Auginant vaikus pasitaiko įvairių etapų. Vienas iš jų - kai vaikas pradeda nenorėti valgyti. Tokiu atveju nerimauja tėveliai ir dairosi patarimų, ką daryti, jei vaikas nevalgo, kaip paskatinti jį įsidėti bent kąsnelį į burną. Deja, bet vieno universalaus atsakymo nėra - kiekvienas vaikas unikalus ir norint jį įkalbėti gali prireikti unikalaus būdo, ar net kelių.
Vaikams augant pereina daug etapų. Vienas iš jų - maištavimas, arba kitaip - ribų ieškojimas. Maždaug po antrojo gimtadienio vaikai pradeda tyrinėti tėvų kantrybės ir meilės ribas. Jie daro neleistinus dalykus ir stebi, kokia bus tėvų reakcija, kur yra veiksmų ribos. Taip pat ir su maistu - kas bus, jei nevalgysiu, jei atsisakysiu vieno ar kito patiekalo.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai vaikas nevalgo vieno ar kito patiekalo, nes jo arba vieno iš ingredientų tiesiog nemėgsta. Pabandykite paeksperimentuoti ir ką nors pakeisti įprastiniame patiekale, pridėti ar kažko jame atsisakyti.
Reikėtų nepamiršti, kad vaiko skrandis yra kur kas mažesnis, nei suaugusio žmogaus. Vaikai linkę valgyti nedaug, tačiau dažnai. Ir tai, kad jūsų atžala vakar valgė itin mažai, o šiandien valgo neišpasakytai daug - normalu. Besivystantis organizmas nėra nuoseklus, tad ir maisto poreikis gali būti paprasčiausiai nestabilus.
Jūsų vaikas atsisako ragauti naujų, jam neįprastų patiekalų? Nesibaiminkite, tai - natūralu. Kaip ir jums, taip ir jam pirmą kartą ragauti neaiškius patiekalus nedrąsu. Labai natūralu, kad pamačius įtartiną patiekalą iš karto yra atsisakoma jo net paragauti. Tačiau tai nereiškia, kad jūsų vaikas šio patiekalo niekada ir nevalgys...
Norėdami paskatinti vaiką ragauti naują patiekalą, jums prireiks kūrybos. Galite jam pasiūlyti gaminti kartu - taip mažylis matys visus naudojamus produktus, galbūt net vieno ar kito paragaus gaminimo eigoje. Jei jau patiekalas pagamintas - papasakokite vaikui apie jo ingredientus ir taip neutralizuokite jo nepasitikėjimą nauju vaizdu lėkštėje. Galbūt visi naudojami ingredientai vaikui yra žinomi ir taip jis naują patiekalą greičiau priims.
Mūsų atžalos dažnai net nejausdami mus mėgdžioja. Taip gali būti ir su valgymu. Valgykite tuo pačiu laiku ir tą patį, ką siūlote ir savo mažiesiems, ir, tikėtina, vaikai mažiau spyriosis.
Žaismingi vaikiški indai ar indai kūdikiams gali taip pat paskatinti jūsų atžalą valgyti. Juk iš lėkštutės-zuikučio ar meškučio daug maloniau kabinti šaukštais košę, nei iš paprastos nuobodžios lėkštės.
Vaikams greitai atsibosta įvairūs dalykai. Tame tarpe ir maistas. Kepate blynus pietums? Šaunu - pakeiskite jų formą ir nustebinkite savo vaiką! Pildami paruoštą blynų masę į keptuvę pabandykite samčiu išvedžioti raides, skaičius, įvairius voratinklius, neaiškias formas.
Pietums trinta sriuba su špinatais, kurios, nujaučiate, jūsų vaikas atsisakys? O jei papasakotumėte apie tą keistą žalią sriubą dar keistesnę istoriją?
Jei jūsų vaikas jau geba atlikti nesudėtingas užduotis, pakvieskite jį kartu gaminti. Įduokite šaukštą ir paprašykite ką nors išmaišyti, perpilti, sudėti, suminkyti ar panašiai. Žinoma, toli gražu neduokite mažam vaikui aštrių ar kitokių įrankių, kuriais jie gali užsigauti. Gaminimas gali būti išties smagus, jei paversite tai žaidimu - prieš gamindami iš popieriaus išsilankstykite virtuvės šefo kepures, užsidėkite prijuostes ar kartu serviravote stalą, lyg tai būtų restoranas.
Vienas iš būdų paskatinti vaikus valgyti - tai rodyti jiems tinkamą pavyzdį. Valgykite kartu su vaiku, tuo pačiu laiku ir tą patį maistą. Taip vaikas supras, kad maistas yra normali ir maloni kasdienybės dalis.
