Naujas pasaulis kūdikiui, ko gero, atrodo svetimas, platus ir neįprastas. Nepamirškite, kad naujagimio kvėpimas yra ypatingas. Ką tik gimęs naujagimis yra nušluostomas ir guldomas nuogas ant apnuogintos mamos krūtinės.
Naujagimio būklė (raumenų tonusas, kvėpavimas ir spalva) įvertinama per pirmąsias 30 sek. ir sprendžiama, ar reikia gaivinti. Pagal Apgar skalę naujagimis vertinamas po 1 min. ir 5 min., bet gali būti vertinamas dar ir po 10 min. Gimstant patiriami dirgikliai (šaltis, skausmas, lietimas), deguonies stoka organizme (perkirpus virkštelę) skatina pirmąjį naujagimio įkvėpimą. Išnešiotas sveikas naujagimis pirmąkart įkvepia per pirmąją gyvenimo minutę. Su pirmuoju riksmu mažylio plaučiai išsiplečia, jis pradeda kvėpuoti savarankiškai. Jeigu iki gimimo vaikelio plaučiai buvo užpildyti skysčiu, jam gimus palengva užpildomi oru, pasikeičia organizmo kraujotaka bei medžiagų apykaita.
Pirmasis riksmas - tai savarankiško gyvenimo pradžia ir geros sveikatos požymis. Ne tik gimdymą priimantys medikai, bet ir gimdyvė, jos vyras laukia akimirkos, kada iš naujagimio krūtinės prasiverš riksmas. Jei mes jo neišgirstame, sunerimstame, kad kažkas negerai. Pirmąjį kartą vaikas surinka ne dėl to, kad patekęs į naują aplinką jaučia skausmą. Jis pradeda klykti turėdamas akivaizdų tikslą - tai padeda išsiskleisti jo subliūškusiems plaučiams. Gilus įkvėpimas ir riksmas iš visų jėgų būna šaižus, spiegiantis, veriantis širdį. Ką tik gimusio vaiko plaučiuose esančios alveolės turi susikaupusio vaisiaus skysčio, kuriame jis plaukiojo bręsdamas motinos įsčiose. Vaikas turi išsivaduoti iš skysčio, kurį pakeičia oras. Tai įmanoma tik giliai įkvėpus ir iš visų jėgų surikus. Tai rodo, kad kūdikis sugeba kvėpuoti.
Gimdyvės ir naujagimio priežiūra gimdymo namuose.
Priežiūra po gimdymo
Tik ką gimęs naujagimis yra nušluostomas ir guldomas nuogas ant apnuogintos mamos krūtinės. Naujagimis ir mama susiglaudę oda turi būti ne trumpiau kaip 1 val., geriausia 2 val. Per šį laiką sveikas naujagimis, mamos ar akušerės padedamas, susiranda krūties spenelį ir pradeda žįsti.
Maždaug po 1,5 val. moteriai pasiūloma pačiai pasišlapinti, jei gerai jaučiasi, ji palydima iki tualeto, jeigu silpna, naudojamas basonas. Tuomet pagal situaciją galima apsiprausti lyties organus, persirengti marškinius, jeigu jie labai susitepė, užsidėti suaugusiųjų sauskelnes. Po dviejų valandų moteris kartu su naujagimiu iškeliauja į palatą po gimdymo.
Naujagimio virkštelės tvarkymas, svėrimas ir matavimas (matuojamas ūgis ir galvos apimtis) turėtų įvykti po poros valandų, kai jis baigs žįsti. Virkštelė perkerpama ir tvarkoma steriliais instrumentais, dezinfekuojančių tirpalų naudoti nebūtina, uždėjus spaustuką virkštelės bigė paliekama atvira.
Gimdyvės priežiūra palatoje
Gimdyvės priežiūrą palatoje po gimdymo sudaro bendroji ir akušerinė apžiūra. Priklauso nuo kiekvienos ligoninės tvarkos, bet dažniausiai būna 2-3 vizitacijos: ryte ir vakare. Kitu paros metu visada galite kreiptis į budintį personalą.
Į bendrąją apžiūrą įeina moters nusiskundimai, kūno apžiūra, odos, gleivinių, bėrimo elementai, pulsas, kraujo spaudimas, kvėpavimo dažnio įvertinimas.
