Manoma, kad nevaisingumas Lietuvoje šiuo metu paliečia apie 15 proc. porų. Tačiau vis dar vengiama atvirai apie tai kalbėtis, o poros, nusprendusios mėginti susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo pagalba, dažnai neįsivaizduoja, kokie išgyvenimai jų laukia. Statistika iškalbinga - kas ketvirta vaisingo amžiaus pora susiduria su sunkumais susilaukti vaikų.
Nevaisingumas − negalėjimas pastoti per vienerius metus šeimai gyvenant normalų lytinį gyvenimą ir nenaudojant kontraceptinių priemonių. Nevaisingumas įtrauktas į PSO tarptautinių ligų klasifikaciją. Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 10 iki 20 proc. porų susiduria su vaisingumo problemomis. Besivystančiose šalyse, išskyrus Kiniją, net apie 25 proc. porų negali susilaukti vaikų. Epidemiologiniais skaičiavimais Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų. Kasmet jų padaugėja dviem tūkstančiais. Apie 15-20 proc. visų Lietuvos šeimų negali susilaukti vaikų. Apie 40 proc. porų - nevaisingumo problemų turi vyras; apie 40 proc. porų - moteris; apie 20 proc.
Apie 80 proc. porų nevaisingumas yra medicininio/somatinio pobūdžio. Apie 20 proc. lieka neišaiškintas - neaiškios kilmės nevaisingumas. Nevaisingumas išsivysto dėl kiaušidžių ar kiaušintakių patologijos (pilvo chirurginės operacijos, apendikso trūkis, sukeliantis pilvaplėvės uždegimą, dėl kurio išsivysto sąaugos. Susiaurėję ar visiškai užakę kiaušintakiai. Nepraeinami kiaušintakiai (dubens uždegiminės ligos, pvz. Endometriozė - serga iki 10 proc. Neaiškios kilmės nevaisingumas.
Psichologinės priežastys sukelia nevaisingumą. Psichoanalitikės H. Deutsch manymu, neįsisąmonintas nerimas dėl motinystės ir seksualumas yra pagrindiniai mechanizmai, sukeliantys nevaisingumą, ir dažniausia nevaisingumo priežastis yra neįsisąmoninta baimė. Neaiškios kilmės nevaisingumo psichogeninis aiškinimas. Buvo įrodyta, kad egzistuoja ir somatinės nevaisingumo priežastys. Pripažinta, kad genetiniai faktoriai, tam tikros ligos ir infekcijos gali būti nevaisingumo priežastimi be jokių psichologinių veiksnių įsikišimo.
Nevaisingumas, bevaikystė gali privesti prie psichologinių problemų, tokių kaip stresas, pyktis, depresija, žema savigarba, seksualinė disfunkcija. Psichologinis distresas gali būti sukeltas nevaisingumo, jo gydymo arba gali kilti dėl to, kad nesulaukiama vaikų, kaip bevaikystės rezultatas. Sutinkama, kad nevaisingumas yra neigiamas gyvenimo įvykis, kuris tampa streso priežastimi. Taigi psichologinės problemos gali būti streso šaltiniu ir taip sukelti hormoninį disbalansą. Tyrimų duomenimis, aukštas streso lygmuo siejasi su žemesne nėštumo tikimybe. Streso reikšmė reprodukciniams sutrikimams. Nevaisingumo ir psichologinių problemų sąsajos pradėtos aiškinti psichoanalitiniu požiūriu, dabar labiau siejamos su streso teorija, kuria siekiama paaiškinti patiriamo streso bei streso dėl nevaisingumo gydymo, poveikį vaisingumo problemoms. Daugelio tyrimų duomenimis nustatyta, kad yra ryšys tarp streso ir reprodukcinės sistemos nepakankamumo. Patiriama kasdienė psichologinė įtampa/stresas sukelia reakcijas smegenyse. Įsijungia imuninė, endokrininė ir nervų sistemos, atsakydamos į streso poveikį. Žinoma, kad stresas sukelia streso hormonų išsiskyrimą (kortikotropinus, gliukokortikoidus ir pan.). Neurohormonai aktyvina simpatinės nervų sitemos veiklą. Imuninė sistema reaguoja, sukeldama priešuždegimines reakcijas, netoleruoja nėštumo.
Psichologiniai nevaisingumo aspektai
Moterims nesugebėjimas pagimdyti vaiką - pats sunkiausias emocinis išgyvenimas iš visų patirtų gyvenime. Motinystė dažnai neatsiejama nuo moteriškumo sampratos, todėl moterys, negalinčios pastoti, be medikų pagalbos dažnai jaučiasi praradusios lyties vaidmenį. Jos išgyvena vidinę krizę, nes tapti motina yra norma. Moterys, norinčios turėti vaiką ir turinčios sunkumų pastoti, susiduria su fizine ir emocine, protine ir dvasine, bendravimo, profesine ir finansine kančia. Negalėjimas pastoti ar nevaisingumo diagnozė frustruoja, pribloškia ir yra labai skausmingas toms, kurios iki tol manė, kad sugebės pastoti ir turės vaiką, kai tik užsimanys. Kiekvieną mėnesį, po didelės vilties, lydi skaudus praradimo jausmas. Nusivylimo jausmai dažnai lydimi agresyvių minčių sau ir kitiems.
