Kiniškas hieroglifas, kuris reiškia „klausyti“ susideda iš trijų simbolių - ausis, akis ir širdis. Būtent šie komponentai manoma, padeda ne tik išgirsti, bet ir suvokti, kas yra sakoma. Kitais žodžiais tariant, norint suprasti žmogų, reikia ir girdėti, ir stebėti, ir būti empatišku klausytoju. Viena iš psichologijoje dažnai naudojamų technikų, padedančių iš tikrųjų išgirsti ir suprasti savo pašnekovą - aktyvus klausymasis. Dažnai šio įgūdžio mokomi žmonės, teikiantys emocinę, socialinę, psichologinę ir kt. pagalbą vaikams ar suaugusiesiems. Visgi, taip pat labai svarbu, kad arčiausiai vaiko esantys žmonės - tėvai, seneliai, mokytojai - lavintų aktyvaus klausymo „raumenį“. Aktyvus klausymasis gali padėti išgirsti ne tik vaiko sakomus žodžius, bet ir pamatyti po jais slypinčią žinutę. Aktyviai klausantis dėmesys kreipiamas ir į žodinius, ir į nežodinius elementus, tokius kaip balso greitis, tembras, kalbėjimo būdas, intonacija ir pan. Taip pat stebima kūno kalba - kalbančiojo gestai, judesiai, kūno poza, veido išraiška, akių kontakto palaikymas ir pan.
Iš tiesų yra labai didelis skirtumas tarp to, kai tiesiog girdime žodžius ir to, kai iš tikrųjų įsiklausome į žinutę, kurią mums nori perduoti kalbantysis. Pvz., vaikas atvykęs į mokyklą žodžiais gali pasakyti, kad „rytas prasidėjo gerai“, tačiau stebėdami jį, jo kūno kalbą, klausydami vaiko balso intonacijos, galime matyti niekaip nenustygtantį vietoje, akių kontakto nepalaikantį, garsiai atsakymą iššaukiantį vaiką. Pastebėję šiuos elementus vaiko pasakytą sakinį „rytas prasidėjo gerai“ suprastume kiek kitaip.
Visgi, aktyvus klausymasis nėra lengvas darbas, tačiau jis yra būtinas, norint suprasti šnekantįjį. Pastangos iš tikrųjų išgirsti vaiką gerina tarpusavio santykius, mažina vaiko patiriamą įtampą ir priešiškumą, didina tarpusavio pasitikėjimą ir kuria saugią erdvę vaikui būti.
Aktyvaus klausymosi principai
Dėmesio sutelkimas į pašnekovą
Kaip minėta anksčiau, reikėtų klausytis ne tik žodžių, bet ir stebėti kūno kalbą, kuri tokia pat svarbi kaip ir žodžiai (o kartais - netgi svarbesnė!). Atkreipti dėmesį į kalbėjimo toną, greitį, pauzes, veido išraiškas, pozą. Neužsiiminėti pašaliniais darbais, kurie trukdytų klausytis, sukeltų vaikui jausmą, kad jo nesiklausoma. Negalint viso dėmesio skirti pokalbiui su vaiku, pravartu būtų tai pasakyti (pvz., „dabar turiu atlikti skubų darbą, bet po 5 min. visą savo dėmesį skirsiu tik tau“).
Parodymas, kad klausotės
Tai - mažos smulkmenos kalboje, kurios leidžia vaikui jausti, kad klausotės ir jūsų dėmesys yra sukoncentruotas į vaiko pasakojimą. Dažnai klausydamiesi pasakojimo tai darome intuityviai, net patys nepastebėdami. Tam galima naudoti trumpus žodelius, komentarus (taip, mm.., mhm.., aha.., t. t.), kūno kalbą bei gestus (kartais linktelėti, nusišypsoti).
Atspindėjimas to, ką girdite/matote
Atspindėjimas klausantis yra pakartojimas to, ką, jūsų nuomone, vaikas jaučia ir sako. Įsivaizduokite save kaip veidrodį, atspindintį vaiką. Kartais jausmus geriau parodo kūno kalba, o ne žodžiai, todėl reikia atidžiai ją stebėti. Pvz. vaikas pasakoja, kad rytoj eis į naują būrelį, nieko nesako apie tai, kaip dėl to jaučiasi, bet kalbėdamas judina koją, tampo rankovę ir akimis laksto po kambarį. Tokiu atveju galima pasakyti, „atrodo, kad naujas būrelis kažkiek neramina...“. Atspindint tai, ką girdite vaiko pasakojime, galima vartoti paprastus sakinius, tokius kaip „atrodo tavo diena buvo varginanti“, „skamba smagiai“ ir pan. Kartais galima tiesiog pakartoti ir „ataidėti“ tai, ką sako vaikas, pvz., vaikui pasakojant, kaip jam buvo sunku ir nemalonu per vieną iš pamokų, galima tiesiog pasakyti „girdžiu, kad buvo nemalonu“, „girdžiu, kad buvo sunku“ - tai leidžia vaikui patirti, kad jis yra girdimas, o jo jausmas yra priimamas.
