime spręsti apie tai, kaip jaučiasi visuomenė. - Šį kartą akcijos iniciatoriai kviečia suaugusiuosius atpažinti ir tinkamai reaguoti į vaikų patyčias. Kaip manote, ar mūsų visuomenėje daug abejingumo? - Sunku pamatuoti, kiek abejingumo yra mūsų visuomenėje. Galima pastebėti, kad visuomenė darosi jautresnė. Mokyklose vis labiau bandoma ieško būdų, kaip spręsti patyčių problemą. Suaugusiųjų vaidmuo čia yra esminis - patyčios vyksta todėl, kad suaugusieji leidžia joms vykti. Kartais mes neatpažįstame patyčių, nepastebime arba nesuprantame, ką su jomis daryti. Nežinau nė vienos mokyklos, kurioje patyčių visai nebūtų, bet Lietuvoje vis daugėja mokyklų, kurios per keletą metų sugeba labai stipriai sumažinti vaikų, patiriančių patyčias, skaičių.

Patyčios tarp mokinių ir mokytojų

HBSC 2022 m. tyrimo duomenimis, daugiau nei ketvirtadalis (26,9 proc.) mūsų šalies 5-9 klasių moksleivių patiria patyčias. Nuo 2018-ųjų situacija Lietuvos mokyklose pagerėjo vos 0,9 proc., tai rodo, kad problemos mastas nemažėja. Dvidešimt metų su vaikais ir paaugliais dirbanti „Vaikų linijos“ psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionienė teigia: „Patyčios yra kompleksinis reiškinys, kuris atsiranda veikiamas labai įvairių priežasčių: individualių asmens savybių, grupėje egzistuojančių normų, visuomenės vertybių ir požiūrio į vaikų tarpusavio elgesį. Pavyzdžiui, yra pastebėta, kad skriaudėjais tampa vaikai, norintys dominuoti, o skriaudžiamais - jautresni, į agresyvų elgesį nemėgstantys atsakyti agresija, vaikai. Tačiau itin svarbi patyčių priežastis yra per menkas visuomenės reagavimas į žeminantį elgesį.“

Kaip elgtis patyčių atveju

Psichologės teigimu, atsidūrus pačiame patyčių situacijos įkarštyje, vaikui labai sunku suvokti, kaip reikėtų reaguoti, kai jį žeidžia ir skaudina. „Kartais tėvai rekomenduoja „duoti atgal“, tačiau patyčių metu vaikui reikėtų nubrėžti ribą ir pasakyti, pavyzdžiui, kad „man nepatinka, ką tu darai, ką tu kalbi“ bei atsitraukti. Ne vaikus reikia palikti pačius spręsti, o suaugę turi ateiti ir padėti vaikams spręsti patyčių klausimą“, - teigia A. Bučmytė. Tokios pat taktikos A. Bučmytė pataria laikytis ir internetinių patyčių atveju. Socialiniuose tinkluose ar kitur internetinėje erdvėje patyčias kurstančiam bendraamžiui nereikėtų atsakinėti į komentarus, žinutes. Verčiau, anot specialistės, kreiptis į puslapio administratorius dėl netinkamo turinio pašalinimo, išsaugoti įrašų ar žinučių ekrano nuotraukas ir užblokuoti asmenį. Tinkamai reaguoti aukai pasidaro dar sudėtingiau, kai žodinės patyčios išauga į fizinę agresiją. „Tokioje situacijoje labai svarbu suprasti, kad priešintis nėra tikslinga, nes paprastai tai būna nelygiavertė kova. Dažniausiai būna keli vaikai, kurie užsipuola vieną. Todėl net jei vaikas užkliudomas, pastumiamas, jam svarbu nesustoti, eiti toliau ir rasti saugią vietą“, - kalba A. Bučmytė. Taip pat pravartu stengtis eiti ne vienam, turėti draugą, paprašyti, kad jis palydėtų.„Na, o jei vaikas mato, kad jam neišvengiamai teks praeiti pro grupelę besityčiojančių ir bauginančių žmonių, svarbu kuo tvirčiau ir labiau pasitikinčiu balsu pasakyti „tai man nėra juokinga, aš noriu praeiti“ arba, pavyzdžiui, „liaukitės“ ir nesustojant praeiti.

Ankstyvoji prevencija ir ribų nustatymas

Patyčių prevencija būtina jau ankstyvame amžiuje, nes būtent šiame raidos tarpsnyje mezgasi pirmieji ilgalaikiai santykiai, įsiliejama į kolektyvą, formuojasi socialiniai įgūdžiai, kurių pagrindu kuriami tarpusavio ryšiai ir vėlesniuose vaiko gyvenimo etapuose. 2-3 metų vaikai pradeda kartu žaisti, o nuo 3 metų aktyviau bendrauti ir „aiškintis santykius“ tarpusavyje, tad tokiame amžiuje jau galime aptikti ir pirmąsias patyčių užuomazgas. Ankstyvajame amžiuje dažniausiai sutinkama patyčių forma yra atstūmimas. Atsiranda skirstymas į „draugus“ ir „nedraugus“ pagal lytį, amžių ir įvairiausius kitus, atstumtąjį skaudinančius, dalykus. Suprasti netinkamo elgesio modelius vaikams padeda ir aiškus ribų nustatymas. Mokome ir stebėtojus - jei kito elgesys nepriimtinas - iškart stabdyti rankos signalu ir sakyti „stop, man nemalonu!“. Šalia vaikų esantys suaugusieji - pedagogai, tėvai pastebėję netinkamą elgesį gali jį sustabdyti. Tačiau ir vaikai gali išmokti labai anksti atpažinti ir įvertinti netinkamą elgesį. Tai, kaip vaikas bendrauja, kokius žodžius ir taktikas renkasi, yra jo aplinkos atspindys, todėl svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tai, kaip bendraujame su vaiku, bet ir kaip bendraujame jam girdint. Jei dažnai naudojame pašaipų toną, kalbame apie kitus jiems nesant šalia, t.y. Be to, kartais nesunku pamiršti, kad vaiko psichika yra nebrandi ir jis nesupranta perkeltinės prasmės.