Manoma, kad vyrai mažiau liūdi dėl nevaisingumo negu moterys ir svarstoma, ar yra skirtumas tarp motinystės ir tėvystės tapatumų. Daugelis vyrų nori turėti vaikų ir šeimą, tačiau skiriasi savo pragmatišku požiūriu į tėvystę ir vaikus. Neturėti vaikų vyrams nėra pats blogiausias atvejis gyvenime. Jie paklusniai vykdo tai, ko iš jų reikalaujama gydymo metu ir nelinkę išreikšti savo neigiamus jausmus. Dėl to moteriai gali susidaryti įspūdis, kad partneris yra nejautrus. Visgi teigiama, kad vyrų patiriamas psichologinis sielvartas ne ką mažesnis nei moterų.
Nevaisingumas gali būti įtemptų vedybinių santykių priežastimi. Besivystančiose šalyse vyrai labiau linkę laikyti savo žmonas atsakingas už nevaisingumą, todėl daugelis moterų dėl problemos apkaltina save. Yra tyrimų, pagrindžiančių, kad santykiai šeimoje tik sutvirtėja, bendra nelaimė verčia susitelkti.
Dažnai intymus gyvenimas transformuojasi į „privalomą darbą”, tampa tik pastojimo priemone. Nuolatinis lytinių santykių planavimas porai sukelia papildomą stresą, atima spontaniškumą ir paverčia seksą į namų ruošą, o ne kažką malonaus.
Poros dažniausiai jaudinasi dėl pasikeitusios socialinės padėties, nes dauguma aplinkinių, draugų jau turi susilaukę vaikų. Juos skiria skirtingi interesai, gyvenimo būdas. Normų neatitikimas sukelia neigiamus pokyčius: mažėja savigarba, lydi intensyvūs neigiami jausmai ir graužatis, kaltė.
Daugelis moterų neigiamai interpretuoja kitų elgesį: mano, kad kiti menkina, neužjaučia ir yra žiaurūs jų atveju. Net ir mažiausias komentaras ar gestas gali būti suprastas kaip kaltinanti ir žeidžianti užuomina.
Nevaisingos poros artimuosius, draugus, bendradarbius paveikia emocinės ir socialinės nevaisingumo pasekmės. Daugelis kamuojasi, nežinodami, ką pasakyti ir kaip tokioje situacijoje elgtis. Artimieji jaučiasi sutrikę ir vengia aptarti problemą. Daugelis aplinkinių negali tinkamai palaikyti, nes per mažai žino apie medicininius ir psichologinius nevaisingumo aspektus.
Psichologiniai nevaisingumo gydymo aspektai
Daugeliui pagalbiniai apvaisinimo būdai yra vienintelė galimybė susilaukti savo kūdikio. Ilgas gydymas reikalauja ne tik daug fizinių, emocinių, bet ir finansinių jėgų. Poras, atliekančias medicinines intervencijas, lydi emocijų kaita, o po ilgesnio gydymo - chroniškos reakcijos. Didžiausia emocinė įtampa, pacientų teigimu, lydi gydymo metu prieš pat nėštumo testo atlikimą ir esant neigiamam jo atsakymui. Po nesėkmės ciklo lydi aštri depresija, susierzinimas trunka daug savaičių, o pilnai atsigauti pavyksta po pusmečio. Emocionalūs atsakai nevaisingumui ir jo gydymui yra depresija, pyktis, kaltė, nusivylimas ir liūdesys. Abu šeimos asmenis lydi psichologinis sielvartas ir bejėgiškumas.
Finansinės problemos susijusios su gydymo procedūromis, kurios yra labai brangios, valstybės nekompensuojamos. Etikos dilemos iškyla svarstant anoniminės spermos ar kiaušialąstės donorystės, surogatinės motinystės galimybes.
Tarptautinė Nevaisingumo Asociacija (The National Infertility Association), įkurta 1974 m., yra nekomercinė organizacija, skatinanti reprodukcinę sveikatą ir siekianti lygių galimybių visoms šeimoms, vyrams ir moterims, patiriantiems nevaisingumą ar kitus reprodukcinius sutrikimus.
Dalis vaikų nebūtų gimę, jeigu jų tėvams nebūtų padėję vaisingumo specialistai. Tačiau daug žmonių klaidingai vis dar klaidingai vertina priežastis, dėl kurių moterys nepastoja.
Ar visada verta pulti į neviltį negalint susilaukti vaikelio? Kas gali padėti greičiau pastoti?
„Nevaisingumas - tai tokia būklė, kai moteris negali pastoti arba pastojusi išnešioti ir pagimdyti kūdikio, - sako mokslų daktaras. - Tačiau į mane dažnai kreipiasi moterys su prašymu: „Daktare, padėkite, du mėnesius bandome pastoti, tačiau vaisius neužsimezga. Tokioms moterims atsakau, kad yra tik vienas patikimas būdas išsitirti, ar esi vaisinga, tai tik bandyti pastoti - ir dar per pakankamai ilgą laiką. Nevaisingumą galima įtarti, jei nepavyksta pastoti per vienus metus reguliarių lytinių santykių.
