Apie vaikų darželius tėvai susimąsto vos gimus vaikui. Prieš atsakant į klausimą, leisti vaiką į darželį, ar ne, vertėtų permąstyti paplitusias nuomones ir mitus, atsižvelgti į psichologijos žinias apie vaiko raidą.
Tačiau, deja, XXI amžiuje apie depresiją žinome pernelyg mažai, nors ja sergančiųjų sparčiai daugėja. Ši bėda jau tampa ir rimta paauglių problema.
Vaikų darželių realybė ir tėvų lūkesčiai
Žinoma, vaikų darželis darželiui nelygu. Pastaraisiais metais kuriasi vis daugiau ikimokyklinio ugdymo įstaigų, dirbančių pagal Montesori, Valdorfo ar kitas pedagogines sistemas, tačiau vis dėlto daugumai tėvų prieinamiausi „paprasti“, valstybiniai darželiai, kurių grupėse 15 - 20 vaikų.
Dar neseniai buvo manoma, kad vaikų darželis - būtinas vaiko vystymosi etapas, o „naminiai“ vaikai sunkiau pripranta prie mokyklos taisyklių, bendravimo su bendraamžiais. Anksčiau mokyklose didžioji dauguma vaikų būdavo „darželiniai“.
Tėvai leidžia vaikus į darželį, tikėdamiesi, kad ten jie išmoks bendrauti, laikytis taisyklių, o įvairūs užsiėmimai skatins įvairiapusišką jų lavėjimą. Tačiau vaikams, kad jie normaliai vystytųsi, įgytų naujų įgūdžių, reikalinga nuolatinė emocinė šiluma ir palaikymas. Deja, net geriausi vaikų darželio specialistai negali mylėti visų vaikų ir vienodai paskirstyti savo dėmesio.
Dauguma vaikų, būdami didelėje grupėje, kurioje nėra sąlygų nė akimirkai pabūti vienam, pervargsta. Be to, nuolatinis užimtumas, suplanuota veikla blokuoja vaiko kūrybiškumą, trikdo sugebėjimą pačiam atrasti mėgiamą užsiėmimą, pajusti ir išgyventi savuosius poreikius ir interesus.
Taip pat tikimasi, kad darželyje vaikas išmoks bendrauti su bendraamžiais, dalintis ir apsiginti. Bet ši viltis taip pat ne visada pasiteisina. Kai grupėje 15 - 20 vaikų, auklėtojai nepajėgia užtikrinti normalių tarpusavio santykių ir tarp vaikų formuojasi kastų sistema. Kaip ir įkalinimo įstaigose atsiranda lyderiai ir atstumtieji, skundikai ir pan.. Bendraujant laikomasi „džiunglių įstatymo“ ir teisybė visada laimėtojų pusėje.
Kai kurie tėvai šį reiškinį laiko normaliu, juk ir gyvenime dažnai pasitaiko panašių santykių ir bendravimo situacijų, taigi, tegu vaikas prie jų pratinasi nuo mažumės. Vis dėlto, atsižvelgiant į vaiko raidą, bus geriau, jei su netinkamu elgesiu, jėga, klasta ar šantažu grindžiamais santykiais jis susipažins šiek tiek vėliau (pvz., būdamas mokyklinio amžiaus), kai jau galės sąmoningiau vertinti įvairius elgesio būdus, numatyti jų pasekmes, atsižvelgti į kitus žmones, jų jausmus. Tada jau yra galimybė aptarti įvairias bendravimo situacijas, ieškoti tinkamesnio elgesio būdų, o ne automatiškai kopijuoti kitus.
3 - 5 metų mažylis dažniausiai tiesiog perima agresyvų elgesį, kuris padeda pasiekti tikslą (pvz. gauti žaislą) arba pripranta paklūsti aktyvesniems ir agresyvesniems vaikams, nebandydamas ginti savo pozicijų. Ypatingai neigiamai tokia situacija paveikia ramius, jautrius vaikus, kurie priversti prisitaikyti, nes neturi jokių galimybių palikti šį kolektyvą ar susirasti kitą, rasti būdų palaikyti savo statusą.
