Statistika rodo, kad pasaulyje vaikų nerimo sutrikimą turi kas aštuntas vaikas, o Lietuvoje šis skaičius siekia apie 20 procentų. Po koronaviruso pandemijos planetoje su nerimo simptomais kovoja beveik dvigubai daugiau - net 20,5 proc. vaikų ir paauglių, lyginant su 2012 m. duomenimis. Šie skaičiai verčia susimąstyti apie vaikų psichologinę sveikatą ir ieškoti būdų, kaip jiems padėti.
Psichologė Agnė Karaliūtė, turinti patirties dirbant su vaikais Anglijoje ir Lietuvoje, aiškina, kad nerimas yra natūrali organizmo reakcija į galimą pavojų. „Savaime nerimas nėra blogas - jis gali netgi motyvuoti arba padėti išvengti tam tikrų pavojų. Jeigu yra trumpalaikis. Problema atsiranda tada, kai nerimas „paleidžiamas iš rankų“ ir už mus priima sprendimus, kurie nebėra naudingi - galbūt net paralyžiuojantys. Tuomet įprastas nerimas gali peraugti į nerimo sutrikimą“, - sako specialistė.
Kaip atpažinti vaikų nerimo sutrikimą?
Pasak psichologės Agnės, dažniausi nerimo sutrikimo simptomai apima:
- Nuolatos pasikartojantis nerimastingas vaiko elgesys (greitas išgąstis, dažnas verksmas, pyktis).
- Prasta miego kokybė, sunkus prabudimas.
- Galvos, pilvo skausmai (somatiniai simptomai).
Šis sutrikimas gali būti paveldimas, jį gali lemti temperamentas, charakterio bruožai, įgimtas jautrumas. Taip pat didelę įtaką daro šeimoje vykstantys konfliktai, nerimastingas auklėjimas, neteisingas pavyzdys ir būdai, kaip padėti vienas kitam, kaip suprasti ir išreikšti jausmus.
Mažyliai dažnai patiria atsiskyrimo nerimą, kai nenori eiti į darželį, labai skausmingai atsisveikina su tėvais, ilgai verkia. Jei po mėnesio vaikas į atsiskyrimą reaguoja taip pat, galima įtarti, kad jam vystosi nerimo sutrikimas. Dažnai vaikai turi stiprią gamtos stichijų ar reiškinių, socialinių situacijų baimę, sudėtingą požiūrį į aplinkinius, tarpusavio bendravimo sunkumų, nesėkmės ar suklydimo baimę, stipriai išreikštą pavydą kitiems.
Neretai vaikų nerimavimą įtakoja ir socialiniai tinklai. Gana dažnas yra ir vaikų bei paauglių elektyvusis mutizmas - tai negebėjimas kalbėti viešai (namuose toks vaikas paprastai yra šnekus). Jeigu paauglys turi generalizuotą nerimo sutrikimą, jis jaudinasi dėl pačių įvairiausių dalykų (pažymių, šeimos, draugų, laisvalaikio). Tokie vaikai yra pernelyg griežti sau, siekiantys tobulumo. Jie taip pat apsunkina sau situaciją, kad dėl kilusio streso meta neužbaigtus darbus, vengia tam tikrų vietų ar situacijų.
Dabar dažnai girdima ir apie vaikų patiriamas panikos atakas. Jei nerimas jaučiamas ilgą laiką ir nėra žinoma dėl ko, tokia būsena gali privesti prie panikos atakų. Panikos atakos metu tam tikri sensoriniai veiksniai paveikia elgesį, norisi pabėgti nuo nepalankios situacijos, nepavyksta valdytis, greitai plaka širdis, prakaituoja delnai ir t.t. Jeigu panikos priepuoliai kartojasi 2-3 kartus per mėnesį, vertėtų reaguoti į šią situaciją rimtai.
Ar mokykla yra viena pagrindinių vaikų nerimavimo priežasčių?
Mokykla daug kam asocijuojasi su nerimu ir stresu, su privalomu pareigų vykdymu. Tačiau tai turėtų būti vieta, kurioje visi yra ramūs, atsipalaidavę, žino, ką daro, leidžia sau klysti, mažais žingsniais mokosi ir palengva juda link gerų akademinių rezultatų. Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad reikia mokytis labai gerai, todėl mokyklos varžosi tarpusavyje, siekia aukštų reitingų, nori gabių mokinių. Tai kelia įtampą.
Visa švietimo sistema vis dar orientuota į mokinių paruošimą egzaminams. Tėvai dažnai klausia, ar pirmokas privalo ateiti į mokyklą mokėdamas skaityti? Neprivalo. Pagal Bendrojo ugdymo programas tą daryti jis turi pirmosios klasės gale, bet kai kuriose mokyklose aiškinama, kaip vaikui bus sunku, jei jis nemokės skaityti. Tokia situacija verčia nerimauti ir tėvus, ir vaikus.
