Lietuvių liaudies išmintis yra neįkainojama, nes po jos posakiais slypi gilios ir pamokanti mintis. Ją pasisemti gali tiek jaunoji, tiek vyresnioji karta. Posakis „ne mano kiaulės, ne mano pupos“ reiškia nesirūpinimą kitu žmogumi ar jo problemomis.

Blogam poelgiui nėra pateisinimo, o šis posakis dažnai atspindi savanaudiškumą. Dievas žmogų apdovanojo jausmais - didele brangenybe, kurios negali nei parduoti, nei nusipirkti. Tačiau žmogus, kuris bando teisintis šiuo posakiu, tikriausiai nesupranta jausmų vertės.

Kai tavo draugui, artimam ar netgi visiškai nepažįstamam žmogui atsitinka nelaimė, svarbu nelikti abejingam. Kiekviename žmoguje rusena gailesčio, užuojautos, supratimo ugnelė. Nereikia, kad ji degtų ryškiai, užtenka, kad žibėtų, bet neleiskime jai užgesti, nes sudegę pelenai niekam nereikalingi.

Ar tikrai man atsitikusi nelaimė - tai pasaulio pabaiga, o kaimyno sudegęs kluonas - „ne mano kiaulės, ne mano pupos“? Kai kuriems žmonėms liežuvis neapsiverstų šitaip pasakyti, o kitiems tai ne tik mintyse, bet dažnai ir lūpose skambantys žodžiai. Tačiau jei mano nelaime niekas nesidomi ir manęs neužjaučia - tai jau negerai. Tuomet nirštame, pykstame, o patys elgiamės lygiai taip pat. Blogis bumerangu visada sugrįš atgal į ten, iš kur buvo paleistas.

Manau, kad pirmiausia reikia stengtis neištarti šio posakio. Jeigu jį tektų išgirsti, man būtų labai skaudu. Žmogus, jį pasakęs, man taptų veidmainiu ir svetimu. Na, jeigu jis taip mano, tai verčiau tegul patyli, nes taip pasakyti gali tik egoistas. Nežinia, kodėl žmonės taip rūpinasi savimi, o kitus pamiršta. Tikriausiai jie mėgsta ir šį posakį: „po manęs - nors ir tvanas“. Tačiau šie posakiai gyvenime nepadeda susirasti draugų, o dažniausiai atstumia ir tuos, kuriuos jau turėjai. Gyventi vienam kaip pirštui nesinori niekam. Geras draugas atstoja šimtus pažįstamų.

Taigi ir vėl galima grįžti prie lietuvių liaudies išminties - „tikrą draugą pažinsi nelaimėje“. Pasistengti tapti geru draugu galime visi, tereikia ištiesti delną, ant kurio būtų lašelis gerumo, lašelis nuoširdumo, lašelis meilės. Iš mažų lašelių susideda lašas savęs. Kai nepagailėsi kitiems to, kas tau brangiausia, mainais gausi draugą ir tapsi daug laimingesnis nei buvai iki šiol. Nereikia būti abejingiems, pažvelgti vieniems į kitus, tada nereikės jokių pasiteisinimų apie „kiaules“ ir „pupas“. Mūsų vienų kitiems gerumas taurina ir puošia mūsų sielas. Visi tampame dvasingesni ir supratingesni, mums rūpi kitų nelaimės ir problemos.

Dažnai sakoma, kad tik jaunimas tampa vis didesniais egoistais. Deja, tai nėra tik jaunimo problema. Apsidairykime, kiek suaugusiųjų, subrendusių vyrų bei moterų džiaugiasi ar lieka abejingi kitų rūpesčiams. Nesakau, kad reikia nertis iš kailio ir vaidinti užjaučiantį. Ne, nereikia vaidybos, užtenka ištarti nuoširdų paguodos žodį, pasiūlyti savo pagalbą ar bent kartu patylėti. Na, o jei tau taip linksma dėl kito nelaimės - geriau nesirodyk jam akyse ir neskaudink verkiančios širdies. Verčiau jis teišgirsta vieną paguodos žodį ir nė vieno pašiepiančio ar skaudinančio.