Pirmąsias 24 val. po gimdymo gali padidėti moters kūno temperatūra. Ją sukelia staigus kraujagyslių ir limfagyslių prisipildymas. Moterį gali varginti silpnumas. Tai yra normalu, nes ji atliko didžiulį darbą, neteko organizmo skysčių, gal nemiegojo visą naktį, ją išvargino sąrėmių skausmai.
Akušerinė apžiūra
Akušerinė apžiūra. Įvertinama moters krūtų būklė: ar jos minkštos, ar yra priešpienio, pieno, ar nėra sukietėjimų, krūtų odos spalva, spenelių forma, įtrūkimai. Taip pat svarbu įvertinti gimdos involiuciją. Gimdos dugno aukštis mažėja apie 2 cm per parą. Nepakankamas gimdos traukimasis yra gimdos subinvoliucija. Vertinant svarbu gimdos dugno aukštis (šlapimo pūslė turėtų būti tuščia), tonusas, skausmingumas. Taip pat svarbu lochijų kiekis, spalva, kvapas. Jei išskyros kaupiasi gimdos ertmėje (lochiometra), tai gimdos dugnas bus aukštai, o išskyrų mažai. Įtakos tam gali turėti kraujo krešulys gimdoje, gimdos kaklelio spazmas, silpni gimdos susitraukimai.
Tarpvietės apžiūrą apima paraudimo, patinimo ir skausmingumo vertinimas. Plyšusi ar kirpta ir po to siūta tarpvietė sugyja per 10-12 parų po gimdymo. Gali būti sutrikusi šlapimo pūslės funkcija - tada skausminga šlapintis arba apskritai neišeina. Žarnyno funkcija. Dažnai moteris vargina obstipacijos. Po gimdymo moteris gali jausti nereguliarius gimdos susitraukimus, panašius į menstruacinį skausmą. Jei buvo siūta tarpvietė, bus jaučiamas tos srities skausmingumas. Nereikia kentėti, o geriau pasisakyti akušerei, gausite vaistų nuo skausmo. Svarbu per pirmas 3 paras pasituštinti. Svarbu fizinis aktyvumas, pakankamas kiekis skysčių (2,5 l per dieną). Varginant vidurių pūtimui, užkietėjimui, nepavykus pasituštinti, pasisakykite personalui.
Glauskite naujagimį prie krūties ir žindykite pagal poreikį. Išskyroms po gimdymo sugerti pirmomis paromis naudokite suaugusiųjų sauskelnes, vėliau higieninius paketus. Juos keiskite reguliariai, maždaug kas 4 val. Nenaudokite tamponų ir nesimaudykite vonioje. Labai staigiai keliantis iš lovos gali apsvaigti galva, todėl kelkitės iš lėto. Esant reikalui galima dėvėti specialų diržą. Po gimdymo gali tinti kojos, nes vis dar veikia kraujagysles atpalaiduojantys hormonai. Dažnai moterys daugiau gulinėja, mažai juda. Taip pat tinimas gali kankinti dėl gimdymo metu sulašintų skysčių kiekio (pvz., jeigu buvo taikytas epidūrinis skausmo malšinimo būdas, atlikta cezario pjūvio operacija).
Maitinant naujagimį iš krūties, mėnesinių gali nebūti, bet vis tiek išlieka galimybė pastoti. Lytiniais santykiais rekomenduojama užsiimti po 6-8 savaičių (kai nebebus kraujingų lochijų ir bus sugijusios tarpvietės žaizdos). Prieš tai geriausia apsilankyti pas ginekologą. Po 6 savaičių svarbu apsilankyti pas gydytoją.
Naujagimio kvėpavimo ypatumai
Naujagimio kvėpavimo sutrikimas tiesiogiai susijęs su kvėpavimo sistema, kuri apima plaučius, bronchus ir diafragmą. Naujagimiams kvėpavimo takai yra dar nesubrendę, todėl bet kokie sutrikimai gali turėti didelę įtaką jų gebėjimui efektyviai prisitaikyti prie naujos aplinkos. Plaučių audinys ir alveoliai, kurie atsakingi už dujų mainus, gali būti nepakankamai išsivystę. Taip pat gali būti sutrikusi diafragmos funkcija, kas dar labiau apsunkina kvėpavimą.
