Balandinių (Chenopodiaceae) šeima - tai įvairių augalų grupė, apimanti tiek mums gerai pažįstamas daržoves, tiek kitus naudingus augalus. Lotyniškasis genties pavadinimas „Chenopodium“ kilęs iš graikų kalbos žodžių, reiškiančių „žąsis“ ir „koja“, nes kai kurių šios genties augalų lapų forma primena žąsies pėdą.
Balandos - daugiafunkcinis augalas
Balanda (Chenopodium) - tai viena iš šios šeimos genčių, kuriai priklauso žolės, o kartais ir puskrūmiai. Balandos paplitusios beveik visame pasaulyje, o Lietuvoje dažnai sutinkama baltoji balanda (Chenopodium album). Taip pat retesnės yra gausiasėklė balanda (Chenopodium polyspermum), raudonstiebė balanda (Chenopodium rubrum) ir žydralapė balanda (Chenopodium glaucum). Visos jos yra vienametės žolės.
Baltosios balandos stiebas gali siekti nuo 10 iki 150 cm aukščio, jis yra briaunotas ir dažnai šakotas. Lapai būna kiaušiniškai rombiški arba pailgi, kartais skiautėti. Žiedai susitelkę į kamuolėlius, sudaro varputes ir susijungia į gausiai lapuotas šluoteles. Vienas augalas gali subrandinti net apie 100 000 sėklų. Baltosios balandos auga beveik visur, o jauni lapai ir ūgliai yra valgomi, tinkami pašarui. Be to, lapuose gausu karotino ir vitamino C. Balanda taip pat gali būti naudojama kaip dažinis augalas.
Gausiasėklės balandos ir raudonstiebės balandos jauni augalai taip pat yra valgomi.
Bolivinė balanda - senovės supermaistas
Ypatingą vietą tarp balandinių augalų užima bolivinė balanda (Chenopodium quinoa). Tai senovinis maistinis augalas, kuris sėkmingai prisitaikęs augti šaltame ir sausame aukštikalnių klimate. Iš bolivinės balandos, baltosios (C. album), blyškiosios (C. pallidicaule) ir pietinės (C. nutans) balandų gaunamos sėklos ir lapai, kurie naudojami maistui.
Šakniavaisiniai augalai: nauda ir auginimas
Šakniavaisiniai augalai - tai augalai, auginami dėl valgomų, pašarui ar techninėms reikmėms naudojamų šakniavaisių. Daugelis šių augalų priklauso skirtingoms šeimoms, tarp kurių ir balandiniai (pvz., runkeliai, burokėliai). Kiti šakniavaisių augintojai priklauso salierinių (morkos, pastarnokai), bastutinių (griežčiai, ropės) ir astrinių (trūkažolės, gelteklės) šeimoms.
Šakniavaisiniai augalai auginami vidutinio šilto klimato srityse. Jiems reikalingas gerai paruoštas, trąšus dirvožemis ir pakankamai drėgmės. Dauguma šakniavaisinių augalų yra dvimečiai, o kai kurie (pvz., gelteklės) - daugiamečiai.
Botanikos mokslas augalus skirsto į šeimas pagal jų pagrindinius organus, dauginimosi būdus, ligas ir kenkėjus, taip pat panašias augimo sąlygas. Pavyzdžiui, kryžmažiedžių šeimai priklausančių daržovių žiedai sudaryti iš keturių kryžmiškai sustatytų lapelių, joms tinka drėgnas, vidutinio šiltumo klimatas, ir jos serga šaknų gumbu. Agurkinių šeimos daržovės turi šliaužiantį stiebą ir vienalyčius žiedus, joms reikia daug šilumos. Ankštinių šeimos daržovių žiedai panašūs į drugį, o ant jų šaknų gyvena azoto fiksavimo bakterijos. Bulvinių šeimos daržovės kilusios iš tropinių kraštų, joms reikia daug šilumos, jos priklauso kaupiamųjų augalų grupei. Lėliinių (svogūninių) šeimos daržovės turi juostinius arba vamzdinius lapus su lygiagretėmis gyslomis ir išaugina svogūnėlius. Graižažiedžių šeima pasižymi sudėtiniu žiedu. Balandinių šeimos daržovių vaisiai kartais suauga į vieną, kaip valgomųjų burokėlių atveju.
Vegetacijos periodas ir techninis subrendimas
Laikas nuo sėjos iki augalo subrendimo vadinamas vegetacijos periodu. Daržovių subrendimo laiką suprantame dvejopai: iki sėklos subrendimo ir iki naudojamų dalių subrendimo, pastarasis vadinamas techniniu subrendimu. Techninis subrendimas - tai laikas nuo sėjos iki momento, kai vaisius jau galima naudoti. Svarbu suprasti, kad techninis daržovių subrendimas ne visada sutampa su tikruoju, arba fiziologiniu, subrendimu. Pavyzdžiui, ankstyvieji kopūstai, bulvės, morkos, žirniai dažnai sunaudojami fiziologiškai nesubrendę. Daržovės iki techninės brandos visada subręsta greičiau nei iki fiziologinės, o ypač - iki sėklų brandos (botaninės).
Šakniavaisio sandara
Šakniavaisis - tai sustorėjusi, sandėliuojamąją funkciją atliekanti augalo pagrindinė šaknis. Šakniavaisiai būdingi dvimečiams augalams, tokiems kaip morkos ir burokai. Šakniavaisio viršuje yra trumpaūglis, vadinamas kerpe, iš kurio auga lapų skrotelė. Viršutinė šakniavaisio dalis be šoninių šaknų susiformuoja iš hipokotilio (pamatinės stiebo dalies). Likusią dalį sudaro tikroji šaknis, iš kurios šakojasi šoninės šaknys. Cheminė šakniavaisių sudėtis panaši į vaisių - juose gausu tirpių angliavandenių, vitaminų ir mineralinių medžiagų.
Balandūnės - dar vieni balandinių šeimos atstovai
Balandūnė (Atriplex) - dar viena balandinių šeimos augalų gentis, apimanti apie 200 rūšių. Balandūnės paplitusios beveik visame pasaulyje. Tai vienametės ar daugiametės žolės, puskrūmiai ir krūmokšniai, kurių lapai pražanginiai. Visą augalą dažnai dengia miltinis apnašas. Žiedai susitelkę į šluoteles ar varpos pavidalo žiedynus. Lietuvoje aptinkama 10 rūšių, tarp jų ir dažna plačioji balandūnė (Atriplex patula), auganti dykvietėse, šiukšlynuose. Blizgančioji balandūnė (Atriplex nitens) ir totorinė balandūnė (Atriplex tatarica) yra plintantys adventyviniai augalai. Daržinė balandūnė (Atriplex hortensis) auginama daržuose ir gėlynuose, dažnai sulaukėja.