Netiesa. Kažkada klaidingai buvo tikima, kad vyras turėtų „taupyti“ savo spermą. Manyta, kad dažni lytiniai santykiai gali išeikvoti spermos atsargas ir vyras tada gali tapti ne tik nevaisingas, bet net ir lytiškai nepajėgus. Tai vadinamoji „riboto ejakuliacijų skaičiaus teorija“, teigusi, kad vyras gali turėti tik tam tikrą ribotą ejakuliacijų skaičių, todėl lytinius santykius neva reikią „taupyti“ taip, kad jų užtektų visam gyvenimui. Šiuolaikinis medicinos mokslas paneigė šią teoriją. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad susilaikymas nuo lytinių santykių spermos rodiklius ne gerina, o dažniau -blogina. Tuo tarpu reguliarūs ir pakankamai dažni lytiniai santykiai didina tikimybę pastoti. Turint dažnus lytinius santykius spermos gamyba skatinama ne tik tais atvejais, kai vyras neturi jokių vaisingumo bėdų, bet ir tada, kai spermos vaisingumas sumažėjęs. Moksliniais tyrimais nustatyta: jei lytiniai santykiai retesni nei keturios dienos, tada spermatozoidai, vyriškosios lytinės ląstelės, tampa mažiau judrūs. Manoma, kad siekiant pastoti reikia mylėtis reguliariai be jokių dirbtinių pertraukų. Užtenka 2-3 kartus per savaitę, tačiau jei yra noro, laiko, galima ir dažniau. Vyro spermatozoidai gaminasi gana ilgai: kol pasigamina viena karta, praeina maždaug 95 dienos. Nors ir kaip ten būtų, net 100-120 mln. vyro spermatozoidų kiekvieną dieną būna pasirengę išsiveržti. Net jei mylėsitės keturis kartus per dieną, vyro sperma dar bus gana vaisinga. Per dažnai nebūna, būna tik per retai. Siekiant pastoti mylėtis reikia reguliariai, be jokių dirbtinių pertraukų, su meile ir malonumu bei taip dažnai, kaip tai diktuoja jūsų temperamentas ir sveikatos būklė.
Vaisingų dienų skaičiavimas pasitelkiant įvairius ovuliacinius testus, matuojant bazinę kūno temperatūrą moteriai pastoti nepadeda. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad bandymas suplanuoti lytinius santykius „vaisingomis“ dienomis, tikimybę pastoti netgi mažina. Geriausia, kai pastojama be jokių skaičiavimų. Kai pradedama planuoti lytinius santykius, skaičiuoti, kyla įtampa. Stresas smegenyse išskiria stresą sukeliančių medžiagų, kurios blogai veikia tiek moters, tiek vyro vaisingumą. Ta įtampa atsiliepia ir poros, planuojančios vaikutį, santykiams. Nevaisingumą galima įtarti, jei nepavyksta pastoti per vienus metus reguliarių lytinių santykių. Lytinių santykių vien „vaisingoms dienoms“ planuoti neverta, bet nėštumą reikia planuoti. Kiekvienas vaikas turėtų gimti tada, kai yra pageidaujamas ir laukiamas. Deja, mūsų visuomenei trūksta šeimos planavimo kultūros. Kai paklausiu jaunos poros, ar jie saugojasi nuo nepageidaujamo nėštumo, dažniausiai girdžiu atsakymą, kad jokių efektyvių ir saugių šiuolaikinių priemonių nevartoja, nes „jei pastotų, tai tikriausiai gimdytų.“ Kultūringam Vakarų Europos piliečiui tokia nuostata nuskambėtų mažų mažiausiai keistai. Mokslo įrodyta, kad nėštumų planavimas turi didelę įtaką naujagimių ir kūdikių sveikatai. Kiekviena moteris, planuojanti nėštumą, kurį laiką turėtų vartoti vitaminus. Svarbiausia - vitaminą B9. Cheminis jo pavadinimas - folio rūgštis. Moksliniais tyrimais yra labai patikimai nustatyta, kad jei bent mėnesį arba ilgiau, kol pastoja, ir per bent tris pirmus nėštumo mėnesius moteris vartoja folio rūgštį po 0,4 mg per parą, (kartais - daugiau), tai iki 70 proc. sumažina nervinio vamzdelio apsigimimų, t. y.
Šeimos planavimas - tai reiškia, kad moteris naudoja patikimą ir saugią šiuolaikinę kontracepciją, kol nenori pastoti. Nutarusi pastoti, nors dar vartoja kontraceptikus, dar mėnesį ji geria folio rūgštį. Po 1-2 mėnesių nutraukusi kontracepciją ir toliau vartoja folio rūgštį bei bando pastoti.