Naujagimio kvėpavimo sutrikimas yra būklė, kai naujagimis turi sunkumų kvėpuoti, dažnai dėl nepakankamo plaučių išsivystymo arba kitų anatominių ypatumų. Ši liga gali pasireikšti įvairiomis formomis, pradedant nuo lengvo dusulio iki sunkių kvėpavimo nepakankamumo atvejų, kai reikalinga skubi medicininė intervencija. Pagrindinės naujagimio kvėpavimo sutrikimo priežastys apima plaučių surfaktanto trūkumą, kuris yra medžiaga, reikalinga plaučių alveolių stabilizavimui. Be to, gali būti genetiniai veiksniai, tokie kaip paveldimos plaučių ligos arba anomalijos. Infekcijos, tokios kaip pneumonija, taip pat gali prisidėti prie šios ligos vystymosi.
Pagrindiniai naujagimio kvėpavimo sutrikimo simptomai gali būti: greitas arba lėtas kvėpavimas, dusulys, cianozė (odos, lūpų ar nagų mėlynavimas), nosies šnypštimas, krūtinės ląstos įdubimas, ir bendras silpnumas.
Naujagimio kvėpavimo sutrikimo diagnostika apima fizinį naujagimio ištyrimą, kurio metu vertinami kvėpavimo dažniai, širdies ritmas ir odos spalva. Taip pat gali būti atliekami radiologiniai tyrimai, tokie kaip krūtinės ląstos rentgenograma, siekiant įvertinti plaučių būklę.
Naujagimio kvėpavimo sutrikimo gydymas gali apimti tiek medicininius, tiek nemedicininius sprendimus. Medicininiai gydymo būdai dažnai apima deguonies terapiją, surfaktanto terapiją, ir mechaninę ventiliaciją, jei reikia. Be to, gali būti naudojami vaistai, tokie kaip bronchodilatatoriai, siekiant palengvinti kvėpavimą. Nemedicininiai sprendimai gali apimti naujagimio pozicionavimą, kad būtų palengvintas kvėpavimas. Naujausios terapijos galimybės, tokie kaip genų terapija, šiuo metu yra tiriamos, siekiant pagerinti naujagimių kvėpavimo funkciją ir sumažinti komplikacijų riziką.
Kvėpavimas - gyvenimas. Galima ir taip perfrazuoti žinomą posakį, pakeitus žodį „judėjimas“. Atkreipiame dėmesį į naujagimių kvėpavimą, nes jis yra ypatingas. Daugelis tėvų dažnai klausosi, ar mažylis kvėpuoja. Naujagimis kvėpuoja tris kartus dažniau nei suaugęs. Pasak šeimos gydytojo Ignato Kulišovo, kuo arčiau metų amžiaus, šie skaičiai mažėja iki 30-35 kartų per minutę, apie 5-6 metus - iki 20-25 kartų, o apie 10 m. Tačiau reikia atminti, kad kai kurių naujagimių kvėpavimas būna nereguliarus. Bet ir tai yra norma. Dar viena naujagimių kvėpavimo ypatybė - jie nemoka kvėpuoti per burną, tik per nosytę. Tad jei nosytė užsikimšo, vaikas ima šnopuoti ar knarkti. Tai gali lemti nosiaryklės struktūra, įgimta nosies pertvaros patologija, ar adenoidai. Mažylis gali gimti su įgimtais adenoidais. Nosiaryklės tonzilės gali padidėti ir neatlikti savo įprastos apsauginės funkcijos. Todėl kūdikis sunkiai kvėpuoja.
Kvėpavimo dažnumas kinta priklausomai nuo to, miega ar būdrauja mažylis. Tačiau kvėpavimą galite patikrinti ir patys. Tam nereikia žadinti mažylio. Pirma, atklokite kūdikį ir pažiūrėkite, ar šiek tiek kilnojasi krūtinės ląsta. Knygoje „Naujagimių gydytojo užrašai“, kurioje rašoma apie mažiausius pacientus, Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas medicinos mokslų daktaras A.Liubšys labai atviras. Jis papasakojo, ką gali reikšti kūdikio riksmas. Pirmasis riksmas - tai savarankiško gyvenimo pradžia ir geros sveikatos požymis. Gimęs silpnas, pridusęs ar neišnešiotas naujagimis nepravirksta. Viena dažniausių neverkimo priežasčių - kvėpavimo sutrikimai, rodantys, kad naujagimis nesugeba laiku išsivaduoti iš plaučius pripildžiusių skysčių. Tokį mažylį reikia kuo greičiau pradėti gaivinti.