Išgirsdami, atspindėdami ir priimdami vaiko jausmą leidžiame jam suprasti, kad yra normalu jaustis visaip - yra normalu, kad kartais būna liūdna, pikta, linksma, nedrąsu ir pan. Aktyvus klausymas yra ne tik girdėjimas to, ką sako vaikas, bet ir buvimas su vaiku „tame pačiame puslapyje“.
Tikslinimas ir klausimai
Vaiko klausantis yra svarbu tikslintis ir klausti, jeigu jaučiate, kad yra sunku suprasti vaiko pasakojamą istoriją. Pvz., „Ar teisingai suprantu, kad dabar pasakoji apie vakar dienos vakarą?“, „Atleisk, dabar man jau sunku suprasti, apie ką tu pasakoji - apie mokytoją ar klasioką?“ ir pan. Atviri klausimai leidžia vaikui išsakyti savo mintis, skatina jį kalbėti ir palaiko pokalbį.
Vaiko minčių perfrazavimas
Išsakytų vaiko minčių pasakymas savais žodžiais. Tai leidžia vaikui išgirsti, kaip jo mintis supranta šalia esantys, taip pat suteikia progą išvengti nesusipratimų. Taip pat perfrazavimas moko vaikus tinkamais būdais išsakyti savo mintis. Perfrazuojant vaiko mintis, parodomas pavyzdys, kaip išsakyti savo nepasitenkinimą, pyktį ir pan.
„Aš“ kalbos vartojimas
„Aš“ kalba rodo pagarbą ir leidžia vaikui pasakyti tai, kaip jaučiatės, kai vaikas pažeidžia susitarimus, taisykles ir pan. jo nekaltinant.
Savo kalbėjimo apribojimas
Tuomet, kai esate aktyvus klausytojas, svarbu neleisti sau pradėti kalbėti apie save, nukrypti nuo temos, kuria kalba vaikas. Svarbu nenutraukti vaiko kalbėjimo per anksti, nebandyti jo papildyti savo istorijomis.
Bandymas išlikti atviriems vaiko pasakojimui
Siekiant išgirsti, ką nori pasakyti vaikas, kartais svarbu į šalį atidėti savo įsitikinimus, patirtis ir nuostatas. Atviras, nuoširdus domėjimasis ir supratimas, kad net ir vienodos situacijos mums visiems gali sukelti skirtingus jausmus ir mintis, gali padėti labiau įsiklausyti į vaiko pasakojamą istoriją. Pvz., vaikui pasakojant apie nenorą vykti į užsienį svarbu pabandyti išgirsti to priežastis (tai gali būti nerimas išsiskirti su draugais, kylantis nesaugumas dėl kalbos nemokėjimo ir pan.), nors galbūt ir turite patirties, kad atostogos užsienyje yra puikus būdas pasiilsėti nuo kasdienybės bei patirti naujų potyrių.
Susilaikymas nuo patarimų
Kartais vaikai tiesiog nori papasakoti savo istorijas ir išgyvenimus.
Kaip ugdyti vaiko klausymosi įgūdžius
Nors aktyvaus klausymosi nauda be abejonės yra didžiulė, iš pradžių noras būti aktyviu klausytoju gali pareikalauti nemažai pastangų, susikaupimo ir atidumo. Kaip ir ugdant bet kurį kitą naują įgūdį, turėsite sąmoningai pasistengti, norėdami pakeisti ar koreguoti turimus bendravimo įpročius. Visgi, pastangos, tikėtina, bus vertos rezultato. Su laiku turėtumėte pastebėti, kad aktyvus klausymasis taps natūraliu įgūdžiu, leisiančiu tyrinėti ir suprasti kylančias situacijas.