Tikrai labai rimta bėda, trukdanti moters vaisingumui, - valgymo sutrikimai. Tai nervinė anoreksija ir bulimija. Sergančios nervine anoreksija merginos seka modeliais ir nevalgo. Kad kiaušidžių veikla būtų gera, turi būti tinkamas kūno svoris. Jei kūno svoris per mažas, gali išnykti mėnesinės, nes blokuojama kiaušidžių funkcija. Jei kūno svoris per didelis, taip pat jos gali išnykti. Kūno svoris yra apytiksliai apibrėžiamas kūno masės indeksu (KMI), t. y. Tinkamas KMI yra tarp 20 ir 25 kg/m². Jei jis mažesnis nei 19, mėnesinės jau linkusios išsiderinti. Būna, kad moters KMI siekia ir 15, ir mažiau. Tuomet pirma mūsų, ginekologų, rekomendacija būna tokiai moteriai, norinčiai pastoti, - priaugti svorio. Tačiau tai nėra taip paprasta moteriai, sergančiai nervine anoreksija. Net jei ji pastoja, svoris pradeda augti, anoreksija gali paūmėti. Jos vėl puola lieknintis, nes smegenyse užsifiksavęs netinkamas kūno įvaizdis. Joms atrodo, kad jei KMI 20, tai jos jau „storos“. Tokia moteris gali rimtai pakenkti savo vaisiui. Ne mažesnė bėda yra per didelis moters svoris, ypač, kai KMI didesnis nei 29 kg/m². Tuomet išsiderina moters kiaušidžių funkcija, nevyksta ovuliacija ir pastoti darosi sunku.
Vargu ar taip galėjo sakyti gydytoja, nes tai tikrai netiesa. Tai mitas, kad hormoniniai kontraceptikai kenkia vaisingumui. Hormoninė kontracepcija tikrai neturi jokio blogo poveikio nei vaisingumui, nei būsimam nėštumui, nei būsimo kūdikio sveikatai. Vadinasi, įprastai kontraceptikai apsaugo nuo nepageidaujamo nėštumo, o tais atvejais, jei yra tam tikri ciklo sutrikimai, nutraukus hormoninę kontracepciją, per pirmus tris ciklus kaip tik yra didesnė tikimybė pastoti. Mes, ginekologai, moterims, turinčioms, tarkim, policistinių kiaušidžių sindromą, kuri yra dažna moters nevaisingumo priežastis, siūlome, kol neplanuoja nėštumo, bet turi lytinius santykius, vartoti hormoninę kontracepciją. Jei yra policistinių kiaušidžių sindromas, po ilgalaikio hormoninės kontracepcijos (tablečių, makštie žiedų, kontraceptinių pleistrų vartojimo tris mėnesius dar būna reguliarios mėnesinės, tik paskui jos išsireguliuoja.
Tos moterys, kurios nutraukė nėštumą, nors ir nepatyrė jokių komplikacijų, yra prigąsdintos, kad jei nutraukė nėštumą, tai būtinai bus nevaisingos. Žinoma, dažni abortai nėra moters aukštos sanitarinės kultūros požymis. Tačiau negerai gąsdinti moteris baubu, kurio nėra. Gerai, kvalifikuoto specialisto atliktas nutrauktas nėštumas, nei pirmas, nei paskesnis, jokių pavojaus naujam nėštumui nesukelia, išskyrus tuos retus atvejus, kai aborto operacija komplikuojasi, pvz., vidinių lytinių organų uždegimu.
Statistika ir amžiaus įtaka vaisingumui
"Per vienerius metus natūraliai pastoja ir gimdo 75 proc. moterų iki 30 metų ir 65 proc. moterų iki 35 metų. Nuo 35 metų tikimybė pastoti po truputį mažėja, o nuo 40 metų - mažėja žymiai, taip pat su amžiumi daugėja savaiminių persileidimų. Nevaisingumas paliečia apie 10-15 proc. porų arba maždaug kas šeštą porą. Remiantis tarptautine statistika, vyrų sveikatos problemos lemia 20-30 proc., moterų - 20-35 proc., abiejų partnerių - 25-40 proc. visų vaisingumo sutrikimų atvejų. Neaiškios kilmės nevaisingumas sudaro 10-20 proc.“, - vardija skaičius „Northway“ akušerė ginekologė Diana Jatužienė. Pasak gydytojos, nustatyta tiesioginė moters vaisingumo priklausomybė nuo amžiaus, ypač tarp negimdžiusių moterų, beveik tiesinė amžiaus ir vaisingumo priklausomybė - didėjant amžiui, vaisingumas mažėja, tik 28-33 metų moterų vaisingumas išlieka nekintamas. Palyginti su 21-24 metų moterimis, tikimybė pastoti vieno mėnesinių ciklo metu 25-27 metų moterims yra 0,91, 28-30 metų moterims - 0,88, 31-33 metų moterims - 0,87, 34-36 metų moterims - 0,82, 37-39 metų moterims - 0,60, o 40-45 metų moterims - tik 0,40. Pora laikoma nevaisinga ir pradedama tirti bei gydyti, jei gyvendama reguliaru lytiniu gyvenimu ir nevengdama pastojimo, negali pastoti per 12 mėn. Jeigu moteris yra 35 metų amžiaus arba vyresnė, arba yra kokia nors aiški nevaisingumą galinti lemti priežastis, tyrimą dėl nevaisingumo rekomenduojama pradėti anksčiau, t. y. jei moteris nepastoja 6 mėn., o 40-ies ir vyresnėms - po 3 mėn. Moterų vaisingumas mažėja, kai jos tampa vyresnės, vyrų vaisingumo priklausomybė nuo amžiaus yra mažesnė.
