Vienas iš dažniausių įgimtų plaštakos anomalijų yra dviejų ar daugiau pirštų suaugimas, mediciniškai vadinamas sindaktilija. Pasak gydytojos chirurgės Mildos Kaupienės, šis defektas dažniausiai išsivysto sporadiškai, net ir šeimose, kuriose niekada nėra pasitaikę panašių atvejų. Vis dėlto, apie 10-30 proc. atvejų įgimtos pirštų deformacijos yra susijusios su paveldimumu.

Sindaktilija gali pasireikšti įvairiai. Dažniausiai plaštakų srityje būna suaugę trečias ir ketvirtas pirštai (40-60 proc. atvejų), rečiau - ketvirtas ir penktas arba antras ir trečias. Pirmas ir antras pirštai suauga rečiausiai. Pėdų srityje dažniausiai suauga antras ir trečias pirštai. Beveik pusei kūdikių defektas pasireiškia abiejose plaštakose, o berniukams jis nustatomas 2 kartus dažniau nei mergaitėms.

„Tam tikrais atvejais ši patologija gali būti susijusi su konkrečiu sindromu. Tokiais atvejais pirštų suaugimas yra mažiausia bėda, kadangi sindromas pasireiškia rimtesnėmis širdies sistemos, nervų sistemos, judėjimo aparato ar sisteminėmis ligomis. Neretai ši anomalija net padeda įtarti ir diagnozuoti sindromą. Tačiau tuomet dažniausiai būna sudėtingesni atvejai - gali būti suaugę visi pirštai, nepilnai išsivystusi plaštaka, išsivystę papildomi pirštai, kaulinės anomalijos ir pan. O jeigu mes matome, kad yra suaugę tik du vienos ar abiejų rankų pirštukai, bet nerandame jokių kitų patologijų, galima spėti, kad vaisiaus vystymosi eigoje tiesiog neatsiskyrė odelė. Beje, tokių atvejų ir yra daugiausiai“, - teigė pašnekovė.

Chirurginis gydymas ir jo eiga

Nors tėvai, susidūrę su šia problema, nerimauja dėl vaiko ateities, gydytojai ramina - tai pakankamai gerai koreguojamas defektas. Po operacijos dažniausiai sėkmingai atstatoma tiek pirštų funkcija, tiek estetinė išvaizda. Baltijos Amerikos klinikoje atliekamos rekonstrukcinės pirštų operacijos.

Jei atvejis sudėtingesnis, ne visada pavyksta šimtu procentų atstatyti pirštų funkciją, tačiau vis tiek galima suteikti pagalbą. Rekonstrukcinės pirštų operacijos trukmė priklauso nuo atvejo sudėtingumo, tačiau vidutiniškai ji trunka apie 2 valandas.

„Dažniausiai pirštai būna suaugę oda ir tereikia ją atskirti. Tačiau operacijos sudėtingumas tame, kad atskyrus pirštus jiems trūksta odos. Todėl jos tenka paimti iš kitos kūno vietos ir priauginti pirštuose. Dažniausiai odos šiam tikslui imama iš kirkšnies, nes šioje vietoje ji tampri, lengvai atsistato, o įpjovimo siūlė mažai matoma ir gražiai sugyja. Daug rečiau odos imama iš priekinio dilbio paviršiaus. Būtent todėl ir užtrunka operacija, kad reikia ne tik atskirti pirštus, bet ir pridėti papildomą odelę. Po operacijos vaiko ranka 2-3 savaitėms įmobilizuojama gipso langete. To reikia, kad kūdikis operuotos vietos nenusidraskytų ar kaip nors kitaip nepažeistų. Per tą laiką pridėta papildoma oda gražiai prigyja. Nuėmus gipsą vaikas gali pradėti pilnai judėti. Operacijos metu dažniausiai naudojami tirpūs siūlai, todėl vėliau jų ištraukti neprireikia. Vaikai ir jų tėveliai išvengia papildomos stresą keliančios procedūros“, - pasakojo gydytoja M. Kaupienė.

Ar visada būtina operuoti?

Operacijos kūdikiams paprastai atliekamos nuo 6-12 mėnesių amžiaus. Anksčiau jų daryti nerekomenduojama, kadangi tik nuo šio amžiaus sustiprėja kūdikio imunitetas.

Jeigu pirštų suaugimas yra nedidelis, skubos operuoti labai ankstyvame amžiuje nėra. Tačiau delsti nereikėtų tais atvejais, kai būna pakankamai daug suaugę skirtingo ilgio pirštai. Tuomet trumpesnis pirštas neleidžia augti ilgesniam ir pirštai deformuojasi, pradeda riestis. Dėl to gali sutrikti plaštakos ar pėdos funkcija. Taigi operacija reikalinga, kad normaliai vystytųsi plaštaka, nesutriktų jos funkcija ir vaikas galėtų suimti tiek smulkius, tiek didesnius daiktus. Antra, tai suteikia galimybę koreguoti estetinį defektą, kuris, augant vaikui, tampa labai svarbus.