Jei tau sunku atsisakyti šio posakio, siūlau jį šiek tiek pratęsti: „Ne mano kiaulės, ne mano pupos, bet tu man labai rūpi“. Nereikia, kad rūpėtų artimo turtas, reikia, kad rūpėtų jis pats. Tad neleiskime, kad širdies kertelėje meilės ugnelė užgestų. Lai ji dega ir skleidžia gėrį visiems aplinkiniams, ypač nelaimės ištiktiems.

Posakio kilmė ir atspindžiai

Lietuvių liaudies išminties lobynas yra neišsemiamas. Tūkstančiai patarlių ir priežodžių, smulkioji liaudies kūryba, pasižymi aukštu meniniu vaizdo ir kalbos tobulumu. Paprastas žmogus, visa savo esybe prigludęs prie žemės, išminties mokėsi iš jį supančios aplinkos, iš kasdieninio gyvenimo reiškinių, iš gyvosios ir negyvosios gamtos. Stebėdamas augaliją ir gyvūniją, dažnai pats betarpiškai dalyvaudamas jų gyvenime, vienaip ar antraip pakreipdamas jų egzistenciją sau reikalinga kryptimi, žmogus daug ką patyrė ir išmoko. Tiek augalų, tiek naminių ir laukinių gyvūnų gyvenime įžiūrėdamas tam tikrą dėsningumą, tuos dėsnius pritaikė ir savo gyvenime.

Taigi mūsų pasirinktoji patarlė „Ne mano kiaulės, ne mano pupos“ kalba ne apie kiaules ir pupas, bet apie tam tikro elgesio, tam tikros moralės žmones. Ne kartą valstiečiui teks susidurti su pasitaikančiu nemaloniu reiškiniu, kai savas gyvulys įlenda į kaimyno daržą arba kaimyno galvijas įsisuka į jo pasėlius. Taigi iš kasdieniškos buitinės aplinkos pereikime prie labai svarbios ir aktualios tematikos - prie žmonių santykių.

Vienas senosios kartos rusų rašytojas yra taip pasakęs: „Nebijok draugo - jis tave tik išduos; nebijok vagies - jis tave tik apvogs; nebijok žudiko - jis tave tik nužudys - Bijok abejingojo! Visos niekšybės ir baisybės pasaulyje vyksta su nebyliu abejingojo pritarimu ir tylėjimu“.

Kaip sena žmonija, taip sena mintis apie žmonių santykius. Jeigu pavartytume senovės pranašų raštus, irgi rastume epizodų, kur neparodomas rūpestingumas ir užuojauta kito nelaimei. O gražiausias pavyzdys yra Naujajame Testamente - gailestingojo samariečio palyginimas. Guli pakelėje plėšikų sumuštas keleivis. Eina pro šalį kunigas, kuris, bijodamas sau užsikrauti svetimų rūpesčių, praeina kita kelio puse. Taip pat pasielgia ir levitas. Ir tik štai pakeleivis samarietis pasigailėjo nelaimingojo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus, aptvarstė jį, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną išeidamas užeigos šeimininkui užmokėjo, prašydamas jį slaugyti iki pasveikstant. Tai akivaizdus Kristaus pamokymas apie artimo meilę ir gailestingumą.

O kaip gi šioje vietoje mūsų kasdieniniame gyvenime? Ar daug gailestingųjų samariečių? Prisimena liaudies daina, kur vargdienė seselė bėga tekina pas broliuką urėdą: „Mesk, broleli, rašyti, imk grėblelį taisyti: užeis juodas debesėlis, sulis lankoj šienelį“. - „Nei aš mesiu rašyti, nei grėblelį taisyti, tegu eina debesėlis, tegu lyja šienelį“. Daugelyje dainų mūsų liaudis apdainavo abejingumą, užuojautos stoką vargstančiam artimui. Nuskriaustoji našlaitė lieja ašaras ant mirusios motinos kapo - nėra žmogaus, kas ją paguostų. Vargšas piemenėlis šąla lauke basas ir alkanas.

