Paauglystė - tai sudėtingas ir dinamiškas žmogaus gyvenimo tarpsnis, kupinas iššūkių, atradimų ir intensyvių emocinių patirčių. Šiuo laikotarpiu jauni žmonės ieško savo tapatumo, bando suprasti savo vietą pasaulyje, ugdo vertybes ir formuoja santykius. Deja, paaugliams tenka susidurti ne tik su vidiniais iššūkiais, bet ir su išorinėmis kliūtimis, tokiomis kaip socialinis spaudimas, stereotipai ir stigmatizavimas. Ypač jautriai paaugliai reaguoja į bet kokį neigiamą vertinimą, kritikuojamą išvaizdą ar nesėkmes, nes būtent šiuo laikotarpiu jiems ypač svarbus bendraamžių pritarimas ir savęs priėmimas.
Paauglių stigmatizavimas gali reikštis įvairiomis formomis, pradedant nuo stereotipinio požiūrio į jų elgesį, baigiant diskriminacija dėl lytinės orientacijos, sveikatos būklės ar kitų asmeninių savybių. Tai ne tik apsunkina paauglių kasdienybę, bet ir gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių jų psichinei sveikatai, savivertei ir socialinei integracijai.
Paauglystės fenomenas ir tapatumo paieškos
Paauglystė apima žmogaus gyvenimo laikotarpį nuo jo vaikystės iki brandaus amžiaus, tačiau tiksliai nubrėžti šio periodo ribas sunku. Vaikystės pabaigą sąlygiškai galima susieti su pirmaisiais lytinio brendimo požymiais, paauglio įžengimas į suaugusiųjų pasaulį nėra aprašomas vienareikšmiais kriterijais. Paprastai paauglio kūnas subręsta greičiau, nei jis įgyja kitus brandžiai asmenybei būdingus bruožus. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai jaunuolis susikuria savo vertybių sistemą, užmezga tarpusavio draugystės ir meilės santykius bei numato ateities perspektyvą. Socialinės brandos dažnai tenka laukti dar ilgiau, nes mūsų visuomenėje mokymosi, o kartu ir ruošimosi suaugusiojo gyvenimui periodas gali trukti daugiau nei dešimt metų.
Tapatumo paieškos pasireiškia keliamu klausimu „kas aš esu?“ visomis jo prasmėmis. Pavyzdžiui, religijos - jeigu mano šeima religinga, koks mano santykis su ja ir kokios yra mano vertybės? Taip pat karjera - kuo noriu būti ateityje ir kuo sugebu būti? Be to, paaugliai dažnai kelia prasmės klausimą - kodėl aš čia esu? Kur mano vieta? Medicinos psichologė Milda Novickė.
Labai reikšmingas yra įsitvirtinimo tarp draugų aspektas. Šiuo laikotarpiu ieškoma atsakymo į klausimą, kas aš esu tarp bendraamžių, pavyzdžiui, lyderis, nevykėlis, juokdarys, moksliukas ar blogiukas. „Taip pat itin aktuali atsiskyrimo nuo tėvų tema. Paaugliai nori vis daugiau privatumo ir laisvės. Šiame amžiuje dar sunku suprasti ryšį tarp laisvės ir atsakomybės, tačiau autonomijos poreikis ima sparčiai tvirtėti bei reikštis įvairiomis formomis: nuo fizinio privatumo iki visų kitų įmanomų laisvių - dėvėti mėgstamus drabužius, nevaržyti elgesio, būti kur noriu ir kiek noriu“, - teigia M. Novickė.
Aktorius Dominykas Vaitiekūnas (33 m.) viešai prisipažinęs apie netradicinę lytinę orientaciją sako pajutęs didelį palengvėjimą ir taiką su pačiu savimi. Vis dėlto kelias savęs pažinimo link buvo košmariškas. Informacijos stoka ir jos stereotipiškumas augino sieną tarp jo ir supančios aplinkos.