Jeigu yra kelių pirštų suaugimas ar abiejų plaštakų patologija, gali prireikti kelių operacijų. Norint tai padaryti per vieną kartą, užtruktų pernelyg ilgai, o kuo ilgesnė narkozė, tuo daugiau pašalinių reiškinių ji gali sukelti. Be to, reikėtų daugiau vietų gipsuoti, o tai nepatogu kūdikiui. Kita operacija dažniausiai planuojama praėjus 6 mėnesiams po pirmosios.

„Tačiau jeigu vieni pirštai visiškai suaugę, o kiti - nepilnai, stengiamės juos atskirti per vieną operaciją. Suaugusių pėdų pirštų tam tikrais atvejais nebūtina operuoti: kai neįtrauktas kojos nykštys, pirštai suaugę ne daug ir netrukdo vienas kitam vystytis. Žmonės su jais pragyvena visą gyvenimą, kadangi pėdos funkcijai šis defektas netrukdo. Beje, suaugusių pirštų problema neaplenkia ir Holivudo. Žinoma, kad aktorius Ashtonas Kutcheris turi du suaugusius kojos pirštus“, - pasakojo gydytoja.

Tiesa, būna ir taip, kad operaciją vyresniame amžiuje tenka pakartoti, koreguoti randus ar naujai suformuotą tarpupirštį. Mat vaikui augant kartais tarpupirštis vėl pakyla į viršų ir reikia papildomos operacijos jį nuleisti atgal į vietą. Randų formavimasis yra labai individualus, tačiau dažniausiai vaikams gyja gerai. Jeigu randai hipertrofuoja, trukdo, juos taip pat galima koreguoti chirurgiškai arba lazeriu. Priauginta oda nuo natūraliai toje vietoje esančios dažniausiai mažai skiriasi, nuo pjūvių likę randai slepiasi tarpupirštyje, todėl paprastam stebėtojui mažai pastebimi. Taigi žmogus drąsiai gali džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu.

Pirštų čiulpimas: kada tai normalu, o kada verta sunerimti?

Beveik kiekvieno kūdikio gyvenime ateina diena, kai jis į burną įsikiša pirštą, nykštį ar net visą kumštį. Mamos nerimauja, ar pirštų čiulpimas netaps ilgai užsitęsusiu žalingu įpročiu.

Jau mamos įsčiose vaikelis kažką veikia. Kartkartėmis sukruta, pabaksnoja alkūnėmis, pasispardo kulnais. O stebint vaikelį gimdoje tyrimo ultragarsu metu išaiškinta, jog dažniausias mažojo užsiėmimas - čiulpti savo rankelę (nykštį, pirštus, kumštį). Manoma, jog taip žmonės mokosi žindymo meno ir treniruoja burną bei lavina ir stiprina liežuvio raumenis būsimam svarbiausiam savo darbui gimus - maitinimuisi iš motinos krūties. Tikriausiai taip ir yra, nes nykštys vos ne idealiai atitinka gerai apžiotos krūties dalies formą kūdikio burnoje. Gimusiam kūdikiui jau nebereikia būti susirietusiam, taigi ir jo rankos nutolsta nuo burnos. Kai naujagimis iškart paguldomas ant mamos krūtinės, jis priglunda ir girdi pažįstamą širdies plakimą, kuris mažylį nuramina, o sulenktos vaikelio rankos siekia kaip tik mamos krūtų spenelius. Juos čiuopdami, naujagimio pirštai dirgina spenelio odos nervinius receptorius ir skatina išsiskirti hormoną oksitociną iš mamos hipofizio į kraują. Todėl kiekvieną kartą kūdikiui žindant reikia jo rankas palikti laisvas, nesurišti vystyklais ir neapmauti pirštinėmis. Pirštukų čiulpimas po gimimo tampa visiškai kitokiu elgesiu - mažylis siekia motinos krūties ir prigludęs prie jos patenkina savo poreikį pavalgyti. Tačiau žindymas yra ne tik būdas teikti kūdikiui geriausią maistą - motinos pieną, bet ir greitas bei užtikrintas vaikelio nuraminimas.

