Laiku atliktas pradinis gaivinimas yra susijęs su geresne neurologine išeitimi.
Kaip elgtis radus vaiką be sąmonės?
Radę vaiką be sąmonės, dar prieš pradedant gaivinti, įvertinkite situaciją. Būtina imtis visų įmanomų atsargumo priemonių. Nukentėjusįjį galima judinti tik tada, kai tai būtina jo saugumui užtikrinti. Perkeliant svarbu palaikyti galvą ir kūną taip, kad būtų išvengta stuburo sukimo - lenkimo judesių. Patikrinkite nukentėjusiojo sąmoningumą, kvieskite greitąją medicinos pagalbą.
„Priėję papurtykite vaiką, pakvieskite jį garsiai vardu. Jeigu esate ne vienas, įvertinę, kad vaikas yra nesąmoningas, paprašykite šalia esančių žmonių, kad iškviestų greitąją pagalbą. Geriausia šią užduotį patikėti vienam konkrečiam žmogui. Neprašykite, kad kažkas padėtų, o kreipkitės tiesiogiai į vieną žmogų su prašymu padaryti tą ir tą“, - pataria Ieva Žiūraitė, Vaikų ligoninės Vaikų intensyviosios terapijos gydytoja.
Atveriamų kvėpavimo takų ir kvėpavimo vertinimas
Nesąmoningam kūdikiui ar vaikui liežuvis dažnai sukelia kvėpavimo takų nepraeinamumą. Kvėpavimo takai nukentėjusiajam atveriami atlošiant galvą ir pakeliant smakrą. Palaikant atvirus kvėpavimo takus nustatoma, ar vaikas kvėpuoja. Kvėpavimo vertinimas neturi užtrukti ilgiau kaip 10 sekundžių.
„Atverkite kvėpavimo takus - ant kaktos uždėkite ranką ir šiek tiek atloškite galvą, ir pakelkite smakrą. Visi veiksmai turėtų vykti ant apatinio žandikaulio, tik nespauskite vaiko minkštųjų audinių. Pridėję savo ausį prie vaiko burnos klausykite, ar girdite kvėpavimą, ar jaučiate oro srovę į savo skruostą, o žvilgsnį nukreipkite į krūtinės ląstą. Stebėkite, ar ji kilnojasi“, - sako Vaikų ligoninės Vaikų intensyviosios terapijos gydytoja.
Jeigu vaikas kvėpuoja, jis paguldomas ant šono. Įtariant stuburo traumą, to daryti negalima. Stebima vaiko būklė (sąmonė, kvėpavimas ir kraujotaka) ir laukiama atvykstant greitosios medicinos pagalbos.
Pradinė gaivinimo taktika
Jeigu nesate tikras, ar vaikas kvėpuoja arba kvėpavimas yra trūkčiojantis, neįprastas, tokiu atveju vertinkite, kad to kvėpavimo nėra arba jis sutrikęs ir atlikite 2 efektyvius įpūtimus.
„Vyresniam vaikui visada užspauskite nosį ir savo burna pilnai apėmę vaiko burną, atlikite 2 efektyvius įpūtimus, tai yra tokius įpūtimus, kurių metu pakyla krūtinės ląsta. Toliau vertinkite, ar yra gyvybės požymiai: ar vaikas jums įpūtus sukosėja, ar jis juda, ar atsiranda kvėpavimas. Jeigu nei vieno iš šių požymių nėra, vertinkite, kad ir širdies veiklos nėra ir krūtinkaulio apatiniame trečdalyje atlikite 15 krūtinės ląstos paspaudimų“, - tęsia gydytoja.
Priklauso nuo to, kokio dydžio vaikas ir jūs pats, galite tuos paspaudimus atlikti arba vienu rankos delnu, uždėję jį ant krūtinklaulio, arba dviem. Šį veiksmą reikėtų daryti pilnai ištiesus rankas su visu savo kūno svoriu. Greitis turėtų būti maždaug 100 kartų per minutę.
