Naujagimio subrendimo sindromas: viskas, ką turite žinoti apie šią būklę

Naujagimio subrendimo sindromas - tai kompleksas sutrikimų, galinčių paveikti naujagimio sveikatą ir vystymąsi. Šie sutrikimai gali kilti dėl įvairių priežasčių, įskaitant motinos sveikatos būklę nėštumo metu, genetinius veiksnius ar aplinkos poveikį. Svarbu suprasti, kad šios patologijos gali pasireikšti skirtingu sunkumu - nuo lengvų anomalijų iki gyvybei pavojingų būklių.

Ši liga apima įvairias patologijas, kurios gali atsirasti vaisiui ar naujagimiui dėl motinos sveikatos būklės nėštumo metu. Tai gali apimti tiek fiziologinius, tiek genetinius sutrikimus, kurie gali turėti ilgalaikių pasekmių vaiko sveikatai. Svarbu pažymėti, kad šios patologijos gali turėti skirtingą sunkumą - nuo lengvų anomalijų iki sunkių, gyvybei pavojingų būklių.

Vaisiaus ir naujagimio patologija dėl motinos nėštumo komplikacijų dažniausiai paveikia keletą sistemų, įskaitant reprodukcinę, endokrininę ir imuninę sistemas. Šios patologijos gali turėti įtakos vaisiaus vystymuisi, organų formavimuisi ir funkcijoms. Pavyzdžiui, motinos nėštumo komplikacijos, tokios kaip diabetas ar hipertenzija, gali sukelti vaisiaus anomalijas, pavyzdžiui, širdies defektus ar neurologinius sutrikimus.

Pagrindinės priežastys ir simptomai

Pagrindinės šios ligos priežastys apima motinos sveikatos sutrikimus, tokius kaip lėtinės ligos (pavyzdžiui, diabetas, hipertenzija), infekcijos (pvz., toksoplazmozė, citomegalo virusas), genetiniai veiksniai ir aplinkos poveikis (pvz., vaistų vartojimas, rūkymas, alkoholio vartojimas). Simptomai gali būti įvairūs ir priklauso nuo konkrečios patologijos. Lengvi simptomai gali apimti mažesnį vaisiaus augimą, o sunkesni atvejai gali pasireikšti sunkiomis vystymosi anomalijomis, širdies defektais ar neurologiniais sutrikimais.

Diagnostika ir gydymas

Diagnostika apima įvairius tyrimus, tokius kaip ultragarsinis tyrimas, kuris leidžia stebėti vaisiaus augimą ir vystymąsi, bei kraujo tyrimus, kurie padeda nustatyti motinos sveikatos būklę. Genetiniai tyrimai gali būti atliekami, siekiant nustatyti galimas genetines anomalijas.

Gydymas gali apimti tiek medicininius, tiek nemedicinininius sprendimus. Medicininiai sprendimai gali apimti vaistų vartojimą, siekiant kontroliuoti motinos ligas arba užkirsti kelią infekcijoms. Kai kuriais atvejais gali prireikti chirurginės intervencijos, jei atsiranda rimtų komplikacijų. Nemedicininiai sprendimai gali apimti gyvenimo būdo pokyčius, tokius kaip sveika mityba ir fizinis aktyvumas, kurie gali padėti pagerinti tiek motinos, tiek vaisiaus sveikatą.

Naujausios terapijos galimybės apima genų terapiją ir pažangias prenatalines technologijas, kurios gali padėti anksti nustatyti ir gydyti tam tikras patologijas.

Specifinės naujagimio būklės ir sindromai

Kai kurie naujagimiai, ypač neišnešioti, gali susidurti su specifinėmis sveikatos problemomis. Viena dažniausių neišnešiotų naujagimių plaučių ligų yra kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS). Jis sąlygojamas plaučių nesubrendimo ir nepakankamo jų susiformavimo. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo didesnė tikimybė, kad jis sirgs KSS.

Norint, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę. Plaučių kvėpavimo funkcija gali būti atliekama jau nuo 22-24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės. Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos - surfaktanto, neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti. Surfaktanto ankstuko organizme pakankamai būna tik apie 34-35 nėštumo savaitę.

Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau - iki 32-34 nėštumo savaitės - dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba. Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis. Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai.

Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules. Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis. Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules.

Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP (nuolatinio teigiamo slėgio kvėpavimo takuose) gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis. Tai - dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą. Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių, iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats.

Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti. Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas. Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje.

CPAP terapiją pradėti iš karto po gimimo visiems mažiau nei 30 gestacijos savaičių kvėpuojantiems naujagimiams. Pradinis slėgis - 6 cm H2O. CPAP terapiją reikia skirti visiems mažiau nei 30 gestacijos savaičių naujagimiams, kuriems nereikia mechaninės plaučių ventiliacijos, kol bus įvertinta klinikinė būklė. CPAP tiekti turi būti naudojamos trumpos nosies kaniulės arba kaukė. Pradinis slėgis turi būti mažiausiai 6 cm H2O.

Mažiau nei 32 gestacijos savaičių neišnešiotiems naujagimiams, stabilizuojant būklę ar gaivinimo metu, jei yra nepakankama oksigenacija, duoti kvėpuoti 21-30 proc. deguonimi. Gydymas surfaktantu. Surfaktantas KSS gydyti turi būti vartojamas pirmąsias 30-60 min.

Apnėjos ir jų valdymas

Apnėjos dažniausiai atsiranda 1-2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2-3 mėnesius po gimimo, vėliau išnyksta. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėjos dažnesnės. Gimusiems 32-33 sav. naujagimiams būna 14 proc., 30-31 sav. - 50 proc, o 28 sav. ir mažiau - 85-100 proc.

Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais - lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15-20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja.

Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis. Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo). Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva.

Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per padukus ar tiesiog pajudinti lovelę. Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną. Taip pat taikomas teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP), kuris sudaromas pro į nosį įkištas kaniules. Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato.

Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas).

Kiekvieną kartą, kai ji nustodavo kvėpuoti netgi kelioms sekundėms, atrodydavo, kad mano pačios širdis sustodavo. Stebėti nustojusį kvėpuoti kūdikį tėvams atrodo grėsminga, vis dėlto reikia pasistengti nepanikuoti. Išsigąsti yra natūralu - tos kelios sekundės pavirsta amžinybe. Reikėtų žinoti, kad neišnešioti naujagimiai gali turėti gerokai ilgesnes kvėpavimo pauzes nei suaugusieji be žalingo poveikio. Tėvams reikėtų susikoncentruoti ne tik į kvėpavimo pauzių monitoriaus parodymus. Atidžiai įvertinkite vaiką, ar patogiai guli, ar nepasikeitė odos spalva. Jeigu kvėpavimo pauzės atrodo per ilgos, tai nereiškia, kad turėtumėte stovėti ir nieko nedaryti. Pabandykite patrinti savo kūdikio pėdutę švelniai, bet tvirtai. Tai paprastai paskatina kvėpavimą.

Daugelio neišnešiotų kūdikių širdelė plaka nuo 120 iki 160 kartų per minutę (apytikriai dukart greičiau nei suaugusiojo). Jei kūdikio širdelė sulėtėja iki mažiau nei 100 dūžių per minutę, tai laikoma bradikardija. Šį laikiną širdies sulėtėjimą dažniausiai sukelia apnėjos. Tačiau retai tai signalizuoja apie pačios širdies problemas. Personalo atsakas į bradikardiją iš esmės panašus į apnėjos gydymą. Švelniai, bet tvirtai patrins vaikučio pėdutę. Jei tai nepadės, duos papildomo deguonies. Jei įvertins, kad reikalinga nuolatinė pagalba, paskirs kofeino. Vaikas bus atidžiai stebimas.

Kitos svarbios naujagimio sveikatos temos

Naujagimių gelta

Net 80-90 proc. visų naujagimių trečią ketvirtą gyvenimo parą pagelsta, o apie 70 proc. mažylių nustatoma vadinamoji naujagimių gelta. Tik gimęs vaikutis pradeda kvėpuoti plaučiais, todėl jo organizmui nereikia gausybės eritrocitų, kurie motinos įsčiose aprūpindavo jį deguonimi. Eritrocitai pradeda greitai irti. Viena iš irimo medžiagų yra geltonoji medžiaga bilirubinas, kurį organizmas turi pašalinti. Kuo labiau naujagimis yra neišnešiotas, tuo fermentai nebrandesni. Kepenys dar negali nukenksminti viso bilirubino ir pašalinti jo iš organizmo. Todėl dalis nusėda audiniuose, suteikdama jiems gelsvą atspalvį. Vaikučiui pagelsta oda ir akių obuoliai.