Tėvų ir mokytojų vaidmuo

Tėvų vaidmuo yra labai reikšmingas vaiko gyvenime, o mokytojai turi patirties kaip įtraukti tėvus į partnerystę. Jeigu norime sukovoti su patyčiomis, turime pasitelkti ir tėvus. Jie turi suprasti situaciją ir neatstumti vaikų. Tėvų grupė yra labai svarbi klasės bendruomenei. Mes organizavome vakarus, kuriuose susitikdavo vien motinos ir vakarus, kuriuose susitikdavo vien tėvai.„Tėvams svarbiausia kalbėti su vaiku, jį išklausyti ir tai daryti nuolat, o ne tik tada, kai įtariama, kad jis patiria patyčias. Tai itin svarbu siekiant sukurti ir palaikyti tarpusavio ryšį, grįstą pasitikėjimu ir atvirumu. Jei šis ryšys stiprus, vaikas pasipasakos, kad mokykloje susiduria su patyčiomis. Taip pat galite su vaiku aptarti patyčių temą, žiūrėti filmus, skaityti apie tai knygas. Patikinkite, kad vaikas bet kada gali į jus kreiptis pagalbos, paaiškinkite, kad su patyčiomis susiduria ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės, ir sprendimo būdų visuomet yra. Svarbus ir pačių tėvų sąmoningumas, stebėjimas to, ką ir kokia forma jie kalba savo vaikams apie juos. Kartais tėvų replikos apie savo vaikų išvaizdą, gebėjimus gali atrodyti kaip nekaltas pajuokavimas, o vaikas dėl išgirstos pastabos gali pasijausti prastai“, - sako Kauno kolegijoje dirbanti M. Guptor.

Kaip atpažinti patyčias klasėje

Psichologė Marina Guptor atskleidžia, kad norėdami atpažinti klasėje vykstančias patyčias pedagogai turėtų stebėti, ar nepasikeitė vaikų elgesys. „Patyčias pedagogai gali įtarti pastebėję pasikeitusį vaiko elgesį: vaikas nuolat prastos nuotaikos; dažnai atsiprašinėja namo sakydamas, kad negaluoja; vėluoja į pamokas arba bėga iš jų; prastėja jo mokymosi pasiekimai; dingo noras mokytis, atsakinėti klasėje; pertraukas vaikas leidžia netoli mokytojų ar mokyklos vadovų kabinetų; jo daiktai būna sugadinti arba jis nuolat neturi kokių nors daiktų; atsisako dalyvauti mokyklos renginiuose; pastebimi staigūs ir nuolatiniai nuotaikos pokyčiai; vaikas vis dažniau skundžiasi psichofizinėmis problemomis. Tačiau svarbu kalbėtis su pačiu vaiku, stebėti bendraklasių elgesį, bendravimo būdą pamokų, pertraukų metu“, - tai, kas gali padėti atpažinti klasėje vykstančias patyčias, vardija M. Guptor.

Pagalba darbe patiriantiems patyčias

Jei jūs patiriate patyčias darbe, turite žinoti, kad nesate dėl to kalti, kad turite teisę būti saugūs ir gerbiami savo darbo vietoje. Pripažinkite, kad jūs esate patyčių auka ir kad jums reikia pagalbos. Užfiksuokite ir dokumentuokite patyčių atvejus, pavyzdžiui, datą, laiką, vietą, vykdytoją, auką, liudytojus, elgesį ir poveikį. Tai padės jums parodyti, kad patyčios yra realios ir rimtos. Praneškite apie patyčias savo darbdaviui, vadovui arba personalo skyriui. Ieškokite emocinės ir teisinės paramos iš savo šeimos, draugų arba kolegų, kurie gali jums padėti jaustis geriau ir stiprinti jūsų pasitikėjimą. Ypač svarbu visko nelaikyti savyje. Jūsų artimieji gali žinoti kaip tinkamai elgtis teisiniu ir kitais požiūriais. Tad, būtinai jiems apie tai praneškite. Psichologas gali padėti žmonėms, patiriantiems patyčias arba kitas psichologines problemas. Nesijaukite vieniši arba bejėgiai. Jūs nesate vieni ir galite įveikti šį sunkų ir skausmingą išbandymą. Psichologas yra tam, kad jums padėtų ir jus palaikytų. Jau po kelių psichologo konsultacijų galite gauti naudingų žinių.

Statistika

tags: #nuo #ko #gimsta #patycios

• Apie Astartę
• Daugiau informacijos apie Viliją Blinkevičiūtę
• Kaip palengvinti dantukų skausmą?
• Veikla Prano Mažylio gimdymo namuose
• Lavinamieji žaislai kūdikiams