Mūsų tragiškoji poetė Salomėja Nėris savo eilėse vaizduoja nelaimingos, pasiligojusios menininkės likimą. Negalėdama iš savo kūrinių pragyventi, vargšė nutaria iškeliauti iš šio pasaulio. O pro šalį eina žmonės: sotūs, patenkinti savimi, poetės žodžiais, „lyg apsunkusi soti galvijų banda“. Daug dėmesio artimui ir užuojautai skiria ir poetė Janina Degutytė. Ji kategoriškai neigia abejingumą ir sotumą, ji sušunka: „Meile, jeigu tu ateisi, tai ateik karšta kaip saulė... Jeigu tu aukso moneta, nesiartink, man tokios nereikia... Aš noriu drungno vandens ir takų, smėliu pabarstytų...“

Grįžkime iš poezijos į mūsų kasdieninę realybę, į šią dieną. Pasidairykime, kas vyksta aplink mus. Daug yra gailestingųjų samariečių (Dieve, laimink jų darbus!), daug spaudoje skaitome apie jų veiklą, gėrimės jais. Jų švelnios rankos glosto benamius, paduoda dubenėlį šilto viralo, parūpina nakvynę... Ir štai prieš viso pasaulio akis atsistoja didžioji šių dienų šventoji - Motina Teresė, nustebinusi sumaterialėjusią ir į dvasinę pražūtį žengiančią žmoniją. O ką aš nuveikiau? Kokia mano vieta mūsų kenčiančioje tėvynėje? Ar aš nepriklausau tai nuo sotumo ir patogumo apsunkusiai bandai? Ar aš nenusisuku į šalį ir nenumoju ranka, eidamas pro dejuojančią ir kraujuojančią savo Tėvynę? Ar aš, pasisėmęs iš savo širdies šaltinio gaivinančio vandens, plaunu ir aprišu jos žaizdas? Ar pabundu iš saldaus miego nuo kraupių naktinių sprogimų? Ar susimąstau, kas ir kodėl taip vyksta? O gal ir aš gyvenu pagal seną mūsų protėvių mintį: ne mano pupos...

Daug gražių daigų dygsta mūsų Tėvynėje. Bet dar labai dažnai Gėrio grūdai nukrenta prie kelio, kur juos sulesa paukščiai, dažnai jie nukrenta ant kietos uolos ir negali sudygti, arba patenka tarp dygliuotų erškėčių, kurie nustelbia Gėrio daigelius. Ir džiaugiamės, kai jie krenta į gerą žemę ir duoda šimteriopą derlių.

Sunkus mūsų kelias, vargana būtis. Dar 19 amžiaus gale Vaižgantas sielojosi, kad mūsų tauta giliai tebemiega, labai sunkiai bunda. „Ilga, smarki Žiema. Rodės, nei pradžios jai nebuvo, nei bebus galo... Žemė giliai įšalo. Visą šalį sukaustė toks šaltis, toks speigas, kokio niekas neatminė. Stingo kraujas gyslose, stingo smegenys kiauše... Atgudo žmonės nuo darbų... Nebeliko nei geidulių, nieko nebegeidė. Vaikščiojo lyg lokiai žiemos metu: apsiblausę, labai tai man. - Ir rąžėsi Piliečiai... ilgai žiovavo... Pabalusios akys nė tiek minties nebe-reiškė“...

Aptingo kraujas. Baisus nuobodulys. Ką gi veikti? „Bet ūmai pašoko pyktis. Pilietis atsimena, kaip dar anais metais kaimyno gyvulys buvo jam žalos pridaręs... Jau daug kartų dėl to bartasi, rietasi. Tai kodėl gi dar kartą neatsibarus?“ - Visas šalies oras darė tam tikrą ir jos Piliečių ūpą. Kokia piktoji Laumė Vilties saulę nuo Piliečių dengė? Užtenka Vaižganto vaizdų. Dabar jau 20 amžiaus galas. Visas šimtmetis praėjo nuo anų laikų. Bet kaip šios mintys tinka dabartinei mūsų Tėvynei! Užpustė gilios pusnys mūsų būtį, užšalo mūsų protai. Pyktis užvaldė mus. Baramės, plūstamės... O šiaurys galanda ir galanda dantis... Stingsta kraujas, besiklausant piktosios Laumės išdaigų. Šoka ji naktimis mūsų gatvėse, mūsų miestuose. Švaistosi savo juoda skraiste, sėja mirtį, mėto neapykantos žarijas... Sprogsta ir griūna mūrai, liepsnoja būstai, klaikūs klyksmai drasko nakties tamsybes.. Tai kolei gi mes taip kentėsime?! Kas padarys galą Pabaisai? Kodėl gi neatjoja šventasis Jurgis ir aštria ietimi nenudobia piktojo Demono?

