Nevaisingumas - tai negalėjimas turėti palikuonių ir pastoti per vienerius reguliarius lytinio gyvenimo metus. Pasaulinės sveikatos organizacija nevaisingumą laiko liga, kuri gali būti dviejų formų - pirminis nevaisingumas, kai moteris niekada nebuvo pastojusi, ir antrinis nevaisingumas, kai nėštumas buvo patirtas, neatsižvelgiant į jo baigtį. Deja, tačiau su nevaisingumo gydymu susiduriantiems specialistams tenka matyti, kad nevaisingumo problemų turinčios poros ne tik išgyvena šį sutrikimą, patiria visuomenės spaudimą ar gailestį, bet ir susiduria su daugybe kitų neigiamų emocijų (nusivylimu, nepilnavertiškumu, nerimu, įtampa, depresijos apraiškomis) ir reiškinių. Statistinis duomenimis, kas šešta pora susiduria su nevaisingumo ar sumažėjusio vaisingumo problema. Manoma, kad Lietuvoje yra apie milijoną šeimų, iš kurių 100-150 tūkstančių gali kovoti su vaisingumo problemomis.
Nevaisingumo priežastys: moterų ir vyrų aspektai
Nepaisant plačiai paplitusio įsitikinimo, kad su nevaisingumu dažniausiai susiduria tik moterys, realybė atskleidžia kitokį vaizdą. Nevaisingumo statistika rodo, kad vyrai susiduria su tokiais sunkumais 20-30 proc. atvejų, moterys yra atsakingos už 20-35 proc. atvejų, o abu partneriai turi problemų su vaisingumu 25-40 proc. atvejų. Tačiau yra ir 10-20 proc. atvejų, kuriuose sunku ar neįmanoma nustatyti nevaisingumo priežasties. Gydytojai akušeriai-ginekologai, biomedicininio gydymo specialistai, pabrėžia, kad šiais laikais nevaisingumo priežastys vienodai priklauso tiek nuo vyro, tiek nuo moters: apie 40 proc. - nuo moters, apie 40 proc. - nuo vyro, apie 10 proc. - nuo abiejų.
Pagrindinės moterų nevaisingumo priežastys
Pagal Biofirst klinikos gydytojos akušerės-ginekologės medicinos mokslų daktarės Linos Mockevičienės pateiktus duomenis, pagrindinės moterų nevaisingumo priežastys išlieka nepakitusios. Mėnesinių ciklo sutrikimai sudaro ketvirtadalį atvejų, o dar 35 proc. problemų susiję su kiaušintakių būkle ir adhezijomis pilvo ertmėje. Kas šešta moteris negali pastoti ar pastoja sunkiai dėl endometriozės sukeltų pokyčių gimdoje, kiaušidėse bei mažajame dubenyje. 7 proc. atvejų yra nustatyti dėl prolaktino apykaitos sutrikimų.
Gydytoja L. Mockevičienė taip pat pažymi, kad kartais, nors ir gali pasiūlyti efektyviausią pastojimo būdą, jis nebūtinai atitinka poros pageidavimus. Kiekvienas gydymo planas yra individualus ir pritaikytas konkrečiai porai. Tačiau yra bendri gydymo principai: ovuliacijos stimuliacija rekomenduojama esant menstruacijų ciklo sutrikimams, operacijos - esant kiaušintakių pokyčiams ar endometriozei. Taip pat naudojamos labai veiksmingos pagalbinio apvaisinimo procedūros, kurios dažnai teikia labai džiuginančius rezultatus. Nepaisant to, šios procedūros vis dar yra apgaubtos mitais ir klaidingais įsitikinimais.
Dažnai viešai skelbiama, kad specialisto pagalbos reikėtų ieškoti, jei porai nepavyksta pastoti per metus. Tačiau gydytoja akušerė-ginekologė dr. L. Mockevičienė teigia, kad kartais reikėtų susirūpinti anksčiau. Jei pora žino apie problemas, kurios gali trukdyti pastojimui, neturėtų laukti metų. Mėnesinių ciklo sutrikimai yra dažniausiai išskiriamas veiksnys, kuris gali apsunkinti pastojimą. Policistinių kiaušidžių sindromas taip pat yra viena dažniausių diagnozių, signalizuojančių apie galimas pastojimo problemas. Jei moteris yra patyrusi uždegimines mažojo dubens ligas, yra buvusi operuota pilvo ertmėje, turi sunkią endometriozę - tai taip pat yra požymiai, kad pastoti gali būti sudėtingiau.