Didžiausia tikimybė, pasak gydytojos, pastoti yra tada, kai pora nenaudoja jokių kontracepcijos metodų ir turi reguliarius lytinius santykius be jokių nenatūralių pertraukų kas 2-3 dienas. Susilaikymas nuo lytinių santykių bei pastangos planuoti lytinius santykius tik per vaisingas mėnesinių ciklo dienas gali mažinti pastojimo galimybes, todėl nerekomenduojamas.
„Nėra jokių patikimų mokslinių įrodymų, jog tada, kai pastojimas planuojamas po ilgalaikio kontracepcijos vartojimo, reikalinga kokia nors „organizmo išsivalymo“ pertrauka, - tai vis dar populiarus mitas. Priešingai: hormoningės kontracepcijos vartojimas gali padidinti pastojimo tikimybę moterims, turinčioms ovuliacijos sutrikimų, jei bandoma pastoti iš karto išnykus kontraceptiniam poveikiui, todėl tokioms moterims yra daugiau galimybių pastoti per pirmus kelis mėnesius po hormoninės kontracepcijos vartojimo“, - atkreipia dėmesį D. Jatužienė.
Rekomendacijos planuojant nėštumą
Gydytoja pabrėžia, kad dėl nevaisingumo tiriamos ir gydomos moterys turėtų būti informuojamos, kad kasdienis folio rūgšties vartojimas bent 1 mėn. prieš pastojimą ir po pastojimo iki 12 savaičių nėštumo sumažina nervinio vamzdelio apsigimimų riziką. Rekomenduojama folio rūgšties paros dozė yra 0,4 mg, ji turėtų būti didesnė esant tam tikroms ligoms ar esant tam tikrai rizikai dėl apsigimimų. Moterims, nesirgusioms raudoniuke, turėtų būti rekomenduojama pasiskiepyti nuo šios ligos, o po šių skiepų nerekomenduojama pastoti ne mažiau kaip 1 mėn. Nėščios moterys lengviau užsikrečia ir sunkiau serga gripu, o gripo virusas kelia didelę riziką pačios nėščiosios sveikatai bei gali sukelti persileidimą ir vaisiaus apsigimimą. Taigi prieš gripo sezoną bei jo metu rekomenduokite tiriamoms ir gydomoms dėl nevaisingumo, taip pat planuojančioms pastoti ir nėščioms moterims pasiskiepyti nuo gripo.
Jei siekiančios pastoti moterys vartoja ne daugiau kaip vieną - du standartinius alkoholio vienetus per dieną ir ne dažniau kaip 1-2 kartus per savaitę be intoksikacijos epizodų, vaisiaus pažeidimo rizika nedidelė. Piktnaudžiavimas alkoholiu blogina spermos kokybę, tačiau patikimų duomenų apie alkoholio įtaką spermos kokybei nepakanka. Jei vyrai vartoja ne daugiau kaip 2-3 alkoholio vienetus per dieną, tai alkoholis vargu ar turi įtakos jų vaisingumui“, - sako gydytoja. Pasak D. Jatužienės, saikingas gėrimų, turinčių kofeino (kavos, arbatos, kolos), vartojimas (100-200 miligramaikofeino per dieną, t. y. 1-2 puodeliai kavos per dieną) neturi poveikio vaisingumui arba nevaisingumo gydymui bei nėštumo eigai. Dažnai vartojant kavą (500 mg kofeino arba daugiau nei 5 puodeliai per dieną) nevaisingumo rizika padidėja 45 proc. Kavos vartojimas neturi įtakos vyrų spermos kokybei. Tiek aktyvus, tiek pasyvus rūkymas taip pat mažina moterų vaisingumą, be to, yra ryšys tarp rūkymo ir spermos kokybės.
„Jei moterų KMI≥30 kg/m2, joms reikia ilgesnio laikotarpio, kad pastotų. Jei moterų KMI≥30 kg/m2 ir nevyksta ovuliacija, numetus svorio padidėja nėštumo tikimybė. Poros taip pat turėtų žinoti, kad nevaisingumas pats savaime, taip pat daugelis jo tyrimo bei gydymo procedūrų bei jų rezultatų laukimas dažnai susijęs su stresu, galinčiu lemti libido susilpnėjimą, depresiją, tarpusavio santykių įtampos padidėjimą, retesnius lytinius santykius. Visa tai mažina pastojimo galimybes, todėl tokioms poroms gali būti naudinga psichoterapinė konsultacija bei dalyvavimas palaikymo grupėse“, - pataria gydytoja.