Būna, jog pamatę pirštą kūdikio burnoje, pabūgę, kad tai netaptų blogu įpročiu, suaugę žmonės mažyliui į draugus įperša čiulptuką. Išties „tuštukai“ yra didelių žmonių sugalvota apgaulinga priemonė, nesivarginant patenkinti tikruosius mažojo žmogaus poreikius. Todėl tai nėra geras problemos sprendimas. Vaiko pirštai, ypač nykštys, daug labiau negu čiulptukas-tuštukas atitinka žindamos krūties kūdikio burnoje formą. Siaurą tuštuką kūdikis laiko beveik sučiaupta burna - tarp vaiko dantenų lieka vos 4-5 milimetrų tarpas. Taip įpratęs, kūdikis, ir glaudžiamas prie krūties, plačiai nebeišsižioja, o sučiumpa burna tik spenelį. Tada kenčia abu: kūdikis - dėl neprivalgymo, o mama - dėl pieno sąstovio krūtyse ir traumuojamų spenelių (siurbiant ir maigant tarp dantenų) sukeltų bėdų. Dar viena blogybė - čiulptukai gali tapti infekcijos pernešėjais, ypač jeigu juos nuvalo aplaižydami sergantys suaugusieji.

Likus maždaug mėnesiui, kol išdygs pirmasis dantukas, kūdikis pradeda justi perštintį dantenų niežulį. Pats vaikas geriausiai matuoja šito jutimo intensyvumą, ir jeigu šis viršija kantrybės slenkstį, bando tą niežulį malšinti kasydamasis ranka ar pirštu. Tai kūdikiui teikia savotišką malonumą ir pažinimo džiaugsmą, todėl pirštai gali dar ne kartą grįžti į burną ir ten užsibūti net ir nebesant pirminės priežasties - dantukų dygimo sukeltų jutimų. Žinoma, natūraliausias būdas kūdikį nuraminti yra mamos pasiūlytas dažnesnis žindymas - sudirgusias dantenas nuramins kontaktas su krūties oda. Todėl būna vaikų, kurie užauga niekada piršto į burną nekišę.

Į kūdikio burną atkeliavus pirštukams, prasideda labai svarbus vaiko psichomotorinio (proto ir judesių) vystymosi etapas - susipažinimas su savo kūnu ir jo galimybėmis. Burna - pirmoji „tyrimų laboratorija“. Jame kūdikis išsiaiškina, kad anksčiau daug kartų prieš akis chaotiškais betiksliais judesiais šmėsčiojusios rankos yra jo paties kūno dalys ir kad jos… nevalgomos! Kita vertus, pirštais kūdikis ištiria savo burną, jos sandarą. Išmokęs pirštus į burną įsikišti „tyčia“, mažylis atranda ryšį tarp veiksmo ir pasekmės ir pradeda sąmoningai koordinuoti savo judesius. Tai yra didžiulė pažanga. Šis etapas gali tęstis maždaug iki to laiko, kai kūdikis jau išmoks pasiekti ir sugriebti pamatytus daiktus, išlaikyti juos rankoje. Štai tada vietoje pirštukų į burną ištirti keliaus viskas, kas pasitaikys ropojančio mažylio kelyje. Paeiliui rankomis vaikas atras ir savo kojas, ausis, nosį, intymiąsias kūno vietas… O kaip dažnai rankos visur sugrįš ir užsibus paskui, priklausys nuo to, ar atsiras ir pakaks kitų augančio žmogučio vystymąsi skatinančių ir į kitas veiklas nukreipiančių užsiėmimų. Šešių mėnesių mažylis jau pradeda po truputį sėdėti, šliaužti, bando kažką sakyti, moka pakviesti bendrauti, gali imti žaislą ir perkelti jį iš vienos rankos į kitą. Šių įgūdžių vystymąsi jūs kasdien stebite ir džiaugiatės mažylio laimėjimais.

Ne tik dideli žmonės, bet ir mažas vaikas, net kūdikis gali būti su charakteriu. Ir savam sprendimui jis gali teikti pirmenybę. Juolab jeigu ne vieną kartą jam teko įsikišti į burną nykštį vietoj mamos krūties ir tai kūdikis darė kaip tik tiksliai tuo momentu, kai to poreikį patenkinančio veiksmo labiausiai reikėjo. Sukėlęs maksimalų efektą, jis gali likti kūdikio atmintyje kaip geriausias. O kadangi šį veiksmą kūdikis atlieka savo sprendimu ir valia, net ir labai mažas žmogus gali jausti savotišką pasididžiavimą, savo vertę. Todėl gal ir nederėtų blokuoti šių vaikelio savarankiškumo apraiškų.