Ši būklė vadinama fiziologine naujagimių gelta, ji neišnešiotam mažyliui labiausiai išryškėja 3-5 gyvenimo dieną. Dažniausiai dėl geltos baimintis nereikia, nes tai yra ne liga, o tranzityvioji, kitaip tariant, praeinamoji naujagimių būklė, kurių būna ne viena. Jei mažylis pagelsta pirmą parą, gelta ryškėja greitai, nustatomas labai didelis bilirubino kiekis kraujyje, būtina gydyti.

Naujagimių gelta gydoma mėlynosios šviesos spinduliais - vadinamąja fototerapija. Dėl mėlynosios šviesos poveikio bilirubinas žymiai lengviau bei greičiau pasišalina iš organizmo. Tai saugus ir efektyvus naujagimių geltos gydymo būdas. Vykstant fototerapijai gali atsirasti švelnus bėrimas, jis gydymui pasibaigus išnyks. Taip pat vaikas gali būti mieguistesnis nei įprastai, dažniau tuštintis arba nesituštinti visai. Kartais, kai bilirubino kiekis kraujyje ypač didelis, gali būti perpilamas pakeičiamasis kraujas, kai dalis naujagimio kraujo (su jame esančiu bilirubinu) pakeičiama donoro krauju.

Svorio ir mitybos ypatumai

Natūralu, kad iškart po gimimo naujagimiai netenka svorio, nes džiūsta oda, iš jos pasišalina vandens ir druskų perteklius. Kuo mažesni ar labiau neišnešioti mažyliai, tuo daugiau praranda svorio. Išnešioti vaikučiai - apie 5-10 procentų savo gimimo svorio, prieš laiką gimusieji - apie 15-20 procentų. Net jei ankstukas pradeda priaugti svorio, iš pradžių augimas gali būti nestabilus.

Neišnešiotukams reikia daugiau kalorijų ir energijos, nes jų būklė reikalauja daugiau pastangų bei resursų. Be to, jie turi mažyčius skrandukus ir vienu metu gali priimti nedaug maisto. Todėl maitinami ne rečiau, kaip kas 2-4 valandas. Slaugantis personalas nustatys tinkamą maitinimo režimą ir normas, reguliariai (kasdien) matuos kūdikio svorį bei stebės augimą. Užtikrins, kad vaikas gautų pakankamai skysčių.

Ankstukai linkę prarasti ir išgarinti skysčius per ploną, trapią kūno odą, todėl inkubatoriuje gali būti padidinama drėgmė. Taip pat, kad vaikutis nešvaistytų kalorijų, užtikrinama šiluma. Būtina stengtis, jog ankstukas jaustųsi ramiai ir patogiai.

“Kasdien klausdavome „Ar ji priaugo?“ ir jaudindavomės, kad ne, arba nerimaudavome, jog numetė svorio. Stebėdami vaikutį, tėvai turėtų stengtis užtikrinti komfortą ir ramybę. Kuo patogiau vaikas jaučiasi, tuo daugiau kalorijų sutaupo augti. Svarbu - neprarasti vilties. Net, jei stabiliai augęs ankstukas, staiga meta svorį dvi dienas iš eilės. Tai normalu. Kiekvienas kūdikis yra unikalus ir kiekvienas turi savo specifinius svorio augimo būdus. Gali būti taip, kad kelias dienas auga, po to - dvi stovi vietoje, ir dar porą dienų svoris krinta. Stebėkite savo vaikutį, - kaip jis atrodo, kokia odos spalva, ar pakankamai ramus, ar jam patogu?