Tai kas gi kaltas? Dostojevskis, didysis rusų psichologas, sako: „Aš kaltas. Visi mes kalti“. Visi mes kalti dėl to, kas vyksta mumyse ir aplink mus. Mes nesame savo Tėvynės piliečiai. Pirmąsias pilietiškumo formas mes turime įgyti jau vaikystėje, savo šeimoje, svarbiausioje visuomenės ląstelėje. Jeigu šeima neauklės savo vaikų kaip būsimų savo šalies piliečių, jeigu visą dėmesį telks tik į bendražmogiškų vertybių ugdymą, jaunuolis išaugs abejingas savo Tėvynei. Jau nesvarbu, kokiai tautai jis priklauso, kokią pilietybę pasirenka, kam jis turi tarnauti. Ir išauga piliečiai, kokius vaizduoja Vaižgantas. Tokie jauni žmonės, jeigu nežiovauja iš nuobodulio, tai savo jėgas atiduoda malonumams net nesusimąstydami ne tik apie Tėvynę, bet dažnai nebesugeba spręsti nė apie savo ateitį. Jie moja niekinančia ranka į aukštesnius idealus, jiems svetimas pasiaukojimas, tarnavimas ir meilė artimui. „Kas man darbo! Aš nesidomiu įvykiais... Man vienodai rodo... Nemėgstu politikuoti - Nieko nežinau... Ir žinoti nenoriu... Kažką lyg girdėjau, bet neįsigilinau.. .“ Ne mano daržas, ne mano pupos!

Atšiauri ilgametė Žiema atšaldė mūsų kraują. „Užnuodytas Lietuvos kraujas,“ - tai Vytauto Landsbergio drąsūs žodžiai. Šis pirmasis mūsų Pilietis šaukė ir maldavo: „Tėvyne, ar matai? Tėvynė, ar girdi? Tėvynė, ar suvoki?“ Deja, Tėvynė mažai tegirdėjo. Iš kur tas abejingumas? Jo šaknys glūdi giliai žmoguje. Abejingumas ir savimeilė gimsta kartu su žmogumi. Reikia pastebėti, kada kūdikis, rodos, nekaltas Dievo kūrinys, jau sugeba rodyti pirmuosius savanaudiškumo daigus, viską mažytėmis rankytėmis traukdamas į save. Išmokyk vaikutį globoti paukštelį, mylėti kačiuką ir šunelį, nedraskyti gėlyčių, netrukdyti skersai kelio ropojančiam vabalėliui, šokuojančiai varlytei, išmokyk vaikutį mylėti viską, kas jį supa, tada jo širdelėje tarps Gėrio daigeliai, kurie ilgainiui išsikeros dideliais medžiais, kurių pavėsyje ilsėsis pakeleiviai. Mes privalome mylėti visą gyvąją ir negyvąją gamtą, nes visa tai yra Dievo kūrinija. „Kartą teisusis paklausė: „Ką aš turiu prašyti atleisti, jei šią dieną nieko nenuskriaudžiau?“ Balsas iš aukštybių jam atsakė: „Prašyk, kad tau atleistų vaikas, kurio veidelio nenušvietei šypsena, nuskriaustas gyvulys, kurio neapgynei, rožė, kuri nuvyto, nes jos nepalaistei“.