Pripažinimas, pagarba ir meilė - vieni iš pagrindinių žmogaus poreikių. Jei jie nepatenkinami, žmogus negali kurti, išreikšti savęs.
Be abejo, vaikams būtina bendrauti su bendraamžiais, mokytis susipažinti, susitarti, išsakyti savo nuomonę ir pagrįsti poziciją, tačiau vaikų kolektyvas pats savaime šito išmokyti negali. Sėkmingam bendravimo įgūdžių lavėjimui turėtų vadovauti suaugęs žmogus, kuris suburtų vaikus bendram žaidimui, padėtų nustatyti taisykles, spręsti nesutarimus. Kad darželio auklėtojas galėtų tai padaryti, grupėje turėtų būti ne daugiau kaip dešimt vaikų.
Tikrai neverta vesti vaiko į darželį „pedagoginiais sumetimais“, įsivaizduojant, kad ten jis išmoks tvarkos, savarankiškumo, greičiau vystysis. Vienas tėvų lūkestis, kad darželyje vaikas išmoks klausyti auklėtojų, įpras tvarkos ir disciplinos, o tai padės jam prisiderinti prie mokyklos taisyklių. Ir tikrai, darželyje vaikas išmoksta paklusti, tačiau kiti bendravimo su suaugusias stiliai lieka apleisti.
Vis dėlto darželis gali būti labai naudingas, jei jis pradedamas lankyti laiku ir palaipsniui, padedant mažyliui įveikti stresą ir prisitaikyti prie naujos situacijos.
Kada tinkamiausias metas pradėti lankyti darželį?
Vaikų darželyje vaikas susitinka su bendraamžiais. Toks poreikis atsiranda apie trečiuosius - ketvirtuosius gyvenimo metus. Taigi, tinkamiausias amžius „išeiti į pasaulį“ - ne anksčiau kaip treji metai.
Kai kurios mamos tvirtina, kad jų vaikas darželį pradėjo lankyti darželį sulaukęs dviejų (ar net dar anksčiau) ir jam ten taip patikdavę, kad šis nenorėdavęs eiti namo. Yra ir auklėtojų, kurios tvirtina, kad jaunesnis vaikas greičiau ir lengviau pripranta prie darželio… Ir iš dalies tai tiesa. Mažesnis vaikas greičiau „pripranta“, t.y. susitaiko su situacija, pasiduoda ir tylėdamas kenčia, o į stresą reaguoja dažniau sirgdamas, mažiau domėdamasis aplinkiniu pasauliu.
Griežtai nerekomenduojama leisti į darželį jaunesnius nei pusantrų metų vaikus. Pusantrų metų vaikai jau mažiau bijo svetimų žmonių, tačiau jie tik pradeda mokytis paleisti mamą ir trumpai pabūti be jos, nepatirdami didelės baimės ar nerimo. Tokio amžiaus vaiką į darželį leisti galima tik kraštutiniu atveju, neturint jokių galimybių daryti kitaip.
Dviejų metų pilietis jau yra geriau pasiruošęs didžiąją savo aktyvaus gyvenimo dalį praleisti kolektyve. Dauguma dvimečių pradeda domėtis kitais vaikais (ypač vyresniais), kai kurie jau įgiję būtiniausius įgūdžius - patys valgo, pasiprašo į tualetą. Taigi, jei vaikas bendraujantis, turi būtiniausius savitarnos įgūdžius, esant būtinybei, gali pradėti lankyti darželį ir sėkmingai jame adaptuotis.
Kai kurie tėvai skuba išleisti vaikus į darželį teisindamiesi, kad neturi kitos galimybės, kaip tik visai dienai palikti savo atžalą svetimoje teritorijoje, svetimiems žmonėms. Tačiau išsiuntę į darželį nepasiruošusį vaiką, nieko nelaimėsite.
Ligos ir adaptacija darželyje
Esama nuomonių, kad ligos lankant vaikų darželį yra neišvengiamos. Neva, didelis kolektyvas, daug vaikų serga, užsikrečia vieni nuo kitų. Tačiau svarbu prisiminti, kad stresas ir neigiamos emocijos silpnina imuninę sistemą, o tai ir sudaro sąlygas atsirasti ligoms.