„Save bandžiau „perkalbėti“ ilgai. Manau, kad savęs priėmimo procesas užtruko maždaug nuo dvylikos iki dvidešimt devynerių metų. Taigi apie penkiolika metų. Bijojau, kad manęs nesupras, atstums. Kai ėmiau koncertuoti su „Liūdnais slibinais“ ir tapęs viešu žmogumi, bijojau, kad nuo manęs nusisuks kolegos, neteksime darbų ir užsakymų. Apskritai paslaptys apie save turi didelį psichologinį krūvį - bijojau neišprotėti su tiek minčių ir neatsakytų klausimų galvoje. Užspaustos ir neišsakytos jos niekur nedingsta, o tik sukasi ratu.“
Stigmatizavimo priežastys ir formos
Nors niekada neturėjau poreikio to viešinti, dirbdamas viešą darbą nuolat sulaukdavau klausimų apie asmeninį gyvenimą ir šeimos planavimą. Stengdavausi į juos atsakyti aptakiai, bet jausdavau, kad mane slegia slapukavimas, vengimas kalbėti tiesiai. Iš prigimties esu atviras. Viešai prisipažinęs iš tiesų ėmiau jaustis gerokai laisviau. Tai padėjo man susitaikyti su savimi. Nebereikėjo nei sau, nei kitiems ko nors įrodinėti ar teisintis. Prisipažinimas nesugriovė nei gyvenimo, nei karjeros, nei santykių su aplinkiniais.
Apie LGBT bandžiau ieškoti kuo daugiau pozityvios informacijos, bet nebuvo lengva. Buvo tik klaidinga, stereotipinė, stigmatizuota informacija. Negalėjome apie tai lengvai dalintis su kitais. Atsimenu kiekviena LGBT žinutė buvo lydima karnavalizuoto įvaizdžio, gąsdinimo. Tapatybės paieška - jautrus ir trapus gyvenimo etapas, sukeliantis ypač daug streso, nes negali nei apie tai kalbėti, nei klausti. O save pažinti gali tik taip.
Pirmiausia pradėčiau nuo mito, kad egzistuoja „tradicinės“ ir „netradicinės“ seksualinės orientacijos. Liudijimų apie tai, kad žmonijos emocinės ir seksualinės patirtys nėra tik heteroseksualios, galime rasti pačiuose seniausiuose istorijos šaltiniuose iš Senovės Egipto, Graikijos, Romos. Deja, dalis religinių ir kultūrinių tradicijų homoseksualumą stigmatizavo, bandė ir iki šiol bando pavaizduoti ne kaip natūralios biologinės įvairovės dalį, bet kaip, pavyzdžiui, nuodėmingą elgesį. Vis dėlto, jeigu kalbame apie gydymą, t.y. Bandymas „gydyti“ homoseksualumą yra žmogaus teisių pažeidimas.
Gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro prof. Sužinojus apie netradicinę vaiko lytinę orientaciją natūralu, kad tėvus apima neigiami jausmai. Ypač tiems, kurie tiki įvairiausiom sąmokslo teorijom ir mano, jog visa tai iš neturėjimo ką veikti ar neva tai - amoralumo požymis. Tėvai turėtų atsakyti sau į klausimą, ar myli vaiką. Jei atsakymas yra taip, vadinasi, vaiką priimsi ir mylėsi besąlygiškai, su visomis jo ypatybėmis, nes meilė - besąlyginis dalykas. Manantys, kad tai tragedija - atsakykite sau į klausimą, kodėl? Kad vaikų neturės? Pasidomėkite šiuo klausimu plačiau, kas vyksta pasaulyje - Vakarų Europoje, Šiaurės Europoje, Australijoje, Amerikoje tai seniai išspręstas klausimas. Į pokalbius su psichologu siūloma įtraukti ir tėvus, kad šie žinotų, kokią nelengvą naštą patiria atžala.
Deja, bet vis dar labai dažnai apie psichikos ligas kalbama panašiai kaip apie raganų medžioklę. Neretai jomis sergantys žmonės yra smerkiami, atstumiami, vengiama su jais bendrauti tarsi jie patys būtų kalti dėl juos ištikusios ligos. Toks visuomenės elgesys ir psichikos ligų stigmatizavimas ne tik kad dar labiau apsunkina sergančiojo gyvenimą, bet gali pasunkinti ir jo ligą. Tad kokie dažniausiai pasitaikantys mitai ir stereotipai apie psichikos ligas? Ką vertėtų suprasti apie žmones, kurie jomis serga? Ir kokių padarinių toks stigmatizavimas gali sukelti?