Vartau mūsų didžiojo Atgimimo dainiaus Maironio poeziją, pilną aukštų ir kilnių idealų, atitraukiančių širdį nuo kasdienės pilkumos, uždegančią ledų sukaustytą krūtinę liepsnojančia Tėvynės meile. Bet štai užkliūva man jo eilėraštis labai buitiška tema. Eina poetas Kauno miesto aikšte, pro turgų. Ant plikų ratų surištas bliauna veršis - jį nupirkęs žydas veža pjauti. Kaip buitiška, kaip nesiderina su Maironiu! Kas jiems veršis? Ir taip liūdna! Ir taip nejauku! Kažko šaukias... Didi poeto širdis! Jis kenčia dėl kitų kančios. Jis negali praeiti šaltas ir abejingas pro kenčiantį gyvulėlį, pasmerktą mirčiai. Jeigu mylime Dievą, kaip gi galime nekęsti žmogaus! Krakių klebonas, priglaudęs visus savo rajono apleistus senelius ir našlaičius, besirūpinąs jais, sako: „Kiek nori, klūpok ir poteriauk, o jeigu nematai alkano, tavo malda yra niekis, ji Dievo ausų nepasiekia“.

Nėra meilės, nėra nieko. Yra tik pragaras. „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau Žvangantis varis ir skambantys cimbolai... Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Jeigu mylėsi, nebūsi abejingas jokiam blogiui, nepraeisi pro šalį tylėdamas, nusisukdamas - kas man rūpi.. Mes turime tapti ne dejuojančiais stebėtojais, o drąsiais kovotojais, kurių širdyse turi kunkuliuoti verdantys verpetai, mūsų širdys turėtų mėtyti kovos žaibus. Turime skelbti žūtbūtinę kovą abejojimui, nuovargiui, klaidoms, desperacijai. Nesakykime, kad aplinkui tik tamsi naktis, nesakykime, kad aš per silpnas, mano jėgos menkos, saugokimės nevilties. Žiūrėkime su tikėjimu ir pamatysime, kad jau rausta dangus, aušra jau skleidžia savo šviesą...

Prieš keletą metų pabudę regėjome Lietuvą svajotą, pasišventime ir meilėje pradėtą. Anoji buvo skaisti, idealų ir troškimų pilna, padangėmis skriejusi, erškėčių vainiku pasipuošusi kaip kentėtoja. Ši Lietuva žemiška, apčiuopiama, nustojusi skaistumo ir aureolės. Tomis džiaugsmo dienomis nieko iš jos netroškome, jai viską žadėjome aukoti, viską atiduoti. Dabar gi mes iš Lietuvos reikalaujame didelio atlyginimo: „vien tik auksui mes tarnaujam, vien tik auksas valdo mus“. Mes Lietuvą skaudžiai nuvylėme... Anų pakilimo dienų Lietuva buvo gryna dvasia, be kūno. Dabar gi Lietuva - tiktai kūnas, apkepęs kraujais ir žaizdomis.

„Vergams palikit vargo naktį klaikią!“ - šaukia tautą poetas Bern. Brazdžionis. Žmonės laikini, o Tėvynė amžina. Jeigu nenorime išnykti, jeigu nenorime žengti į kapą, „nelikę nei ženklo, kad žmogumi buvę“, atsisakykime gardaus valgio ir spindinčio aukso. Stokime į kovą, atstatykime krūtines prieš blogį! Tada liksime amžini Tėvynės amžinybėje, mūsų vardo niekas neištrins. Pasistatysime sau paminklą, kurio neišniekins mūsų laikų barbarai, kurio nesugrauš laiko rūdys. Tėvyne, ar matai? Tėvynė, ar girdi? Taip, Tėvyne! Mes girdime, mes skubame pas Tave. Nuplausime Tavo žaizdas, nuimsime nuo Tavo galvos aštrų erškėčių vainiką, suklupsime prieš Aukščiausiojo sostą... Iš ten ateis mūsų stiprybė: Tikėjimas, Viltis, Meilė.