Gyvo kūdikio gimimo tikimybė po vieno IVF ciklo: 20 proc. arba didesnė, kai moteris yra 23-35 metų amžiaus, 15 proc., kai moteris yra 36-38 metų amžiaus, 10 proc., kai moteriai yra 39-eri, 6 proc., kai moteris yra 40-ies metų amžiaus, ir 3 procentai, kai moteriai yra 42-eji ir daugiau.
„Kaip jau minėjau, moterų vaisingumas priklauso nuo amžiaus dėl daugelio priežasčių. Moteris gimsta su tam tikru ocitų skaičiumi, mažėjančiu su amžiumi, taip pat vis daugiau pasitaiko ocitų su chromosomų anomalijom, dėl to ilgėja pastojimo laikas ir daugėja nesivystančių nėštumų. Geriausia apie tokio amžiaus moterų galimybes matome nagrinėdami rezultatus po pagalbinio apvaisinimo: kad susiformuotų vienas genetiškai sveikas embrionas, jaunesnėms nei 35-erių metų moterims kiaušidžių punkcijos metu reikia gauti 6 kiaušialąstes, 39-40 metų moterims - 10, o sulaukus 42-43 metų - 16 kiaušialąsčių. Kalbėti apie tai, kokios paros ir kiek embrionų reiktų tik konkrečiu atveju, sunku, nes tai priklauso nuo moters amžiaus ir embrionų kokybės, moters sveikatos būklės ir gydytojo požiūrio į daugiavaisio nėštumo galimybes“, - patikslina gydytoja. Skirtingų literatūrų duomenimis, 87-99 procentai 45 metų amžiaus moterų tampa nevaisingomis. Gamta pati pasako „stop“, bet kartais yra būdų ir galimybių tą vaisingumą pratęsti. Štai Amerikoje vyriausiai pastojusiai po dirbtinio apvaisinimo su savo kiaušialąste buvo 47-eri.
„Statistika iškalbinga - kas ketvirta vaisingo amžiaus pora susiduria su sunkumais susilaukti vaikų. Galbūt skaičiai atrodo gąsdinančiai, tačiau kita vertus, jie tik įrodo, kad nereikia tikėtis sėkmės vos tik pabandysite pastoti, - sako E.Sabaitytė. - Nepavykus susilaukti vaikų, nebijokite kreiptis į specialistus. Tai jokiu būdu dar nereiškia, kad esate nevaisinga. Priemonių ir metodų, kaip spręsti problemą, yra - taip kad nėra, ko delsti.“ Mokykloje dažnai daroma klaida sukuriant įspūdį, kad pastoti yra labai lengva. Kas ketvirta vaisingo amžiaus pora susiduria su sunkumais susilaukti vaikų.
„Mokykloje dažnai daroma klaida sukuriant įspūdį, kad pastoti yra labai lengva. Todėl pirmas nesėkmingas bandymas jau moteriai tampa pirma krize. Tačiau tiesa tokia, kad tikimybė pastoti pirmą mėnesį sveikai, jaunai moteriai yra vos 12 procentų, per metus - 35 proc. Kuo moteris vyresnė, šansai mažėja - persiritus per 35-erius pastoti tikimybė krenta iki 15-20 proc. Kai kurie autoriai rašo, jog kiekvieną mėnesį sulaukus mėnesinių ir nepavykus pastoti, moterys gedi panašiai kaip netekus artimo žmogaus. Kiekvieną mėnesį jos netenka vilties turėti vaikų. Tačiau jei esate moteris iki 35-erių - ginekologas jums pasakys: ramiai, metus bandykite, jei nepavyks, grįžkite. Nepavykus, eisite pas vaisingumo specialistą ir imsite spręsti problemos. Bet tai dar nereiškia, kad esate nevaisinga. Reikia aiškiai atskirti terminus. Nevaisingumas - kai moterys neturi gimdos, kiaušidžių - tai yra pastojimui būtinų dalykų. Tačiau turinčioms reikalingus organus vilties dar yra, tai yra tik vaisingumo sutrikimas.
„Visuomenė baidosi ir gėdijasi nevaisingumo temos, nes galvoja, kad viskas, baigta, nėra jokių šansų. Tačiau net mano pačios atliktas tyrimas rodo, kad Lietuvos moterų, kurios kreipiasi į gydytojus pagalbos, emocinė būklė yra geresnė nei tų, kurios nieko dėl šios problemos nedaro. Taip, mes dažnai bijome gydytojų ir jų diagnozių, bet atėję pas juos, mes gauname vilties, jie pasiūlo kelią, kaip tą ribotumą apeiti.
Vyrų atveju, tai yra vyriškumo pažeidimas. Klientai prisipažįsta, kad būna ypač sunku, kai jie jau ir taip prisikankina dėl to, kad jų spermos kokybė prastesnė, bet dar iš aplinkos sulaukia replikų: tai ką, tuščiais šaudai, kad vaikų neturite? Tai yra žiauriai sunku. Kol kas yra labai mažai galimybių pagerinti vyrų spermą - yra papildai, sveikesnis gyvenimo būdas, bet ne visada tai duoda rezultatų. Todėl manau, kad vyrai šiuo klausimu išgyvena didesnę krizę. Dažna problema, kad jie bando „vyriškai“ laikytis ir toliau, atvirai nekalbėdami su specialistais, jausdami kaltę prieš žmoną.