„Ir padarius 15 krūtinės ląstos paspaudimų, reikia vėl pakartoti 2 įpūtimus ir vėl tęsti krūtinės ląstos paspaudimus. Jeigu, atlikdami įpūtimus, pastebite, kad krūtinės ląsta nepasikelia, bandykite koreguoti vaiko padėtį. Galbūt jūs per daug atlošėte jo galvą. Pakoregavę padėtį vėl pakartokite įpūtimus“, - sako I. Žiūraitė.
Kūdikiui krūtinės ląstos paspaudimai atliekami dviem pirštais, dedant juos ant krūtinkaulio. Spausti 2,5-3 cm gilumu 15 kartų (15 paspaudimų ir 2 įpūtimai).
Naudojant defibriliatorių
Jeigu jūs esate tokioje viešoje vietoje, kur yra prieinamas defibriliatorius, turėtumėte paprašyti, kad kažkas iš aplinkinių jį atneštų. Tuomet jau vadovaukitės šio prietaiso rekomendacijomis.
„Uždėjus elektrodus širdies veikla yra vertinama automatiškai. Nebereikia gaišti laiko vertinant, ar vaikas juda, ar kosėja. Galite susikoncentruoti ties gaivinimu, tuo labiau, kad defibriliatorius pats žingsnis po žingsnio pasako, ką reikia daryti, skaičiuoja, kiek jūs ciklų atlikote. Patį gaivinimą tęsiate, kol atvažiuoja greitoji pagalba“, - pabaigia gydytoja.
Kaip atlikti širdies ir plaučių gaivinimą vaikui (nuo 1 iki 12 metų)
Kvėpavimo dažnumas ir ypatumai
Daugelis tėvų dažnai klausosi, ar mažylis kvėpuoja. Naujagimis kvėpuoja tris kartus dažniau nei suaugęs. Pasak šeimos gydytojo Ignato Kulišovo, kuo arčiau metų amžiaus, šie skaičiai mažėja iki 30-35 kartų per minutę, apie 5-6 metus - iki 20-25 kartų, o apie 10 m. Tačiau reikia atminti, kad kai kurių naujagimių kvėpavimas būna nereguliarus. Bet ir tai yra norma. Dar viena naujagimių kvėpavimo ypatybė - jie nemoka kvėpuoti per burną, tik per nosytę. Tad jei nosytė užsikimšo, vaikas ima šnopuoti ar knarkti.
Naujagimių ir kūdikių kvėpavimą reguliuoja pailgosiose smegenyse esantis kvėpavimo centras. Naujagimiams, kūdikiams būdingi ir trumpi kvėpavimo sustojimai. Jie vadinami apnėja.
Kvėpavimo takų ligos ir jų įtaka
Sloga - rimta liga. Tiek ji, o ypač užsitęsusi ar jau komplikavusis į sinusitą, tiek lėtinė bei ūmi angina ar adenoidų uždegimas lemia tai, kad kvėpavimo takuose susikuria palanki terpė daugintis bakterijoms, gamintis gleivėms, pūliams. Ši priežasties paprastai dažnesnė vyresniems, darželį jau lankantiems vaikams. Dėl kvėpavimo organų ligų atsiradęs nemalonus burnos kvapas paprastai būna neįkyrus, juntamas tik iš labai arti. Pats vaikas dažniausiai jo net nejunta, o tėvai kvapą pastebi po nakties miego, kai ypač gaminasi gleivės, „užsikemša“ nosis ir mažylis yra priverstas kvėpuoti per burną. Išvalius nosytę nemalonaus kvapo paprastai nebelieka.
Kita dažna blogo burnos kvapo priežastis - tonzilitas (angina). Sergant sinusitu, nosies ertmėje ir gerklėje kaupiasi skysčiai. Nemalonus kvapas jaučiamas ir kaip alerginio rinito pasekmė.