Beje, pradėję lankyti darželį dažniau serga tie vaikai, kurie ne itin smarkiai priešinasi vedami į darželį. Manoma, kad nors išorinės reakcijos nėra, šie vaikai patiria stiprų stresą, ir organizmas pareikalauja poilsio savaip - susirgdamas.
Jei adaptacija darželyje sėkminga, praėjus keliems mėnesiams nuo darželio lankymo pradžios, šie vaikai serga mažiau, tampa aktyvesni, kalbesni.
Tik pradėjus lankyti darželį tikėtina susidurti su vaiko pasipriešinimu - ašaromis, kaprizais, padidėjusiu jautrumu ir dirglumu, tačiau šios reakcijos turėtų praeiti (ar bent ženkliai sumažėti) per tris - keturias savaites. Jei jie išlieka ilgiau, tikriausiai vaikas dar nepasiruošęs vaikų darželiui arba pratinimas buvo pernelyg staigus. Reikėtų į darželį vesti trumpesniam laikui arba pasiimti laisvadienį.
Kaip įveikti vaiko nenorą eiti į darželį?
Tėvai dažnai klausia, ką daryti, kaip įveikti vaiko nenorą keliauti į darželį. Pirmiausia reikėtų pasidžiaugti, kad vaikas atvirai ir tiesiogiai išsako savo jausmus. Tokia situacija yra palankesnė vaikui, jo sveikatai.
Tada jau turėtų sekti pripažinimas, kad „skirtis išties sunku ir liūdna, bet visiems reikia į darbą… Mama eina į darbą, tėtis eina į darbą, o tavo darbas - darželis…“ Tikėtina, kad tada vaikas pasijaus įvertintas ir svarbus, juk jis irgi dirba. Galima sukurti mažą malonų ritualą.
Kai kurie tėvai pasakoja, kad jų vaikas darželyje elgiasi daug geriau nei namuose. Jis ten pats valgo, apsirengia, tvarko žaislus. Auklėtojos jį nuolat giria už savarankiškumą, o tuo tarpu namuose mažylis tarsi pakeistas, nieko nedaro pats… Tėvai neturėtų visko nurašyti ožiams ar imti gėdinti vaiką. Tikriausiai mažylis dar nepasirengęs visada būti toks savarankiškas ir tvarkingas. Darželyje jis susikaupia ir stengiasi kuo geriau pasirodyti, o tuo tarpu namuose ilsisi po sunkaus „gero vaiko“ vaidmens, nori atsiimti savo dalį globos ir rūpesčio.
Būna ir kitaip - tėvai stebisi, kad jų ramus, paklusnus, kiekvienos smulkmenos tėvų atsiklausiantis vaikas darželyje elgiasi visai kitaip: mėto žaislus, mušasi ir stumdosi. Taip gali atsitikti, kai tėvai itin daug dėmesio skiria „teisingam auklėjimui“, pernelyg kontroliuoja vaiką, saugo jį nuo neteisingų sprendimų. Tokiais atvejais vaiko savikontrolės mechanizmas nesiformuoja ir likęs be tėvų jis pasimeta, nejaučia ribų ir savo elgesiu išreiškia savo nerimą, baimę ir lūkestį, kad atsiras suaugęs žmogus, kuris įves apribojimu. Jei aplinkiniai draugiškai, palaikančiai, bet tvirtai brėžia ribas, vaikas įsitikina, kad jam nebūtina nuolatinė suaugusių kontrolė, jis pats gali laikytis taisyklių.
Jei nepaisant visų pastangų, vaikas vedamas į darželį priešinasi, būtinai pakalbėkite su auklėtoja. Galbūt pasirinktas darželis iš esmės netinka jūsų vaikui? Jei vaikas labai judrus, aktyvus ir greitas, gali būti, kad darželyje jam nuobodu, trūksta veiklos, todėl jis ir siautėja. Jei vaikas ramus, lėtas, galbūt jis yra už tai baramas ir nuolat raginamas paskubėti? Nesivaržykite pasakyti auklėtojai, kad į šiuos temperamento ypatumus būtina atsižvelgti, nes draudimai ar raginimai čia nepadės.