„Vis dar daugeliui psichologinė pagalba yra tabu. Labai maža dalis moterų, atėjusios į vaisingumo centrą, kreipiasi psichologinės pagalbos. Daug kam atrodo, kad pastojimas, nėštumas priklauso tik nuo fizinės būklės. Į mane kreipiasi moterys, kurioms nepasiseka pagalbinio apvaisinimo procedūra arba kurios jos bijo. Vidinė nuostata, baimės, visuomenės spaudimas, neva „tu netikra moteris, nes nesugebi natūraliai pastoti“, neleidžia ryžtis procedūrai. Kita vertus, visa tai lydi ir didelė viltis su baime „o kas, jei ir dabar nepavyks“. Mane rekomenduoja gydytojai ir tais atvejais, kai mato, kad pacientei trūksta emocinio stabilumo. Yra tyrimų, kurie sako, kad 40 proc. nevaisingumo priežasčių yra psichogeninės kilmės. Yra ir tokių, kurie sako, kad psichoterapiją išbandžiusių porų pastojimo tikimybė yra dvigubai didesnė nei tų, kurios to neišbandė.
Iš praktikos žinau istoriją, kai moteris bandė su vyru susilaukti vaikų, ir kaip sakant, užkibo tik tada, kai jie išvažiavo atostogų, kai ji pamatė, kaip vyras gražiai elgiasi su pirmagime. Tada ji pasijautė saugi ir grįžo su teigiamu nėštumo testu. Apie saugumą konsultacijų metu kalbu labai daug. Kaip pavyzdį imkime triušį - gyvūną, kuris dauginasi daug ir paprastai. Ar jūs galite įsivaizduoti triušį, kuris daugintųsi, kai prieš jį stovėtų vilkas arba kažkur netoliese šnarėtų krūmai? Automatinė kūno reakcija yra kaukis arba bėk. Ir kai mes bijome - nėštumo, nesėkmės, procedūros - mūsų kūne baimė įjungia labai panašų mechanizmą.
Iš tiesų, kai kurios pasižymi nekantrumu ir kategoriškumu, kad „man reikia vaikų“. Bet ką reiškia „reikia vaikų“? Tai nėra kažkas, ką gali nueiti ir nusipirkti. Todėl stengiuosi moteris atvesti į sveiką būseną, kai ateina natūralus noras turėti vaikų. O ne tik tam, kad atitiktumėme standartus, pateisintumėme anytos ar mamos lūkesčius, neišsiskirtumėme iš draugų, kurie augina vaikus. Ir tas nekantrumas savaime kelia stresą. Mano tikslas būna atvesti jas į atvirumo poziciją, galvojant, kad „aš beprotiškai noriu turėti vaikų, aš jaučiu, kad jiems galiu daug duoti, bet esu pasiruošusi laukti tiek, kiek reikės“. Tai kūnui duoda atsipalaidavimą. Dažnai duodu gamtos pavyzdį - nežydintis medis neveda vaisių - pirmiausia obelis turi praskleisti lapelius, sukrauti pumpurus, praskleisti žiedą, leisti atskristi bitei, jos nenubaidyti, apvaisinti ir tada auginti vaisius. Ši analogija kilo iš konsultacijos, kai pas mane atėjo moteris, norinti pasidaryti pagalbinio apvaisinimo procedūrą. Jos pastojimo tikimybė buvo sąlyginai nedidelė. Tačiau ji nebetikėjo, bandymai sukėlė tiek kančios, žlugdė ją kaip moterį, ir ji nustojo žydėti. Išsikėlėme tikslą, kad ji pradėtų džiaugtis gyvenimu. Po pagalbinio apvaisinimo procedūros ji pranešė, kad laukiasi. Klausimas, kas suveikė - ar procedūra, o gal psichologinis pasiruošimas? Bet ką reiškia „reikia vaikų“? Tai nėra kažkas, ką gali nueiti ir nusipirkti.
Gydytojais nepasitikinčiomis moterimis, kurios pagalbinio apvaisinimo ar nėštumo laukimo metu blaškosi tarp daugybės specialistų, klinikų, nuomonių. Taip pat su tomis, kurios aktyvios forumuose ir užsiima savigyda, kuri galiausiai dar ir pakenkia. Turėjau moterį, kuri daugiau nei 5 kartus patyrė persileidimą. Kai galiausiai pavyko susilaukti vaiko, ji prisipažino, kad paskutinį kartą bandydama galvojo, jog turbūt nebenori atžalos, jai reikėjo, kad pagaliau ta kančia baigtųsi.