Sergi depresija? Kadangi visuomenėje stigmatizuojame gana nemažai dalykų, šį kartą atkreipkime dėmesį į psichikos ligų stigmatizavimą. Ir ne tik į tai, kaip visuomenė, tai yra, mes visi turime įvairių stereotipų, mitų ir įsitikinimų apie psichikos ligas, tačiau ir į tai, kas nutinka, kai ir pats žmogus, kuris serga psichikos liga, ima save stigmatizuoti. Nenuostabu, kad tai atsisuka ir į jį patį, nes jis taip pat yra visuomenės dalis. Apie patį stigmatizavimą ir įvairias psichikos ligų stigmas pastaruoju metu tenka tikrai nemažai kalbėti ir susimąstyti. Gana nemaža dalis klientų jaučiasi “iškritę” iš visuomenės būtent dėl to, kad yra stigmatizuojami ir galiausiai patys save stigmatizuoja. Visų pirma - tai mitai ir stereotipai, kuriuos mes visi dažnai girdime. Pavyzdžiui, kad depresija serga tik tie žmonės, kurie tingi ar nenori dirbti. Arba kad psichikos ligos tėra tik išsigalvojimas - iš “dyko” buvimo ar neturėjimo, ką veikti, mažo užimtumo. Taip pat, kad tai - silpnumo ženklas, tai nerimta. Tokie įvairūs pasakymai žmonėms, kurie serga psichikos ligomis, taip pat labai stigmatizuoja. Tačiau tokių dalykų juk nesakome žmogui, kuris serga kokia nors fizine, somatine liga. Pavyzdžiui, nežinau, kaip jums, bet man tikrai niekada neteko girdėti, kad kažkas vėžiu sergančiam žmogui sakytų “pats kaltas, kad susirgai vėžiu - susiimk” arba “susirgai vėžiu, nes tingėjai arba nenori dirbti”. To paprastai neišgirsime. Taip pat stigmatizavimas labai skatina socialinį atsiribojimą. Žmogus gali imti jaustis kitokiu - nevykėliu, nenormaliu, kažkuo neįtinkančiu, ar kad psichikos ligos yra užkrečiamos - šį mitą jums irgi tikriausiai yra tekę girdėti. Taip pat egzistuoja stereotipas, kad žmonės, kurie linkę į psichikos ligas ar jomis serga, žinoma, yra pavojingi ar agresyvūs. Taip pat dažnai girdime, jog toks žmogus yra išprotėjęs, neprognozuojamas, juo negalima pasikliauti, jam negalima patikėti jokių - net paprastų - darbų ir kad psichikos liga niekada nesibaigia.
Visų pirma - tai mitai ir stereotipai, kuriuos mes visi dažnai girdime. Pavyzdžiui, kad depresija serga tik tie žmonės, kurie tingi ar nenori dirbti. Arba kad psichikos ligos tėra tik išsigalvojimas - iš “dyko” buvimo ar neturėjimo, ką veikti, mažo užimtumo. Taip pat, kad tai - silpnumo ženklas, tai nerimta. Tokie įvairūs pasakymai žmonėms, kurie serga psichikos ligomis, taip pat labai stigmatizuoja. Tačiau tokių dalykų juk nesakome žmogui, kuris serga kokia nors fizine, somatine liga. Pavyzdžiui, nežinau, kaip jums, bet man tikrai niekada neteko girdėti, kad kažkas vėžiu sergančiam žmogui sakytų “pats kaltas, kad susirgai vėžiu - susiimk” arba “susirgai vėžiu, nes tingėjai arba nenori dirbti”. To paprastai neišgirsime. Taip pat stigmatizavimas labai skatina socialinį atsiribojimą. Žmogus gali imti jaustis kitokiu - nevykėliu, nenormaliu, kažkuo neįtinkančiu, ar kad psichikos ligos yra užkrečiamos - šį mitą jums irgi tikriausiai yra tekę girdėti. Taip pat egzistuoja stereotipas, kad žmonės, kurie linkę į psichikos ligas ar jomis serga, žinoma, yra pavojingi ar agresyvūs. Taip pat dažnai girdime, jog toks žmogus yra