Didelė dalis vaikų yra išrankūs maistui. Galbūt kitose srityse jie - labai drąsūs, bet rinkdamiesi maistą jie yra itin konservatyvūs. Yra toks terminas - naujo maisto baimė, dar vadinama maisto neofobija. Ją patiriantys vaikai nėra labai norūs bandyti naujus produktus, labai gretai jiems kyla visokios aliuzijos: tai jiems atrodo, kad valgydami jie jaučia kažkokį ne tokį traškesį, tai jiems maisto spalva ar kvapas yra ne tokie, kokie turėtų būti. Visa tai jiems sukelia baimę valgyti.
Kada reikėtų sunerimti?
Jeigu vaiko svoris atitinka ūgį, vadinasi, vaikas puikiai auga ir jo apetitas yra geras. Dažniausiai paaiškėja, kad vaikas tiesiog valgo ne tai, ką reikėtų, nuolat užkandžiauja. Dėl to jis niekada neišalksta, o kai ateina įprastas valgymo laikas, kai suaugusieji sėdasi prie stalo, vaikas tuo metu visiškai nenori valgyti. Tokio vaiko tėvams siūloma keisti įpročius, o jei vaikas nutukęs - parenkama speciali dieta. Beje, prie užkandžių priskiriami ir saldūs gėrimai, sultys, kisielius, kompotas, pienas, kefyras.
Jei vaiko svoris žymiai atsilieka nuo jo ūgiui nustatytos normos, arba atsilieka netgi ūgis, tiriamas visas vaiko organizmas, ne tik virškinimo organai, tačiau ligų randama retai. Neretai pasitaiko, kad vaikų, kuriems akivaizdžiai trūksta svorio, vienas iš tėvų vaikystėje turėjo tokių pačių problemų. Jei toks liesas ar smulkus vaikas depresinėmis ligomis neserga, yra patenkintas gyvenimu, aktyvus, jeigu geri visi jo tyrimai, tada patariama tėvams nesijaudinti ir neieškoti ligų.
Dalis nevalgymo priežasčių yra psichologinės. Gali būti, kad vaikas nevalgydamas protestuoja dėl kokių nors neigiamų emocijų namuose. Svarbus ir mitybos kultūros vaidmuo. Gražiai ir skaniai paruoštas maistas, įdomiai paserviruotas stalas gali paskatinti daugiau valgyti kai kuriuos prastai augančius vaikus. Maisto skonis, apipavidalinimas, kvapai, net traškesys ar spalva turi reikšmės.
Labai dažnai tėvai nerimauja dėl vaikų mitybos darželyje. Tėvai bijo, kad atsisakydamas įstaigos maisto vaikas jaus diskomfortą, badaus, o gal netgi apsirgs. Tačiau būna ir priešingai: išrankūs vaikai darželyje pradeda valgyti įvairesnį maistą. Čia jie pamato, kaip elgiasi kiti vaikai, ir tai paskatina sekti jų pavyzdžiu.
Polinkį sureikšminti ar akcentuoti maistą paveldėjome iš karo ir pokario metų, kai iš tikro tykojo badas, kai organizmas negalėjo gauti maisto. Dabar galimybių gauti maisto yra, tik kažkas jo nenori. Todėl dažnu atveju galėtume sakyti, kad nenorėti valgyti yra nieko baisaus. Tėvai, nerimaujantys dėl per mažo vaiko svorio, turėtų prisiminti, kad nutukimas - kur kas didesnė liga nei per mažas svoris.
Gydytojai pataria nebijoti, kad vaikas iš bado numirs. Jei vaikas žvalus ir linksmas, greičiausiai jis tiesiog nealkanas. Svarbiausia - nesistengti maitinti per prievartą ar per žaidimus. Į nevalgymą reaguokite ramiai ir viskas susitvarkys.
Ar jūsų vaikas išrankus valgytojas? Padarykite tai...
Dažnai paaiškėja, kad vaikas ilgesnį laiką iš tikro suvalgo mažiau, nei jam reikėtų. Vaikai, mažai valgydami, demonstruoja savo savarankiškumą ir nepriklausomybę, arba jie patiria dėmesio trūkumą - pavyzdžiui, vaikas būna pamirštas tenkinant tik jo fiziologinius poreikius, ar šeimoje yra kivirčų, chaoso, tad vaikas taip nori atkreipti į save dėmesį. Taip pat vaikas gali turėti ryškiai mažesnį apetitą po ligos, pavyzdžiui, roto viruso. Mažesnį apetitą vaikas gali turėti ir dėl lėtinių ligų, pavyzdžiui, anemijos, kuri turi jau apčiuopiamą išraišką. Jeigu vaikas jau porą mėnesių atsisako mėsos, žuvies, jei vartoja daug pieno produktų, reikėtų išsitirti, ar vaikui nėra mažakraujystės.
Dažna vaikų „nevalgumo“ priežastis yra per dažnas ir per gausus užkandžiavimas. Labai dažnai atrodo, kad vaikas nevalgo pagrindinių patiekalų, bet tarpuose tarp pagrindinių valgymų yra labai daug užkandžių: sūrelių, traškučių, sulčių, saldžių pieno gėrimų. Suskaičiavus energinę maisto vertę pamatytume, kad su visais užkandžiais vaikas suvartoja pakankamai ar net daugiau nei reikia kalorijų.