Bronchiolitas - pavojinga kūdikių liga
Bronchiolitas yra ūmi virusinė kvėpavimo takų infekcija, pažeidžianti mažiausius plaučių kvėpavimo takus - bronchioles. Dėl uždegimo ir gleivių kaupimosi bronchiolės susiaurėja, todėl apsunksta kvėpavimas. Ši liga dažniausiai pasitaiko kūdikiams ir vaikams iki 2 metų, ypač pirmaisiais gyvenimo metais, o didžiausia rizika kyla 3-6 mėnesių amžiaus kūdikiams. Dažniausia bronchiolito priežastis yra respiracinis sincitinis virusas (RSV), tačiau kiti virusai taip pat gali sukelti šią ligą. Daugumai vaikų bronchiolitas praeina per 1-2 savaites, tačiau sunkesniais atvejais gali prireikti hospitalizacijos. Negydant ar esant komplikacijoms, bronchiolitas gali sukelti kvėpavimo nepakankamumą.
Bronchiolitas dažniausiai sukeliamas virusinės infekcijos, kurios plinta per orą ar tiesioginį kontaktą. Bronchiolito simptomai paprastai prasideda kaip lengvas peršalimas, tačiau per kelias dienas gali paūmėti. Sunkiais atvejais gali atsirasti cianozė (mėlynuojanti oda, ypač apie lūpas ar nagus), dehidratacija ar kvėpavimo sustojimas (apnėja), reikalaujantis skubios medicininės pagalbos.
Bronchiolito gydymas dažniausiai yra simptominis, nes virusinė infekcija praeina savaime. Sunkesniais atvejais gali prireikti hospitalizacijos. Bronchiolito dažniausiai yra laikina būklė, tačiau gali sukelti didelį stresą tėvams dėl kūdikio kvėpavimo sunkumų ar maitinimosi problemų. Lengvi atvejai leidžia gydytis namuose, tačiau sunkesni gali reikalauti hospitalizacijos, trukdydami kasdienei rutinai. Po ligos kūdikiai gali kosėti ar švokšti kelias savaites, tačiau dauguma pasveiksta be ilgalaikių pasekmių.
Jei įtariate, kad jūsų kūdikis serga bronchiolitu, pastebite švokštimą, dusulį ar blogą maitinimąsi, būtina nedelsiant konsultuotis su pediatru ar gydytoju, kad būtų įvertinta būklė ir prireikus pradėtas gydymas. Venkite savarankiško vaistų, įskaitant kosulį slopinančius ar bronchus plečiančius preparatus, vartojimo be specialisto rekomendacijos, nes tai gali būti pavojinga.
Virškinimo sistemos sutrikimai ir kvapas
Sutrikus virškinimui, sergant gastritu, skrandžio opa arba padidėjus skrandžio rūgštingumui, galima užuosti iš burnos sklindantį rūgštų kvapą, primenantį mielinę tešlą. Pagal kvapą galima nuspėti, kuo vaikas serga.
Nemalonų burnos kvapą lemianti virškinamojo trakto bėda, gastroezofaginis refliuksas, būdingas daugeliui mažylių, mat vaiko stemplė fiziologiškai yra gan trumpa, jos raumenų raukas ties skrandžiu dažniausiai nėra iki galo susiformavęs, tad neužsiveria tiek, kiek reikėtų. Rezultatas? Maistas iš skrandžio keliauja atgal į stemplę ir ten pabuvęs pradeda „kvepėti“. Ši bėda pasitaiko ir kūdikiams, tačiau gera žinia yra ta, kad ji išaugama - vaikui augant stemplė ilgėja, raukas užsidaro. Žinoma, jis neužsiveria aklinai, nes ir mes, suaugusieji, neretai skundžiamės, kad vargina rėmuo. Tai absoliučiai normalu. Tiesa, kartais gastroezofaginis refliuksas išsivysto į gastroezofaginio refliukso ligą (rėmuo vargina nuolat, būtinas specialus gydymas), todėl visada geriau pasitarti su specialistu. Virškinamojo trakto bėdų paskatintas nemalonus burnos kvapas paprastai būna aštresnis, rūgštokas, jaučiamas nuolat, ne tik po miego.