Auklėtojos vaidmuo
Auklėtoja - ne tik profesija, bet ir pašaukimas. Sakoma, rask mėgstamą darbą ir gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti. Netrukus 50 metų jubiliejų minės Biržų vaikų lopšelis - darželis „Genys“. Šioje įstaigoje jau 43 metus dirba moteris, jaunystėje sėkmingai ištraukusi mėgstamo darbo loterijos bilietą. Su auklėtojos padėjėja Nijole Pranckevičiene kalbėjome apie vaikus ir tėvus, praeitį ir dabartį, linksmus ir graudokus atsitikimus, apie džiaugsmą ir malonumą dirbti širdžiai artimą darbą.
Praeities atspindžiai
Nijolė Pranckevičienė pasakoja: „Esu kilusi iš Daniūnų kaimo, mokiausi Kirdonių aštuonmetėje mokykloje. Tais laikais buvo tokia praktika, kad vyresnieji mokiniai pionieriai turėjo padėti, kaip tada sakydavo, „šefuoti“ mažesniuosius vaikus - spaliukus. Auklėtoja Dževečkienė atkreipė dėmesį, kad man gerai sekasi su mažaisiais bendrauti ir sutarti. Ji ir patarė daug nesvarstyti - baigus mokyklą tapti darželio auklėtoja. Baigusi Kirdonių aštuonmetę, įstojau į Panevėžio J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą, ten įgijau ikimokyklinių įstaigų auklėtojos specialybę.“
Pradžia - laikinas darbas
„Į Biržus buvo 10 paskyrimų, tačiau pradžioje nebuvo tiek laisvų darbo vietų. Mane priėmė dirbti laikinai. Viena auklėtoja neturėjo pedagoginio išsilavinimo, pavasarį iš darbo ji išėjo, man liko jos vaikai. Kai atėjau dirbti 1977 metais, darželis jau veikė septintus metus. Tuo metu Biržuose iš viso buvo du darželiai - mūsiškis ir fabriko „Siūlas“. 20 metų dirbau darželio, o likusius metus - lopšelio grupės auklėtoja. Vedėja pastebėjo, kad su mažiukais man geriau sekasi. Iš tiesų, kuo vaikas mažesnis, tuo man kažkaip mielesnis. Gal per didelė „gerietė“ buvau, kad vyresnėliai mažiau manęs klausė. 39 metus dirbau auklėtoja, dabar ketvirtus metus esu auklėtojos padėjėja. Manau, kad „Genys“ man bus pirma ir vienintelė darbovietė.“
Vaikai ir tėvai: skirtumai
„Jaučiu didelį skirtumą, kokie vaikai ateina į darželį dabar, lyginant su tais, kurie ėjo prieš kelis dešimtmečius. Dabar vaikai ateina į darželį labiau išprusę ir drąsesni, nebijantys svetimų žmonių, komunikabilūs. Kai pasikalbi su mamytėmis, sužinai, kad vaikai įvairius užsiėmimus jau lankė iki darželio, tėvai juos drauge visur vedžiojasi, vežasi. Ateina vienerių mažiukai ir matosi, jog su vaikučiu dirbta, jis mokytas. Anuomet vaikai buvo baugštesni, labiau suaugusių žmonių bijodavo, jautėsi, kad namuose jie mažai ar visai lavinti nebuvo. Sėdi toks vaikas kampelyje, niekaip jo prakalbinti negali. Aišku, ir tada, ir dabar būna ašarų, kai tėtis ar mama išeina. Panešiojam mažylį, priglaudžiam. Diena kita prabėga, ir jau pats lipa ant kelių. Kai valgyti atneša, tik „niam niam“ šūksniai girdėti“, - pasakoja N. Pranckevičienė.