Jeigu pirštą nuolat čiulpia metinukas, tai gali būti požymis, kad sulėtėjo vaiko vystymasis arba jis apleistas. Yra daug nuomonių, kodėl negerai ilgai čiulpti pirštą. Nuogąstaujama, kad gali suplonėti pirštukas, kad užaugs kreivi dantys, deformuosis gomurys, susiformuos netaisyklingas sąkandis. Ilgas ir reguliarus piršto čiulpimas rodo, kad vaikutis nuolat jaučiasi nesaugus, todėl ieško nusiraminimo. Epizodiškas, tik retkarčiais, piršto čiulpimas laikomas normaliu dalyku ir nedaro jokios žalos nei kalbos raidai, nei vaiko raidai maždaug iki dvejų metų. Tokio amžiaus vaikai čiulpdami pirštą nusiramina, jaučiasi saugūs, pagaliau jiems tiesiog patinka. Anksčiau manyta, jog piršto čiulpimas yra nekenksmingas, kol dar neišdygę nuolatiniai dantys, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad neigiamas poveikis gali atsirasti jau 2-4 metų vaikams. Ilgai nykštį arba čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, nenatūraliai susiaurėja gomurys.

Psichologai nepataria tramdyti vaiką ir nuolat kartoti, kad ištrauktų pirštą iš burnos. Jeigu tėvai draudžia, vaikui tenka paklusti, bet vidinis diskomfortas ir užslopintas nervingumas lieka. Geriau nereikia pyktis su vaiku dėl šio įpročio, kritikuoti pagavus čiulpiantį, bet pastebėti ir pasidžiaugti, kai jis to nedaro. Todėl nedrauskite vaikui čiulpti nykščio, kai jis užsigauna, išsigąsta, supyksta ir pan. Geriau tuomet priglauskite ir pasakykite, kad mylite. Atpratimą nuo piršto, kaip ir nuo čiulptuko, galima paspartinti. Ir geriausiai tam tiktų bendra su vaiku veikla. Tokia, kuri nukreiptų vaiko dėmesį ir skatintų kūrybiškas mintis bei duotų įdomaus darbo rankoms. Neužsiūkite naktinių drabužėlių rankogalių, neapklijuokite vaiko pirštų pipiriniais pleistrais ir netepliokite nykščio įvairiausiomis bjaurastimis. Vaikas vien dėl to nepasidaro laimingesnis. Geriau sukurkite jaukią aplinką, praleiskite su juo daugiau laiko, žaiskite aktyvius žaidimus.

Pilvo diegliai ir pūtimas: kada kūdikis verkia ne be reikalo?

Pilvo diegliai - neišsemiama tema: mamos džiaugiasi, kai kūdikis tik “valgo ir kakoja”, ir eina iš proto, kai mažylis verkia kamuojamas spazmų. Išvargę ir nevilties apimti tėveliai vardina ant vienos rankos pirštų nebesuskaičiuojamą lašų ir lašiukų sąrašą.

Sveikas naujagimis pirmą kartą pasituština per 48 val. po gimimo. Išmatos tamsiai žalios, sunkiai nuplaunamos. Tai mekonijus. Kuo daugiau mamos pienuko vaikutis suvalgo, tuo šviesesnės tampa išmatos: keičiasi nuo tamsiai žalių iki žalių, salotinių. Nuo penktos gyvenimo paros naujagimis tuštinasi geltonomis, garstyčių spalvos išmatomis. Jose gali būti gumulėlių kaip grūdėtoje varškėje. Tai nesuvirškinti baltymai. Visą pirmą mėnesį vaikutis turi tuštintis ne mažiau kaip 3 - 4 kartus per parą. Bet dažniausiai jie tai daro po kiekvieno maitinimo. Net ir 10 kartų per parą! Tai yra normalu: žarnynas dar nesubrendęs, blogiau suvirškina maistą. Praėjus 4 - 6 savaitėms viskas stoja į savo vėžes: vaikutis nebesituština taip dažnai, o kai kurie pasituština vos vieną kartą per 10 dienų!