Ji taip pat sako, kad nereikėtų ilgai laukti nėštumo testo rezultatų ir toms moterims, kurios yra susidūrusios su onkologinėmis ligomis, ypač toms, kurios yra gavusios chemoterapiją ar radioterapiją. Be abejo, vaisingumą veikia ir moters amžius. Jei moteris yra 35 metų ir daugiau, ji laikoma jauna, bet nekalbant apie vaisingumą.
Pagrindinės vyrų nevaisingumo priežastys
Vyrų nevaisingumo priežastys dažniausiai yra varikozelė, kuri nustatoma net 34 proc. atvejų. Be to, 9 proc. atvejų susiję su infekcija, o 18 proc. - su lytinių organų vystymosi defektais. Vyrų nevaisingumo priežastys dažniausiai susijusios su spermos pakitimais, kurie taip pat gali būti įgimti arba įgyti. Taip pat dažna įgimta nevaisingumo priežastis - sėklidžių nenusileidimas. Tokiu atveju rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju urologu. Įgytos priežastys dažniausiai susijusios su infekcija arba lytinių organų traumomis. Persirgus lytiniu ir nelytiniu būdu plintančiomis infekcijomis (inkstų, šlapimo pūslės, prostatos uždegimu), sutrinka spermos gamyba. Dėl šios priežasties sumažėja spermatozoidų koncentracija ir pablogėja judrumas. Lytinių organų traumos taip pat daro didelę įtaką vyrų nevaisingumui.
Svarbu ir tai, kokioje aplinkoje gyvena ir dirba vyras - ar nėra radiacijos, chemikalų. Ginekologė G. Bogdanskienė pastebi, jog dažnas vyras nesureikšmina kasdienių įpročių įtakos vaisingumui. Tokie veiksniai kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, nejudrus gyvenimo būdas neigiamai veikia vyrų vaisingumą, todėl rekomenduojama atsisakyti žalingų įpročių, skirti daugiau laiko fizinei veiklai.
Nevaisingumo diagnostika: kada kreiptis į specialistą?
Jei pora nesisaugodama nėštumo nepastoja per vienerius metus, ji turėtų nedelsdama kreiptis pagalbos. Jei moteriai daugiau nei 35 metai, ji turėtų kreiptis į gydytoją ginekologą jau po pusės metų. Svarbiausia išsiaiškinti, kodėl nesiseka pastoti, ir skirti tinkamą gydymą. Akušerė-ginekologė G. Bogdanskienė pastebi, kad moteris kreiptis į gydytoją ginekologą dažnai paskatina ir kitos priežastys, pavyzdžiui, sutrikęs menstruacijų ciklas. Kartais menstruacijos būna retos, o kartais ir visai išnyksta.
Siekiant išsiaiškinti priežastis, svarbu, kiek laiko moteris nepastoja nesisaugodama, ar menstruacijų ciklas reguliarus, ar pora sirgo lytiniu būdu plintančiomis infekcijomis, ar buvo diagnozuotas gimdos, jos priedų, gimdos kaklelio uždegimas, ar vyras sirgo prostatitu, inkstų uždegimu. Visais atvejais siekiant nustatyti nevaisingumo priežastį ir paskirti gydymą, porai atliekami tam tikri tyrimai, dėl kurių galima kreiptis ir į Medicinos diagnostikos ir gydymo centrą.
Tyrimai moterims
Moterims svarbūs hormoniniai tyrimai, kurie atliekami siekiant išsiaiškinti, ar vyksta ovuliacija, ar ji kokybiška. Taip pat skiriamas ultragarsinis tyrimas, kurio metu nustatoma gimdos, kiaušidžių būklė. Dėl lytiniu ir nelytiniu būdu plintančių infekcijų ginekologas atlieka gimdos kaklelio ir makšties tyrimą.