Kūno temperatūros reguliavimas

Ankstukai gimsta nespėję sukaupti pakankamai riebalų poodyje, todėl neturi natūralios apsaugos nuo šalčio. Kai vyresni kūdikiai ir suaugusieji pradeda šalti, jie ima drebėti, kad pasigamintų daugiau šilumos. Neišnešioti mažyliai dar negali drebėti, todėl vietoj to, kaip kraštutinį energijos šaltinį, ima deginti kūno riebalus, kurių turi sukaupę itin mažai. Todėl visiems neišnešiotiems naujagimiams būtina pagalba.

Iš visų jiems reikalingų dalykų, tai yra lengviausia užduotis. Ankstukai gyvena šiltuose inkubatoriuose, o visi naujagimių skyriai yra pačios šilčiausios vietos. Reikia stebėti, ar vaikučiui nešalta. Kad ankstukui nebūtų šalta, tinkamos visos kasdienės atsargumo priemonės. Visi daiktai, kurie bus naudojami, turi būti pašildyti - rankos, inkubatorius, apklotai, patalynė, drabužiai, čiužinys, vanduo prausti, rankšluosčiai džiovinti, inkubatorius arba vaikiška lovelė, net papildomas deguonis. Prieš guldant vaikutį ant vėsių paviršių (svarstyklės, rentgeno aparatas ir pan.) būtina patiesti šiltą apklotą.

Odos priežiūra

Neišnešiotų naujagimių oda yra labai gležna. Ji turi gerokai plonesnį poodį, nei išnešiotų kūdikių. Viršutinis odos sluoksnis yra toks plonas, kad nepajėgus tinkamai apsaugoti viduriniojo augančio odos sluoksnio. Taip pat yra labiau linkusi išsausėti bei gerai sugerti viską, kas ant jos patenka. Ankstuko oda gali būti nebrandi, tačiau ji greitai auga.

Saugant mažylio odą imamasi daug priemonių: naudojami specialūs medicininiai pleistrai, minkšti barjerai tarp odos ir intraveninių kateterių bei tvarsčių. Prausimuisi naudojamas specialios temperatūros šiltas vanduo. Tiesa, iš pradžių nerekomenduojama naudoti muilo, be gydytojo paskyrimo negalima tepti kremų, losjonų ar kitų medžiagų, kol nėra būtina, nes jos gali per lengvai susigerti. Kadangi Intensyvios terapijos skyriuje šilta ir sausa, gyvybiškai svarbu kūdikio odą drėkinti. Kuo sausesnė oda, tuo didesnė tikimybė, kad gali būti pažeista. Todėl inkubatoriuje nuolat palaikoma tinkama oro drėgmė.

Pasistenkite užtikrinti, kad visi, kas liesis ir laikys kūdikį, darytų tai labai švelniai ir atsargiai.

Sukrėsto arba supurtyto vaiko sindromas

Sukrėsto arba supurtyto vaiko sindromas yra kūdikiams ir mažiems vaikams būdinga smegenų trauma. Vaikas ją dažniausiai patiria, kuomet yra paimamas už pažastų ir stipriai supurtomas suaugusio žmogaus. Kūdikio galva, lyginant su kūnu yra labai didelė ir sunki (sudaro net 25-30% kūdikio svorio, palyginimui, suaugusiųjų galva sudaro apie 11%), tačiau kaklo raumenys yra silpni ir negali jos stabiliai išlaikyti. Purtymo metu neretai nukenčia ne tik kūdikio smegenys, akys, bet ir kiti kaulai ir audiniai.

Kartais vaikas yra supurtomas ne iš blogos valios, o tiesiog stokojant žinių. Ant vaiko kūno matosi smurtavimo žymių: mėlynių, nubrozdinimų, patinimų. Medikams įtarus supurtymą (arba tėvams sąžiningai prisipažinus) yra atliekami tyrimai: kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, rentgenas. Išgyvenę vaikai dažniausiai susiduria su sunkiomis ligomis ir sutrikimais. Sukrėsto vaiko sindromo išvengti pavyks tik renkantis vaikui saugias, jo amžiui tinkančias veiklas ir niekada, jokiomis aplinkybėmis nesmurtaujant prieš vaiką.