Labai dažnai pačios paprasčiausios ir lengvai išsprendžiamos žindymo problemos supainiojamos su “kūdikių diegliais”. Kartais net pirmąją savaitę po gimimo vaikutis prie krūties muistosi, valgydamas greitai pavargsta, užmiega, o atitrauktas vėl verkia. Tėveliai stebisi, kodėl pilvo diegliai prasidėjo taip anksti ir nepadeda jokie lašiukai. Ir nepadės, nes pirmiausiai turime pakoreguoti vaikučio padėtį, kad jis galėtų lengvai ir patogiai pavalgyti. Paguldykite jį krūties aukštyje, ant šonelio (ausytė, petukas ir klubas turi sudaryti tiesią liniją), galvą prilaikykite tik už spranduko, kad ji atsiloštų. Turime atkreipti dėmesį, kaip mažylis priglunda prie krūties, ar išlaiko ją burnoje: juk nenorime, kad prisirytų oro, o paskui kamuotųsi negalėdamas atsirūgti ar išleisti dujas. Natūralu, kad naujagimis žinda dažnai (ne mažiau kaip 8 - 12 kartų per parą) ir ilgai (kad pasisotintų, jam reikia padirbėti bent 15 - 20 minučių). Pagrindinė taisyklė - pasiūlyti krūtį, kai tik nori, ir žindyti tiek, kiek nori. Darote ilgesnes pertraukas tarp maitinimų? Pabudęs mažylis bus labai alkanas, krūtį ims bet kaip (neišgausite gero apžiojimo ir prigludimo), pienuką žįs labai godžiai ir taip pat prisiris daug oro. Neleidžiate krūties žįsti ilgiau nei 15 - 20 minučių? Vaikas gali tiesiog likti alkanas ir garsiai reikalauti savo pienuko! Dėkite prie tos pačios krūties ir laukite, kol pasisotins ir pats ją paleis. Jeigu ir dabar jis vėl ieško krūties, nebijokite pridėkite prie kitos - tegul dar truputėlį pažinda. Tačiau žinokite, kad pilvuko reikalai tik pablogės, jei krūtis keisite labai dažnai ir žindysite 5 minutes iš vienos, 5 minutes iš kitos. Per tiek laiko mažylis nepasisotins (net jeigu ryja dideliais gurkšniais), dėl didesnio laktozės kiekio suintensyvės pilvo pūtimas. Galiausiai įpratęs valgyti tik tol, kol pienas bėga greitai, jis visada po 5 minučių mes krūtį ir reikalaus kitos. Na, o neišsprendus aukščiau minėtų žindymo problemų galiausiai sutrinka svorio augimas. Dalis vaikučių tampa “labai geri”: daug miega, gavę krūtį prie jos snaudžia ir nekelia tėvams rūpesčių. Tuomet problemas pastebime tik tada, kai pirmojo mėnesio pabaigoje juos pasveriame ir išsigąstame: nepriaugo iki gimimo svorio arba priaugo vos 100 - 200 g. Kiti vaikučiai iš alkio klykia kelias valandas, nenurimsta nešiojami, sūpuojami ir užsnūsta tik gavę krūtį. Dažniausiai tėvai, galvodami, kad mažylį kankina pilvo diegliai, puola girdyti pačius įvairiausius lašiukus, deda mažyliui žvakutes, nors užtektų suskaičiuoti sauskelnes ir įvertinti jų turinį. Jeigu kūdikis pasišlapina mažiau nei 6 kartus per parą ir/arba šlapimas gelsvas, turi kvapą ir jeigu tuštinasi mažiau nei 3 kartus per parą (pirmąsias 4 sav.), jam greičiausiai trūksta maisto.

Vis dėlto kartais būna ir taip, kad mama žindo kūdikį pagal poreikį (taip dažnai ir ilgai, kiek jis to nori), bet mato, kad kažkas negerai: vaikutis sunkiai suima krūtį, jos neišlaiko, valgydamas greitai pavargsta ir užsnūsta, bet pakeltas atsirūgti ir vėl rodo alkio ženklus. O kur dar varginantys atpylinėjimai ir pilvo pūtimas vaikui, sužaloti speneliai ir skausmingas žindymas, pasikartojančios laktostazės ir mastitai mamai! Ir taip slenka dienos, naktys su kūdikiu ant rankų, kai mama net neturi laiko nusiprausti, pavalgyti ar pamiegoti. Pasvėrus rezultatai nedžiugina (mažylis svorio nepriauga arba priauga labai mažai) ir visi puola kaltinti mamą, kad ši neturi pieno. Nors tereikia gerai apžiūrėti vaikučio burną, įvertinti, kaip jis elgiasi prie krūties, ir nusiųsti gydymui pas burnos chirurgą. Deja, trumpas liežuvio pasaitėlis dažnai pamirštamas, ne visi gydytojai jį moka įvertinti, o dalis laikosi nuomonės, kad tai žindymui nekenkia. Na, o jeigu svoris auga labai gerai (po 1,5 - 2 kilogramus per mėnesį), bet vaikas nelaimingas (nuolat ieško krūties, pradėjęs žįsti po kelių minučių muistosi, meta krūtį, garsiai leidžia dujas ir verkia) pagalvokite apie laktozės perteklių (ne laktozės netoleravimą!). Dažniausiai tokių mamų pieno gamyba užsivedusi labai gerai, tarp maitinimų krūtys persipildo, o pradėjus žindyti pienas teka greita srove. Pirmas iššūkis kūdikiui - suspėti ryti pienelį. Kartais žįsdamas jis netgi springsta, atpila per nosį. Antrasis iššūkis - suvirškinti didelį kiekį maisto. Dalis nesuvirškinto pieno patenka į storąjį žarnyną, o čia jau puotauja bakterijos - gaminasi daug dujų, vargina pilvo pūtimas, skausmai. Kūdikis paprastai tuštinasi gausiai skystomis, putotomis, žalsvomis, rūgštaus kvapo išmatomis. Kartais pasituština vadina sprogimu sauskelnėse. Esant tokiai situacijai, neretai mama iš gydytojo išgirsta, kad jos pienas per riebus, o vaikas permaitintas. Iš tiesų viskas atvirkščiai: dėl didelio pieno kiekio vaikutis nespėja pasiekti riebesnio, sotesnio ir gali dažnai jaustis alkanas (nepaisant to, kad svoris auga puikiai). Čia dar prisideda pilvo pūtimas, skausmas ir turime tikrą ašarų pakalnę. Pirmoji pagalba - prieš maitinimą krūtį pamasažuoti, pasistengti vaikutį prie jos išlaikyti 10-15 min., sulėtėjus pieno srovei pritaikyti krūties paspaudimus. Taip pat galite pabandyti šiek tiek sumažinti karvės pieno produktų vartojimą. Pirmieji rezultatai pastebimi ne anksčiau kaip po kelių dienų, o kartais šiai situacijai suvaldyti tenka pasitelkti visą vaikų gydytojo ir žindymo konsultanto išmonę.