išprotėjęs, neprognozuojamas, juo negalima pasikliauti, jam negalima patikėti jokių - net paprastų - darbų ir kad psichikos liga niekada nesibaigia. Ir jei, tarkime, žmogus sirgo depresija prieš dešimt metų ir daugiau nepatyrė nei vieno epizodo, jis vis tiek yra psichikos ligonis ir juo pasikliauti negalima. Visi šie įsitikinimai labai paveikia mus visus, visą visuomenę. Taip pat ir žmones, kurie patys serga psichikos ligomis - juk jie irgi yra mūsų visuomenės dalis. Tai tampa psichikos ligomis sergančių žmonių sąmonės, savęs suvokimo dalimi. Įsivaizduojate žmogų, kuris susirgo psichikos liga, tarkime, depresija. Jis jaučiasi labai apatiškas ir prislėgtas, jo niekas nedomina, jis niekur nenori eiti iš namų, jam labai sunku susikaupti paprasčiausiems, buities, darbams. Tuomet jis pradeda mąstyti, jog yra pats kaltas, kad susirgo, serga, tikriausiai dėl to, kad tingi arba nori išvengti darbo. Spėkite, ar toks mąstymas jam kažkuo padeda. Greičiausiai sveikti nepadeda niekuo, tiesiog sukelia labai daug graužaties, savikaltos, dar daugiau nevilties jausmo, bejėgiškumo, o tai reiškia, kad depresija gilėja. O kadangi “ligą susikėliau pats”, tai ir kreiptis pagalbos nedera, nes tai juk “tiesiog tinginystė” ir “man reikia susiimti”. Dirbu savižudybių prevencijos skyriuje ir tenka apie tai nemažai kalbėtis su žmonėmis. Tai tikrai pavojinga ir gali tapti viena iš savižudybės priežasčių. Be abejo, tai būdinga sergant ne tik depresija, bet ir visomis kitomis psichikos ligomis - nerimo sutrikimais, panikos atakomis, pasireiškiant haliucinacijoms ar kliedesiams ir panašiai. Visos psichikos ligos mūsų visuomenėje yra stigmatizuojamos ir mes galbūt per retai tai įsisąmoniname. Niekas nesirenka susirgti psichikos liga. Tai nėra iš tingėjimo ar “dyko” buvimo. Psichikos ligos dažniau atsiranda dėl įvairių trauminių patirčių, sunkių išgyvenimų, stresinių įvykių, dalis psichikos ligų taip pat turi paveldimumo laipsnį. Tai taip pat vyksta dėl organinių pokyčių smegenyse, kitų fizinių sutrikimų ar hormoninių pokyčių.
Stigmatizavimas buvo vertinamas remiantis šiam tyrimui sudarytais klausimais, Koreguota priežasčių atribucijų skale II (McAuley, Duncan, Russell, 1992) ir Asmeninės stigmos skale iš Nuostatų dėl vaikų psichikos sveikatos klausimyno (Heflinger, Wallston, Mukolo, Brannan, 2014).Įspūdžio valdymas vertintas pagal Įspūdžio valdymo skalę iš Koreguoto socialinio pageidaujamumo inventoriaus (Paulhus, 1991). Rezultatai ir išvados. Nuostata „EES turintys vaikai per mažai stengiasi, jog pakeistų savo emocijas ar elgesį“ mokytojų grupėje buvo stipriau išreikšta nei tėvų bei pagalbą teikiančių specialistų grupėse. Nuostatos „EES turintys vaikai yra pavojingesni už kitus vaikus“, „EES turintys vaikai per mažai stengiasi, jog pakeistų savo emocijas ar elgesį“ bei „EES turintys vaikai yra mažiau protingi už kitus vaikus“ buvo susijusios su stipriau išreikštu atsiribojimu nuo EES turinčių vaikų ir paauglių tėvų ir (ar) specialistų grupėse. Mokytojai ir pagalbą teikiantys specialistai manė, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimą vaikas gali kontroliuoti labiau nei depresiją.