Nuspręsti, ką vaikas valgys, turi tėvai, o ne vaikas. Vaikas sugeba reguliuoti energijos kiekį pagal sotumo ir alkio jausmą, bet jis nesugeba tinkamai pasirinkti. Vaiko režime turėtų būti trys pagrindiniai valgiai ir, priklausomai nuo vaiko amžiaus ir fizinio aktyvumo, du-trys užkandžiai tarpuose. Tarp valgymų nerekomenduojama gerti sulčių, kefyro, pieno. Visos dienos metu vaikams siūlome gerti vandenį, o sultis, kefyrą, pieną geriau gerti kartu su maistu ar užkandžiais. Taip pat labai svarbu išlaikyti pertraukas tarp valgymų, kad vaikas spėtų išalkti, išmoktų ir palaukti. Užkandžiai turi būti suplanuoti, jų neturi būti daug.
Galima pasitelkti mažų gudrybių, kaip vaikui įsiūlyti valgyti tai, ko jis atsisako. Jeigu vaikas nevalgo mėsos ar daržovių - juos galima įmaišyti į košes ar blynus. Dabar madingos užtepėlės, padažai, glotnučiai - gal ta forma vaikui tinka, gal jam patinka spalvos - maistas turi būti patrauklus vizualiai. Kitas dalykas - valgymo aplinka turi būti rami: be jokių televizorių, telefonų, planšečių. Be to, tėvai turi rodyti pavyzdį nuo pat mažens: jei patys tėvai nevalgys daržovių ar maitinsis chaotiškai tai ir vaikai nevalgys. Geriausia, kai šeima kuo dažniau valgo drauge. Kitas dalykas, mes neturime klausti Petriuko „ar valgysi daržovių?“, mes turime klausti „ar valgysi agurkus, ar pomidorus?“. Leisdami vaikui rinktis tarp kelių variantų, mes skatiname jo savarankiškumą (pats nusprendžia) ir bendradarbiavimą.
Kai kurie vaikai nemėgsta sumaišytų maistų, padažų, troškinių - maisto pateikimą reikia gerbti, tačiau ne iki tokio lygio, kad namie gaminami penki atskiri patiekalai. Vaikams reikia dėti nedideles porcijas (su galimybe paprašyti dar, jeigu vaikas nori), maistą galima patiekti neįprastuose induose, žaismingai jį dekoruoti, kad sudomintume valgytojus. Taip pat, kalba dietologė, į svečius galima pasikviesti valgesnių vaikų.
Sąmoningų mamų bendraįkūrėja, medikė Giedrė Veličkienė nurodė, kad pagrindinė vaikų „nevalgumo“ priežastis yra nuolatinis užkandžiavimas. Jeigu vaikas privalgo daug užkandžių maisto, tai jis nenori normalaus maisto. Todėl tarp valgymų reikia daryti apie 3-4 val. pertraukas. Tarpuose gali būti užkandis, tačiau tai galėtų būti vaisiaus gabaliukas, o ne pusė pakelio duoniukų. Taip pat reikėtų atsargiai vertinti naujus maisto produktus. Kartais vaikas įtariai žiūri į dar neragautą maistą. Vaikui reikia duoti 10-12 kartų naujo maisto paragauti, kol jis pripranta - tai reikėtų turėti omenyje. Tam, kad vaikas pradėtų valgyti naują maistą, padeda pasakymas “ gali nevalgyti, bet paragauk“. Paragavus vaikas dažnai sako „gerai, man patinka“.
Jeigu vaikas atsisako valgyti normalų maistą, jam nereikia vietoj jo siūlyti užkandžių. Vaikui reikia pasakyti „kai norėsi valgyti, aš tau duosiu“, ir, vaikui išalkus, siūlyti jam tą patį patiekalą, o ne jogurtuką, sumuštinuką, duoniuką.
Norint, kad vaikas valgytų daugiau, jam reikia duoti valgyti savarankiškai - tada vaikas patiria daugiau valgymo malonumo. Dar vienas dalykas, dėl ko vaikas gali būti nevalgus - tai žarnyno parazitai. Kalbant „mamiškai“, ne moksliškai, tai parazitus galima įtarti, jeigu vaikas pasidaro irzlus, labai nori saldumynų ir nenori normalaus maisto. Tada reikia eiti pas gydytojus ir daryti tyrimus. Tokiems vaikams, kurie žaidžia smėlyje kartą per metus, vasaros pabaigoje, rekomenduoja sugerti antikirminėlinių vaistų kursą.
Tad tėvams pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, ar tikrai jų vaikas valgo mažiau, nei reikėtų, o tada jau galima griebtis aibės gudrybių, kurias pateikia specialistės.