Burnos higienos svarba
Ką daryti? Užtikrinti tinkamą vaiko dantų ir burnos higieną. Dantukų dar neturinčių kūdikių dantenas, burnos ertmę ir liežuvį galima apvalyti sudrėkinto audinio skiautele arba specialiu antpirščiu. O išdygus pirmajam dantukui reikėtų pradėti valyti dantis dantų šepetėliu. Vaikas turėtų valytis dantis ne rečiau nei 2 kartus per dieną ir ne trumpiau nei 2 min. Ikimokyklinio amžiaus vaikams dantis turėtų išvalyti tėvai. Vyresniems nei 3 m. vaikams ant šepetėlio dėkite žirnio dydžio pastos gabalėlį, jaunesniems - perpus mažesnį. Po valymo skatinkite vaikus dantų pastą išspjauti. Pasirūpinkite, kad vaikai taip pat nusivalytų ir liežuvį - ant jo kaupiasi blogą kvapą lemiančios bakterijos. Kasdien valykite vaiko tarpdančius siūlu.
Jūsų vaiko burnoje gyvena milijonai bakterijų, kurių „degalais“ tampa jo valgomas maistas. Reguliariai dantų nevalant šepetėliu ir nesinaudojant dantų siūlu, bakterijos kaupiasi ant dantų paviršiaus ir suformuoja lipnų apnašų sluoksnį. Ilgainiui apnašose esančios bakterijos sukelia ėduonį, kuris ir nulemia blogą burnos kvapą.
Blogas burnos kvapas gali atsirasti ir sergant dantenų ligomis - gingivitu, parodontoze ar stomatitu.
Ėduonis ir netinkama burnos higiena
Net jei ir neskauda dantukų, bent kartą per metus vaiką patariama nuvesti pas odontologą, kad šis apžiūrėtų, ar nėra ėduonies, ar nesusidėvėjo jau sugydytų dantukų plombos. Pažeisti dantys tampa puikia bakterijų veisykla, kurių iš ten patiems neįmanoma pašalinti, ypač tada, jei vaiko dantukai yra valomi paskubomis arba jis dar nėra įgudęs tinkamai naudotis dantų šepetėliu, per trumpai juos valo. Verta mažylį išmokyti naudotis tarpdančių siūlu, nuo liežuvio nuvalyti apnašas.
Kitos galimos blogo kvapo priežastys
Disbakteriozė ne visada pasireiškia viduriavimu ir padidėjusiu pilvo pūtimu. Dažniausiai ji iš viso nepastebima. Apie jos buvimą galima spręsti tik iš nemalonaus burnos kvapo. Taip pat yra įrodymų, kad nulemti blogą burnos kvapą gali ir grybelinės infekcijos.
Labai dažnai smalsūs maži vaikai įsikiša kokį nors svetimkūnį (karoliuką, pupelę, žaislo dalį ir kt.) į nosį ir visai apie jį pamiršta. Svetimkūnis nosyje. Kokio nors smulkaus, mažylio į nosies landą įsikišto daiktelio tėvai gali ir nepastebėti, jo kartais nejunta nė jis pats. Tačiau svetimkūnis trikdo įprastai kvėpuoti, „traukia“ infekcijas, skatina uždegiminius procesus, dėl to gaminasi daugiau gleivių, nosis „užsikemša“, vaikas kvėpuoja per burną.