Kaip tėvai gali padėti paaugliui?
Kaip tėvai galėtų padėti savo paaugliui spręsti kylančius sunkumus ir tinkamai į juos reaguoti? Apie tai 15min GYVENIMO interviu su klinikine psichologe Egle Šekšteliene.
- Koks turėtų būti tėvų santykis su vaiku, jam „įžengus“ į paauglystę? - Rūpestingas, bet nekontroliuojantis - jei tėvai nori palaikyti gerą ryšį ir ugdyti savarankišką asmenybę, svarbu pasitikėti savo paaugliu. Per didelė tėvų kontrolė skatins paauglio maištą, pasyvumą, bet jeigu jam bus suteikiama visiška laisvė - jis gali pasijusti vienišas, pažeidžiamas, tėvams nerūpimas. Tad tėvai santykyje su paaugliu turėtų rūpestingai įsitraukti, tuo pačiu suteikti erdvės, reikalingos paauglio raidai.
Pavyzdžiui, būtų puiku, jei paauglys pats priimtų sprendimus, susijusius su jo išvaizda, kasdiene veikla, namų darbais, draugais ir socialiniu gyvenimu, o tėvai išliktų supratingi ir pagarbūs jo pasirinkimų, sprendimų atžvilgiu. Tas santykis turėtų būti panašus į draugystę, bet tokią auklėjančią draugystę: tėvai turėtų skatinti paauglį išsakyti savo nuomonę, tartis įvairiais klausimais, kartu spręsti iškylančias problemas, ugdant savarankiškumą. Visa tai labai praverčia ir vaikui užaugus. Beje, svarbu, kad tėvai, matydami, kad jų reikšmė kažkaip nuvertinama, o paauglys daugiau dėmesio skiria draugams ir bendraamžiams, neįsižeistų ir negalvotų, kad jie nebesvarbūs ar nebereikalingi savo vaikui, nes taip tikrai nėra.
- Kiek tėvams patartumėte rūpintis paauglio mokyklos reikalais? - Tėvams turėtų nuolat rūpėti, kaip paauglys jaučiasi mokykloje; kaip jam sekasi bendravimas su mokytojais, bendraamžiais, klasės draugais; kaip jis tvarkosi su mokyklinėmis sėkmėmis ir nesėkmėmis.
Tačiau svarbu, kad tėvai netaptų kontroliuojantys ir nepažeistų paauglio autonomijos poreikio: paauglystė yra taip vadinamas ribų plėtimo tarpsnis, kada vaikai turi vis labiau pajusti nepriklausomybę ir ugdyti savo savarankiškumą. Todėl tėvams naudinga tiesiog išlikti atviriems, besidomintiems ir galintiems suteikti pagalbą, kada paaugliui jos reikia. Svarbiausia, kad paauglys žinotų, kad iškilus kažkokiems sunkumams, jis gali kreiptis į savo tėvus. Paauglystė yra taip vadinamas ribų plėtimo tarpsnis, kada vaikai turi vis labiau pajusti nepriklausomybę ir ugdyti savo savarankiškumą.
- Kaip tėvams tinkamai reaguoti į paauglio pažymių suprastėjimą? - Pirmiausia, reikėtų išsiaiškinti, kokios to priežastys. Nes jos būna įvairios: galbūt mokomasis dalykas tapo neįdomus arba mokytojas nesudomina, galbūt yra svarbesnių užsiėmimų (pvz., būreliai ar kita popamokinė veikla, kompiuteris ar draugai), galbūt trūksta motyvacijos, o galbūt paauglys tiesiog tingi mokytis, kažkam keršija, nori paerzinti ar sulaukti dėmesio. Dažnai pažangumas kenčia, kai paaugliai susiduria su sveikatos problemomis ar sunkumais santykiuose su šeima, klasės draugais ar mokytojais. Paaugliams ypač svarbūs santykiai su bendraamžiais ir tam tikras priklausymas grupei.
Taigi tik išsiaiškinus priežastis, galima tinkamai reaguoti. Svarbu, kad tėvai nepriimtų kažkokių skubotų išvadų (pvz., „suprastėjo pažymiai, nes tingi ir nesimoko“), o bandytų nuoširdžiai, atvirai (ne vertinančiai) kalbėtis su vaiku. Paauglys turi žinoti, kad dėl suprastėjusių pažymių jis netampa blogu ar mažiau mylimu.