Lietuvių mokslininkė Dalia Zaikauskienė tyrinėjo posakius su žodžiais, apibūdinančiais įvairius gyvūnus, ir pastebėjo, kad metaforiškas žmogaus apibūdinimas gyvūnijos sferos žodžiais būdingas daugeliui, o gal net visoms kalboms. Lapė daugelyje kalbų simbolizuoja gudrumą, asilas - kvailumą, kiškis - bailumą, vilkas - plėšrumą ir tingumą.

Kodėl posakiai su žodžiu „kiaulė“ dažnai turi neigiamą reikšmę? Kiaulė mums, kaip ir daugeliui kitų tautų, - apsileidimo, nevalyvumo, nemandagumo, įžūlumo simbolis. Kiaule, paršu gali būti išvadintas begėdis, nemandagus, nešvarus žmogus. Žmogaus apibūdinimas gyvūninėmis metaforomis dažniausiai būna neigiamas. Peikiamoji žodžio „kiaulė“ reikšmė veikiausiai bus nulemta žmonių ūkinės patirties - šio gyvulio išvaizdos, elgsenos ypatybių, paskirties. Gausybė kiaulę mininčių patarlių, priežodžių, palyginimų, frazeologizmų Europos tautų folklore, matyt, atsirado tiesiog dėl gyvenimo aplinkybių: kiaulės buvo svarbus maisto šaltinis, be to, ūkyje laikomas netoli nuo namų, todėl nuolat stebimas. Daugelis šių posakių ironiški.

Nepaisant visų savo „kiauliškų“ savybių, šis gyvulys buvo svarbus valstiečio ūkyje, ir tai atsispindi kai kuriuose tradiciniuose kulinariniuose lietuvių posakiuose: „Kiaulė lauke dvokia, ant stalo kvepia“; „Kiaulė įkišo koją į kopūstus“ (kai virta su kiauliena). Kiaulių ganymas patarlėse simbolizuoja tam tikrą brendimo tarpsnį, sunkų, juodą darbą, be kurio neįmanomas geresnis gyvenimas: „Kas kiaulių neganė, nieko neišmano“; „Kiaulių neganęs, ponu nebūsi“.

Viena populiariausių tradicinių lietuvių patarlių - „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa“. Šį posakį vartoja ir latviai, lenkai, rusai, baltarusiai, žinomas jis ir vokiečių kalba. Šis posakis, priklausomai nuo pavartojimo konteksto, gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą reikšmės atspalvį. Taip gali būti apibūdinamas žmogus, iš lėto, nesikarščiuodamas atliekantis visus darbus; posakiu teigiama, kad ramusis dažnai laimi. Vis dėlto kur kas dažniau taip apibūdinamas uždaras, tylus žmogus, iš kurio nežinai ko gali sulaukti - klastūnas. Galima tik spėlioti, kaip susiformavo šio konkrečiojo posakio meninis įvaizdis, galbūt įtakos turėjusios realios gyvulio elgsenos ypatybės. Posakis veikiausiai radosi siekiant išreikšti nepasitikėjimą itin uždarais, paslaptingais bendruomenės nariais. Turime ir daugiau analogiškų posakių: „Tykiame vandenyje velniai tupi“, „Tylūnas tyli - velnią galvoja“.

Mūsų laikais gana dažnai girdimam posakiui „Visi vyrai - kiaulės“, akivaizdžiai priskirtinam moterų ir vyrų santykių bei populiariosios kultūros sferoms, kiekvienu atveju, matyt, suteikiamas vis kitoks reikšmės krūvis ir atspalvis. Tik turėdami pavartojimo kontekstą galėtume spręsti, kiek rimtai norėta išreikšti nusivylimą ir pasipiktinimą vyriškąja gimine, o kiek posakis ironiškas (sunkoka įsivaizduoti šį posakį pavartotą visiškai rimtai).