Kita bėda, kad pradinukus iš karto skubama mokyti gramatikos, matematikos, bet nesigilinama į tai, kaip vaikas jaučiasi, kokie jam klausimai kyla, ko jis nori ir tikisi. Pirmiausiai jam reiktų išmokti būti visiškai svetimoje aplinkoje ir bendrauti su klasiokais. Susipažinti su įvairiausiomis savo ir kitų emocijomis. Jau pirmoje klasėje pradėti forsuoti ir ruošti vaikus 4 klasės testams, tai, mano nuomone, yra bereikalingos įtampos ir nerimo skleidimas. Egzaminų išlaikymas iškeliamas kaip pagrindinis tikslas. O emocinio raštingumo svarba lieka kažkur paraštėse. Dabar mes neturime laiko kalbėtis, nes turime ruoštis egzaminams. O turėtų būti svarbiau vaiką paruošti gyvenimui.
Taip pat yra įsitikinimas, kad dar reikės gero dešimtmečio, kol bus atsikratyta „pokarantininio“ nerimo šleifo. Kai vaikai po dviejų metų izoliacijos grįžo į mokyklas, jie net dviese sėdėti nebegalėdavo, pasireikšdavo daug psichosomatinių simptomų.
Ką daryti, pastebėjus, jog vaikas nerimauja pernelyg intensyviai?
Psichologė Agnė sako, kad pirmiausia reikia pripažinti, jog vaikas turi problemą, suvokti, kad jam reikia padėti ir kreiptis į specialistus, kad būtų parinktas individualus pagalbos planas. Gali būti taikomi įvairūs metodai: psichoterapija, psichoanalizė, šeimos terapija ar kombinuotas gydymas. Kartais suaugusiems šeimos nariams tik šiek tiek pakoregavus elgesį, tarpusavio bendravimą, ženkliai pagerėja ir vaiko savijauta. Labai dažnu atveju užtenka psichoterapijos. Atkakliai ir metodiškai dirbant jau po pusmečio galima tikėtis teigiamų rezultatų.
Norint parengti tinkamą pagalbos planą, labai svarbu tiksliai nustatyti nerimo tipus. Jei vaikystėje vienas iš tėvų arba abu taip pat nerimavo, tai toks nerimas yra pirminis arba genetiškai paveldimas. Antrinis jis yra tuomet, kai vaikas patiria sunkumus dėl kitos gretutinės diagnozės, pvz.: hiperaktyvumo ar impulsyvumo. Kadangi tokiam vaikui yra labai sunku susikaupti, nustygti vietoje, jį visi bara, vis nori pakeisti, o jis negali pasikeisti. Tada jis nuolat galvoja, kad yra kitoks, dėl to patiria daug įtampos ir ima nerimauti. Tokius vaikus reikia pratinti prie kitokios mąstysenos apie save - tu nesi blogas, bet esi aktyvesnis už kitus. Tai labai svarbu suprasti ir tėvams, ir mokytojams.
Itin jautriems, uždariems, prieraišiems, verksmingiems vaikams introvertams, dažnai būna labai sunku diagnozuoti nerimo sutrikimą. „Tėvams reikia būti ryžtingiems ir kreiptis į specialistus, jei pastebimi neįprastą vaiko ar paauglio elgesį liudijantys ženklai. Nereikia bijoti diagnozės. Tai nėra vaiko pavertimas neįgaliu. Tai yra labai jam reikalingos pagalbos suteikimas. Laiku tai padarius, užkertamas kelias dar rimtesniems sutrikimams, ligoms“, - įsitikinusi Agnė.
Prevenciškai ji rekomenduoja tiek tėvams, tiek vaikams kasdien praktikuoti paprastus pratimus - siekiant atsipalaiduoti ar padėti suvaldyti ištikusį nerimą:
- Kvėpavimo pratimas: skaičiuojant iki 4 įkvepiama per nosį, skaičiuojant iki 7 kvėpavimas sulaikomas, skaičiuojant iki 8 - iškvepiama. Ši veiksmų seka kartojama 3 kartus.
- 3-3-3 nerimo suvaldymo taisyklė: Tam reikia susikoncentruoti į aplinką čia ir dabar ir įvardyti: 3 dalykus, kuriuos galima matyti, 3, kuriuos galima girdėti, ir pajudinti 3 skirtingas kūno dalis.
Daugelis mokyklų turi socialinius pedagogus ar psichologus, kurie gali suteikti vaikams pirminę pagalbą. Kai kuriose mokyklose yra suburtos „Vaiko gerovės“ komandos, kurios padeda tada, kai mokytojas negali suteikti reikiamos pagalbos nerimaujančiam vaikui. Komanda stebi aplinką klasėje, vėliau, pagal poreikį, įsitraukia į bendrą veiklą su vaiku.