Kiaušintakių nepraeinamumas yra viena moterų nevaisingumo priežasčių. Tokiu atveju spermatozoidai negali apvaisinti kiaušinėlio moters kūne. Ginekologas skiria kiaušintakių pratekamumo tyrimą. Jis gali būti atliekamas kaip rentgeno tyrimas suleidus kontrasto į gimdos ertmę ir kiaušintakius, kontroliuojant rentgenu. Taip pat šis tyrimas atliekamas echoskopu, kai į gimdą leidžiama tirpalo, kuris teka per kiaušintakius. Žiūrint per echoskopą matyti, ar kiaušintakiai pratekami, ar ne. Naujausias tyrimo metodas - kai į gimdą leidžiamos putos teka per kiaušintakius, o žiūrint per echoskopą, vertinamas kiaušintakių pratekamumas. Šis metodas praktiškai neskausmingas, palyginti su kitais metodais.
Esant rimtesnėms indikacijoms, gali būti skiriama laparoskopija arba histeroskopija. Atliekant laparoskopiją, žemiau bambos padaroma nedidelė skylutė, per ją įkišamas tam tikras optinis prietaisas ir apžiūrimi moters organai (gimda, kiaušidės, kiaušintakiai). Histeroskopija atliekama gimdai įvertinti iš vidaus. Į gimdą įkišamas tam tikras optinis prietaisas ir apžiūrimas gimdos ertmė bei dalis kiaušintakių.
Tyrimai vyrams
Vyrų pagrindinis nevaisingumo nustatymo tyrimas - spermos tyrimas. Atsižvelgiant į jo rezultatus, gali būti paskirti ir hormoniniai tyrimai, gydytojo urologo konsultacija bei echoskopija.
Biomedicininio nevaisingumo gydymo galimybės
Nevaisingumo gydymas neabejotinai priklauso nuo priežasčių. Neretai manoma, kad būtinas pagalbinis apvaisinimas. Tačiau net 90 proc. porų, kurios kreipiasi dėl nevaisingumo, jis nereikalingas. Joms gali padėti konservatyvus gydymas.
Jei nustatomi hormoniniai sutrikimai, skiriama medikamentų. Kiaušintakių nepratekamumo atveju gydoma arba operaciniu būdu (atliekant laparoskopiją), arba gali būti atliekamas pagalbinis apvaisinimas. Nustačius pakitimų spermoje, gali būti skiriama įvairių papildų. Rekomenduojama atkreipti dėmesį į savo gyvenimo būdą ir atsisakyti žalingų įpročių.
Medicinos diagnostikos ir gydymo centre visus pacientus galima išsamiai ištirti atliekant hormoninius, infekcinius, kiaušintakių pratekamumo, ultragarsinius ir genetinius tyrimus, kurie padeda nustatyti ir sėkmingai gydyti nevaisingumo priežastis. Patyrusi specialistų akušerių-ginekologų komanda porai suteikia visą reikiamą informaciją bei skiria gydymą.
Pagalbinio apvaisinimo metodai
Pagalbinio apvaisinimo metodai, priklausomai nuo to, kur vyksta apvaisinimas - kiaušialąstės ir spermos susijungimas - skiriami į 2 grupes: apvaisinimas moters kūne (in vivo) ir apvaisinimas ne moters kūne (in vitro). Dažniausias šiuo metu in vivo apvaisinimo metodas yra IUI (intrauterininė inseminacija), apvaisinimo in vitro - IVF (apvaisinimas mėgintuvėlyje), ICSI (intracitoplazminė spermatozoido injekcija į kiaušialąstę).
Intrauterininė inseminacija atliekama natūraliame cikle ovuliacijos metu arba stimuliuojant vaistais, kuomet specialiai paruošta vyro sperma plonu kateteriu sušvirkščiama į gimdą. Po šio apvaisinimo 10-15 proc. moterų pavyksta pastoti. Procedūrą rekomenduojama kartoti 4-6 ciklus. Naudojant intrauterininę inseminaciją, nereikia chirurginės invazijos ir nejautros.
Pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje (ne moters kūne) yra metodas, kai iš moters kūno po stimuliacijos vaistais surinktos kiaušialąstės yra sujungiamos su išgrynintais laboratorijoje vyro spermatozoidais. Priklausomai nuo spermos kokybės, taikomi įvairūs gydymo būdai. Jei spermos kokybė vidutinė, tuomet dažniausiai naudojama intrauterininės inseminacijos procedūra (IUI). Prastos spermos kokybės atveju atliekamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF). Jei spermos kokybė labai prasta, taikoma mikroinseminacija arba spermijo injekcija į kiaušialąstės citoplazmą (ICSI).