- Ką daryti, jei paauglys neskiria dėmesio mokslams, nelanko pamokų? - Ši situacija dar sudėtingesnė nei pažymių suprastėjimas. Vėlgi, paauglys gali nelankyti pamokų dėl įvairiausių priežasčių, todėl taip pat pirmiausia reikia pasikalbėti su vaiku, kad tėvai suprastų, kas vyksta jo gyvenime. Neretai paauglys pradeda nelankyti pamokų, kai pereina į naują mokyklą, nesusiranda draugų ar nepritampa naujoje aplinkoje. Gali būti, kad jį kažkas išnaudoja ar iš jo tyčiojasi. Galbūt jis išgyvena konfliktus su bendraamžiais, mokytojais. Galbūt patiria kažkokių mokymosi sunkumų. Paaugliams ypač svarbūs santykiai su bendraamžiais ir tam tikras priklausymas grupei. Pamokų nelankymą gali lemti ir tai, kad paauglys susiduria su psichologinėmis problemomis (pvz., socialinėmis baimėmis, pasitikėjimo savimi trūkumu) ar netgi tam tikrais psichikos sutrikimais, kaip nerimas ar depresija. Nepriklausomai nuo priežasties, labai svarbu, kad tėvai į šią problemą greitai reaguotų, o vaikas gautų tinkamą pagalbą. Nes tokiais atvejais labai lengvai patenkama į „uždarą ratą“: kai vaikas pradeda nelankyti pamokų, jis ima atsilikti nuo mokslų, ir tos problemos su laiku tik dar labiau gilėja, jų daugėja.
- O jei paauglys tuo metu, kada patiria kažkokių sunkumų ir problemų mokykloje, nesikalba apie tai su tėvais, nenori išsipasakoti? Kaip jį prakalbinti? - Nenustoti domėtis ir klausti - svarbu nepalikti tokios situacijos. O jei vis tiek nepavyksta paauglio prakalbinti, reikia ieškoti paramos jo artimoje aplinkoje ar specialistų pagalbos. Verta pasikalbėti su paauglio mokytojais, kitų klasėje besimokančių vaikų tėvais, kaip jie mato tą vaiką. Jei paauglys turi gerą draugą ar artimą pažįstamą, galima pasikalbėti ir su jo tėvais.
- Galbūt išskirtumėte ir kitų problemų, su kuriomis susiduria paaugliai mokykloje? Kaip tėvai galėtų padėti jas spręsti? - Itin dažnas akademinis stresas, susijęs su pažymiais, pasiekimais ir vertinimais. O jei dar iš tėvų ir mokytojų paauglys nuolatos jaučia spaudimą, patiriamas stresas gali tapti didele problema. Vienas dalykas, tėvai neturėtų taip akcentuoti pažymių svarbos, atvirkščiai - reikėtų skatinti vaiką išmokti patirti mokymosi smagumą, atrasti mokomojo dalyko įdomumą. Svarbiausia yra žinių įsisavinimas, o ne gaunamas įvertinimas. Kitas dalykas, tėvai galėtų padėti paaugliui mokytis valdyti patiriamą stresą - paaiškinti, kad jis turi tinkamai maitintis, išsimiegoti, pakankamai ilsėtis ir nuosekliai (pagal planą) mokytis, kad išvengtų sunkumų mokykloje ar prieš atsiskaitymus. Gali būti, kad paaugliui prireiks tėvų pagalbos susidarant dienotvarkę, planuojant laiką, atrandant tinkamą mokymosi stilių.