Kitokie dabar ir tėvai. Jauni žmonės daugiau dėmesio skiria vaikams, jų lavinimui. Jiems rūpi, kad vaikas išmoktų. Mes deriname su mamytėmis, kad veiktume vieningai. Tarkime, mama namuose jau nebeduoda vaikučiui čiulptuko, tai ir darželyje mes taip pat darome, kad nebūtų skirtumo. Nors dabar mažiau vaikų prie čiulptukų pripratę, mamytės juos ilgiau savo pienu maitina, stengiasi. Apskritai mamos dabar rūpestingesnės, vaikučius prie darželio ilgiau pratina, pradžiai palieka valandai, dviem, toliau - ilgiau. Nebėra taip, kad atvedė vaiką ir iškart visai dienai paliko. Tėvai prašo, kad, jei vaikas ilgiau verkia, jiems skambintų, kviestų. Kartais taip ir atsitinka. Dalis vaikų darželyje būna ne visą dieną. Seniau tokios praktikos nebuvo, kad tik kelioms valandoms ar pusei dienos vaiką paliktų. Kitas reikalas, kad dabar mamos gali trejus metus auginti vaikus, neiti į darbą. Arba visai nedirbti. Kai aš auginau dukrą, vos tik jai metai sukako, kitą dieną jau turėjau būti darbe. Bendras įspūdis toks, kad šiuolaikiniai tėvai yra rūpestingesni, visai kitaip žiūri į vaikų auginimą bei jų lavinimą, nei tai buvo mano jaunystės laikais.
Sovietmečiu vaikams buvo griežtesnė tvarka taikoma, savotiškas muštras. Susodindavome juos ant kėdučių grupėje puslankiu, rankutes jiems reikėdavo kelti, kai norėdavo kalbėti. Buvo nustatytos ugdymo programos, jos turbūt buvo vienodos visuose darželiuose. Gal labai prastos jos ir nebuvo, tačiau kūrybiškumo, iniciatyvos ir asmenybės lavinimas tikrai nebuvo pabrėžiamas. Labiau siekta suvienodinti visus vaikus, nebuvo skatinamas vaikų individualumas. Dabar to nėra, vaikai turi daugiau laisvės, jie gali siūlyti, apie ką kalbėtis, klausinėti. Ugdymo programas dabar kuria pačios auklėtojos, o vaikai yra smalsesni ir kūrybiškesni. Dabar didelis dėmesys skiriamas vaikų pasiekimams, auklėtojos juos fiksuoja, apie tai rašo ir kelia informaciją į kompiuterį. Tėveliai gali prisijungti prie sistemos ir pasiskaityti, ką išmoko ar sužinojo jų atžalos. Sovietmečiu tų pasiekimų fiksuoti nereikėjo, atsiskaityti tėvams, kaip jų vaikai tobulėja, nebuvo reikalaujama.“
Maistas ir buitis
„Vaikų maitinimas taip pat labai pasikeitęs į gerąją pusę. Maistas dabar sveikesnis ir įvairesnis. Daug daržovių, vaisių, liesa mėsa - paukštiena, triušiena. Kiek ir kokių produktų reikia, tiek nuperka ir atveža. Visko, ko tik reikia, galima be vargo gauti, produktų deficito nėra. Seniau atveždavo į darželio virtuvę pusę kiaulės, lašiniai storiausi. Kaip sovietmečiu buvo priimta, dalis mėsos tyliai iškeliaudavo į...“
Vaikų darželio klausimas neturi universalaus, visiems tinkamo atsakymo. Kiekvienai šeimai tenka ieškoti savo, vienintelio sprendimo. Kraštutiniai pasirinkimai - iki mokyklos sėdėti namuose, bendraujant tik su artimiausiais žmonėmis arba nuo vienerių metų (ar netgi dar anksčiau) atiduoti visai dienai į darželį - neišvengiamai sukels problemų. Vaiko raidai daug palankesni tarpiniai sprendimai, pav., leisti į darželį nuo ketverių ar penkerių metų, surasti darželį, kuriame būtų nedaug vaikų (ne daugiau nei 6 - 7 vienam suaugusiajam), leisti vaiką į darželį daliai dienos.