Sunkesnis ir dažniausiai labai tėvus išgąsdinantis atvejis - tai žalios, gleivėtos išmatos su kraujo gyslelėmis. Čiumpa vaikutį ir lekia su visu sauskelnių turiniu į ligoninės priimamąjį! Vis dėlto jeigu vaikutis nekarščiuoja, yra aktyvus, žvalus, greičiausiai tai yra maisto alergijos ar netoleravimo požymis. Nors vis dar pasigirsta nuomonių, kad kūdikis “alergiškas mamos pienui”, tai yra netiesa. Vaikutis gali būti alergiškas arba netoleruoti maisto produktų, kuriuos suvalgo mama ir kurie patenka į jos pieną. Nors dažniausius alergenus mes puikiai žinome (karvės pieno produktai, kiaušiniai, kviečiai), vis dėlto rekomenduojama pirmiau pasitarti su vaikučio gydytoju, atlikti reikalingus tyrimus ir tik tada pradėti laikytis hipoalerginės dietos vertinant, ar ji yra veiksminga. Būna ir taip, kad mama nevalgo to, ką mažylis toleruoja, ir toliau valgo tai, ko jis netoleruoja. Tada kenčia abu: vaikas - dėl besitęsiančios alergijos ar maisto netoleravimo, o mama - dėl nevisavertės mitybos. Tada prireikia visų seklio įgūdžių, kad galėtum padėti šeimai. Kartais susidaro įspūdis, kad tai pati madingiausia šių laikų liga, o beglitimė dieta skiriama visiems iš eilės: nuo mažiausio iki vyriausio žmogaus. Vis dėlto vien tik motinos pienu maitinami kūdikiai celiakija nesuserga. Net jeigu šeimoje yra sergančiųjų! Taip, glitimas patenka į motinos pieną, bet jo kiekis toks mažas, kad negali sukelti žarnyno pažeidimo. Celiakija vaikas gali susirgti tik tada, kai pats pradeda valgyti glitimo turinčių produktų. Taigi žindykite į sveikatą!

Deja, kalbėdami apie pilvo dieglius negalime pamiršti ir chirurginių ligų. Skrandžio prievarčio susiaurėjimas paprastai pasireiškia 2 - 4 savaičių vaikučiams. Jie po kiekvieno maitinimo pradeda vemti fontanu, mažiau šlapinasi (sauskelnės lengvesnės, šlapimas geltonas, koncentruotas). Žarnų invaginacija būdingesnė vyresniems vaikams (4 - 10 mėnesių amžiaus). Kūdikis pradeda vemti, jam kartojasi stiprūs pilvo skausmai, tėvai pastebi gleivėtas kraujingas išmatas (kartais pavadina „serbentų žele“). Praėjus priepuoliui, vaikutis atsipalaiduoja, bet po kurio laiko viskas ir vėl kartojasi iš pradžių. Na, o kai beveik visos galimos pilvo skausmų ir neramumo priežastys atmestos, galime pagalvoti, kad mažylį iš tiesų vargina pilvo diegliai. Tai būklė, kai vaikutis staiga pradeda verkti: daugiau nei 3 val. per parą, dažniau vakare, yra sunkiai nuraminamas, o aiškių verkimo priežasčių nerandama. Kūdikio sveikatai tai nepavojinga - ši būklė labiausiai išvargina šeimą. Nors mamos griebiasi pačių įvairiausių priemonių, tvirtų įrodymų, kad padėtų lašiukai nuo pilvo pūtimo, žoliniai preparatai, nėra. Dažniausiai užtenka nuraminti tėvus, padėti suprasti kūdikio siunčiamus ženklus, ir viską išgyventi tampa lengviau. Taigi kai kūdikį vargina pilvo diegliai, nereikia laukti, kol juos “išaugs”: kai kurias neramumo priežastis galima greitai ir lengvai išspręsti, o kai kurių (pvz., trumpo liežuvio pasaitėlio) neišaugs ir po 50 metų. Nereikia mamai misti tik duona ir vandeniu: o gal vaikas alergiškas būtent kviečiams, esantiems toje duonoje.