Kaip veikia IVF | Vaisingumo istorija | BBC Žemės mokslas
Pagalbinio apvaisinimo istorija ir pasiekimai
Domėjimasis naujos gyvybės užsimezgimu ir vystymusi nuolat lydėjo įvairių šalių ir skirtingų laikotarpių mokslininkus. Vienas pirmųjų šios srities darbus paskelbė olandų mokslininkas Antonieʼas van Leeuwenhoekas, kuris jau 1684 metais atrado ir aprašė žmogaus spermatozoidus. 1827 metais estų mokslininkas ir atradėjas Karlas Ernstas von Baeris atrado ir aprašė žinduolių kiaušialąstes. Apibendrinus minėtų mokslinių tyrimų rezultatus, 1843 metais paskelbta išvada, kad apvaisinimas įvyksta tada, kai susijungia vyriškoji ir moteriškoji lytinės ląstelės.
XX amžiaus pradžioje mokslo pasaulyje kilo didžiulis susidomėjimas gyvybės atsiradimo procesais. 1923 metais JAV pirmą kartą pasaulio istorijoje paskelbta apie moteriškojo lytinio hormono - estrogeno - atradimą ir jo grynos formos išskyrimą. 1931 metais nustatytos folikulus stimuliuojančio ir liuteinizuojančio hormonų molekulinės struktūros. Prabėgus 3 metais, 1934-aisiais, JAV pirmą kartą ne kūne (in vitro) buvo apvaisinta gyvūno kiaušialąstė. 1959 metais kinų reprodukcinės srities mokslininkas Minas Chuehas Changas pirmą kartą istorijoje aprašė procedūrą, kai baltojo triušio patelės kiaušialąstes apvaisinus juodojo triušio sperma in vitro ir perkėlus embrionus į gimdą triušio patelė atsivedė palikuonių.
1971 metais Didžiojoje Britanijoje paskelbta apie po apvaisinimo mėgintuvėlyje nustatytą biocheminį nėštumą, o po 2 metų Australijos profesoriai Carlas Woodas ir Johnas Leetonas aprašė pirmąjį moters nėštumą po pagalbinio apvaisinimo procedūros. 36 metų moters kiaušialąstės buvo apvaisintos laboratorijoje, mėgintuvėlyje (angl. in vitro fertilization - IVF), susiformavęs 3 dienų amžiaus embrionas buvo perkeltas į gimdą. Deja, nėštumas tęsėsi tik 9 dienas po embriono implantacijos gimdos gleivinėje.
Žmogaus apvaisinimo mėgintuvėlyje pradininkais įvardijami anglų mokslininkai gydytojas ginekologas Patrickas Steptöeʼas ir embriologas profesorius Robertas Edwardsas. 1978 metais Bristolyje (Didžioji Britanija) gyvenantys Lesley ir Johnas Brownai po 9 metus trukusių nesėkmingų bandymų susilaukti vaikų dėl moteriai diagnozuoto abiejų pusių kiaušintakių užakimo ir išbandę įvairius gydymo metodus, atvyko konsultuotis su gydytoju ginekologu P. Steptöeʼu. Moteriai jis pasiūlė išbandyti atlikti kiaušialąsčių surinkimą per pilvo sieną ir apvaisinti jas savo vyro sperma, išauginti embrionus inkubatoriuje. Porai sutikus, po kelių dienų 8 ląstelių dydžio embrionas buvo perkeltas į pacientės gimdą. 1978 metais liepos 25 dieną 11 val. 47 min. Oldamo visuomeninėje ligoninėje planinės operacijos metu gimė pirmasis IVF kūdikis pasaulyje. Tai buvo sveika, 2 700 g sverianti mergaitė Louise Brown. Nuo šio įvykio skaičiuojama tikroji IVF apvaisinimo procedūrų pradžia.
Po tokio stulbinamo rezultato, už kurį R. Edwardsas 2010 metais buvo apdovanotas prestižine Nobelio premija už rezultatus pagalbinio apvaisinimo srityje, IVF technologija ėmė plisti visame pasaulyje. 1979 metais sausio mėnesį Didžiojoje Britanijoje gimė antrasis IVF kūdikis - Alastairas McDonaldas, o 1980-ųjų birželį mokslininko gydytojo ginekologo Carlo Woodo vadovaujamos komandos dėka gimė trečiasis IVF kūdikis pasaulyje ir pirmasis IVF kūdikis Australijoje. 1981 ir 1982 metais gimė pirmieji pasaulyje IVF dvyniai (Karalienės Elžbietos ligoninė, Didžioji Britanija) bei pirmasis pasaulyje naujagimis po atliktos intrauterininės inseminacijos (IUI) procedūros, kai į moters gimdą buvo sušvirkšta paruoštos spermatozoidų suspensijos.