Darykite bet ką, tačiau nesiartinkite prie kūdikio iki aprimsite! Supurtyto vaiko sindromą suvaldančių ar gydančių vaistų arba specifinio gydymo nėra. Gydymas priklauso nuo patirtų traumų pobūdžio ir jų rimtumo. Jeigu traumos labai rimtos, gali prireikti galvos smegenų ir/ar akių operacijų, siekiant sustabdyti kraujavimą, sumažinti dėl kraujavimo ir skysčių susikaupimo kilusį spaudimą. Iškart po supurtymo vaikas gali imti vemti, tuomet jį reikėtų paversti ant šono, atlaisvinti kvėpavimo takus, švelniai pražiodyti. Ant šono vaiką svarbu versti iškart visu kūnu.

Jeigu vaikas neteko sąmonės, nekvėpuoja, būtina nedelsiant pradėti gaivinimą, t.y.

Staigios kūdikių mirties sindromas (SKMS)

Naujagimių tėvai stengiasi, kad jie būtų sveiki. Tačiau kartais kūdikis gali mirti dėl neaiškių priežasčių, nors atrodė, kad viskas gerai. Kai tai atsitinka, kai kūdikis yra jaunesnis nei vienerių metų, mes taip vadiname Staigios kūdikių mirties sindromas SIDS. Staigios kūdikių mirties sindromas SIDS kalba apie nepaaiškinamą iš pažiūros sveiko kūdikio mirtį. To priežastis kol kas nežinoma. Tačiau atrodo, kad SIDS gali būti susijęs su tam tikros kūdikio smegenų dalies defektais.

Nors tikslios priežastys dar nežinomos, buvo atrasti kai kurie veiksniai, dėl kurių kūdikiams kyla papildoma rizika. Kalbant apie SIDS, nėra jokių pastebimų simptomų. Tai atsiranda staiga ir netikėtai. Nustatyta, kad pagrindinė SIDS priežastis yra miegas skrandyje. Tai yra pats reikšmingiausias rizikos veiksnys. Kai jūsų kūdikis čiulpia čiulptuką, jo liežuvis turi būti nukreiptas į priekį. Miegojimas skrandyje yra SIDS rizika, nes tai padidina tikimybę, kad kūdikis vėl kvėpuos savo iškvėptu kvėpavimu. Dėl to kaupsis anglies dioksidas ir galiausiai sumažės deguonies lygis.

Riziką sukelia miegojimas ant pilvo ir per minkšti čiužiniai: tyrimai rodo, kad 95 proc. nelaimės atvejų tiriant mirties aplinkybes, būna įvardijamas bent vienas rizikos faktorius. 78 proc. atvejų - bent 2 rizikos faktoriai. Taigi, jie turi tikrai daug reikšmės. Pagrindinis ir svarbiausias rizikos faktorius yra miegojimas ant pilvo, ypač kūdikių iki 6 mėnesių amžiaus. Kiek paaugę kūdikiai pradeda vartytis, todėl miegas ant pilvo nebėra toks rizikingas. Taip pat riziką kelia miegojimas ant minkštų paviršių. Tai nereiškia, kad vaiką reikia migdyti ant žemės, bet, kai čiužiniai per minkšti, nepritaikyti naujagimiams, vaikas gali per daug „sukristi“ į čiužinį ir taip sumažėja galimybės įkvėpti deguonies prisotinto oro.

Kitas rizikos faktorius - minkšti daiktai miego vietoje. Vaikų ligų gydytoja sako suprantanti, kad įvairios dekoracijos, pagalvėlės, žaislai lovytėje yra labai gražu, bet visa tai kelia papildomą pavojų. Daug diskusijų kelia miegojimas vienoje lovoje su tėvais. Miegojimas kartu ir staigios kūdikių mirties sindromo rizikos didėjimas - labai daug diskusijų keliantis klausimas. Pats žindymas yra saugantis faktorius, kuris mažina sindromo riziką. Yra gana daug duomenų, kad žindydama lovoje mama savo kūnu suformuoja C formos apsauginę „sienelę“, todėl vaikui pakankamai saugu. Tačiau visgi diskusijų čia daug ir oficialiai kol kas išlieka minėta rekomendacija - nemiegoti kartu.