Pirmiausia, kad Jūsų prašymų, pamokymų vaikas klausytų, Jūs turite turėti tvirtą ryšį su vaiku. Saugios aplinkos sukūrimas yra labai svarbus. Atliepiant vaiko fizinius poreikius, vaikui svarbu, kad būtent tėvai jais rūpintųsi, būtų kasdieninėse situacijose. Kalbėjimasis yra esminis: vaiko auklėjimas neturi būti instrukcijų davimas ir mokymas. Kitaip sakant vaikas turi būti matomas ir girdimas Jūsų.
Būkite arti. Jei Jūs kviečiate vaiką valgyti iš virtuvės, o jis tuo metu žiūri televizorių, jis tikrai Jūsų negirdi. Pažiūrėkite į akis. Būkite viename akių lygyje. Pritūpkite ar atsisėskite. Kvieskite bendradarbiauti. Keiskite „eik valytis dantis“ į „eime valytis dantų“. Duokite laisvės pasirinkti. Išklausykite vaiko emocijas. Normalu, jei vaiko paprašius susitvarkyti kambarį, jis nenori to daryti ir išreiškia nepasitenkinimą. Per kartą pasakykite tik vieną instrukciją, o kitą instrukciją pasakykite tik tada, kai vaikas būna padaręs pirmąjį dalyką.
Kalbėkite trumpai ir aiškiai. Bendraujant su vaikais, reikia atminti, kad jų protiniai gebėjimai dar nėra visai susiformavę, suaugusiųjų ir vaikų laiko suvokimas labai skiriasi. Tyrimai atskleidė, kad žmogaus smegenys vienu metu gali apdoroti tik 4 nedidelius informacijos „kąsnius“ savo trumpalaikėje (aktyvioje) atmintyje. Tai atitinka maždaug vieną - du sakinius arba 30 sekundžių išsakomos informacijos. Tad kalbant su vaikais reikėtų formuluoti kuo trumpesnes ir aiškesnes žinutes ar nurodymus. Pavyzdžiui, jei norite, kad mažylis eitų praustis, išsivalytų dantis, apsivilktų pižamą ir atsigulęs į lovą palauktų, kol ateisite paskaityti pasaką prieš miegą, nesudėkite visų šių nurodymų į vieną sakinį. Mažam vaikui įsiminti tiek daug informacijos bus tiesiog per sudėtinga. Geriau, tegul nurodymai būna trumpesni: „eik išsivalyk dantukus“, „o dabar apsivilk pižamą“.
Ramiai ir kantriai. Ar jums patinka, kai ant jūsų kas nors šaukia, rėkia ir bara? Be abejo, ne. Tai nepatinka ir vaikams, kurie apskritai daugelyje situacijų nesupranta, kodėl suaugusieji ant jų šaukia. Ar pakeltu tonu subarate savo vaiką, tuomet, kai skubate į darželį ar mokyklą ir matote, kad jis tebestovi dar tik su vienu batu? Bet juk tai nepadės vaikui greičiau apsirengti. Greičiau atvirkščiai - neigiamos emocijos persiduos ir vaikui, tad sutrikęs ir piktas mažylis besirengdamas užtruks dar ilgiau. Tokioje situacijoje, geriau ramiai pasakykite vaikui, ką daryti, net jei tektų tai pakartoti kelis kartus.
Pasakykime tiksliai, ką vaikui daryti. Kartais suaugusiųjų mintis vaikai supranta savaip. Todėl neretai, kai tėvai prašo savo mažylio, baigus žaisti susitvarkyti savo kaladėles, jas vėliau gali aptikti sustumtas kur nors į kambario kampą. Tokią „tvarką“ aptikę tėvai dažnai supyksta. Tačiau užuot prašius „sutvarkyti kaladėles“ vaikui geriau pasakyti, kur tiksliai jas sudėti: į specialiai tam skirtą dėžutę, ar maišelį.
Būkite nuoseklūs ir nekeiskite nuomonės. Jei prašome savo vaiką ką nors padaryti, svarbu, po minutės nepakeisti nuomonės. Jei paprašėte mažylį išjungti televizorių, nes jau metas eiti miegoti, nereikėtų nenuolaidžiauti ir pasiduoti vaiko protestams leisti dar šiek tiek pasėdėti prie ekrano. Nusileisdami vaikui, leisite jam suprasti, kad į jūsų žodžius galima nekreipti dėmesio. Jei jau vaikui davėte nurodymą, įsitikinkite, kad jis jį išgirdo ir vykdo.