Kūdikiai ir maži vaikai gali dehidruoti labai greitai, tad svarbu visuomet užtikrinti pakankamą skysčių suvartojimą. Dažniausiai dehidratacija kūdikiams ir vaikams pasireiškia vemiant, viduriuojant, stipriai karčiuojant, tvyrant karštiems orams. Stenkitės užtikrinti pakankamą skysčių suvartojimą. Žindomiems kūdikiams dažnai siūlykite krūtį, o vyresnius vaikus raginkite gerti pakankamai vandens ir elektrolitų tirpalų (jie ypač svarbūs, jei vaikas gausiai vemia ir viduriuoja). Skysčių trūkumas.
Vyresnis nei pusantrųjų metų amžiaus vaikas per dieną turėtų išgerti apie 1,5 l skysčių. Tinkamiausias - paprasčiausias švarus vanduo.
Karščiavimas, vėmimas ar viduriavimas. Šie negalavimai sutrikdo viso organizmo veiklą, mat šiam pradeda trūkti skysčių. Vaikui būtina kuo daugiau gerti.
Vartojami antibiotikai. Jų pavartojus iš burnos taip pat gali sklisti nemalonus kvapas, mat antibiotikai organizme pakeičia gerųjų ir blogųjų bakterijų pusiausvyrą. Norint juos atkurti, vaikui geriant antibiotikus būtina duoti produktų, kurių sudėtyje yra gerųjų bakterijų (tinka jogurtas, kefyras) arba specialių preparatų.
Tam tikri negalavimai. Nemalonų kvapą gali nulemti ir tam tikrų maisto produktų, pavyzdžiui, svogūnų, česnakų, stiprių prieskonių ir kt., vartojimas.
Kvėpavimas per burną
Visi naujagimiai kvėpuoja per nosį, nebent jų nosies kanalai yra užsikimšę - tuomet mažylis gali kvėpuoti ir per burną. Jei kūdikis ir vaikas kvėpuoja per burną, tai rodo kažkokį sutrikimą, patologiją.
Miego apnėja. Jei vaikas miegodamas knarkia, gali būti, kad pagrindinė knarkimo priežastis yra miego apnėja. Tai reiškia, kad viršutiniai kvėpavimo takai yra blokuojami. Pagrindinės galimos priežastys - padidėję adenoidai arba padidėjusios tonzilės.
Alergijos. Sloga (ar gleivių susikaupimas nosies ertmėje dėl kitų priežasčių).
Anatominės nosies pertvaros problemos. Viena iš dažniausių anatominių problemų, dėl kurios vaikai kvėpuoja per burną - kreiva nosies pertvara. Tai reiškia, kad kremzlių ir kaulų, skiriančių vaiko šnerves, padėtis yra netinkama. Dažniausiai pertvaros iškrypimą nulemia gimdymo traumos (vyresni vaikai nosį gali susižaloti nukritę ar patyrę kitą traumą). Nustatyta, kad iškrypusią nosies pertvarą turi net iki 80 proc. žmonių.
Kūdikis nebuvo žindomas arba buvo žindomas trumpiau nei 3 mėn. Žindymas, net ir retas, gali paskatinti kūdikį kvėpuoti taisyklingai, nes ištraukiant pieną intensyviai dirba kūdikio burnos ir liežuvio raumenys. Liežuvio pasaitėlis yra trumpas.
Ilgai naudojamas čiulptukas, buteliukas, vaikas čiulpia nykštį ir pan.
Padidėjusios tonzilės ir adenoidai. Dažniausiai kvėpavimo per burną problema prasideda naktį, t.y. vaikas miega kvėpuodamas per burną. Tad kartais tėvai kurį laiką problemos nė nepastebi.
Siekiant, kad sveikata būtų gera, būtina kvėpuoti per nosį. Nepakankamas deguonies įsisąvinimas. Kvėpuojant per burną nesigamina azoto oksidas, plečiantis kraujagystes ir lemiantis geresnį deguonies įsisąvinimą.