Vienas iš rizikos faktorių yra jaunas mamos amžius - mažiau nei 20 metų, taip pat nesilankymas pas gydytojus nėštumo metu. Manoma, kad tai susiję su tuo, jog būsima mama negavo pakankamai informacijos ir žinių, kaip taisyklingai migdyti kūdikį. Išskiriami ir dar keli rizikos veiksniai: neišnešiotumas ir mažas naujagimio svoris, per didelė kambario temperatūra, kuriame vaikas miega. Be to, jei šeimoje buvo vaikas, miręs nuo šio sindromo, rizika kitam vaikui padidėja net 5 kartus.

Ką daryti, jei tėvai pamato, kad kūdikis lovytėse nebekvėpuoja? Gydytoja E. L. Bukauskienė paaiškina: „Ko tikrai negalima daryti, tai purtyti kūdikio, nes supurtyto vaiko sindromas irgi yra labai pavojingas. Pirmiausia reikia įsitikinti kad vaikas tikrai nekvėpuoja, nes neretai tėvai gali tiesiog negirdėti vaiko kvėpavimo ir dėl to supanikuoti. Taigi reikėtų greitai įvertinti būklę, paklausyti, ar plaka širdutė, ar kūdikis kvėpuoja. Jei ne, pradėti įpūtimus ir teikti pirmąją pagalbą (dėl ko, beje, tėvams visada rekomenduoju skubios pagalbos namuose kursus), iškart skambinti greitajai pagalbai.“

Staigios kūdikių mirties sindromas (SKMS, angl. SIDS) dažniausiai ištinka 1-5 mėnesių amžiaus kūdikius. SKMS nėra dažnas reiškinys - Lietuvoje registruojama iki 10 SKMS atvejų per metus (iš apytiksliai 30'000 gimusių kūdikių). Gali būti, kad kai kurie faktoriai yra netiesioginiai. Kadangi SKMS prigimtis iki šiol nėra aiški, nėra garantuoto būdo apsaugoti nuo jo mažylį.

Prevencinės priemonės:

Guldykite kūdikį miegui tik ant nugaros. Nerekomenduojama guldyti ir ant šono, nes kūdikis gali iš šios pozicijos persiversti ant pilvuko, o būtent miegas ant pilvuko laikomas vienu pagrindiniu SKMS rizikos faktoriumi.
Kad apsaugotumėte kūdikio galvytę nuo plokščio pakaušio susiformavimo, vieną savaitę kūdikio galvytę pasukite į vieną pusę, kitą - į kitą. Apie 6 mėnesį, išmokęs vartytis, kūdikis pats gali apsiversti ir miegoti ant pilvo.
Pašalinkite iš lovytės visus minkštus daiktus. Lovytėje neturi būti pagalvių, minkštų žaislų. Dėl pavojaus atsirėmus į jas uždusti, specialistai rekomenduoja miego metu nenaudoti ir lovytės apsaugų.
Miegokite viename kambaryje. Nemiegokite bendroje lovoje. Miegas bendroje lovoje turi privalumų, ir šio miego metodo šalininkai teigia, kad miegodami kartu jie geriau jaučia kūdikio kvėpavimą.
Nustatykite tinkamą kambario oro temperatūrą.
Žindykite kūdikį. Nėra tiksliai žinoma, kaip žindymas apsaugo nuo SKMS - gali būti, kad žindymas mažina kvėpavimo takų infekcijų tikimybę.
Rinkitės kietesnį, tinkamo dydžio čiužinį.
Neaprenkite per šilai ir neapklostykite per daug. Paklodės ir užklotai turi būti užfiksuoti. Paklokite lovą taip, kad paklodė būtų patikimai užkišta už čiužinio ir nesuteiktų progos besimuistančiam kūdikiui užsimesti jos ant veido.
Naudokite miegmaišius.
Naudokite čiulptuką. Amerikos pediatrų Akademija nuo 1 mėnesio amžiaus rekomenduoja migdant mažylį duoti jam čiulptuką (jei vaikas jį ima). Čiulptukui iškritus miego metu, nesistenkite jo grąžinti į kūdikio burnytę. Jei žindote, čiulptuką duokite ne anksčiau kaip mėnesio amžiaus kūdikiui ir tik tuomet, kai žindymo procesas taps visiškai sklandus.