Bendravimas su savo vaiku
Mokymasis kartu žaidžiant. Bendravimo subtilybių galima mokyti vaiką kartu žaidžiant. Tai taip pat padeda atsipalaiduoti po įtemptos dienos ir užmegzti glaudesnį ryšį su savo vaikais. Pavyzdžiui, žaisdami LEGO® DUPLO® kaladėlėmis ir minifigūrėlėmis galite sukurti įvairių scenarijų, kurie leis mažyliui parodyti, kaip tinkamai elgtis skirtingose situacijose. Žaisdami su vaiku apsikeiskite rolėmis - tegul ir jis pabūna tėčiu ar mama, o jūs pamėginkite įsijausti į vaiko vaidmenį.
Svarbu atsiminti, kad kiekvienas vaikas turi teisę į laisvalaikį ir poilsį. Po sunkių ir išskirtinių mokslo metų, moksleiviams reikia atgauti jėgas, sustiprinti imuninę sveikatą, patyrinėti pasaulį. Kuo vaiko poilsis per vasarą bus kokybiškesnis, tuo didesnis jo darbingumas bus ateinančiais mokslo metais. Renkantis iš įvairių vasaros užsiėmimų programų, reikėtų atsižvelgti į savo vaiko asmenines savybes, amžių, poreikius. Jeigu vaikas labiau linkęs laiką leisti vienas ar nedidelėje ramioje draugijoje, masinėse aktyviose stovyklose jis gali negerai jaustis. Parinkite tokią stovyklą, kurioje jam būtų ne tik įdomu leisti laiką, bet ir įgytų naujų žinių, socializuotųsi, atsiskleistų vaiko unikalūs gebėjimai, būtų ugdomi jo kasdieniai gyvenimo įgūdžiai.
Namie atostogos irgi gali būti naudingos. Jeigu vaikai per atostogas leidžia laiką namie su tėvais, labai naudinga keletą valandų per dieną skirti intelektinius gebėjimus lavinančioms užduotims: galvosūkių, kryžiažodžių sprendimui. Jeigu žinote, kad per mokslo metus vaikui sunkiau sekėsi kai kurie dėstomi dalykai, galima parinkti užduočių ir skirti laiką papildomam ugdymuisi. Vaikai per vasarą taip pat neturėtų pamiršti knygų skaitymo. Namuose, esant blogesniam orui, galima surengti ir smagių stalo žaidimų ar įdomių filmų peržiūrų vakarus su šeima. Mokyklinio amžiaus vaikus jau laikas pratinti prie buities darbų. Tegul vaikas kasdien namuose atlieka tam tikrus namų ruošos darbus: šluoja, palaisto gėles, nušluosto dulkes, išsiurbia kambarius ar išdžiausto skalbinius.
Klaidos, kurių reikėtų vengti
Viena iš pagrindinių klaidų, kurias daro tėvai ugdydami vaiko savarankiškumą yra jų pačių kantrybės trūkumas ir skubėjimas. Dažnai nebeišlaukdami, kol mažieji patys išmoks ar padarys vieną ar kitą veiksmą, tėvai padaro jį už vaiką. Susidūrus su panašia situacija dar kartą tėvai netgi pradeda reikšti pyktį ir nepasitenkinimą, dėl vaiko lėtumo. Tėvai yra tie, kurie gali parinkti tinkamą laiką mokytis naujo, savarankiško vaiko elgesio. Kiti tėvai pasirenka dar kitokį variantą - neleidžia vaikui net bandyti, kad jis nepatirtų nesėkmės. Ši tėvų klaida slopina ne tik vaiko savarankiškumą, bet ir pasitikėjimą savo jėgomis, ugdo baimę bandyti. Leidimas patirti nesėkmę bei tolimesnis jos aptarimas parodo vaikui, kad jūs juo tikite ir padėsite net jei jam nesiseks. Vaiko požiūris į save tokiame amžiuje vis dar glaudžiai susijęs su tuo, kaip jūs jį „matote“. Trečioji, ne mažiau svarbi, klaida - vaiko savarankiškumo „nurašymas“, kuomet galvojama, jog jam dar ne laikas mokytis tam tikro įgūdžio ir kad „jis dar tikrai nepajėgus“. Tokia nevykėlio etiketė yra dar blogesnė, nei tokia, kuri gali būti „prilipdyta“ po kelių nesėkmingų bandymų, nes tuomet vaikas niekada negauna galimybės spręsti pats.