Daugiau nei 7 metus darbo patirtį turinti vaikų ligų gydytoja, sertifikuota žindymo konsultantė (IBCLC) dr. Audronė Mulevičienė pataria, kad dažnai kūdikiai verkia taip stipriai ir ilgai, kad jų nepavyksta nuraminti net pamaitinus, sūpuojant ir nešiojant ant rankų. Įprastai tėvams sunku atskirti, ar vaikelis verkia dėl kamuojančių pilvo dieglių, ar dėl susikaupusių dujų. Abu šie reiškiniai būdingi ankstyvajam kūdikystės laikotarpiui. Naujagimiai iki gimimo visas būtinas medžiagas gauna iš mamos: jie patys nevalgė, nevirškino ir neišskyrė dujų. Pilvo diegliai ir pilvo pūtimas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip analogiškos sąvokos. Abu sukelia verksmą, diskomfortą ir bemieges naktis. Diegliukai patį piką pasiekia maždaug 6-8 kūdikio gyvenimo savaitę ir tęsiasi iki maždaug 3-4 gyvenimo mėnesio. Pilvuko pūtimas - dažniausiai lengvesnis negalavimas. Žarnyne besikaupiančios dujos kūdikius vargina kur kas dažniau, ši būklė įprastai yra lengvesnė. Pilvuką pučia kūdikio pilve susikaupus oro, kuris čia patenka maitinantis ar verkiant. Kūdikis šiek tiek nurimsta atsirūgęs arba pagadinęs orą.

Pienligė kūdikiams

Pienligė - tai grybelinė infekcija, kuri dažniausiai pažeidžia kūdikio burnos gleivinę. Ją sukelia baltasis balkšvagrybis (*Candida albicans*). Moterys dažniausiai serga makšties kandidoze, t.y. pienlige. Taip pat dažnai serga naujagimiai ir kūdikiai iki vienerių metų amžiaus, nes jų imuninė sistema bei burnos ir žarnyno mikroflora dar nėra brandi.

Simptomai: baltos apnašos ant kūdikio burnos, žandų, dantenų, liežuvio. Iš pradžių apnašų taškeliai nedideli, pavieniai, tačiau jie plinta ir susilieja. Nubraukus apnašas, gali pasirodyti kraujo.

Gydymas: naudojami priešgrybeliniai vaistai, kūdikių ir vaikų pienligė dažniausiai gydoma tepalais, valgomaisiais geliais. Gydytojas grybelių pažeistas vietas taip pat gali rekomenduoti valyti sodos tirpalu. Kūdikio čiulptukus, buteliukus, kramtukus, šaukštelius ir pan. būtina sterilizuoti arba pakeisti naujais.

Panaricijus (pūliuojantis pirštas): kada kreiptis pagalbos?

Tikriausiai nėra žmogaus, kuris bent kartą gyvenime nebūtų patyręs to nemalonaus, pulsuojančio skausmo piršto gale. Atrodytų, menka bėda - nedidelė įpjova, atplyšusi nagų odelė ar nepastebėtas rakštis, tačiau jau kitą dieną pirštas patinsta, parausta ir pradeda „tvinkčioti“. Tai - pirmieji panaricijaus, arba pūlingo piršto audinių uždegimo, požymiai.

Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip nereikšminga problema, pirštai turi specifinę anatomiją, dėl kurios infekcija gali plisti labai greitai ir giliai, pažeisdama ne tik poodį, bet ir sausgysles ar net kaulą. Panaricijus dažniausiai kyla dėl bakterinės infekcijos, kuri patenka į audinius per pažeistą odą. Dažniausias kaltininkas - auksinis stafilokokas (*Staphylococcus aureus*), kuris nuolat gyvena ant mūsų odos paviršiaus ir nekelia pavojaus, kol oda yra sveika.

Dažniausios priežastys:

• Netinkamai atliktas manikiūras.
• Nagų kramtymas: šis žalingas įprotis ne tik pažeidžia odą aplink nagą, bet ir perneša burnoje esančias bakterijas tiesiai į atvirą žaizdelę.
• Buitinės traumos: įsidūrimas adata, žuvies kaulu, rožės spygliu ar medžio rakštimi.