Taip pat nereta problema yra psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas. Kaip ir minėjau, paauglystė yra tas etapas, kada siekiama nepriklausomybės. Tai - maištavimo, prieštaravimo amžius, kada norisi eiti suaugusiojo keliu, kada norisi kitokio, naujo patyrimo, netgi to, kas draudžiama. Be to, šiuo etapu būdinga ir didelė bendraamžių įtaka. Taigi tėvai turėtų rodyti tinkamą pavyzdį ir nustatyti tam tikras ribas, užtikrinti visapusišką palaikymą ir atvirą bendravimą su paaugliu, turint minty, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas gali tapti didele problema. Toliau, kaip ir minėjau, kartais paaugliams būdingas pasitikėjimo savimi trūkumas, kuris turi labai didelę įtaką vaiko psichikai, elgesiui, ir dažnai būna kitų problemų - pamokų nelankymo, socialinės fobijos, prasto mokymosi - priežastis. Tėvams patarčiau suprasti, kad pasitikėjimas savimi yra labai svarbi psichologinė ypatybė, kurią reikia ugdyti pirmiausia savo šeimoje. Būtų naudinga skatinti vaiką pasitikėti savimi, padrąsinti jį, priminti, kad klysti nėra blogai, kad visi darome klaidų. Svarbu padėti vaikui mokytis išbūti nerimo situacijose (pvz., modeliuojant situacijas namuose, kaip atsakinėjimas prieš klasę), leisti jam išsikalbėti. Visa tai stiprina vaiką.
- Kaip tėvai galėtų paskatinti savo paauglį mokytis ar užsiimti kokia nors veikla, jeigu jam trūksta motyvacijos, noro? - Galbūt reikėtų padėti vaikui grąžinti pasitikėjimą savo jėgomis, nepamirštant pagirti kad ir už mažus pasiekimus. Kitas dalykas, būtų naudinga atkreipti dėmesį, kas vaikui sekasi geriausiai, kur jis geriausiai save realizuoja. Jei paauglys negabus tiksliesiems mokslams ir jam nesiseka - natūralu, kad gali trūkti motyvacijos, ir nereikia to tikėtis. Bet galbūt jis sėkmingas meninėje veikloje ar sporte. Tad geriausia padėti vaikui atrasti sritis, kurios jam patinka, kuriose jis galėtų patirti sėkmę. Ir tai svarbu kalbant ne tik apie mokyklą, bet ir laisvalaikį.
- Ko dar vengti tėvams santykyje su paaugliu? - Visų pirma, baudimai, kažko atiminėjimai (pvz., prieigos prie interneto ar telefono) yra visiškai netinkamos auklėjimo priemonės paaugliui. Tai - tiesiog privatumo pažeidimas ir asmeninių ribų niokojimas. Labai svarbu, kad iš baimės ar rūpesčio savo vaiku tėvai netaptų sadistiški. Kitas dalykas, nereikėtų paauglio riboti ar reguliuoti kaip mažamečio vaiko. Kartais tėvai įpranta naudoti tuos pačius auklėjimo įgūdžius, net nesusimąstydami, kad pagal vaiko amžių ir jo raidą tie auklėjimo metodai visiškai netinka. Neverta liepti paaugliui kažką daryti ar kažko nedaryti - geriau mokytis kitokio bendravimo būdo, diskutuoti, tartis.
Taip pat tėvams patarčiau nesivelti į konfliktus su prieštaraujančiu paaugliu. Reikia suprasti, kad paauglių prieštaravimai yra normali ir būtina raidos dalis. Jie nėra apie tai, kad negerbia tėvų ar nori juos įžeisti, drasko akis, tiesiog tokiu būdu jie formuoja savąjį „aš“. O jei tėvai veliasi į konfliktus su paaugliu, toje situacijoje nebelieka „suaugusios psichikos“ dalies. Tėvai turėtų sau priminti, kad jie yra suaugę ir gali susivaldyti. Galiausiai, vienas iš svarbiausių dalykų paaugliui (kaip ir bet kokio amžiaus vaikui) yra jautrus, šiltas tarpusavio santykis su tėvais. Tėvams svarbu nepamiršti kurti artimo ryšio su savo vaiku, užsiimti bendra veikla, o ne vertinti, kritikuoti ar vien patarinėti. Saugiu prieraišumu paremtas ryšys su tėvais paaugliui padeda ne tik moksluose, bet ir apskritai gyvenime.
Ką daryti, kai paaugliai nenori kalbėtis terapijos metu ~ Paauglių klientų konsultavimas ~ Terapija su paaugliais
tags: #nescios #paaugles #stigmatizuojamos