„Jei su vaiku neįmanoma susikalbėti, jei jis negirdi, mokytojui nereikia pulti taisyti vaiko elgesio. Vertėtų atsitraukti, nukreipti dėmesį į kitus vaikus arba pasiūlyti mokiniui išeiti pabūti vienam, arba nueiti pasišnekėti su specialistu. Autoritetu tampama per kantrybę, ne per jėgą. Tai nelengva, bet įmanoma“, - sako Agnė.
10 patarimų, kaip auginti nerimastingus vaikus | Vaikų proto institutas
Kaip tėvai gali padėti vaikams jaustis geriau?
Ypač sudėtingas yra paauglystės laikotarpis, kuomet jaunuoliai ieško savasties, sprendžia egzistencinės problemas. Jiems net globaliausi dalykai atrodo niekingi, lyginant su tuo, ką sprendžia jie. Tuomet paaugliai yra savam burbule ir jiems reikia padėti. Vaikai labiausiai išgyvena, kad jie nuvils tėvus, mokytojus, neišpildys jų lūkesčių.
„Labai svarbu gebėti atskirti suaugusiųjų lūkesčius nuo vaikų norų. Reikia išdrįsti atiduoti atsakomybę į vaikų rankas. 17-18 metų paaugliai tai jau gebaׅ“, - tvirtai sako Margarita Pilkauskaitė. Svarbu mokyklose plėsti vaikų ir tėvų pasaulėžiūrą. Visi negali būti advokatais, profesoriais, gydytojais ir t.t. Daugeliui labai reikalingų profesijų užtenka 10 klasių bazinio išsilavinimo.
„Dera atsiminti, kad mokykla yra tik viena ir tikrai ne pagrindinė dėlionės dalis vaiko gyvenime. Svarbiausia yra šeima. Kai mokykla nesureikšminama kaip esminis dalykas vaiko gyvenime, tada įvyksta daug gerų dalykų. Pažymiai nenulems, kaip sėkmingai jis gyvens ateityje. Sėkmę nulemia atrasti pomėgiai, veikla, kurie labiausiai tink...“
Tėvams svarbu leisti vaikui jausti visus jausmus. Neraminti sakant, kad „nėra ko jaudintis, praeis“. Jei situacijos kartojasi, vaikas nusivilia tėvų patarimais, nebepasitiki jais. Reikia leisti vaikui pajusti realų pasaulį, pratinti prie tikro gyvenimo, mokyti jį kalbėtis apie jausmus. Kad tai taptų taip pat svarbu ir savaime suprantama, kaip rankų plovimas prieš valgį. Kad jis norėtų ir galėtų kalbėtis, atsivertų neprašomas.
Agnė pataria tėvams konflikto su mokytoju atveju nedaryti išankstinių išvadų, nemokyti vaiko rinktis pusių. Geriau padėti mokytis naujų dalykų nesiekiant iš karto didžiausių rezultatų - mokytis pamažu, dalimis, palaipsniui auginti pasitikėjimą savimi. Kad mokymosi procesas taptų malonus ir nebereiktų dėl jo nerimauti. Šis metodas ypač padeda vaikams su specialiaisiais poreikiais. Tą daryti patariama namuose, kad vaikui būtų lengviau mokykloje.
„Reikia siekti pozityvios tėvystės - daugiau matyti gerus dalykus, iškilusias problemas spręsti iš karto, neatidėliojant. Paguosti, nuraminti ir mokyti vaikus mąstyti teigiamai - jei man nepavyko šiandien, ką aš galiu daryti kitaip, kad pavyktų rytoj? Šis metodas tikrai veikia“, - įsitikinusi Agnė.
Dr. R. W. Greene’as knygoje „Nevaldomų vaikų nebūna“ pristato auklėjimo metodą, kuris padeda suprasti ir auginti rizikingos elgsenos vaikus, stokojančius lankstaus mąstymo, gebėjimų prisitaikyti, pakelti nusivylimą ir spręsti užklupusias bėdas. Aptardamas atsiliekančius įgūdžius ir neįveiktus sunkumus, dėl kurių kyla nevaldomų emocijų protrūkiai, autorius brėžia gaires, kaip teisingai spręsti nesutarimus ir sugrąžinti į namus ramybę.
Kai jūsų vaikui pakanka įgūdžių tinkamai atsakyti į jam keliamus reikalavimus ir jo atžvilgiu puoselėjamus lūkesčius, jis tą ir daro. Jei jam pakanka įgūdžių įveikti nesutarimus, susitaikyti su mintimi, kad pasikeitė planai, priimti suaugusiųjų nubrėžtas ribas ar keliamus reikalavimus ir dėl to nesijausti sugniuždytam, jis be didesnių nesklandumų susidoros su šiais iššūkiais. O štai neturėdamas šių įgūdžių - nesusidoros.
