Narimantas Stankevičius - asmuo, kurio biografija atspindi svarbius Lietuvos istorijos momentus ir kovą už laisvę. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo gyvenimo kelią, veiklą partizanų judėjime ir indėlį į Lietuvos kultūrą bei istorijos išsaugojimą.
Partizanų Vardynas ir jo svarba
Ypatingas dėmesys skiriamas partizanų Vardynui, kuris yra svarbus šaltinis informacijos apie Lietuvos partizanų judėjimą. Partizanai Vardyne surašyti abėcėlės tvarka. Tačiau, kaip teigia sudarytojai, svarbu suprasti, kad šis Vardynas - tai ne galutinis ir neklystantis sąrašas, o veikiau nuolatinis procesas, nuolat pildomas ir tikslinamas. Reikėtų atkreipti dėmesį į šaltinius, nes nuo to priklauso, ar jis taps dar viena eilute numestinės literatūros sąraše. Informacija renkama iš įvairių šaltinių, įskaitant archyvus (vadinamieji KGB archyvai), memuarinę literatūrą ir atsiminimus apie pokarį.
Svarbu paminėti, kad ne visi partizanai yra įtraukti į Vardyną dėl įvairių priežasčių. Kai kuriais atvejais nežinoma pavardė, parašytas tik slapyvardis arba vardas. Tokių daug. Sudarytojai stengėsi įtraukti tuos, kurių žinoma arba žuvimo vieta, arba žuvimo data. Taigi, nereikėtų nusivilti, neradus jame savo pavardės.
Kuriant tokius Vardynus, labai svarbu požiūris į šaltinius. Pasak partizanės V., apygardos vadas Z. Drunga slapyvardžiu pasirinko savo antrą vardą: Jonas. Kadangi rinkosi per Mykolines, pridėjo dar ir arkangelo vardą. Neišvengiamai kyla klausimai dėl šaltinių patikimumo ir objektyvumo. Reikia derinti gautas žinias ir jas analizuoti. Vis dėlto, svarbu suprasti, kad mums nepriimtinas vieno kurio žinių šaltinio suabsoliutinimas.
Svarbu ne tik rinkti informaciją, bet ir ją kritiškai vertinti. Kaip rašė Demokritas, „valiuta" visais laikais buvo ta pati - patriotų kraujas. Analizę pakeisti autoriui pageidautina tiesa kartojasi. Dažniausiai atrandami dar negirdėti žuvusiųjų vardai. Pirmiausia ištark. Andriui Karpavičiui iš Kazlų Rūdos sen. Liudvinavo apyl. Puskelnių, Antaninai Navickienei iš Kauno, M. Marijampolės, Klemensui Tamaliūnui iš Veiverių šen. Petronėlei Zuikienei iš Marijampolės, A. Tragiškų istorijų yra daug, tačiau visada yra gera kalbėti apie šviesius žmones, kurie sugeba išlikti kuriančiomis asmenybėmis.
Slapyvardžiai Partizanų Judėjime
Partizanų slapyvardžiai - tai atskira tema, nusipelniusi dėmesio. Iki 1945 m. partizanai slapyvardžių neturėjo. Tik 1945 m. pradėjo rinktis slapyvardžius. Ne visada slapyvardis buvo kuriamas nuo pavardės. Kartais partizanai pasinaudodavo vos vieną kitą kartą kitu slapyvardžiu. Pasitaikė atvejų, kai slapyvardžiu pasirinkti kitą pavardę.
Slapyvardžiai galėjo atspindėti įvairius dalykus:
- Asmens fizines savybes: ūgį, plaukų spalvą, barzdos formą ir pan.
- Profesiją ar užsiėmimą prieš partizanavimą.
- Asmeninius pomėgius ar mėgstamus herojus.
- Draugų ar artimųjų pasirinktus slapyvardžius.
Pavyzdžiui, aukšto ūgio K. A. tapo Aukštuoliu, o tylenis jo draugas - Baikininku. S. Šviesiaplaukis garbanius B. Šiupšinskas virto Linu, o tamsiaplaukis L. Ramanauskas - Varnu. Rudabarzdis J. Kazakevičius pasivadino Liepsnabarzdžiu, o J. ilgų plaukų - Gorila. A. Kerevičius ir D. dėl savo išvaizdos: vienas buvo plikas, antram veidą darkė tamsi apvali dėmė. Apygardos vadas Z. Drunga slapyvardžiu pasirinko savo antrą vardą: Jonas. Kadangi rinkosi per Mykolines, pridėjo dar ir arkangelo vardą.
Kitataučiai Partizanai
Vardyne minimi ne tik lietuviai, bet ir kitataučiai, prisidėję prie partizanų judėjimo. Tarp jų buvo Vermachto kareivių, pabėgusių iš nelaisvės ir atėjusių į miškus, latviai, pora ukrainiečių, austras, vengras. Toks „internacionalas" atspindi platų pasipriešinimo mastą.
Tauro Apygarda: Kovos Kelias
Tauro apygarda buvo viena iš svarbiausių partizanų apygardų Lietuvoje. Jos teritorija apėmė didelę dalį Suvalkijos. Iki 1946 m. kovotojai imdavosi ginklo ir kaimyninėje Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje, priklausomai nuo aplinkybių. Iki 1946 m. Miroslavas, Leipalingis, Kapčiamiestis. rinktinės kariai: tuo metu jų rinktinė priklausė Tauro apygardai.