Dažnai tėvams atrodo, kad jų vaikai visuomet turi būti laimingi, patenkinti, nuolat šypsotis ir nejausti jokių neigiamų jausmų. Kuomet mes matome savo vaikus besišypsančius, suprantame, kad jie yra laimingi, o mes jaučiamės gerai dirbantys savo darbą. Vaikams augant tėvai dažnai stengiasi parodyti „šviesiąją” problemos pusę. Jei dukra susipyko su drauge, tuoj puolame raminti: „Nieko tokio, susitaikysit” arba „Juk yra ir kitų mergaičių, draugauk su jomis”. Jei vaikas sako, jog nepatinka ši kepurė, stengiamės įtikinti: „Nesąmonė. Be abejo, visos šios siunčiamos tėvų žinutės turėtų vaikus padrąsinti ir padėti jiems pasijausti geriau, tačiau dažniausiai atsitinka priešingai. Vaikas gali tėkšti atgal: „Nieko jūs nesuprantate” ar tiesiog išeiti iš kambario. Paprastai tokiais atvejais tėvai sutrinka, nes jaučiasi pasirengę padėti, tačiau vaikui pagalbos nereikia.
Kai mes, suaugusieji, negalime toleruoti savo vaiko skausmo, vaikas gali augti galvodamas, kad skausmo neįmanoma ištverti, kad neigiamos emocijos yra blogis ir jas reikėtų paslėpti. Pirmiausia, ką reikėtų daryti, kai matome vaiką nuskriaustą, susierzinusį ar patyrusį nesėkmę, tai įsiklausyti į jo jausmus. Tačiau kiek kitaip, nei mes, galbūt, esame įpratę klausytis. Tam reikėtų atsitraukti nuo savo darbų, nuo namų ruošos reikalų ir pabandyti suprasti, ką vaikas jaučia. Vaiko jausmą suprasti bus lengviau, jei pasakysite, ką būtent, jūsų manymu, vaikas jaučia ir leisite vaikui jus pataisyti, jei klystate. Toks klausymasis yra vadinamas atspindinčiuoju klausymu. Kuomet mes klausomės atspindėdami, reiškia, kad mes pokalbiu grąžiname vaikui tai, ką jis mums pasakė ir kartu įvardijame vaiko jausmą. Klausydamiesi atspindinčiuoju būdu mes parodome vaikui, kad kalbėtis apie jausmus nėra blogai, kad mes suprantame ir priimame jo jausmą ir kad esame pasirengę kalbėtis apie problemas be kaltinimų ar priekaištavimų. Tyrimai rodo, kad atpažintas ir įvardintas jausmas greičiau praeina.
Venkite klausytis vaiko gulėdami ant sofos, nusisukę veidu į priešingą pusę, viena akimi sekdami televizorių ar būdami užsiėmę bet kokia kita veikla. Savo kūno padėtimi jūs „pranešate” vaikui, ar esate pasirengę jo klausytis. Neklausinėkite. Pvz.: Duktė: Daugiau nebežaisiu su sese! Be abejo gali kilti noras paklausti: „Kas nutiko? Kodėl nebenori? Tai ką, jau susipykote? Kuomet mes klausinėjame, vaikui gali susidaryti įspūdis, kad mes tik norime išsiaiškinti faktus, kad galėtume surasti ir nubausti kaltuosius ar pateikti eilinį pamokslą apie gražius brolių ir seserų santykius ir visai nesidomime jo jausmu.
Žinoma, klausdami mes galime užjausti ir suprasti vaiką, tačiau bėda yra tame, kad klausimai neatspindi užuojautos, o juk atverti širdį norisi tik žmogui, kuris užjaučia ir supranta. Vaiko teiginiai, pvz. „Mama nesupranta, kaip man skauda širdį” parodo, kad tėvai nesupranta vaiko jausmų. Vaikai, pajutę kad jų klausomasi, paprastai apie save pradeda pasakoti vis daugiau. Gali nutikti ir tai, kad ne visuomet pavyks atspėti vaiko jausmą, tačiau nesijaudinkite, vaikas jus pataisys. Vaikai, kaip ir mes, suaugusieji, kasdien patiria visą gamą įvairiausių emocijų, ir tėvų užduotis būtų padėti jas tinkamai išreikšti. Tad jei jūsų vaikas neteko augintinio, susipyko su draugu ar tiesiog atsikėlė neišsimiegojęs, nepulkite taisyti situacijos, nesakykite „nieko tokio…”. Jei jūsų paauglės dukros draugė nepakvietė į gimtadienį, ji turi pilną teisę būti liūdna. Leiskite vaikui būti niūriam, nusiminusiam ar supykusiam. Tiesiog parodykite, kad girdite ir matote jo jausmus.