Iš kūdikio balso tonų ir garso stiprumo motina gali suprasti, ko jam trūksta. Tai lemia stiprus biologinis ryšys. Pasiūlius motinos krūtį vaikas nurimsta, nes praalkus didžiausias malonumas - valgyti ir miegoti. Verkdamas vaikas stengiasi bendrauti. Jis gali niurzgėti, nes taip nori atkreipti į save dėmesį. Kai būna prisišlapinęs ar pasituštinęs, odą ima dirginti drėgnos sauskelnės, jis gali rimtai paleisti gerklę. Kol kūdikis nepradeda čiauškėti ir kalbėti, vienintelė jo saviraiška - verksmas, nes tik taip jis gali prisišaukti savo motiną ar tėvą. Ilgainiui vaikas išmoksta verksmu naudotis. Jei skauda pilvą, kamuoja diegliai, pučia vidurius, sklinda šaižūs, veriantys garsai. Stengdamasis atkreipti į save dėmesį kūdikis ima kūkčioti ar knirksėti. Esu įsitikinęs, kad geriausiai naujagimio verksmą supranta jo mama. Verksmas - lyg signalinė sistema, padedanti suprasti, ko nori mažylis. Galbūt nubudęs naktį jis praalko? Jei taip, pavalgęs tuoj nurimsta ir užmiega. Kai naujagimis verkia dusdamas ir ilgai nenurimsta maitinamas, sūpuojamas, nešiojamas ant rankų, reikia ieškoti ligos priežasties. Jį labiau sugraudina ne verksmas, o naujagimio vangumas, glebumas, silpnumas, stenėjimas, kai būna sunku jį pažadinti. Tai rodo, kad kūdikis nebeturi jėgų.
Jei naujagimis verkia ilgai, tarsi būtų ištiktas priepuolio, didžiausia klaida skirti raminamųjų ar skausmą malšinančių vaistų. Tėvams nereikėtų įsijausti į gydytojo vaidmenį ir duoti kūdikiui vaistų, nebent tai būtų traukuliai, kuriuos reikia malšinti. Patys traukuliai taip pat nėra liga - tik ženklas. Verksmas gali būti ir įspėjimas apie kokį nors negalavimą. Yra daug verksmo priežasčių. Naujagimis jautrus skausmui, ir jį būtina malšinti. Prieš keletą dešimtmečių medikai nebuvo tuo tikri, jie netgi manė, kad naujagimiui nebūtina malšinti skausmo. Jie rėmėsi požiūriu, kad naujagimis atsparus skausmui, nes nervų sistema nėra subrendusi, nėra tiek nervinių galūnėlių, kiek jų turi suaugęs žmogus, o neišnešioto naujagimio nervinės skaidulos dar neturi dangalo mielino. Neretai net chirurgas, atėjęs į mūsų skyrių atlikti nedidelės procedūros, manydavo, kad naujagimiui nereikia skirti vaistų nuo skausmo. Buvo manoma - prapjausi pūlinį, paverks vaikas ir nustos. Tokių dalykų seniai nebėra. Moksliniai tyrimai rodo, kad naujagimis kur kas stipriau jaučia skausmą. Įdūrus adata į pirštą suaugusiajam skausmą jis jaučia tik dūrio vietoje ir po kelių minučių gali nieko nebejausti. Naujagimio skausmas nuo piršto plinta į visą galūnę. Jis nurimsta tik po pusės valandos.
Jaunos mamytės dažnai pasiklauso, ar naujagimiai kvėpuoja. Kūdikis kvėpuoti mokosi dar būdamas mamos pilvelyje. Tiriant ultragarsu jau nuo 20 nėštumo savaitės galima stebėti vaisiaus kvėpavimo judesius. Gimęs mažylis išmoksta kvėpuoti pats, tačiau tai nėra paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Išnešiotas sveikas naujagimis pirmąkart įkvepia per pirmąją gyvenimo minutę. Pirmaisiais mėnesiais kūdikis turi adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų. Prisitaikymas tiesiogiai susijęs su kvėpavimo tobulėjimu. Naujagimių medžiagų apykaita yra daug greitesnė nei suaugusiojo, todėl jam reikia daugiau deguonies, kuris į organizmą patenka dažniau kvėpuojant.