Po 1947 m. akiratin patekę gyvi ir žuvę Tauro apygardos partizanai. apygardos muziejų, kuriam nuo pirmos dienos vadovauja viena Vardynų autorių - A. Vilutienė. kitas žinomesnis ryšininkas pradžioje. Darbas paspartėjo 1993 m. apygardos muziejų, kuriam nuo pirmos dienos vadovauja viena Vardynų autorių - A. Vilutienė.
Rimantas Stankevičius ir jo ryšys su Samueliu Baku
Tragiškų istorijų yra daug, tačiau visada yra gera kalbėti apie šviesius žmones, kurie sugeba išlikti kuriančiomis asmenybėmis. Rimanto Stankevičiaus pokalbis apie holokauste išgyvenusius ir išlikusius, kurie iki šiandien yra pilni šviesos ir kūrybos. Rimanto Stankevičiaus ir Samuelio Bako pažintis Rimantas Stankevičius, ilgametis Samuelio Bako draugas teigia: „Pargriuvus ir nusilpus Samuelis visuomet randa pozityvumo grūdą, kuris toliau leidžia jam keliauti.”
Pažintis su Samueliu Baku prasidėjo nuo skaitytojo pozicijos, kuomet pasirodė S. Bako straipsnis „Nuo tilto.” Kalbantis apie holokausto atminimą ir R. Stankevičiaus knygas, rašytojas teigia: „Man ši istorija nėra pasibaigusi.” Holokausto tyrinėtojas iki šiandien dienos nepamiršta stabtelėti ir pagerbti holokausto aukų. Jis visuomet randa naujų akmenukų, kurie jam padeda plėtoti ir naujinti holokausto temą.
Kuomet Rimantas Stankevičius 2000-aisiais metais apsilankė pas Samuelį Baką - jis buvo užklaustas apie grįžimą. S. Bakas nenorėdamas atsakyti ne, atsakė: „nebent būtų sukurta mano darbų paroda”. Tačiau rašytojas suradęs prarastą knygą Pinką, Samueliui nepaliko nei vienos abejonės, kad turi sugrįžti į Lietuvos kraštą.
Suradęs Pinką, Rimantas padarė kopiją ir nusiuntė ją dailininkui. „Jis suprato, kad ne toks genialus buvo, kaip manė”, - juokiasi R. Stankevičius. Visa tai padėjo po 56 metų sugrąžinti Samuelį Baką į Lietuvą.
„Užtenka mums kalbėti apie tą blogį, atėjo laikas kalbėti apie gėrį.” - priduria Rimantas.
Samuelio Bako biografija
Samuelis Bakas - žydų kilmės dailininkas ir rašytojas, gimęs 1933 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje. Samuelis nuo mažens mėgo piešti, todėl tėvai anksti pastebėjo sūnaus menišką sielą. Išgyvenęs holokaustą, 1948-aisiais pasitraukė į Izraelį, nuo 1993 m. gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Devynmečio Samuelio Bako piešiniai drauge su kitų žydų menininkų kūriniais buvo eksponuoti 1943 m. pavasarį Vilniaus geto teatro fojė vykusioje Meno parodoje. Čia vaikinas sulaukė didelio palaikymo ir pripažinimo. Hermanas Krukas, savo dienoraštyje aprašydamas šią parodą, pasakojo: „Didžiausią dėmesį patraukė devynmečio S. Bako piešiniai. Vaikas visais atžvilgiais neabejotinai turi neeilinį talentą.“
2001 m. Samuelis Bakas pirmą kartą po 57 metų pertraukos apsilankė gimtajame Vilniuje. Tais pačiais metais surengė savo pirmąją retrospektyvinę parodą „Sugrįžimas” ir publikavo prisiminimų knygą „Nutapyta žodžiais.“
2017 m. Dailininkas oficialiai tapo 15-uoju Vilniaus garbės piliečiu. Vilniaus rotušėje jam buvo įteiktos garbės piliečio regalijos. Taip pat, tais pačiais metais Vilniuje buvo iškilmingai atidarytas Samuelio Bako muziejus - Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys.
2018 m. Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga dailininkui Samueliui Bakui, Vilniaus geto atminties puoselėtojui, įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių.
2019 m. Holokausto muziejuje Hjustone duris atvėrė Samuelio Bako galerija ir mokymo centras.
Samuelio Bako Muziejus Vilniuje I Lankytinos vietos Lietuvoje I Jewish Heritage Lithuania
Narimanto Stankevičiaus gimimo data nėra tiesiogiai minima pateiktame tekste. Tačiau straipsnyje minimi kiti asmenys, kurių biografijos ir veikla susijusios su Lietuvos istorija ir kultūra. Pavyzdžiui, pateikiamas ilgas sąrašas įvairių sričių specialistų, tarp kurių galime rasti ir asmenis, kurių pavardės panašios į Stankevičius, tačiau tai nėra tiesioginis ryšys su Narimantu Stankevičiumi.
tags: #narimantas #stankevicius #gim