Vyrų nevaisingumo gydymas pagalbinio apvaisinimo metodais taip pat sparčiai vystėsi. 1985 metais pasirodė pirmas pranešimas apie dar vieną naujovę IVF srityje - spermatozoidų aspiraciją iš antsėklidžio, PESA. 1986 metais Monash darbo grupė pranešė apie pirmąjį pasaulyje apvaisinimą, atliktą invaziniu būdu aspiravus spermatozoidus iš vyro sėklidžių (transepiderminė spermatozoidų aspiracija - TESA), kuriam buvo diagnozuota abipusė sėklinių latakų obstrukcija. 1992 metais įvyko vadinamoji antroji revoliucija žmogaus pagalbinio apvaisinimo srityje - gydytojas Jeanas Pierreʼas Palermas iš Briuselio laisvojo universiteto (Belgija) paskelbė apie vienintelio spermatozoido injekciją į kiaušialąstę panaudojant sudėtingą Hoffmano mikromanipuliacijos sistemą. Nuo to laiko pagalbinio apvaisinimo procedūros tapo sėkmingomis ir tais atvejais, kai poros nevaisingumą lėmė vyro faktorius - spermoje buvo randama tik pavienių spermatozoidų, kurie nesugebėdavo savaime apvaisinti kiaušialąstės net ir laboratorijos sąlygomis. Atlikus šią procedūrą 1992 metais J. P. Palermas ir Andreʼiu Van-Steirteghemas paskelbė apie pirmąjį sėkmingą nėštumą po ICSI.
Pagalbinio apvaisinimo ištakos Lietuvoje
1993 metais Lietuvoje prasidėjo Vilniaus universiteto moterų klinikos gydytojų akušerių-ginekologių Gražinos Bogdanskienės, Jūratės Masiliūnienės, Dianos Ramašauskaitės ir Londono universitetinės Karališkosios ligoninės medicinos mokslų daktaro Gedžio Grudzinsko inicijuotas bendradarbiavimas. Tuo metu nevaisingos šeimos buvo tiriamos ir ruošiamos Lietuvoje, o apvaisinimo procedūros atliekamos Londone. 1994 metais Lietuvoje gimė pirmieji naujagimiai - seserys dvynės po Londone atliktos IVF procedūros.
1997 metais Lietuvoje Kauno medicinos universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikoje, vadovaujant gydytojai ginekologei Reginai Janickienei ir biologei V. Naujokaitei, gimė pirmasis naujagimis po atliktos intrauterininės inseminacijos (IUI). Po metų Kauno Moters ir vaiko klinikoje įsteigta pirmoji Lietuvoje apvaisinimo ne moters kūne laboratorija. 1998 metais pagalbinio apvaisinimo laboratoriją Vilniuje įkūrė gydytoja akušerė ginekologė G. Bogdanskienė. Abiejose laboratorijose iš karto buvo atliekamos visos pagrindinės pagalbinio apvaisinimo procedūros - IUI, IVF ir ICSI. Ir jau 2001 metais Lietuvoje gimė pirmieji naujagimiai po ICSI procedūrų.
2016 metais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, tų pačių metų vasario mėnesį Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose buvo įkurtas Koordinacinis Santaros vaisingumo centras ir pirmoji valstybinė pagalbinio apvaisinimo laboratorija. Šiame centre pagalbą nevaisingoms poroms teikia jungtinė gydytojų akušerių, ginekologų, urologų, genetikų, psichologų, embriologų, laboratorinės medicinos gydytojų ir kitų medicinos specialistų komanda.
Santaros vaisingumo centre atliekamos visos pagalbinio apvaisinimo procedūros, įskaitant embriono preimplantacinę genetinę diagnostiką (PGD) ir procedūras su donoro lytinėmis ląstelėmis. Pagrindinis pagalbinio apvaisinimo metodo pasirinkimo kriterijus yra nevaisingumą sukėlusi priežastis.