Alergijos ir infekcinės ligos. Burnos džiuvimas. Kvėpuojant per burną sumažėja seilių, tad bakterijos ilgiau išlieka ant dantų paviršiaus. Netinkamai besivystantis žandikaulis. Užsičiaupus liežuvis remiasi į gomurį ir lemia jo, o kartu ir žandikaulio bei kitų veido kaulų normalų vystymąsi.
Kada kreiptis į gydytoją?
Sunegalavus vaikui tėvams dažnai kyla klausimas, ar būtina kreiptis į medikus. Jūs geriausiai pažįstate savo vaiką ir galite nuspėti reakcijas, kurias jam sukelia įvairios ligos, taigi nuojauta padės jums suprasti, ar vaikui sunkus negalavimas ir apsispręsti.
- Kūdikiui aukšta temperatūra (didesnė kaip 38,6 laipsnių).
- Nustatyti ligą vyresniam vaikui daug lengviau.
- Atminties sutrikimai (vaikas neprisimena, kur jis yra, kuri šiandien diena ir tt.).
- Buvo ir pasikartojo traukuliai.
- Ūmus galvos, krūtinės arba pilvo skausmas, kuris stiprėja pastarąsias dvi valandas.
- Sustingęs ir skaudamas kaklas, vaikas negali palenkti į priekį galvos tiek, kad smakru galėtų pasiekti krūtinę. (Meningito tikimybė.
- Vaiką išbėrė plokščiomis violetinėmis dėmėmis, kartais iškylančiomis virš odos paviršiaus. (Meningito tikimybė.
- Paraudo ir patino aplink akis. Tai gali būti alerginė reakcija.
- Įtariate, kad vaikas apsinuodijo chemine medžiaga ar vaistais.
- Vaikas nusidegino: nusiplikė karštu skysčiu, cheminių medžiagų pateko ant odos arba į akis.
Svarbu žinoti, kad esant tam tikriems kvėpavimo sutrikimų požymiams, vaikui gali prireikti skubios medicininės pagalbos. Dažniausios vaikų mirties priežastys yra kvėpavimo nepakankamumas, staigios mirties sindromas, sepsis, neurologinės ligos ir traumos. Vaikai daug dažniau miršta dėl kvėpavimo sutrikimo nei širdies veiklos sutrikimo. Vaikų širdis staiga sustoja retai, paprastai tai būna kvėpavimo sutrikimo ar šoko pasekmė.
Afekto-respiratoriniai spazmai
Kai kūdikis verkimo metu nustoja kvėpuoti, užverčia akytes ir suglemba, tai gali būti afekto-respiratoriniai spazmai. Gydymo tikrai nėra - didžiausias patarimas kaip įmanoma vengti situacijų galinčių išprovokuoti spazmus...tikrai jautrių vaikų bėda.
Tokiu atveju, reikia nukreipti vaiko dėmesį, kad verkimas neperaugtų į kvėpavimo sutrikimą. Jei labai nerimaujate arba jeigu kvėpavimo sulaikymo priepuoliai labai dažni, užsitęsia ilgiau nei 60 sekundžių, juos išprovokuoja, atrodytų, smulkmenos, jų dažnis nemažėja vaikui augant, taip pat būtinai pasitarkite su vaiką prižiūrinčiu gydytoju.
Patarimai, kaip elgtis priepuolio metu: Neturi tapti būdu ir priemone ką nors gauti. Stebėkite, apsaugokite nuo kritimo. Priglauskite. Purtyti, pilti ant jo vandenį nebūtina.
Štai keletas patarimų, kaip elgtis, kad mažyliui neatsirastų noras pykti: Kuo mažiau draudimų, tuo geriau. Vaikui drauskite tai, kas yra pavojinga jo sveikatai ir namams. Vėliausiai antraisiais gyvenimo metais pradėkite ugdyti supratimą, kas galima, leistina, kas negalima.