Verta žinoti, kad naujagimiui kvėpuojant juda pilvas. Norint sužinoti, kaip dažnai jis kvėpuoja, reikia uždėti ant pilvuko ranką ir paskaičiuoti, kiek naujagimis atlieka kvėpavimo judesių. Dažniausiai jis įkvepia ir iškvepia 40-60 kartų per minutę, šešių mėnesių kūdikio kvėpavimas jau retesnis - 35-40 įkvėpimų ir iškvėpimų per minutę, sulaukus metukų - apie 30 kartų. Kūdikiui augant kvėpavimas keičiasi į diafragminį. Nėra nė vienos mamytės, kuri nebūtų tikrinusi, kaip kvėpuoja jų mažylis. Kartais net veidrodėlį prideda prie nosytės, kantriai laukdamos, kol jis aprasos. Rūpestingoms mamytėms būtų pravartu žinoti, kad ateidamas į šį pasaulį mažylis atsineša visą komplektą įgimtų refleksų. Kartais kūdikiai gąsdina tėvelius garsiai knarkdami naktį.
Kvėpavimą reguliuoja kvėpavimo centras, esantis pailgosiose smegenyse. Jis subręsta pirmaisiais gyvenimo metais, todėl naujagimiams ir kūdikiams būdingas netolygus kvėpavimas (vadinamoji aritmija) ir trumpalaikiai kvėpavimo sustojimai (apnėja). Miego apnėja - tai būsena, pasireiškianti dažnais trumpalaikiais kvėpavimo sustojimais dėl kvėpavimo takų susiaurėjimo arba sutrikus kvėpavimo nervinei kontrolei miego metu. Pediatrai į tokius kvėpavimo netolygumus rekomenduoja žiūrėti rimtai, nes tuomet smegenims trūksta deguonies - tai gali kelti grėsmę kūdikio gyvybei. Kad kūdikis „nepamirštų” ritmiškai kvėpuoti, jam apie tai reikia priminti švelniais prisilietimais, todėl kuo dažniau jį paglostykite ir priglauskite prie savo kūno. Jeigu mažyliui reikalinga pastovi kvėpavimo kontrolė, naudojami naujagimių kvėpavimo ir apnėjų registravimo monitoriai. Lietuvoje jais naudojamasi tik ligoninėse, o užsienyje jie dažni tėvų pagalbininkai namie. Jų veikimo principas paprastas: jeigu mažyliui miego metu ar jam būdraujant kvėpavimas suretėja iki 10 kvėpavimo judesių per minutę, kvėpavimas sustoja ilgiau nei 12 sekundžių, pasigirsta tam tikras įspėjantis signalas arba užsidega indikatoriaus lemputė.
1. Neleiskite išsausėti nosies gleivinei, gydykite užsikimšusią nosytę. 2. Trejų-septynerių metukų vaikų kvėpavimas jau retesnis ir gilesnis. Jei kvėpavimas nutrūksta ir vėl atsinaujina naujagimiui miegant, ši patologija vadinama miego apnėja. Apnėja - tai ilgesnė nei 15-20 sek. kvėpavimo pauzė. Jei naujagimis išnešiotas, apnėja laikoma 15 sek. Kai kuriuose šaltiniuose apnėja įprasta vadinti bet kokios trukmės kvėpavimo pauzes, tačiau toks apibūdinimas nėra tikslus. Trumpam nustoti kvėpuoti gali net ir visiškai sveiki kūdikiai, tačiau pauzės negali tęstis ilgiau nei 12-15 sek. Jei smegenys ilgesnį laiką neaprūpinamos deguonimi, gresia labai rimtos komplikacijos. Kartais tėvams sunku pastebėti, kad naujagimis nustojo kvėpuoti. Jei ir po minėtųjų priemonių kūdikis nepradėjo kvėpuoti, galiausiai reikės daryti dirbtinį kvėpavimą ir kviesti greitąją pagalbą. Mažylių kvėpavimui kontroliuoti skirtos specialios mobiliosios auklės su kvėpavimo stebėjimo funkcija, taip pat jau ir Lietuvos rinkoje galima įsigyti specialių kvėpavimo monitorių. Kvėpavimo monitorius - kompaktiškas prietaisas, kuris gali būti segamas prie sauskelnių. Prietaisas fiksuoja kūdikio kvėpavimą ir įspėja, jei kūdikis įkvepia mažiau nei 8 kartus per minutę, suvibruoja ir pažadina kūdikį, jei jis nekvėpuoja 15 sek. ir skleidžia stiprų garsinį signalą kūdikiui nekvėpuojant 20 sek. Jei apnėja kartojasi, gydytojas gali skirti medikamentų. Kontroliuokite aplinkos temperatūrą. Stebėkite, ar kūdikis gali laisvai kvėpuoti per nosį.