IUI dažniausiai renkamasi, kai yra: neaiškios kilmės nevaisingumas, moteriai diagnozuota endometriozė, nesunkūs vyro vaisingumo sutrikimai ir antisperminių antikūnų buvimas vyro spermoje. Panašios yra IVF procedūros indikacijos: kiaušintakių nepraeinamumas, būklė po kiaušintakio (-ių) pašalinimo, neaiškios kilmės nevaisingumas, endometriozė, ovuliacijos sutrikimai, pirminis kiaušidžių nepakankamumas, gimdos miomos, nesunkūs vyro vaisingumo sutrikimai, moteris ir / ar vyras turi genetinių sutrikimų.
Esant vyro nevaisingumui, kaip nepakanka spermatozoidų savaiminiam kiaušialąstės apvaisinimui, visuomet atliekama sudėtinga mikromanipuliacinė procedūra ICSI. Vyrų spermatogenezės sutrikimai, kai siūloma atlikti ICSI, yra šios: mažas spermatozoidų skaičius (oligospermija), blogas spermatozoidų judrumas (astenospermija), didelis kiekis patologinių spermatozoidų formų (teratospermija), anksčiau atliekant IVF kiaušialąstės neapsivaisino, imunologinis nesuderinamumas, vyrams diagnozuota obstrukcinė ar idiopatinė azoospermija (tokiais atvejais panaudojami spermatozoidai iš sėklidžių prielipo ar sėklidžių).
Reprodukcinė medicina - viena sparčiausiai besivystančių medicinos sričių. Nuolat kuriamos ir tobulinamos įvairios pagalbinio apvaisinimo technologijos. Motinystė tikrai yra dovana. Štai kodėl dauguma iš mūsų nekantriai laukiame to praleisto laikotarpio arba kol pagaliukas nusidažys. Yra daug tokių, kuriems nepasisekė. Moterų, kurios labai stengiasi pastoti, bet negali, padėtis yra labai jaudinanti. Be to, visuomenė į šias moteris nežiūri empatiškai. Nevaisingumas įgauna pasaulinius mastus. PSO tyrimas atskleidė, kad apie 20 milijonų žmonių kenčia nuo nevaisingumo.
Nevaisingumas - tai iššūkis, su kuriuo šiandien susiduria vis daugiau porų. Gyvenimo tempas, stresas, vėlesnis šeimos planavimas, sveikatos sutrikimai ar genetiniai veiksniai gali turėti įtakos natūraliam pastojimui. Tačiau šiuolaikinė reprodukcinė medicina siūlo pažangius sprendimus, leidžiančius poroms neatsisakyti svajonės tapti tėvais. Nuo ko pradėti? Kelias į dirbtinį apvaisinimą visada prasideda nuo išsamaus poros ištyrimo. Svarbu pabrėžti, kad nevaisingumas - tai poros, o ne vieno asmens problema. Ne visais atvejais iš karto prireikia sudėtingų dirbtinio apvaisinimo procedūrų. Tai hormoninis gydymas, skirtas sureguliuoti ar sustiprinti ovuliaciją. Šis metodas taikomas moterims, kurių ciklas nereguliarus arba ovuliacija nevyksta reguliariai. IUI procedūros metu laboratorijoje specialiai paruošta sperma ovuliacijos metu suleidžiama tiesiai į gimdą. Tai padidina tikimybę, kad spermatozoidai pasieks kiaušialąstę. Jei ankstesni metodai neefektyvūs arba nevaisingumo priežastys sudėtingesnės, pasirenkamas IVF. Kiaušialąstės apvaisinamos laboratorijoje, o išsivystę embrionai atidžiai stebimi ir atrenkami. ICSI (intracitoplazminė spermatozoido injekcija) - tai pažangus IVF metodas, kai viena atrinkta spermatozoido ląstelė suleidžiama tiesiai į kiaušialąstę. Dirbtinis apvaisinimas - tai ne tik fizinis, bet ir emocinis procesas. Laukimas, viltys, kartais nusivylimai - visa tai yra natūrali šio kelio dalis. Medicijos klinikos išsiskiria ne tik modernia įranga ir aukštais medicininiais standartais, bet ir žmogišku požiūriu. Šiandien dirbtinis apvaisinimas yra saugi, nuolat tobulinama ir efektyvi pagalba poroms, susiduriančioms su nevaisingumu.
tags: #nevaisingumas #biomedicininis #gydymas