Gydytojai sako, kad vaikų turėjimas, dauginimasis yra instinktas. Prieš jį nepakovosi, jis natūraliai mumyse yra. Man vis dar yra mistika, kaip tas noras susilaukti vaikų moteryse gimsta, auga, atsilaiko prieš bet kokias kliūtis. Turėjau vieną moterį, kuri daugiau nei penkis kartus patyrė persileidimą. Kai jai galiausiai pavyko išnešioti ir susilaukti vaiko, ji prisipažino, kad paskutinį kartą bandydama pagalvojo, jog turbūt nebenori atžalos, jai reikėjo, kad pagaliau ta kančia baigtųsi. Šiame kelyje svarbiausia matyti, kiek mes pažengėme į priekį. Pavyzdžiui, žinome, kad kiaušidės, kiaušintakiai, gimda - yra, vadinasi, fiziškai galimybės turėti vaikų yra, ovuliacija vyksta. Net jei išsiaiškinome, kad ji nevyksta, tai jau yra žingsnelis į priekį. Jei įvyksta persileidimas, mes galime žinoti preliminarią priežastį, kodėl. Toje situacijoje ir stengiamės kalbėtis - taip, labai apmaudu ir skaudu, bet mes žinome, kad vienas ar kitas dalykas tai galėjo lemti.
Visos intervencijos, gydant nevaisingumą, būna moters kūne. Jos kiekvieną mėnesį išgyvena tikrą jausmų chaosą - kaskart pamačiusios neigiamą testą kaip amerikietiškais kalneliais nuvažiuoja žemyn. Vyrai irgi tai išgyvena, bet kitaip. Moterys prisiriša prie motinystės instinkto, prie vaikelio iliuzijos, tačiau vyrai prie to, ko nėra matę, prisirišti negali. Jų racionalesnis mąstymas jiems leidžia šiek tiek lengviau pergyventi nesėkmę. Kita vertus, dauguma jų sako, kad privalo būti stiprūs, negali palūžti, nes turi palaikyti savo žmoną. Dažna nuogąstauja, kad „negaliu pagimdyti savo vyrui vaikų, negaliu būti visavertė moteris, kam aš jam iš viso reikalinga, gal jis tegul susiranda kitą“. Kai moteris paskatinu pakalbėti apie tai su savo antrąja puse, didžioji dalis išgirsta: „Man taip desperatiškai vaikų nereikia, aš noriu su tavimi jų turėti, bet dėl to tavęs nemesiu“. Tai yra esminė žinutė, kurią vyras turėtų nusiųsti žmonai.
Kitos išgyvena, kad vyrai per mažai dalyvauja šiame procese. Tačiau galiausiai išsiaiškiname, kad moterys nepasako savo norų, nors vyrai yra pasiruošę padaryti bet ką. Čia tikrai ne vieta laikytis principų ir tikėtis, kad antroji pusė pati turi susiprasti. Sutaupysite laiko ir emocijų. Esu susidūrusi su moterimi, kuri su vyru išsiskyrė dėl to, nes jiems nepavyko susilaukti vaikų. Moteris išsityrė, tačiau vyrui nepavyko perlipti per save ir ateiti pas gydytojus. Tačiau paprastai dauguma porų, perėjusios panašiu keliu, sako, kad ši krizė juos tik suartino.
Pradėjusi dirbti ligoninėje sutikau jau besilaukiančią moterį. Ji pasakojo, kad prieš nėštumą darėsi pagalbinį apvaisinimą ir rezultatas buvo neigiamas. Tačiau kitą mėnesį ir be intervencijos nėštumo testas buvo teigiamas. Gydytojai dalinasi tokiomis istorijomis, kai moteris atėjo į pirminę konsultaciją, nes negalėjo penkerius metus pastoti. Sudėliojus gydymo planą, į kitą vizitą ji nebeatvyko, nes pradėjo lauktis. Su viena moterimi dirbę gydytojai stimuliavo ją medikamentais, tačiau nepavykus pasiekti rezultatų, atsiuntė pas mane. Paprašiau jos išeiti atostogų nuo vaikų „gaminimo“. Po atostogų ji atėjo su teigiamu nėštumo testu. Žinau moterį, kuri 10 metų negalėjo susilaukti vaikų, nusprendė paleisti šį norą, tačiau netrukus sužinojo, kad laukiasi. Vaikai į šeimą ateina tada, kai jiems laikas. Kai žmonės išmoksta paleisti, atsipalaiduoti. Taip pat konsultavau moterį, kuriai nesisekė antrą kartą pastoti. Ji netyčia prasitarė, kad seniai žinojo, jog jai bus sunku susilaukti vaikų ir greičiausiai turės tik vieną. Paprašiau šią frazę užrašyti ant lapo. Ji verkė, po vieną raidę dėliojo sakinį. Paklausiau, kaip jaučiasi matydama ant lapo šiuos žodžius, o ji pasakė: žiauru, pati sau parašiau nuosprendį. Ji panoro tą lapą sudeginti. Šiandien žinau, kad ji laukiasi. Tai rodo, kad vaikai į šeimą ateina tada, kai jiems laikas. Kai žmonės išmoksta paleisti, atsipalaiduoti. Nesakau, kad psichologija yra panacėja bandant susilaukti vaikų, bet tai gali būti dalis kelio į sėkmę.
Nevaisingumo gydymo galimybės – ne tik pagalbinis apvaisinimas
tags: #negali #susilaukti #vaiku