Buvusiam Kauno technologijos universiteto Informatikos fakulteto docentui Valentinui Kiauleikiui (77 m.) su kiaule siejama pavardė gyventi netrukdo. Tik vaikystėje jis atkreipdavo į save dėmesį dėl skambios pavardės. Mokydamasis pradinėje mokykloje Valentinas buvo jautrus pašaipoms, bet augant jos liovėsi. „Vėliau taip pat atsirasdavo tokių, kurie apie žmogų spręsdavo iš to, kaip jo pavardė skamba. Bet tai retai pasitaikydavo. Tačiau kai prieš dvylika metų irgi buvo Kiaulės metai, man vienas docentas priminė: „Na, tavo metai ateina.“ Žodžiu, pasitaiko žmonių, kurie atkreipia dėmesį į pavardės skambėjimą. Bet pavardė tikrai nėra tai, kas trukdytų gyventi“, - prisiminė V.Kiauleikis, prieš septynerius metus iš Kauno persikėlęs gyventi į Palangą, arčiau savo gimtinės. Valentinas džiaugėsi čia galįs pasikalbėti žemaitiškai. V.Kiauleikis įsitikinęs, kad jei bendrauja su žmonėmis, kuriems rūpi jo mintys, viskas puiku. Bet jeigu žmogui atrodo, kad pavardė charakterizuoja žmogų kaip kiaulę, į tokius jis nekreipia dėmesio. „Jeigu žmogus akcentuoja pavardę, nelabai tikiu jo inteligencija, su tokiu bendrauti nelabai noriu“, - sakė Valentinas.

Jeigu kokioje nors įstaigoje darbuotojas bando su klaida parašyti Valentino pavardę, vyras patikslina jos rašybą: „Nuo žodžio „kiaulė“.“ Toks patikslinimas V.Kiauleikiui nuotaikos nesugadina. Nors Lietuvoje yra nemažai Kiauleikių, Valentinas neturi savo giminės genealoginio medžio. Jis tam negaišta laiko ir neturi poreikio sukurti giminės medį. V.Kiauleikis žino pavardės istoriją ir jam to pakanka. „Prie Palangos yra Kiauleikių kaimas. Iš ten visi Kiauleikiai kilę. Aš gimęs netoli to kaimo, už 20 kilometrų esančiame Ruginių kaime Kretingos rajone. Pasaulį išvydau grafo Juozapo Tiškevičiaus palivarke Ruginiuose, mano senelis buvo to palivarko ūkvedys, tėvas jį vėliau perėmė, kai išparceliavo dvarus“, - pasakojo V.Kiauleikis.

Kiauleikių pavardės šaknys siekia XVII amžių. Tuo metu Lietuva prekiavo bekonais, į Palangą atvykdavo pirkėjai ir gyvulius išplukdydavo laivais į Vakarus. Tose apylinkėse buvo nemažai kiaulių pardavėjų, nes kiaules vežė iš visos Lietuvos. Iš to kilo Kiauleikių kaimo pavadinimas. Nuo to kilo Kiauleikių, Paršaičių, Kiaulakių pavardės. V.Kiauleikis turi nemažai giminaičių tokia pat pavarde, tačiau ne su visais palaiko artimus ryšius, nes nebuvo tradicijos rengti giminių susitikimus. „Jeigu skaitėte Justino Marcinkevičiaus dramą „Daukantas“, joje paminėta senio Kiauleikio pavardė. Ten minimas mano prosenelis Jokūbas Kiauleikis“, - tvirtino Valentinas.

Tėvas jam pasakojo, kaip prosenelis atrodė: vaikščiojo po laukus basas, mūvėdavo apiplyšusias pakulines kelnes, pypkiuodavo iš buroko išdrožtą pypkę, rūkydavo džiovintus šalpusnių lapus. Jis buvo gimęs dar prieš Trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą, kuris įvyko 1795 metais. V.Kiauleikis turi tris vaikus: du sūnus - leidybos projektais užsiimantį Valentiną (40 m.) ir programuotoją Mindaugą (42 m.) - ir buhaltere dirbančią dukrą Jolantą (44 m.).

tags: #ne #mano #darzas #ne #mano #pupos

• Santykiai su vaikais pas Tolstojų
• Vonelių kūdikiams nauda
• Kaip paruošti daržovių užkepėlę
• Eržvilko socialinės globos filialo patalpų ginčas
• Kodėl vaikas patenka į laikinosios globos sistemą