Svarbu suprasti, kad piršto pagalvėlės anatomija yra unikali. Ji sudaryta iš daugybės mažų, pertvaromis atskirtų ląstelių, pripildytų riebalinio audinio. Kai ten patenka infekcija, atsiradęs pūlinys negali laisvai plėstis į šonus, todėl didelis spaudimas tenka nervų galūnėlėms.

Jei uždegimas tik prasideda - matote paraudimą, jaučiate lengvą maudimą, bet pūlinio dar nematyti ir skausmas nėra „šaudantis“ - galima bandyti procesą sustabdyti naminėmis priemonėmis.

Galimi namų gydymo metodai:

• Hipertoniniai tirpalai: vienas efektyviausių ir paprasčiausių būdų. Druska yra puikus natūralus antiseptikas, kuris mažina patinimą ir traukia skysčius iš audinių. Po vonelės pirštą nusausinkite švariu, geriausia steriliu, tvarsčiu.
• Vaistiniai tepalai:
• Jodo povidonas (Betadine): puikus antiseptikas, naikinantis bakterijas, grybelius ir virusus.
• Višnevskio tepalas: nors šis tepalas turi specifinį, daugeliui nemalonų kvapą, jis vis dar naudojamas pūlingiems procesams gydyti.
• Ichtiolas: pasižymi stipriu priešuždegiminiu ir nuskausminamuoju poveikiu.
• Liaudies medicinos priemonės:
• Alijošius (alavijas): stiprios antibakterinės ir raminamosios savybės.
• Keptas svogūnas: senovinis būdas pūliniams gydyti.
• Kopūsto lapas su medumi: mažina uždegimą ir skatina gijimą.

Ką daryti draudžiama:

• Jokiu būdu nebandykite pradurti pūlinio patys.
• Nenaudokite per karšto vandens.
• Nespauskite piršto.
• Nenaudokite antibiotikų savo nuožiūra.

Yra sena chirurgų taisyklė: „Jei dėl piršto skausmo negalėjote užmigti naktį, ryte turite būti pas chirurgą“. Piršto pūlinys nėra ta liga, kurią galima „išvaikščioti“. Dauguma žmonių bijo kreiptis į gydytoją dėl skausmo baimės, tačiau šiuolaikinė medicina užtikrina komfortą.

Procedūra paprasta: chirurgas atlieka nedidelį pjūvį, pašalina pūlius ir negyvus audinius, išplauna žaizdą antiseptikais ir dažniausiai palieka nedidelį drenažą, kad pūliai galėtų toliau tekėti ir nesikauptų. Pradinėse stadijose (infiltracijos stadijoje), kai dar nėra susiformavusio pūlinio, o tik paraudimas ir patinimas, gydytojas gali paskirti antibiotikų kursą kartu su priešuždegiminiais vaistais. Tačiau jei pūlinys jau susiformavo, antibiotikai vieni patys nepadės - pūlius būtina išleisti mechaniškai.

Tai priklauso nuo uždegimo dydžio ir gylio. Paprastai žaizda išsivalo per 3-5 dienas, o visiškai užgyja per 10-14 dienų.

Ne visada. Jei pūlinys yra tik po nago voleliu (paronichija), dažnai užtenka tik pakelti odelę ir išleisti pūlius. Jei panaricijus kartojasi dažnai, vertėtų pasitikrinti sveikatą. Tai gali būti cukrinio diabeto, vitaminų (ypač A ir E) trūkumo ar nusilpusio imuniteto ženklas.

Sėkminga operacija yra tik pusė darbo. Labai svarbu tinkamai prižiūrėti gyjančią žaizdą, kad uždegimas neatsinaujintų. Pirmąsias dienas po pūlinio atvėrimo perrišimus geriausia atlikti gydymo įstaigoje, kur slaugytoja įvertins gijimo eigą. Svarbiausia taisyklė - žaizda turi gyti „iš vidaus“. Tai reiškia, kad nereikia skubėti, jog viršutinis odos sluoksnis užsitrauktų šašu, kol viduje dar yra sekreto. Būtina saugoti pirštą nuo drėgmės ir nešvarumų. Jei tenka plauti indus ar praustis, naudokite guminį pirštuką ar pirštinę, tačiau nelaikykite jos ilgai - drėgmė ir šiluma skatina bakterijų dauginimąsi. Leiskite žaizdai kvėpuoti. Jei tvarstis prilipo prie žaizdos, jokiu būdu neplėškite jo jėga. Sudrėkinkite tvarstį antiseptiniu tirpalu (pavyzdžiui, chlorheksidinu) ir palaukite, kol jis pats atšoks.

tags: #naujagimiui #suka #pirsta

• Ruošimasis gimdymui su dula
• Sužinokite apie nesivystančio nėštumo simptomus
• Šildytuvai kūdikiams: ką svarbu žinoti
• Savarankiško užmigimo paslaptys
• Kaip maitinti 8 mėnesių kūdikį