Apnėja
Jei kvėpavimo sutrikimas, kai kvėpavimas nutrūksta ir vėl atsinaujina naujagimiui miegant, ši patologija vadinama miego apnėja. Apnėja - tai ilgesnė nei 15-20 sek. kvėpavimo pauzė. Jei naujagimis išnešiotas, apnėja laikoma 15 sek. Kai kuriuose šaltiniuose apnėja įprasta vadinti bet kokios trukmės kvėpavimo pauzes, tačiau toks apibūdinimas nėra tikslus.
Trumpam nustoti kvėpuoti gali net ir visiškai sveiki kūdikiai, tačiau pauzės negali tęstis ilgiau nei 12-15 sek. Jei smegenys ilgesnį laiką neaprūpinamos deguonimi, gresia labai rimtos komplikacijos. Kartais tėvams sunku pastebėti, kad naujagimis nustojo kvėpuoti. Jei ir po minėtųjų priemonių kūdikis nepradėjo kvėpuoti, galiausiai reikės daryti dirbtinį kvėpavimą ir kviesti greitąją pagalbą.
Mažylių kvėpavimui kontroliuoti skirtos specialios mobiliosios auklės su kvėpavimo stebėjimo funkcija, taip pat jau ir Lietuvos rinkoje galima įsigyti specialių kvėpavimo monitorių. Kvėpavimo monitorius - kompaktiškas prietaisas, kuris gali būti segamas prie sauskelnių. Prietaisas fiksuoja kūdikio kvėpavimą ir įspėja, jei kūdikis įkvepia mažiau nei 8 kartus per minutę, suvibruoja ir pažadina kūdikį, jei jis nekvėpuoja 15 sek. ir skleidžia stiprų garsinį signalą kūdikiui nekvėpuojant 20 sek. Jei apnėja kartojasi, gydytojas gali skirti medikamentų.
Ką daryti, jei kūdikis nustojo kvėpuoti: Dažniausiai padeda kūdikio nugaros patrinimas (pirštais vedžiojant aukštyn žemyn per nugarytę) ar lengvas patapšnojimas.
Naujagimių kvėpavimo sutrikimo sindromas (NKSS)
Naujagimio kvėpavimo sutrikimo sindromas yra rimta liga, kuri pasireiškia naujagimiams, ypač neišnešiotiems. Ji pasireiškia dėl nesubrendusių plaučių, kurie negali gaminti pakankamai surfaktanto, reikalingo normaliam kvėpavimui. Pagrindinė naujagimio kvėpavimo sutrikimo sindromo priežastis yra surfaktanto trūkumas. Tai gali atsitikti dėl įvairių priežasčių, įskaitant ankstyvą gimdymą, motinos diabetą, cezario pjūvį, ir nėštumo komplikacijas. Be to, genetiniai veiksniai taip pat gali turėti įtakos plaučių brandumui.
Pagrindiniai simptomai apima greitą kvėpavimą, dusulį, cianozę (mėlyna oda) ir švilpimą kvėpuojant. Naujagimio kvėpavimo sutrikimo sindromas diagnozuojamas remiantis klinikiniais simptomais ir medicininiais tyrimais. Gydytojai gali atlikti fizinį naujagimio patikrinimą, stebėti kvėpavimo dažnį ir deguonies lygį kraujyje.
Gydymas naujagimio kvėpavimo sutrikimo sindromui gali apimti kelis metodus. Pagrindinės gydymo galimybės yra surfaktanto terapija, kuri padeda atkurti plaučių funkciją, bei deguonies terapija, siekiant pagerinti deguonies tiekimą organizmui. Kai kuriais atvejais gali prireikti dirbtinio kvėpavimo aparato. Taip pat svarbu stebėti ir gydyti galimas komplikacijas, tokias kaip pneumonija. Naujagimiai, kuriems pasireiškia lengvi simptomai, gali būti stebimi ir gydomi namuose, tačiau sunkių atvejų atveju gali prireikti hospitalizacijos ir intensyvios terapijos.
tags: #nesvarus #kudikio #kvepavimas