Kontroliuojamo kvėpavimo praktika
Jauni tėvai linkę galvoti, kad sveiko vaiko galūnės turi būti šiltos. Bet jei patikrinsite naujagimio delniukus ar pėdutes, pamatysite, kad dažniausiai jos būna vėsios. Ką tik gimusio kūdikio kūnelis turi prisitaikyti prie naujos, vėsesnės aplinkos (pilvelyje temperatūra paprastai yra apie 13 laipsnių didesnė nei oro). Tad nenustebkite, jei naujagimio galūnės bus ne tik vėsios, bet ir truputį melsvos. Ar mažyliui šilta, spręsti reikėtų ne pagal kojytes, o pagal nugarytę. Jei ji šilta - vadinasi, nėra priežasčių nerimauti. Nerimaujate dėl stipriai kūdikio suspaustų kumštukų? Be reikalo. Taip laikyti delniukus kūdikiams iki kelių mėnesių yra visiškai normalu. Kas tai lemia? Bet yra vienas niuansas: jei naujagimis yra sveikas, jo galūnės bent kartais turėtų atsipalaiduoti.
Ar esate iš tų tėvų, kurie atidžiai stebi vaiko akytes ir spėlioja, ar jis mato aplinkinį pasaulį? Visgi, jei apžiūros ligoninėje metu gydytojas nepastebi nieko įtartino - nerimauti tikrai nevertėtų. Juk rega - tai jutimas, kuris susiformuoja paskiausiai.
Kiekvienos mamos ir naujagimio pirmoji savaitė namuose yra ypatingas metas. Patarimas pirmosiomis dienomis būti šalia naujagimio nuolat, esą taip geriausiai ir mažyliui, ir naujai mamai, yra ne iš piršto laužtas. Pirmosiomis valandomis ir dienomis tarp mamos ir naujagimio mezgasi ypatingas ryšys ir kontaktas. Kūdikio kvapas sukelia suaugusiojo smegenyse stiprų malonumo pojūtį. Nors kūdikį po gimimo kai kuriose ligoninėse iš karto išmaudo, dalis šių molekulių dar pusantro mėnesio išlieka, ypač kūdikio plaukuose. Šis kvapas suaugusiam žmogui iš karto sukelia malonumo ir laimės pojūtį. Tai patvirtino eksperimentas, kuriame dalyvavo 30 moterų. Moterų paprašė pauostyti naujagimių drabužius, o su specialia įranga stebėjo už džiaugsmą atsakingų smegenų dalių aktyvumą. Šis tyrimas patvirtina medikų nuomonę apie tai, koks svarbus yra oda prie odos kontaktas pirmosiomis valandomis. Jis labai svarbus sėkmingo žindymo pradžiai. Kai moteris atsipalaiduoja, yra gerai nusiteikusi, jaučia vaiko kūnelį šalia ir uodžia jo kvapą, sklandžiau reguliuojasi jos pieno gamyba, būna sklandesnė žindymo pradžia. Kartais yra situacijų, kai dėl grėsmės gyvybei vaikelis būna atskirtas nuo mamos jau iš karto po gimimo. Pavyzdžiui, gimus neišnešiotam kūdikiui, kurį laiką gali tekti mamai ir vaikeliui būti atskirai. Moteris, norėdama išsaugoti mamos pieną vaikeliui, turi reguliariai jo nusitraukti. Kai kuriose ligoninėse yra patariama, kad lengviau tekėtų pienelis, kurį mama nusitraukia, pasidėti šalia kūdikio nuotrauką arba turėti jo rūbelį, kurį jis vilkėjo.
Netaisyklingos formos arba per didelė galvytė. Kadangi naujagimių kaulai yra minkšti, jie gali deformuotis gimimo metu, bet paprastai atsistato per kelias dienas. Taip pat neturėtų stebinti didelė vaiko galva. Neproporcingai dideli lytiniai organai. Jie paburksta dėl hormono estrogeno, kurį naujagimiai gauna iš mamos organizmo, o mergaitėms gali net pasirodyti išskyrų. Paburkusi viena ar abi krūtelės. Tai gali nutikti tiek mergaitėms, tiek berniukams dėl hormono prolaktino, kuris patenka į vaiko kraujotaką gimimo metu. Nesijaudinkite: su laiku krūtelių dydis taps įprastas.
tags: #naujagimio #gimimas #ikvepimas
